Kas laukia Lietuvos ( 5 dalis )

Šiuo straipsniu norėčiau pratęsti Rolando Paulausko pravestą paskutinę 11-ą Naktigonę. Ankstesnėse temose esu paminėjęs, koks turėtų būti sudarytas valdžios rinkimo mechanizmas Lietuvoje. Mūsų visuomenė jaučiasi prieš kiekvienus rinkimus priėjusi Cukcvangą: ką kandidatai bežadėtų ir ką rinkimuose beišsirinksi, bus tik blogiau. Labai panašus palyginimas, kada girtuokliams statybininkams už darbą sumoki į priekį. Vieno filmo herojus, profesorius Preobraženskis pasakė: Aš visą gyvenimą užsiminėjau Eugenika, norėjau pagerinti žmonių rūšį, o iš to gavosi tik tokie Šarikovai, kurie teigia, kad viską reikia paimti ir padalinti… toliau galima būtų tik interpretuoti profesoriaus mintis. Pastarojo šimtmečio žmonių visuomenės transformacija atneša vien tik negandas, nors prisidengiama kilniais tikslais. Tauta renka valdžios atstovus su viltimi, kad šį kartą jiems pasiseks, bet kaskart seimas ir ministerijos yra užimami tik Šarikovų gaujų ir taip visuose valdžios struktūrose. Prieš keletą dienų peržiūrėjau įvykusį protesto mitingą prieš NATO, gaila žiūrėti į tuos žurnalistus kurie krūptelna, kai iš minios sušunka NATO GO HOME. Kita žurnalistė bando ieškoti daugumos tarp dviejų vieni kitiems oponuojančių būrelių, o juk dauguma net ne seime ir ne Lietuvos rinkėjai, o būtent dauguma tame JAV ambasados pastate, kur Lietuvai kaip kolonijai yra paskirti keli JAV valstybės departamento pareigūnai. Čia tiktu kita profesoriaus Preobraženskio frazė: Kam kurti tokius Šarikovus, jei juos be vargo gali gimdyti bet kuri moteris… Čia ir slepiasi visas rinkimų maskaradas, kada JAV ambasada remia tiek esamą poziciją ir opoziciją, o bet kokia rinkimų patologiją be gailesčio ištaiso kaip Paksogeito skandale.

Skaitytojas būtinai paklaustų, kokiu principu bus egzaminuojamas rinkėjas? šiam atvejui reikalinga šalies vystymo koncepcija. Tam reikalui reikia žinoti, koks yra tikslas, kokios būtinos ir nekintančios nuostatos. Tai turėtu būti egzamino procedūra, kur žmogus, nusprendęs aktyviai dalyvauti valstybės kūrime ir suvoktų kaip elgtis, kad tai pasiekti. Susitarus dėl pamatinių valstybės tvarkos kriterijų, nauja sistema galėtų padėti suburti valdžios kadrus, kurie galėtų įgyvendinti ilgos perspektyvos planus.

Lietuvoje jau pamiršo, kad kada Lietuva stojo į NATO, visuomenei buvo teigiama, kad NATO – tai gynybinė organizacija, o per visą istoriją po 2 pasaulinio karo, NATO nėra apginusi nė vienos šalies, bet intensyviai atliko okupacines invazijas į Balkanus, Iraką, Afganistaną, Libiją, ir šiuo metu intensyviai dalyvauja Ukrainos konflikte. Mums bandoma įteigti, kad mes pasirašėme sutartį ir todėl privalome vieningai dalyvauti visose NATO karinėse operacijose. Leiskite paklausti, ar tas kas pasirašė tą sutartį visų mūsų vardu, o gal jis jos net neskaitė, kaip ir ES konstitucijos, kada ją vieningai seime prabalsavo, o vėliau ją Briuselis dar kartą redagavo, nes kitos šalys ją paprasčiausiai atmetė kaip netinkamą. Pats laikas būtų paviešinti tą sutartį, kad žmonės susipažintų, kokį smurtą nebaudžiamai NATO pajėgoms suteikta teisė vykdyti prieš Lietuvos piliečius, kurie masiškai atsisakys paklusti šiam parsidavusiam režimui. Vakarų aljansas vis dar kartoja, kad už viską pasaulyje svarbesnė ir brangesnė demokratija, o Putinas Krymo operacijoje įrodė, kad svarbiausia žmonių gyvybės. Savo neoficialiais komentarais pučistinis Kijevo režimas pripažįsta rytų Ukrainos referendumus ir rinkimu balsavimą: Jūs pasirinkot atsiskyrimą, tai dabar susitaikykit su bombardavimu. O Amerika yra pasiruošusi ilgai ir nuožmiai kariauti su Rusija iki paskutinio gyvo ukrainiečio, o po to kovos iki paskutinio gyvo lietuvio.

  1. Lietuva yra nepriklausoma respublika.

Ši konstitucinė nuostata skiriasi tuo, kad nebėra demokratijos teiginio. Šiuo metu demokratinė samprata yra priedanga pateisinti vakarų pasaulio sukeltus karus, dvigubų standartų taikymą vidaus ir užsienio politikoje, pasauliniame plėšikavimo ekonomikos modelyje, todėl vadintis demokratiška valstybe, to nepagrindžiant, tai tik tuščia deklaracija, realybėje šiuo metu yra imperiniai, vasaliniai ir kolonijiniai valstybių modeliai.

  1. Lietuvos respublika užsienio politikoje laikosi taikių ir pagarbių kaimynystės santykių. Bet kokių tarpvalstybinių sąjungų ar partnerystės blokų sudarymas, turi būti sprendžiamas ir priimamas tautos referendumu. Sąjungos su užsienio šalimis sutarčių projektai ir jų svarstymai negali būti konfidencialūs nuo Lietuvos visuomenės. Sutartys negali prieštarauti ar turėti prioritetinį statusą prieš Lietuvos respublikos įstatymus ir konstituciją.

Pagrįsti gerus santykius su kaimynais, mūsų šalis, pagal savo ekonomines galimybes turi suteikti pagalbą nelaimės ar kitų kataklizmų ištiktai kaimyninei šaliai, to paties galėtume tikėtis ištikus nelaimei ir mus. Savaime suprantama, šioje struktūroje Lietuvos nematau nei ES nei NATO sąjungose. Pastaroji ne tik kelia pavojų, nes yra sukurta JAV interesams kaip karinis blokas konfrontuoti su Rusija. Yra ir daugiau komplikacijų su šiuo kariniu bloku, tai klaidinantis statusas kaip gynybinės organizacijos. Per paskutinius 30 metų NATO organizacija vykdė tik okupacines invazijas į Balkanus, Iraką, Afganistaną, Libiją. Lietuva kaip šalis, istoriniuose pareiškimuose pabrėžia buvusi Tarybų Sąjungos okupuota prieš antrą pasaulinį karą, bet nepraėjus nei 10 metų po nepriklausomybės atkūrimo ir dar neįstojus į NATO organizaciją, Lietuva su didele iniciatyva prisidėjo prie NATO okupacijos Balkanų šalyse. Įstojusi į NATO, parodė didelę iniciatyvą okupuojant Iraką ir Afganistaną. Lietuvos visuomenė nesusimąsto istorinėse paralelėse, kada reikalauja kompensacijos iš Rusijos už okupaciją, bet ar Lietuva sugebės atlyginti už mūsų kariuomenės žudynes ir šalių griovimus okupuotose šalyse dalyvaujant karinėse NATO operacijose. Mūsų susikompromitavę valdininkai bando argumentuoti, kad mes priklausydami NATO organizacijai, esame įsipareigoję dalyvauti bendrose karinėse operacijose. Kaip ir ankstesniuose komentaruose minėjau, invazija į Iraką buvo JAV farsas, o  Afganistaną okupuoti nebuvo jokio pagrindo. Nors 9.11 nusikaltimo tyrimas turi labai daug prieštaravimų, bet jei pripažintume JAV saugumo tarnybų oficialius pareiškimus, kad šiame nusikaltime dalyvavo karališkoji Saudo Arabijos vyriausybė, toliau analizuoti pagal JAV versiją darosi dar sudėtingiau, nes Saudo Arabija yra JAV ištikima sąjungininkė. Paskutinis pavyzdys su Mistral laivų kontraktų vykdymu iš Prancūzijos pusės Rusijai. Galima pastebėti, kad NATO politikos pančiai, tiesiog trukdo įvykdyti Prancūzijos komercinius įsipareigojimus, tuo įvardindami pasaulinėje komercinių sutarčių rinkoje Prancūzijos pramoninkus kaip nepatikimus partnerius. Naiviai galima galvoti: jei jau esame NATO organizacijos nare, tai mes niekada nebūsime NATO priešu, bet mažai kas pagalvoja, kad būdami ir dalyvaudami šios organizacijos tarptautiniuose nusikaltimuose, ateityje labai skaudžiai turėsime atsakyti. Prisiminus stojimo į ES ir NATO istorijas, apie valdininkų melagingus pažadus, kad bus gausios investicijos į mūsų šalies ekonomiką ir sukurtas naujas darbo vietas, dabar prisiminus suprantame, kokie buvome naivūs. Iš tiesų, beveik visas užsienio investicijas galima būtų  įvardinti parazitinėmis, nupirktos arba gautos veltui ar su priemoka užsienio investuotojų įmonės, buvo ir taip pelningos. Suprantama, tokia investicinė politika iš mūsų valdininkų buvo arba pataikavimas užsienio korporacijoms arba nusikalstama finansinė machinacija. Paskutinis suskystintu dujų tanklaivis, taip pat apipintas begale paslapčių, bet po truputį informacija atsiskleidžia. Virtualiose info šaltiniuose galima rasti žinių, kad dujas gabenančio laivo savininkai yra viena iš JAV korporacijų, o šio laivo išlaikymas mums kainuoja virs 150000eu kas diena. Taigi tautiečiai, ar jums šis sandoris neprimena pašvinkusiai pagarsėjusiu Mažeikių Naftos privatizacijos aferistinių schemų?

Kolonijinis šalies turto užvaldymas nėra tik teorija, tokie sionistiniai Marksistiniai-Trockistiniai  teoretikai, kuriuos finansavo Europos bei JAV senosios bankininkų šeimos. Šie revoliucionieriai teigė, kad visas šalies turtas priklauso liaudžiai, po Spalio revoliucijos Rusijoje baigėsi tuo, kad šalis liko apiplėšta ir užvaldyta, didelę prisiplėšto turto dalis buvo išvežta į užsienį atsidėkoti šių revoliucionierių rėmėjams.

Mūsų valdininkai, sukėlę politinę bei ekonominę krizę su Rusija, turi įžūlumo priekaištauti verslui, kad dėl žlugusio verslo rytuose yra patys kalti, nes pasirinko netinkamus verslo partnerius, nors tie mūsų politikos guru net nesuvokia, kur bus ateityje JAV atrasti nauji demokratijos priešai, todėl šitie JAV politiniai pastumdėliai ir nepasakys, kur yra saugios ateities rinkos. Priklausydami ES ir NATO organizacijoms, pagal šių dienų ekonomiką ir ES politikos bei įstatymų realijas,  Lietuva neturi galimybių sukurti pramonės koncepciją, kad ir analogišką kaip Baltarusijoje, bet užtai nuolankai mokėsime duoklę tiek žmonių, finansų ar kitais aktyvų resursais mega korporacijų ordoms iš Europos, Izraelio ir JAV.

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply