Kas lauka Lietuvos (6 dalis)

Šia šešta dalimi, nusprendžiau pabaigti savo publikacijas apie tai, kaip aš matau ir ką reikėtų pakeisti iš pagrindų Lietuvos įstatymuose, vidaus ir užsienio politikoje, bei kokios ekonominės strategijos reikėtu siekti, norint išgelbėti tai, kas yra nuožmiai naikinama ir ką mums paliko ta visuomenės dalis, kuri šiuo metu yra pensijinio amžiaus. Jie visą gyvenimą dirbo, nekeldami sau tokio klausimo, kad senatvėje jie turės kovoti už išlikimą ir kiekviena išaušusi nauja diena jiems prasidės dar vienu dideliu iššūkiu. Čia prisiminiau, kažkada dar nepriklausomybės pradžioje, leidinyje RESPUBLIKA buvo parašyta tokia istorija, kaip elgtis Sodros biudžetui su didele mase pensininkų. Sarkastiškai buvo siūlyta nevežti jų į mišką, o iškasti griovį ir leisti bandyti pensininkams jį peršokti. Jei peršoks, tada nelaimėlis dar turi galimybę gyventi ir gauti pensiją, o kam nepasiseks –tiesiog juos užversti žemėmis. Žinoma, tai labai ciniškas humoras, bet net ir šiandien kalbėdamas rinkimų įkarštyje su keliais liberalų oponentais, išgirdau didelį priekaištą, kad Lietuvos pensininkai yra per didelė našta ne tik valstybei, bet ir Lietuvos visuomenei. Tada pagalvojau, kaip greitai Sorošo skiriami finansiniai grantai Lietuvos liberalams, pradeda veikti neigiamai mūsų visuomenėje ir ta publika užtikrintai žino, kas kaltas dėl mūsų visuomenės ekonominių negandų. Šioje vietoje aš negaliu suformuoti, koks turėtų būti įstatymo apibrėžimas liečiantis pensijinio amžiaus piliečius, nes nežinau keleto rodiklių, kokia tuomet bus ekonominė situacija, biudžeto dydis, valstybinė skola, pensininkų ir dirbančiųjų santykis, kokia turėtų būti pensijinio amžiaus riba ir t.t. Bet kokiu atveju, analizuojant šį klausimą, reikėtų laikytis šių kriterijų: užaugę vaikai turi rūpintis savo pasenusiais tėvais, seno amžiaus piliečių sveikata reikalauja kasdienio medicinos dėmesio, todėl gydymo ir medikamentų klausimas taip pat turi būti palankus senjorų pusei, čia galbūt turėtu būti priimtas sprendimas nacionalizuoti visus vaistinių tinklus bei vaistų importą, o gal net ir vaistų gamybos prioritetai turėtų atitekti valstybės sferai. Visuomenėje turėtu būti sąmoningas supratimas, kad senukų karšinimas yra sena Lietuviška tradicija, o senoliams, neišgalintiems savimi pasirūpinti ir neturintiems palikuonių arba esant kitoms kritinėms aplinkybėm, šiuo atveju valstybė turėtu pasirūpinti senolių prieglaudomis.

Bet kokiu atveju analizuojant valstybės prioritetus ir perspektyvas, didžiausiais valstybės turtas yra pilietinė visuomenė, o šių laikų daugelis mūsų tautiečių yra su dideliu sąmoningumo broku, kuriuos dar užvaldę vakarietiško Eldorado iliuzijos, visuotinė apatija dėl savos valstybės valdymo ir naivus nesuvokimas mus slegiančios parazitinės valdymo struktūros. Visuomenei tiesiog neužtenka drąsos kritiškai įvertinti pačius save. Aštriausias to pavyzdys ukrainiečiai, kurie net ir dabar nenori prisiimti kaltės dėl savo avantiūros su Maidanu, vis dar lengviau pareikšti, kad rusai mums ne broliai ir dėl visko kaltas Putinas.

Neišvengiamai senjorų karta yra surišta su jaunąja karta, tik šiuo metu ateina kitoks požiūris ir nauja kultūra, sprendžiant rūpinimąsi senjorais. Vaikai norėtu pasiimti, ką užgyveno tėvai, o pačius senukus atiduoti rūpintis valstybei ir tegul valdžia suranda lėšų iš biudžeto toliau rūpintis tais nelaimėliais. Gal šiandien pas mus tai nėra taip kritiškai aktualu, bet vakarų pasaulyje tai jau norma, o požiūris rūpintis tėvais atrodo svetimas ir nesuprantamas. Viena iš to priežasčių yra pašaipa emigrantams iš Azijos, dėl jų natūraliai tradicinio požiūrio į tėvų karšinimą ir už tai primestos jiems klišės, kad šie emigrantai dėl savo branginamų tradicijų nesugeba integruotis į vakarietišką visuomenę.

Taigi Lietuvos visuomenei auginant naują kartą, reikia priimti nekintančius kriterijus. Vaikas nuo pat gimimo augdamas formuojasi cikliškai ir viskas pradedant asmens auklėjimu, santykiais su tėvais, vaiko laisvalaikis ir pramogos, mokymo programomis turi būti diegiama savo laiku ir griežtai atmetant jau dabar įsigalinčius, ciniškus Sorošo finansuojamus beprotiškus juvenalinius eksperimentus. Kritiškai esu nusiteikęs į eksperimentines, didesnės apimties ir pagreitinto charakterio mokymo programų taikymą vaikams, būtent cikliškas vaiko amžiaus formavimasis praktikoje, jau ne kartą yra įrodęs, kad viskas turi vykti savo laiku ir visą informaciją vaikas turi gauti laiku, nei per anksti, nei pavėluotai. Ciklai yra jau įrodę, kad laukinėje gamtoje paklydęs ir išgyvenęs vaikas, kitaip dar vadinamas Maugliu, patekęs atgal į žmonių bendruomenę, jau nebegali išmokti vaikščioti atsistojęs, bei nebegali išmokti kalbėti. Gamta žmogui skyrė tai išmokti atitinkamais jo amžiaus ciklais, o vėliau žmogus tokius sugebėjimus praranda negrįžtamai. Bet koks nesavalaikis informacijos brukimas, stresas dėl juvenalinės prievartos, smurto ar seksualinio pobūdžio informacija televizijoje, vaikams skirtose laidose, smarkiai įtakoja vaiko dvasinį pasaulį, sukelia jam begalinę baimę ir isteriją, kas palieka neišdildomas neigiamas pasekmes, būtent šio svarbiausio ciklo metu visam likusiam gyvenimui.

Šių dienų mokslas yra panašus į religiją, kitaip tariant šis mokslas remiasi tam tikromis aksiomomis, todėl kartais atsitinka, kad atsiradę nauji dėsniai pradeda prieštarauti nusistovėjusiai mokslinei teorijai. Šiuo atveju išmintingiau būtų atnaujinti tas aksiomas, bet dažniausiai šių naujų atradimų autoriai yra apšaukiami šarlatanais, besikėsinančiais sugriauti senąją mokslo religiją. Ta pati problema yra visur, pradedant nuo pradinės mokyklos, studijuojant aukštesnį mokslą, bei dirbant prie naujų teorijų bei atradimų. Visur, jei bus pasikėsinta į tradicinio mokslo teorijų pagrindus, būsite geriausiu atveju apšauktas neišmanėliu bei išjuoktas, o po to tokiems atskalūnams mokslinėje bendruomenėje visos durys užsiveria. Istorija jau yra ne kartą įrodžius, kad nestandartinis, alternatyvus požiūris tiek mokslinių teorijų bei praktinių pritaikymo technologijų sukūrime, yra atnešęs visuomenei naujas galimybes. Kaip minėjau, pati problema prasideda nuo pat asmens mokymosi pradžios, niekada vaikui nėra aiškinama, kad vertinti į šių dienų mokslo dėsnius kritiškai yra normalu, jei tam yra pagrindo. Pastebiu, kad šiuo metu yra iškilęs dar didesnis pavojus, kurį jau ankščiau yra pradėję vykdyti į Lietuvos švietimo sistemą įsiveržę liberalių partijų kadrai. Kaip pavyzdys švietimo sistemų palyginimas, kuo skiriasi buvusi sovietinė švietimo sistema ir vakarietiška, kitaip dar vadinama Bolonijos švietimo sistema. Vyresnė karta dar prisimena mokyklos kontrolinius uždavinius ir egzaminus, tada gaudavome klausymus ir juos reikėdavo išspręsti mąstant logiškai, kad suformuoti ir gauti atsakymą.Tai buvo sovietinė sistema, kur tokia metodika gan sėkmingai formuodavo paauglio loginį mąstymą. Bolonijos sistema yra daug primityvesnė, ten gauni klausimus ir prie kiekvieno keletą atsakymų iš kurių reikia „atspėti“ vieną. Pokalbio su savo mažąją dukra metu, mudu įsikalbėjome apie jos mokymo programose taikomas sistemas ir ji pasidalino savo nuomone. Sovietinės sistemos tipo kontrolinių darbų jau nebėra didelis procentas ir tuo pačiu ji pripažino, kad kada mokinys įsigilina į užduotį ir logiškai ieško atsakymo, yra daug sudėtingiau, bet tuo pačiu išlieka ilgiau kaip suprantama struktūra, o logiško mastymo įgūdžiai lengviau pritaikomi sekančiose užduotyse. Galiausiai ji man pasakė: „- tėte, tu neįsivaizduoji kaip lengva ir paprasta spręsti užduotis pagal taip taikomos Bolonijos sistemos metodiką, jei pamokų metu klausai mokytojo aiškinimo, kontrolinio darbo metu labai lengva atspėti atsakymą.“

Yra ir kita dilema, dėl jaunosios kartos studijų pasirinkimo užsienyje, bei pasirinkimo ten likti ir gyventi. Pastarąjį apsisprendimą dažnai lemia ir kita priežastis– tai įsiskolinimai užsienio bankams. Šioje vietoje liberalai bando paversti kaip privalumą ir romantiką, užsienio universiteto diplomas jūsų rankose, begalė pasiūlymų dirbti garsiose užsienio kompanijose ir nesukite sau galvos dėl to kreditinio įsiskolinimo. Imant kaip pavyzdį Didžiosios Britanijos universitetų įkainius, ten 1 metų studija kainuoja 9000.00 GBP panašiai kainuoja ir papildomos išlaidos metams. Kartą esu girdėjas Auštrevičiaus komentarą, kad tai niekai ir jei diplomuoto specialisto metinis atlyginimas bus mažesnis nei 5000.00 GBP ir taip 23 metus, jums kreditą anuliuos. Pripažinsiu, mane šokiravo toks liberalų politiko pasiūlymas, jis bandė įteigti, kad jaunimas gali apgauti banką, ta prasme jauno žmogaus gyvenimo pradžia siūloma pradėti apgaule. Mane tai labai įsiutino, aš pats suteikiau savo 2 vyresniems vaikams galimybę studijuoti užsienyje, ir būtent diskusijose su vaikais, aš pasistengiau paaiškinti, kad P. Auštrevičius nesvarbu ką teigia, jo praeityje yra ne viena durna istorija, kurioje jis sublizgėjo kaip visiškas mulkis. Derybose Lietuvos vardu su ES, pats ir visa Lietuvos visuomenė liko apmauti dėl jo darbo broko, nors bandė šaipytis iš lenkų derybininkų, kad tose derybose jie yra panašūs į turgaus bobas, o jo derybose kada buvo sprendžiami aktualūs klausymai dėl Lietuvos sutarties įsipareigojimų su ES, pasirodė, kad tie nenaudingi punktai ir buvo Auštrevičiaus derybų darbo brokas. Vaikams pasakiau, negalima gyvenimo statyti ant apgaulės, o bankininko jūs niekada ir neapgausite, tos finansistų šeimos turi įgūdžių pasaulį apgaudinėti daugelį amžių ir jei jūs esate diplomuotas specialistas su metine alga mažiau nei 5000.00 GBP metams, tada tas jūsų diplomas niekam tikęs, o jei jūs taip ruošiatės skursti 23 metus, tai po 5 metų, dėl greito šio gyvenimo tempo, jūsų kaip specialisto autoritetas sužlugs dar nieko nenuveikus, kas šioje situacijoje liks apgautas, manau aiškinti daugiau neverta. Ši situacija man kelia ir kitą susirūpinimą, paprastai jaunimas nusprendęs studijuoti užsienyje, turi nebloga Lietuviškų valstybinių egzaminų atestatą ir turi didelę motyvaciją įgauti aukštąjį išsilavinimą. Iš valstybės pozicijų žvelgiant, šalis patiria nuostolius, nes išleido pinigus to jaunimo viduriniajam mokslui, kitaip tariant, Lietuva palieka progresyvi visuomenė, o šaliai lieka tik apmokėti jų vidurinio mokslo sąskaitas. Iš užsienio grįžti pasidaro keblu dėl ten atsiradusio kredito už įgytą mokslą, yra ir dar kitas terminas, kuris tiksliau nusako šią situacija geopolitiškai, Lietuva moka kolonijine duoklę savo gyventojais. Bet kokiu atveju ateityje reikėtu spręsti šia opia dilemą, jaunimo euforijos išvykti ir studijuojant pamatyti pasaulį neuždrausi, bet suliginti finansinius įsipareigojimus gimtinėje ir užsienyje pagrindo yra.

Grįžtant prie švietimo temos, pati švietimo sistema išgyvena krizes kaip filosofija, sociologija, istorija, psichologija, ekonomika nors dėl pastarosios būtu galima ginčytis ar tai yra mokslas, čia būtų mano asmeninis kritinis vertinimas kaip pačiai ekonomikos mokslo teorijai, nes jau ne viena praktika yra parodžiusi, kad visi didingi ekonomikos vystymosi moksliniai darbai, bei jų autoriai gavę net Nobelio premijas, iš tikro buvo finansuojami užsakomaisiais grantais didžiųjų pasaulio finansinių struktūrų. Fikcija išaiškėjo ir nėra jokio atsakymo kodėl mokslinė teorija prasilenkė su praktika. Ko gero problema slypi kada šių dienų nusikalstama ir parazituojanti ekonomikos sistema, vardan įvaizdžio, trokšta būti pridengta falsifikacinių, bei įmantrių teorijų skraiste.

Šių dienų istorijos mokslą, taip pat sunku būtų tai pavadinti mokslu, greičiau tai būtų pelkė, netgi istorijoje kuria dar gali pasakoti gyvieji ir tai vyksta plačiu mastu. Tokiose istorijose Rusija asocijuojasi su visomis planetos nelaimėmis ir atsakinga netgi už Staliną, kuris pagal tautybę nebuvo rusas. Rusija vis tiek privalo prisiimti kaltę. Na gerai, tarkime Stalinas buvo sadistas, tironas ir garbėtroška, bet ko verta visuomenė, kuri per tą laiką parašė pačiam Stalinui virs 4 milijonų skundų apie socialistinėje visuomenėje aptiktus liaudies priešus. Adekvačiai suprantame, kad tokiu sunkiu istoriniu periodu, žmogus su tokiu kaltinimu tampa gyvu lavonu. Žiūrint iš Stalino pozicijos, jam fiziškai būtų neįmanoma perskaityti tokį kiekį skundų ir įvertint kokį kaltinimą paskirti dar vienam nelaimėliui. O tuo metu Stalinas ne tik, kad turėjo didelį galvos skausmą kovodamas su Trockistine opozicija, bet šalis vykdė grandiozines statybas ekonomikos sektoriuje. Suprantama, tremti ir netektis išgyvenę lietuviai ir daugelis iš jų norėtų, kad visi rusai amžiams kentėtų už šias skriaudas, bet bėda slypi kitur, visuomenė nenori mokintis iš istorijos. 1918 -1922 vykęs Tambovo valstiečių sukilimas, kuris nusinešė apie 2,5 milijono aukų, deja tame sukilimo malšinime dalyvavo ir keletas lietuvių, išėję ieškoti nuotykių po 1917 perversmo Rusijoje. Sadistiškai pagarsėjęs Jeronimas Uborevičius, kur pagal jo įvykdytus įsakymus, arba juos vykdant jam pačiam asmeniškai, per kelis metus buvo nužudyta 220 tūkstančių rusų, o kada Stalinas sužinojo apie šiuos nusikaltimus, buvo inicijuotas teismas šiems žudikams ir nuosprendis, istorija tai pavadino kaip tarpusavio konfliktų partinius valymus. Žiūrint į šį tragišką periodą, Rusijos pusė taip pat turi savo kaltinimų lietuviams. Lietuvių pagal mūsų statistiką buvo ištremta apie 130 tūkstančių, nors Rusijos pusė pripažįsta, kad gal skaičiai gali būti ir didesni iki 136 tūkstančių. Iš to žuvusių, dingusių be žinios ar kitaip mirusių užfiksuota apie 36 tūkstančiai, po amnestijos grįžo atgal į gimtinę arti 100 tūkstančio lietuvių, čia ir užduoda rusai klausimą ginčo metu: gal palyginam skaičius – 36 tūkstančiai ir 2,5 milijono vien Tambovo srityje. Neimsiu nė vienos pusės teisti, bet kategoriškai teigsiu, kad Lietuva pasaulinėje opinijoje pristatanti save kaip Rusijos okupacijos auka, nepraėjus ne 10 metų, kada atgavo nepriklausomybę, dar neįstojus į NATO sąjungą, su dideliu užmoju įsijungė po NATO vėliava į okupanto vaidmenį Balkanuose, o įstojus į NATO aljansą parodė didelę iniciatyvą, okupuojant Iraką bei Afganistaną, kur žmonių aukų skaičiai jau skaičiuojami milijonais. Nors tos 3 šalys, per ilgą istorijos tarpa nėra mums blogo padare. Žinoma NATO fanai tvirtins, kad tokia sutartis su NATO ir visi aljanso nariai privalo dalyvauti NATO ekspedicijose, bet keista kaip visi, net ir oficialūs NATO priešininkai pamiršo, kad tos 3 šalys nėra užpuolę NATO sąjungininkės, o pati NATO tėra tik gynybinė karinė sąjunga. Čia ir slypi istorinė tragedija, kad visuomenė nebesugeba kritiškai mastyti ir turėdama toki atlaidų požiūrį savo valdininkams vykdantiems nusikalstamą užsienio politiką žmonijai, arba istoriniuose vertinimuose, išvadų nepadarė iki šiol.

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply