Kas laukia Lietuvos (4 dalis)

Šita jau 4 dalis mano pateikiamų minčių, kas bus reikalinga padaryti, jei atsikvošėjusiai visuomenei užteks išminties ir jėgų atsiimti valstybę iš pasaulio bankganksterių parazitinės vergijos.

Tikrai malonu matyti dalykiškus komentarus, be to reikėtu pripažinti, kad šitos idėjos nėra visos tik mano, ši simbiozė atsirado iš daugelio mano gerai pažįstamu bičiulių bendrų diskusijų ir tikiuosi kas nors jas skaitydamas atras ir savo paminėtas idėjas. Zenonas pateikė kategorišką komentarą dėl ofšorų. Žiūrint iš moralinės pusės, į ofšorų segmentą bankų sistemoje, ten kur pinigai, nereikėtų ieškoti Dievo ir nesiginčysiu, kad ofšorai yra nekaltas žaidimas su pavogtais pinigais. Pasaulinėje bankų sistemoje išbandomi ir kiti pinigų pasisavinimo modeliai, kurie įvyko Kipro bankų krizės metu. Žinoma, iš bankų klientų visų indelių neatėmė, tik juos smarkiai nušlifavo, o schema atrodė maždaug taip: Indėlininkų lėšos dalinai buvo atimtos ir taip turtingesni indėlininkai turėjo tapti banko akcininkais, o po to bankai subankrutavo. Tada naujiems akcininkams buvo paaiškinta, kad jūsų kapitalas nebuvo atimtas, tik šita jūsų investicija pateko į rizikingus rinkos sandorius, kur ir sudegė. Didesnio cinizmo nesu matęs, kur akcininkai būtų priverčiami pirkti jau mirusius sandorius. Problema, kada ofšorinio verslo aptarnavimas atsiremia į dilemą, o kur moralė ir padorumas, čia galėčiau priešpastatyti kitą klausimą: kokį modelį mes pasirinksime emituodami pinigus, ar tai bus kaip pavyzdžiui, buvusi TSRS ir Varšuvos pakto valstybių finansų sistema ar kaip iki šiol, iki kada praradom Litą. Jeigu pastaroji, tada atsiranda klausimas, kad Lietuva ir kitos valstybės pasaulyje palaiko esamą nusikalstamą emisijos sistemą, kur privačios finansinės struktūros iš Izraelio, Anglijos ir JAV nebaudžiamos padirbinėja pinigus, šita nusikalstama sistema ir atveda pasaulio ekonomikas į krizes apiplėšdamos žmoniją, o šiose krizėse laimi nusikalstamos bankinės struktūros ir taip jau daugelį amžių. Realybė gali būt tokia, kad mūsų šalis, ištrūkus iš ikišiolinės ES ir priimto Jamaikos kabalistinio finansinio susitarimo, po kurio pasaulio rezervo valiuta tapo doleris, susidurs su reikalavimais vykdyti buvusių vyriausybių įsipareigojimus, nes kreditorių gaujos siekia tik vieno tikslo, kad šalis turi būt paimta stipriai už gerklės ir tokia situacija kreditorių grupuotėms leidžia lengviau sutramdyti nepaklusnias šalis, taip užspaudus joms kvėpavimą. Geras to pavyzdys, pasižiūrėjus į konfliktą tarp finansinio korporacinio kapitalo ir Brazilijos bei Graikijos. Grįžtant prie ofšoro klausimo, mes turėsime šalį jau su milžiniškom skolom ir praradusia visus finansinius rezervus. Paskutinis buvo virš 6 milijardų JAV dolerių, kada įsivedėm Eurą, šią sumą iš mūsų veltui pasisavino privati finansinė struktūra pavadinta ECB. Kokioje padėtyje bus ekonomika galime tik spėlioti, nors ir dabar ji smarkiai paliegus. Taigi kol kas laikausi nuomonės, kad tokiu sunkiu periodu mums bus reikalingas praktiškai kiekvienas pajamų resursas, nešantis valstybei pajamas. Suprantu Zenonai, ofšorai yra labai smirdantis reikalas, bet tokia šalis kaip Šveicarija yra viena iš pradininkių šios idėjos ir niekas nedrįsta jos už tai pasmerkti. Diskusijose norėčiau komentatorių paklausti, kaip jūs įsivaizduojate Lietuvos kreditinius įsipareigojimus ECB skirti priverstinę kreditinę finansinę pagalbą iš Lietuvos resursų Euro zonos krizės ištiktom šalim. Pavyzdžiui, JAV fed rezervas prisiima atsakomybę už emituotų ir paskolintu dolerių sugrąžinimą, ECB privati finansinė struktūra irgi smarkiai emituoja trilijonus niekuo nepadengtų Eurų ir netrukus Lietuva pradės skolintis tuos tuščius pinigus iš ECB milijardinėm sumom ir vėl tas sumas perduos tam pačiam privačiam ECB kuris perskolins mūsų pasiskolintus pinigus tokioms šalims kaip Ispanija, Italija, Airija…. tik šiuo atveju ECB pasielgia visiškai kitaip nei JAV fed rezervas, ECB neatsako dėl skolos grąžinimo, skolos grąžinimo klausimą jis perkelia skolininkui, tad noriu paklausti ką gali mums garantuoti Graikija? Ji atsisako grąžinti dalį pinigų, o reali problema yra, kad jie praktiškai ir visos skolos nepajėgūs grąžinti. Jų biudžeto padėtis tokia pat tragiška kaip ir mūsų, mes metai iš metų vis giliau klimpstame skolon.

Dėkui tau, Alenai už nuorodą. Ten parašytoje istorijoje radau, kokias knygas dar reikės perskaityti, lenkiu galvą prieš Vladą Terlecką ir kitus jo bendražygius už indėlį į Lietuvos finansinės sistemos atkūrimą, bet turiu ir kritikos kai kurioms ten išsakytoms idėjoms. Ten pamačiau tokia sampratą, kad buvo atkuriama valstybės finansų sistema iš nusigyvenusios sovietinės į progresyvią vakarietišką. Va čia ir slypi kazusas, kokia vakarietiška finansų sistema mes jau visi žinome ir daug kartų ją aptarėme, o kokį kelia pasirinko Kinija, tobulindama ir nedelsiant derindama prie ekonominių pokyčių, taip pat nebeverta gaišti laiko analizuojant, ką pasiekė Kinija. Spėju, kad tuo metu šitie analitikai net neįsivaizdavo, kad taip yra ir čia tiktų toks situacijos apibūdinimas. Kartą viename iš susitikimų kalbėjausi su Pranciškum Šliužu. Jis su jam būdingu užsidegimu man gražiai išdėstė, kodėl žmogus kaip biologinis padaras dažai neįvertina jį supančių aplinkybių. Gamta žmogui davė 5 informacijos gavimo iš aplinkos organus: akis matyti, nosį užuosti, burna ragauti, ausis girdėti, rankas liesti. Iš šių organų smegenys, gavusios atitinkamus signalus, savo logika apdoroja, kas tai yra.

Jeigu spjautume į visus 10 dievo įsakymų, galima pasinaudoti ir kitomis ekonomikos plėtojimo galimybėmis kaip JAV, kur kapitalizmas perima įvairias verslo koncesijas, pavyzdžiui kalėjimų privatizavimas, tai duoda neblogus ekonominius rezultatus ir kas, kad JAV procentais tapo šalimi, turinti daugiausiai kalinių, apie 7 milijonus ir dar nemaža dalis laukia, kad jiems bus pastatyti nauji kalėjimai arba sulauks savo eiles, nes kalėjimai perpildyti. Kai kas JAV kaltina, kad tai prilygsta vergovinei santvarkai, kurią gina pati valstybė, bet kam tai rūpi, šių dienų pasauli, tai dar viena demokratinė, liberali ekonominė opcija. Čia tik belieka paklausti tuos liberalius derybininkus, kurie mums parengė tokia ateitį, kada jie tariamai sėkmingai derėjosi dėl įstojimo į ES. Kaip apibūdinti tokį individo elgęsi? Ar čia naivus žioplumas, ar begalinis cinizmas, už dosnų pamaloninimą padarytų bet ką. Pažvelgus į daugumą Lietuvos valdininkų, pamatysi visus su aukštyn pakelta galva, na visiems aišku, kad Dievo jie danguje neieško, tam reikalui užtenka šventiko su kuriuo galima dalykiškai susitarti, valdininko pakelta galva parodo tik tai, kad jis ieško dar didesnio valdininko. Visi jie atrodo labai išprusę, žinovai savo užimamo statuso ir padėties, gražbyliauja aiškindami apie subalansuotą politiką ir ekonomiką, o kaip tai atrodo paprastam žmogui, paprastai šnekant, kada vienas medį laisto ir puoselėja, o kitas išsijuosęs jį kerta, ką daryti tam vargšui medžiui arba taip vadinamai tautai? Vieni dedasi, kad ja rūpinasi, o kiti be gailesčio ją naikina.

Čia tiktu toks tarybinių laikų konstitucinis atributas, kad kiekvienas pilietis turi teisę į darbą.

  1. Visi valstybės darbingo amžiaus piliečiai privalo dirbti. Nesant atitinkamos darbo vietos pagal piliečio specialybę, jam darbo birža pasiūlo kitą laikiną darbą. Pilietis negali atsisakyti dirbti, nes tai per didelė finansinė našta valstybei išlaikyti bedarbius. Visose įkalinimo įstaigose darbas taip pat yra privalomas.

Šiuo metu valdžios atstovai, pažvelgus į valstybės architektūrą, tampa nebereikalingi, praktiškai valdžios svertai atiduoti Briuseliui, ekonominiais sumetimais kam išlaidauti seimūnams, ministrams ir kitiems biurokratams, pagal šią naują schemą mums reikalingi finansistai kurie sudėliotų valstybės biudžetą ir kurį be vargo patvirtintų Briuselio biurokratai, bei geri vadybininkai, kurie su esamomis lėšomis galės tvarkytis šalies ūkyje. Seimas su visa gvardija veltėdžiu taip pat nebereikalingas, ką tos partijos gali pasiūlyt visuomenei, nors jos ir taip praktiškai niekuo nesiskiria viena nuo kitos. Norint kažką alternatyvaus pasiūlyt visuomenei, reikia turėti galios įtakoti biudžetą, bet vyriausybės jau to nebegali nes pati to atsikratė, tai Briuselio prerogatyva. Taigi, be finansų reguliavimo politinės partijos žadėti visuomenei nieko nebegali, įstatymų leidyba taip pat yra viršesnė iš Briuselio, tada kam išlaikyti 2 juristus, kurie dirba tą patį darbą, tik vienas iš jų yra durniaus vietoje, priimant sprendimus jo nebepaisoma.

Be abejo, šiuo metu didžiuliu greičiu sukasi karo propagandos mechanizmas, kur pagrindiniai šalies biurokratai įrodinėja asmeninį reikšmingumą, tvirtai vairuojantys valstybę pergalingoje kovoje su Rusija. Deja, šitą vakarų politikų elitą, tiek elitą opozicijoje, galėčiau neklysdamas pavadinti JAV valstybės departamento haremu. Visa ta dehumanizacija, kuri liejasi į Rusiją ir pačius rusus, bandoma paaiškinti kaip linksmas, nekaltas folkloras, bet taip nėra, tai yra neapykanta valstybiniu lygmeniu ir tai tapo nacionalinės ideologijos ašimi.

Baigiant mintis apie konstitucinę preambulę, Alenai, mane neramina štai kas, o kokias šioje sampratoje turi teises Lietuvos pilietybę turintis rusai, latviai, lenkai….. ar nebus spekuliacijų kaip nors padaryti juos antrarūšiais žmonėmis, kurių jau ne viena karta čia gimė ir užaugo, na taip atsitiko, kad jie yra kitos tautybės?

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply