Kas laukia Lietuvos (3 dalis)

Baigiant mintis apie banką, praeitoje publikacijoje prisiminiau vieno forumo komentatoriaus teiginį apie pasaulinę bankų organizaciją, staiga atsiradusiu Putinu, kaip jų statytiniu, bei Putino fizine likvidacija. Paskutinė frazė man daugiau kėlė šypseną, prisiminiau, kaip kažkada žurnalistas pasiteiravo Putino kaip jo sveikata, o Putinas sarkastiškai jam atsakė: NESULAUKSI….. Čia negaliu iškęsti nepasakęs: geriau būti Putino gerbėju, nei tuo mulkiu, kuris įkaitintas informacinio portalo Delfi psichozės, ieško Putino dukros Olandijoje ar jo povandeninio laivo Švedijoje.

Komentatorius: Pasaulį valdo USA bankininkų banditų grupuotė, kuri iškilo devyniolikto amžiaus  antroje pusėje, 20 a. pradžioje. Pasaulio arenoje jie nukonkuravo Anglijos bankininkystę. Viskas, kas vyksta pasaulyje yra sprendžiama jų tarpe. Čia žiūriu yra daug Putino gerbėjų. Putinas yra jų statytinis ir vos taps jiems nebereikalingas, bus nušalintas ir jei reikės, tai Kadafio stilium….

Mano replika buvo tokia: Bankai ir korporacijos, tai tik pasaulio korporatokratija ir jie susikūrė ne 19a, o kai kuriom struktūrom jau daugiau nei 1000m ir tie individai yra ne Amerikos indėnų palikuonys, o emigrantai iš senojo kontinento. Kiti tai vadina juodąja aristokratija, jos veikla buvo labai įvairi, kolonijinės ekspedicijos, vergu prekyba, Lietuvos atveju tai buvo beveik 300m karas su kryžiuočiais ir Lietuvos krikštas, po kurio Lietuva sunyko. Ko gero tai įvykęs kerštas už mūsų protėvių pergales prieš Chazarus, kurias oficiali istorija yra pateikus kaip pergales prieš Mongolų ordas.

Foto: Putin putin

Taigi, kaip turėtume spręsti energetinius ir pramonės vystymo planus bei pagal tai kurti įstatymus:

  1. Elektros energetikos, dujų, importas privalo priklausyti Lietuvos valstybei. Nacionaliniam saugumui svarbios energetinės įmonės taip pat privalo priklausyti Lietuvos respublikai, o esančios tokios įmonės privačiame sektoriuje, kurių veikla yra nepalanki savo ekonominėmis pasekmėmis tautai, turėtu būti nacionalizuojamos. Reikalinga įvertinti energetinio ir kito didelio valstybinio gamybos sektoriaus privatizacijos teisėtumą, netaikant senaties terminų.

Foto: Lost industrylost industry

Valstybės, norinčios neprarasti pramoninės gamybos arba norinčios pritraukti pramoninę gamybą į savo šalis, turi sugebėti pasiūlyti pigią energiją tai pramonei veikti, tai daug svarbiau nei pigi darbo jėga, nes robotai gamybos procese, metai iš metų kaskart vis labiau pakeičia žmogaus darbą technologinėse gamybos linijose. Ignoruojant tai, istorija jau parodė, kad kadaise tokios išsivystę industrinės valstybės kaip Didžioji Britanija ar JAV, pabrangus energetinei kainai, pramonė paprasčiausiai pasitraukė į tas šalis, kur gamybos klimatas buvo palankesnis. Jeigu techniškai įmanoma, privaloma atkurti Ignalinos atominės elektrinės darbą, čia yra gera galimybė sumažinti elektros energijos kainą Lietuvos rinkoje. Girdžiu politikų, kalbančių apie naujas šalies vizijas, kur siūloma didelį dėmesį skirtį naujų technologijų ar su aukštą pridedamąją vertę produktų kūrimą. Signataras Rolandas Paulauskas kažkada yra komentavęs tokia mintį, kad šioje srityje gali dirbti tik keli procentai visuomenės, bet kas dirbs tuos likusius darbus? Juk ne visi gali būti kūrėjais, inžinieriais ir mokslininkais, čia norėčiau pridurti: taip, tai reikalinga ir tai geriausiai pasiteisina šalia gamybos, nes gamintojas visada rūpinasi savo prekės konkurencingumu rinkoje ir dėlto jis priverstas finansuoti technologinį progresą. Pavyzdžiui, Kinijoje kas dieną įregistruojama virš šimto autorinių patentų ir reikėtų mesti iš galvos tokias kvailystes, kad Kinija tik didelis planetos fabrikas, būtent ten daug gimsta ir inžinierinių naujovių.

Foto: China water turbine generatorChina_Water_Turbine_Generator

Labai daug prarasta, uždarius Ignalinos AE. Jos valdymo ir techninėje infrastruktūroje, spėju pačioje elektrinėje nemažai įrangos sunaikinta, parduota už metalo laužo vertę ar prarasta kitaip. Norint elektrinę vėl paleisti, reikės kreiptis pagalbos į pačią Rusiją, norint įvertinti techninę situaciją ir likusį reaktoriaus resursą pačioje elektrinėje, kaip sukomplektuoti įrengimus bei su Rusijos pagalba pasiruošti trūkstamus specialistus. Be abejo, bus ir priešininkų tiek viduje, tiek užsienyje, teisinių kontra argumentų yra ir dabar, bet apie visa tai dabar anksti kalbėti. Psich patriotai su vakarietiška melancholija, vėl argumentuos dėl Rusiškos įrangos nepatikimumo, bet ir Japoniškas atvejis dar labiau nuvylė, kada šalis paliko sprogusią elektrinę toliau skleisti radiaciją, o visas radioaktyvių atliekų utilizavimas sprendžiamas jų išpylimu į vandenyną, šiuo atveju daug atsakingiau ir pasiaukojančiai elgėsi Tarybų sąjunga Černobylio tragedijos metu, o grįžtant prie atominės energetikos technologijų, šalys, planuojančios statyti tokio tipo elektrines, prioritetą atiduoda Rusijai kaip toliausiai pažengusiai šioje srityje.

Kvailai pagarsėjęs japoniško reaktoriaus projektas, kurį palaidojo mūsų referendumas čia netiks dėl to, kad viskas bus statoma nuo nulio ir ekonomiškai jis tik dar labiau padidins elektros energijos kainą. Šioje istorijoje debatų metu niekada nebuvo keliamas klausymas dėl kuro įsigijimo perspektyvų, paprastai kalbant dėl urano kaip kuro deficito. Būtent šitą klausimą reikėtų įvertinti ir senų RBK reaktorių atgaivinimo projekte. Problema yra tame, kad urano išgaunama daug kur ir didžiausia jo dalį sudaro uranas U238, urano U235 yra ne daugiau 5 % iš viso kiekio ir būtent šis uranas tinka visose iki šiol pastatytose AE pasaulyje.

Foto: 2 1 Ignalinos AE2-1-ignalinos ae

Šioje vietoje atsiranda šalių konfliktai su ES, čia nerandu kitos išeities kaip peržiūrėti įstojimo į ES referendumo teisinį pagrindą, už tai atsakingų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn su kaltinimu sugriovus valstybės suverenitetą, visi valstybės vadovai ar pareigūnai, pasinaudodami savo statusu, užgrobė valstybę iš visuomenės, naikino šalį ekonomiškai, teisiškai ir prisidedant prie valstybės gyventojų skaičiaus mažėjimo. Trumpai tariant, savo vizijoje nematau Lietuvos atsigavimo ES bendrijoje, tokia ekonomikos ir politinė situacija, labiau primena organizmo pripumpavimą anabolikais su begale neigiamu šalutinių efektų. Taigi organizmas miršta prijungtas prie gyvybės palaikymo įrangos, o gydytojų konsiliumas neišdrįsta įvardinti diagnozės, todėl palatoje jie ir tegali pasiūlyti pakeisti patalynę, pamerkti naujų gėlių ar atidengti užuolaidas….

Ateityje galimas teigiami poslinkiai pinigų sistemoje, pavykus sukurti šalies rinkoje pigią energijos kainą. Pasaulyje jau seniai kritikuojama tuščiažodžiavimas tokiais terminais kaip makroekonomika ir BVP. Šitie terminai yra labai mėgiami mūsų ekonomistų politikierių, kada jie kalba apie vis gerėjančius rodiklius. Šitų sąvokų apibrėžimai jiems lengvai leidžia manipuliuoti skaičiais, norint įteigti gera rezultatą, bet realybėje šios schemos nieko nepasako, o tik dar labiau viską suvelia. Liberali ekonomika tai jau suprato ir siūlo naują stabą, kuris pakeistu BVP – tai CO2. Idėjos esmė: kiek pramonė ir visa rinka išmeta į atmosferą CO2 (anglies dvideginio) ir kuo jo daugiau, tuo šalies rinka dirba intensyviau ir iš to seka šalies didesnis gerbūvis. Na, nesigilinsiu smulkiai į šią nesąmonę, bet atsakymas peršasi pats: kada mūsų klimatinėje zonoje žiemos ilgos ir šaltos, mes kiekvienas, kad nesušaltume, perkdame kurą. Jį kūrendami arba pirkdami šilumos paslaugą, išmetame didelius CO2 kiekius, gauname statistiškai didelius ir gražius skaičius, bet finansiškai šalies gyventojams tai didelis iššūkis, kuris smarkiai mažina šeimų biudžetą. Liberalios ekonomikos priešininkai siūlo kitą formulę, jie siūlo patį pinigą pririšti ne prie aukso ar valstijų dolerio, bet prie elektros KW/H kainos, tada paprastėja supratimas, kiek tavo šalyje kainuoja KW/H ir pagal nustatytą santykį bus valiutos vertė, o kadangi elektra yra pagrindinis pramonės variklis, tada paprasčiau suskaičiuoti, kiek kainuoja pagaminti produktą ir t.t.

  1. Išgaunami iš žemės gelmių žaliaviniai resursai priklauso Lietuvos tautai, įmonės moka mokestį už resursų naudojimą. Tiesioginiam resursų pardavimui taikomas eksporto muitas, tuo skatinamas jų perdirbimas į galutinį produktą. Jei tokių žaliavų išgavimas kenkia aplinkai ar kelia kita grėsmę, tokia eksploatacija turėtų būti draudžiama.
  2. Sukurti sąlygas ir įstatymų pagrindą Lietuvoje steigtis užsienio ofšorinėms įmonėms. Šios įmonės duotų papildomas pajamas Lietuvos biudžetui iš registracijos bei kitų mokesčių. Lietuvos bankas šioje schemoje galėtu uždirbti iš finansinių srautų aptarnavimo.

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply