Kas laukia Lietuvos (1 dalis)

Artimiausiu laiku pasaulyje bus didelių pasikeitimų, kurie neišvengiamai palies ir Lietuvos visuomenę, kuri privalės konsoliduotis rimtiems iššūkiams ir išbandymams, jei dar turės sąmonėje sampratos“ išlikti“. Esama Lietuvos valdymo forma daugiau primena chimerą, kada tauta gyvena savose tradicijose ir istorinėje sampratoje, o valdžioje sėdi neaiškios lyties individai, tarnaujantys svetimoms užsienio korporacijoms, bei kėsinasi į mūsų tautinę savimonę, ateitį ir laisvę.

Baltusis Egidijus 03Bet kokia diskusijos pradžia dėl šio reiškinio iškart blokuojama liberalia retorika, kad Lietuvos visuomenė negali atsikratyti homofobiškų ydų ir tokiai visuomenei būtina primesti demokratinę prievartą, kaip auklėjamą, tramdomą metodiką. Šios sistemos subliuškusios politinės burės visada išpučiamos, visuomenę įbauginant ir pasiūlant išorės priešą. Mums, eiliniams piliečiams, civilizuota mokesčių sistema nėra problema. Kiekvienas iš mūsų tikimės, kad mokesčiai bus panaudoti mūsų gerovei, problema yra šita mūsų valdžia, ji administruoja mūsų mokesčius, o kada valdžia žaidžia karu, kurio mums niekas nesiruošia paskelbti, mūsų mokesčiai išeis per kaminą geriausiu atveju – karo isterijos eskalavimui, o kai valdžioje vieni pamišėliai – mūsų valstybės resursai sudegs karo gaisre.

Norėčiau pateikti prognozę su palankiausia versija, be karinio charakterio scenarijaus. Bet kuriuo atveju galima prognozuoti, kad ateina Autoritarizmo laikai. Jis neišvengiamas mūsų sėkmės ar pralaimėjimo atveju, tik pirmu atveju jis bus mūsų pačių, tai yra išsivadavus iš Briuselio kabalos bus reikalingas išmintingas autoritarinio stiliaus valstybės vadovas, kurio sukurta komanda dirbs pagal griežtas taisykles, su pilna atsakomybe prieš visuomenę, „ režimo“ formate. Bus reikalinga nauja konstitucija, įstatymai ir netgi kapitalo nacionalizavimas iš vietinių bei užsienio kompanijų ir šis kapitalas turės likti išskirtinai valstybės ekonominėje jurisdikcijoje. Kitas galimas autoritarinis scenarijus, jeigu visuomenė nepasipriešins, bus primestas globalių korporacijų mus išnaudoti kaip koloniją. Kadaise buvo toks Rusijos Spalio revoliucijos vienas iš lyderiųTrockis. Už kruvinus nusikaltimus Stalinas sunaikino daug jo nusikaltimo bendrų, vėliau ir patį Trocki, tikrasis jo vardas ir pavardė Leba Dovydovičius Bronšteinas.Įdomus pastebėjimas: net ir šiais laikas daugelis žydų Rusijoje ar Ukrainoje, tokie kaip vietiniai oligarchai bei valdžios elitas, visuomenėje save pristato rusiškais vardais ir pavardėmis, nors turi ir tikrus žydiškus. Daugelis supranta, kodėl jiems reikalinga tokia gudrybė. Trockio pasekėjų pilna Europos valdančiame liberaliajame elite,o kokių kraugeriškų veiksmų gali imtis ši publika, galima sužinoti iš kraupių įvykių istorijos po 1917 spalio revoliucijos Rusijoje. Inteligentija, kuri suprato įvykių eigą ir pasekmes, buvo masiškai naikinama, o tuometinis viešpataujantis sionistinis Narkomas (Narodny komitiet– liaudies komitetas) tokią įvykių eigą pavadino proletariato diktatūra arba raudonuoju teroru.

foto1

Pradžiai bandau prognozuoti , kaip elgsis šalies politinės srovės, kokia bus bendras šalies ekonominė situacija ir Briuselio reikalavimai priimant biudžetus, bei stekenant Lietuvą ekonomiškai išankstiniais įsipareigojimais pagal ES sutartis. Kadangi jau akivaizdžiai stiprėja euroskeptikų politinės jėgos didžiosiose Europos valstybėse kaip Prancūzijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje… iš to galima suprasti, kad tik laiko klausimas, kada pradės byrėti šita piramidė. Žinoma, Briuselio privati korporacija tam atvejui dar turi keletą strateginių ėjimų, pvz. grąžinti daugiau autonomijos ES sudarančioms valstybėms, bet tai nieko nepakeistų dėl ES suirimo, tik prailgintų agonijos laiką, arba NATO pagalba įvesti griežtą režimą, parklupdant valstybes baimės ir smurto pagalba. Tikėtina, kad pastarajam planui yra permažai resursų – dėl pinigų deficito, Sąjungos narių beprotiškų įsiskolinimų, iškeltos gamybos į Aziją, dėl vietinės nepalankios mokesčių politikos, ES yra pasmerkta.

Sumažėjus pinigų srautams ES struktūroje, Briuselis neišvengiamai atliks reorganizaciją, mažindamas valdininkų ir seimūnų statistų armiją, taip taupydamas finansinius resursus, o tai bus pagrindinis didžiausias maištas eurofanų stovykloje, nes šis planktonas daugiau nieko nesugeba, kaip parazituoti šių dienų valdžios struktūrose. Pagrindinis katalizatorius, kas eliminuos ekonomikos procese esančius pinigus, tai šalių skolos ir dėl to didėjantys mokesčiai, o tada nuspėti pasekmes lengva pasinaudojus Graikijos pavyzdžiu. Briuselio korporacijos atiminės šalių nacionalinius turtus, o po to dar galima primesti įstatymą, kad paveldėti turto negalima, nesumokėjus atitinkamo mokesčio. Pagal šį planą finansinės korporacijos per keletą dešimtmečių gali nesunkiai perimti privačią gyventojų nuosavybę, o čia galima pažvelgti į istoriją, ko imasi visuomenė, kada ji apiplėšiama ir nebeturi ko prarasti. Bet kokiu atveju pamatas keisti šią sistemą yra kritinė masė visuomenės, jos lyderiai, jų sugebėjimas susikalbėti ir realybę atitinkantis planas.

ES narių skyrybos būtų skausmingos, su didžiulėmis finansinėmis bei teisinėmis pretenzijomis, turto areštais ir sankcijomis tiek iš centro, tiek tarp pačių sąjungos šalių. Šioje situacijoje, išstojančios šalys turėtų pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį, kuri padėtų išsaugoti finansines lėšas ar kitą pasirašiusios šalies ar jos atstovo turtą kiekvienos iš tų šalių įtakos zonoje, bet čia reikėtų numatyti, kaip bus sprendžiamas su partneriais, numatomo ateityje nacionalizuojamo turto klausimas.

Visas ekonomikos ar valstybių skolinimasis ir persikreditavimas problemų nesprendžia, o tik dar labiau supainioja situaciją. Tikėtis, kad skolos bus nurašytos– kvaila. Kokiu būdu bus narpliojamas šis Gordijaus mazgas – galima tik pafantazuoti. O gal atsigręžkime į istorija? Gal mus sunaikins karas su Rusija, o gal prisiminkim Prancūzijos revoliuciją.. ir tada mes būsime įtraukti į ilgametę smurto apokalipsę. Robespjeras tuomet net yra pasakęs : „šiandien dievas mirė“. O gal bus kaip JAV praėjusio šimtmečio pradžioje, kuomet per Didiąją Depresiją kasmet iš bado ir ligų mirė virš 2 milijonų žmonių, nors maisto atsargų užteko, o dalis jų net būdavo sunaikinama, kad tik rinkoje būtų gera produktų kainų kotiracija. Žodžiu, šios problemos sprendimas bus ciniškas ir žiaurus, o humaniškumo nebus dėl to, kadangi esame bepročiai pasmerkto traukinio keleiviai, kurie linksminasi vagone restorane, girtas ir užmigęs mašinistas guli anglių krūvoje, o traukinys lekia link tilto per bedugne, kuris jau seniai sudegęs…

Kas įtakojo Prancūzijos revoliucija? Mokantis tarybinėje mokykloje, šios tragedijos esmė buvo užakcentuota kaip proletariato sukilimas prieš tironiją, vadovaujant revoliucijos lyderiui Robespjerui. Panašiai šie įvykiai nušviečiami ir pačioje Prancūzijoje. Revoliuciją iki šiol mini kaip valstybinę šventę, kur sukilusi liaudis nuvertė tironą karalių ir iš Bastilijos kalėjimo išvadavo engiamus belaisvius. Revoliucija su kraupiomis masinėmis žmogžudystėmis tęsėsi ištisą dešimtmetį. Nesuprantama, kodėl Prancūzai to nemini gedulu. Galiausiai revoliucija pralaimėjo tarpusavio skerdynėse. Jei pasižiūrėtume į tų laikų piešinius ar graviūras, būtinai pastebėtumėte kalnus lavonų.

Taigi 17 amžius, auksiniai Prancūzijos laikai, karalius prilyginamas saulei. Prancūzijos karūna turi puikų Šveicarų kilmės finansų specialistą Nekerį. Karalius, jo aplinka ir visas dvaras jo nekenčia, bet Nekeris – tikras stebukladarys, jis sugeba tvarkyti karaliaus biudžetą, laiku moka skolas, nedidina mokesčių kaip koks Klintono laikų federalinio rezervo vadovas Greenspenas arba mūsų Kubilius, krizių valdytojas. Iš tikro šis finansistas sugebėjo sėkmingai skolintis iš žydų bankininkų, taip padėdamas finansuoti kolonijinius karus naujajame kontinente. Bet skolai pasiekus kritines plėtimosi ribas, šis finansų genijus karaliui pareiškia: Jūsų didenybe, skolos problema labai rimta, Prancuzijos tauta badauja, karinės kolonijinės ekspedicijos kainuoja brangiau, negu planavome ir čia įsikiša karo ministras, pareikšdamas: mes negalime nusileisti Anglijai, mes privalome parodyti savo pranašumą prieš Angliją, karaliui beliko pareikšti, kad jis ir toliau skolinsis karui. O kada Nekeris suvedė karališkų išlaidų balansą, jis išsigandęs skuodžia prašyti audiencijos pas karalių ir pasako, kad po pusės metų mes negalėsime apmokėti savo kreditinių įsipareigojimų ir mums jau niekas nebeskolins, o dar po 2 metų bus tokia suma, kad ir kalbėti apie tai nebeverta. Karalius sukviečia visų regionų valdytojus, po to seka nacionalinis susirinkimas, vėliau kreditoriai suorganizuoja Prancūzijai kruviną revoliuciją, panašiai kaip Maidaną Kijeve, toliau – Bastilijos paėmimas, karaliui Luisui 16, kuris prilygo saulei ir jo karalienei Marijai Antuanetei, giljotinos pagalba nulėkė galvos nuo pečiu. Galiausiai Prancūzija paskęsta Jakobinų terore. Šiuose kolonijiniuose karuose matau Anglijos strategijos pranašumą pačių ekspedicijų finansavime, jos praktiškai finansuojasi pačios, kadangi dalyvauja privačios kompanijos, jos gauna pelną, plėšdamos kolonijas, tuo pačiu plečia pačios Britanijos karūnos įtakos sferą visame pasaulyje.

Šių dienų realija rodo, kad kolonijiniai šalių pavergimai neišnyko, viskas daug rimčiau ir labiau rafinuota, pats kolonijinis mechanizmas pridengtas begale sutarčių ir įsipareigojimų, kurios yra ekonomiškai ir politiškai nenaudingos pavergtoms šalims, bet čia jau kita tema.

foto2

foto3

foto 4

foto5

foto6

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply