Kas nuo Velykų stalo Lietuvoje nuvarė rusus?

Jau ketvirtį amžiaus artimiausiems Lietuvos kaimynams rusams auginama neapykanta jau braunasi ir į Velykas. Veikiau, ši neapykanta braunasi ne pati, ją kažkas labai nori įbrukti. Paskaitykime, ką apie šią džiugią pavasario šventę rašo Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija:

VELYKOS seniausia judėjų ir krikščionių šventė, švenčiama po pavasario lygiadienio (III.25), vėliausiai IV.25….Lietuvoje Velykos sutapo su sen. lietuvių pavasario švente, todėl dar XIX-XX a. Velykų papročiuose žymu senojo lietuvių tikėjimo pėdsakų.

 Matome, kad ateistinės ir nedemokratinės TSRS imperijos pagrindinis oficialus informacijos šaltinis duoda sausą objektyvią informaciją apie nuolatinį mokslinio komunizmo ideologijos puolimo objektą – vieną iš religinių švenčių Velykas.

“Didįjį ketvirtadienį, saulei tekant, reikia nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė, nuauksinanti vandenį, tiksliai iš rytų pateka tik per lygiadienį! Jeigu namų langas „žiūri“ į rytus, tai tekanti saulė lango rėmo šešėlį nuves statmenai per kambarį. Ant palangės angliuku pasižymėjus jo vietą, kasdieną galima džiaugtis vis toliau nubėgusiu pavasariop. Būta senovėje tokio papročio…”, – apie Velykų papročius pasakoja L. Klimka. Pasak jo, Velykiniai ritualai siejami su Rytais.

http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/97740/libertas_klimka._kodel_sv._velykos_svenciamos_vis_kitu_metu_

 Dabar paskaitykime, ką apie šią šventę rašo laisvos ir demokratinės valstybės – Lietuvos viešas internetinis žinių šaltinis Wikipedija:

“Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, naudojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenk.), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). “

Rusų visuomeninė enciklopedija Wikipedija duoda visus slaviškus šventės pavadinimus skirtingomis kalbomis:

От ст.-слав. Великъ дьнь, Велья нощь («Великий день», «Великая ночь») Белорусский Вялікдзень Берберский Eid ul-Adha («Святой праздник») Болгарский Великден («Великий день») Вепсский Äipäiv (дословно «Великдень») Коми Ыджыд лун («Великий день») Латышский Lieldienas («Великие дни», мн. ч.) Литовский Velykos («Великие», мн. ч.) Лужицкий Jutry («Утро») Македонский Велигден («Великий день») Польский Wielkanoc («Великая ночь») Русский Велик день («Великий день») Украинский Великдень («Великий день») Словацкий Veľká Noc («Великая ночь») Словенский Velika noč («Великая ночь») Удмуртский Великтэм / Бадӟым нунал («Великий день») Чешский Velikonoce («Великие ночи», мн. ч.) Чувашский Мăнкун / Мункун («Великий день»)

Matome, kad rusai šią “didžiąją dieną” taip pat mini!

Ieškome daugiau autoritetingų nuomonių. Vienas didžiausių lietuvių kalbos autoritetų Lietuvoje – Zigmas Zinkevičius. Apie Velykas jis rašo štai ką:

“Ir antrosios didžiosios krikščionių šventės – Velykų – pavadinimą gavome greičiausiai tuo pačiu laiku iš Rytų, o ne iš Vakarų. Žodžiui velykos pradžią davė rytų slavų būdvardis вялiк ‘didelis’, vartotas junginyje Вялікдзень ‘didžioji diena’, kuris savo ruožtu yra vertinys iš graikų megįlē chiméra ‘t. p.’ Žodžio senumą lietuvių kalboje rodo akūtinė priegaidė (velykos). Žodis velykos irgi paliko pėdsakus mūsų vardyne, plg. pavardes Velykis ir Veliką, Velik-ėnas, Velik-ónis, vietovardžius Velykiai, Velyk-iónys, Veluk-ūnai, Velykuškės, Velyk-ionių upelis.

Iš viso to, kas buvo pasakyta, matyti, kad tiesioginiai ar netiesioginiai slavų ir lietuvių kontaktai turėjo prasidėti labai seniai. Jie prasidėjo prieš pačių slavų krikštą. Ypač aiškiai tai matome iš slaviško Lietuvos vardo Litva, turinčio balsį i, kilusį iš baltų dvibalsio ei (vėlesnio ie). Taigi slavai tą vardą turėjo gauti tada, kai patys tebeturėjo dvibalsius arba bent kai vyko jų monoftongizacija, kurią linkstama nukelti net maždaug į IV amžių po Kristaus (!). Labai seną vardą rodo ir latvių vartojamas mūsų tautovardis leitis ‘lietuvis’ su išlaikytu senuoju dvibalsiu ei. Taigi jau labai senais laikais Lietuvos vardas turėjo būti plačiai vartojamas ir aplinkinių tautų žinomas. Tačiau į istorinius šaltinius jis pateko daug vėliau, mažiausiai po penkių šimtmečių.”

 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/01/28/istving_01.html

Pasak Z.Zinkevičiaus, tiek krikščionybę, tiek Velykas mes gavome iš Rytų, o ne Vakarų.

Tai kodėl tuomet lietuviška Wikipedija rašo “išskyrus rusų”?

Vieno garbaus amžiaus šaltinio duomenimis (pavardė redakcijai žinoma) visi Lietuvos istoriniai vadovėliai ir kiti šaltiniai prieš juos viešinant, patenka ant vieno nuo neapykantos rusams kvaištelėjusio profesoriaus stalo.To paties profesoriaus, kuris viename viešame forume išsakė genialią šovinistinę frazę: rusai geri, kol jų mažai. Panašu, kad Wikipedija, kaip pagrindinis virtualus informacijos šaltinis, taip pat yra šio profesoriaus cenzūruojama. Todėl kviečiame į jos skelbiamą informaciją žiūrėti itin atsargiai ir viską tikrinti.

Su Šventomis Velykomis, mieli Lietuvos piliečiai ir broliai Slavai, o ypač – Rusai!

Kazimieras Juraitis

 Šauksmas

Leave a Reply