Kas yra toji grėsmingiausia pasaulinė jėga?

Birutė Kemežaitė
Europos Sąjunga ir NATO
NATO buvo įkurta 1949 m., sustabdyti sovietų agresijai. Į NATO įstojusios valstybės turėjo atsisakyti savarankiškos savo valstybių gynybos kontrolės. Kadangi NATO yra karinė organizacija, tai ji viena gali garantuoti saugumą. Žinoma, kiek toji garantija bus vaisinga, priklausys nuo to, su kokios apimties ir kokios jėgos šalimis jai teks kovoti.

europos-sajungaReikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tos pačios Europos valstybės įeina į Jungtinių Tautų sudėtį, tos pačios valstybės priklauso NATO karinei Sąjungai ir iš tų pačių Europos valstybių yra sudaryta Europos Sąjunga. Kam yra reikalingi tie trys Europos valstybių telkiniai, kada jų visų trijų veikla yra ta pati, tiesiog susipynusi? Jų politikos pagrindiniai uždaviniai yra taika, saugumas ir pastovumas Europoje. Tai kokia prasmė stoti į visas tris ir kiekvienoje mokėti nario mokestį? Tačiau praktikoje šių sąjungų veikla ne visados yra paremta teisingumu. O ir jų pačių tarpe nėra vieningos nuomonės ir sutarimo.
Europos Taryba buvo įsteigta 1949 m. kaip ir NATO, žmogaus teisėms ir demokratijai Europoje apginti. Demokratijos pagrindą sudaro žodžio laisvė, spaudos laisvė ( ne pornografija) ir tikėjimo laisvė.
Jungtinių Tautų veiklai didžiausią įtaką daro Rusija ir JAV. Rusija tiktai diktuoja, o JAV diktuoja  ir padengia nuostolių išlaidas. (NATO Sąjungoje pagrindines teises turi JAV!)
Čia ir kyla pagrindinis klausimas, kas vertė Europos Sąjungą atsisakyti savo karinių saugumo ir savarankiškos gynybos teisių ir jas perleisti NATO (JAV), kada JAV net nėra Europos Sąjungos narė? Tokiu atveju Europos Sąjunga net nėra pilnavertė savarankiška sąjunga, bet dalinai priklausanti nuo  NATO karinių teisių. Politinė saugumo ir gynybos sritis valstybei, ypač šiuo metu, yra pagrindinės reikšmės.
Henry Kissinger (,,The Washington Post”, 1997 m. 03.30) rašo: ,,Helsinkyje sudarytas planas pastūmėjo NATO nuo sąjungos iki kolektyvinio saugumo sistemos.(…)Sąjungos kolektyvinio saugumo  sistema  (tokia kaip Jungtinės tautos, kaip tautų lyga) neapibrėžia nei teritorijos, kurią ji gins, nei kaip ji tą teritoriją gins”. Tai užuomina, kad galimai yra galingesnė jėga virš NATO savo valdiniui teikianti nurodymus.
Jau pačioje pradžioje Europos Sąjungos vadovai nebuvo patenkinti JAV diktatūra NATO veikloje. Madrido susitikimo išvakarėse JAV nesutiko, kad NATO kariuomenės vadu būtų europietis. Prancūzija išstojo iš NATO 1966 m. dėl JAV karinio dalyvavimo ,,šaltojo karo” metu. Vėliau JAV prezidentas Klintonas (Clinton) pakvietė Prancūziją deryboms dėl Paryžiaus grįžimo į karinį NATO sparną, tačiau jis atmetė pagrindinį Prancūzijos prezidento Širako (Chirac) reikalavimą, kad JAV perleistų vadovavimą Neapolyje esančiam ,,pietiniam” NATO štabui į europiečių rankas. Prancūzijos prezidentas Širakas aiškiai perspėdamas JAV, NATO vadovams sakė, kad Sąjunga negali išlikti, jei Europos ir Amerikos jėgų pusiausvyra tiek kariniame, tiek politiniame NATO sparnuose nepasislinks europiečių naudai.
Tai jau šie pavyzdžiai rodo, kaip Europos Sąjunga kovojo dėl savo teisių NATO Sąjungoje. Tai visiškai suprantama, nes NATO tada buvo įkurta  ,,sustabdyti sovietų agresijai”, o kaip tokia buvo svarbi ir Europos Sąjungai.
               Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo
Sovietų Sąjungai subyrėjus, NATO Sąjunga neteko savo pirminio tikslo ,,sustabdyti sovietų agresiją”. Jos politika pasidarė neaiški. JAV teko pralaimėti ir trauktis iš Vietnamo ir Irano. Sueso kanalo kare, Jungtinių Tautų misijoje JAV raketomis apšaudė Iraką. Čikagos (Chicago) televizijos stotys rodė Irako gatvėse gulinčius vaikų, kūdikių, moterų, senelių lavonus. Nė vieno nužudyto kareivio. Vaizdas buvo baisus.
NATO palengva buvo įtraukta į Vidurinių Rytų Izraelio politiką prieš arabus. Tokiu atveju Europos Sąjungai būtų buvę naudingiau  ir garbingiau iš NATO pasitraukti ir pasirūpinti sava gynyba. Galėjo Sąjungos valstybių kariuomenes sujungti, sudarant vieningą, savarankišką Europos Sąjungos karinę jėgą, ne agresijai, o apsigynimui puolimo atveju. 
Tačiau dabar, po Irako ir Libijos užpuolimo bei nužudymo daugybės nekaltų žmonių, Europos Sąjunga neturi  jokios teisės kaltinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl Krymo susigrąžinimo, nes jos rankos yra žymiai kruvinesnės.
Nejaugi pasaulio politikai yra tiek politiškai akli ar nenori matyti, kad ne JAV diktuoja Izraeliui, o, priešingai, Izraelis diktuoja JAV-tijoms. Juk Izraelis užsakė ir reikalavo, kad JAV paskelbtų karą Irakui, nes Irakas turi masinio naikinimo ginklų, nors neabejotinai jau tada pats Izraelis tokių ginklų turėjo. Nežiūrint, kad inspektoriai tokių ginklų Irake nerado, bet Izraelis visvien reikalavo karo Irakui. Kadangi JAV prezidentas Klintonas (Clinton) nesutiko bombarduoti Irako ir žudyti nekaltų žmonių, tai jam buvo pakišta Monika, kad politiškai sukompromituotų. Žydai net bylą jam sukurpė. Tačiau George Bush (jaunesnysis) vykdydamas žydų valią išvarė visą savo prezidentinę kadenciją atžymėtą kankinimais ir krauju. Ypač Guantanamo kalėjime vykdomais kalinių kankinimais pasižymėjęs (išgarsėjęs) JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas. Toks pat žydų politikai paklusnus ir dabartinis JAV prezidentas Barack Obama, nes kitaip jis nebūtų buvęs perrinktas.
Nežiūrint, kad Izraelis užverbavo JAV gyvenantį žydą 32 metų Jonathan Jay Polland šnipinėti  JAV-jas Izraelio naudai; kad 1967 m. suruošė puolimą prieš Amerikos karo laivą Liberty  Viduržiemio jūroje, nužudydami 34 jūreivius ir 171 sužeisdami, bet JAV ir Izraelis pasirašė sutartį, kuri formaliai įteisina šių dviejų valstybių bendradarbiavimą karinėje, ekonominėje, politinėje ir informacinėje arba žvalgybinėje srityje. Daugelis negali to suprasti, nes Izraelio ministras pirmininkas Shamir‘ as net nepriėmė Amerikos taikos plano, o Amerika pasirašė tokią svarbią bendradarbiavimo sutartį su Izraeliu?! Žinoma, Shamir’as ir JAV žydai džiaugėsi, nes sutartis Izraelį vadina ,,svarbiu Amerikos ne NATO sąjungininku”. Tai kas verčia JAV taip vergauti Izraeliui, visur ir visais atvejais jam pritariant?!  JAV-bių  viduje  įsigalėję  žydai, perdavę galią Izraeliui?
 
       Žydų didžiulė įtaka JAV politikai
                    Sirijos prezidentas Assadas irgi palietė Izraelio įtaką Amerikos politikai. Jis pasakė, kad JAV kas metai Izraeliui duoda dideles sumas pinigų.  ,,Dar blogiau, didelė tų lėšų dalis duodama ginklais, kurie naudojami žudyti mūsų žmonėms ir okupuoti mūsų žemes.” Jis apgailestavo, kad arabai neturi  Amerikoje balsuotojų, kurie galėtų išrinkti prezidentą. Yra buvę tokių Amerikos prezidentų, kurie žiūrėdavo Amerikos interesų, o ne žydų interesų.  Toks buvo Eisenhower’is. Amerikos žydai išvysto spaudimą rinkimų metu. Tas spaudimas nenaudingas Amerikos interesams, bet yra naudingas Izraelio interesams, sakė Assadas.
Daug arabų valdžios žmonių yra baigę britų mokyklas. Jų tarpe ir Jordano karalius. ,,Time” žurnalas paskelbė pasikalbėjimus su dviem  svarbiais arabų vadais: Jordano karalium Husseinu ir Sirijos prezidentu Assadu.  Karalius pabrėžė, kad santykiai su Amerika negali būti normalūs, nes Amerikos Kongrese Izraelis turi milžinišką  įtaką, nors abejotina, ar ta įtaka tarnauja Amerikos interesams. Jis nebūtų planavęs pirkti  Amerikos priešlėktuvinių raketų, jei būtų žinojęs, kad prezidentas turės eiti į United Jewish Appeal suvažiavimą žydų atsiklausti, ar jis galėtų tas raketas Jordanui parduoti, pasakė Husseinas.
Paul Findley knygoje ,,They Dare To Speakout” 362 psl., kuri buvo išleista Laurence Hilland  Co. leidyklos, Westport, Connecticut, smulkiai aprašoma, kaip Amerikos Izraelio viešųjų reikalų komitetas (American Israel Public Affairs Committee – AIPAC) kontroliuoja Amerikos Atstovų rūmų, Senato ir net prezidento politiką Viduriniųjų Rytų klausimais. Savo knygos pradžioje Paul Findley pasakoja kaip per 22 metus atstovavęs kongrese Illinois valstijos gyventojų interesams 1982 metais jis nebuvo perrinktas, kai prieš jį buvo sukelta žydų spaudoje didžiausia  kampanija už tai, kad jis apsilankė arabų krašte išvaduoti iš kalėjimo vieną jauną amerikietį ir vėliau viešai palankiai atsiliepė apie arabus. Rinkimų kampanijoje, kad jis nebūtų perrinktas, žydų buvo sutelkta daugiau kaip milijonas dolerių.
Paul Findley asmeniškas patyrimas su Amerikos Izraelio viešųjų reikalų komitetu – AIPAC – paskatino jį surinkti žinias, kaip ši organizacija veikia į Amerikos politiką. Jo kruopščiai surinkta  informacija apie buv. Senatoriaus Adlai Stevensono pralaimėjimą kandidatuojant į Illinois gubernatorius 1984 metais, akcija prieš senatorių Charles Percy, kad nebūtų perrinktas sutelkiant 6 milijonus dolerių, George Ball ignoravimą, žymaus senatoriaus iš Arkanso J. William Fulbright nugalėjimą rinkimuose už tai, kad jo nuomone taika Viduriniuose Rytuose gali būti atstatyta, tik išsprendus  kelių milijonų palestiniečių klausimą… Paul Findley labai plačiai aprašo, kaip Amerikos politikus ir valdžios institucijas kontroliuoja Izraelio ,,lobby”.
Amerikos vyriausybė Izraelio lobby įtakoje Atstovų rūmuose ir senate stengėsi nuslėpti nuo Amerikos visuomenės Izraelio aviacijos puolimą 1967 metais prieš Amerikos karo laivą Liberty Viduržemio jūroje. Per tą puolimą žuvo 34 jūreiviai ir 171 buvo sužeistas. Valdžia skelbė, kad tas įvyko per klaidą. Iš tikrųjų dokumentais patvirtinta, kad Izraelio lakūnai tikrai žinojo, kad Liberty yra JAV karo laivas, bet jie gavo savo vyriausybės įsakymą  jį subombarduoti, nes Izraelio vadai nenorėjo, kad laivas rinktų žinias apie jų ruošiamą Sirijos puolimą.
,,Christian Sciece Monitor” Paul Findley siūlo patiems prisiminti, kad ne Amerika, bet Izraelis yra karo stovyje su arabų kraštais. Ne Amerika, bet Izraelis laiko milijoną palestiniečių arabų po karinės okupacijos priespauda nuo 1948 m. iki šių dienų kurstydamas smurto atkirčius.
Britų žurnalas ,,Economist” 1983 m. rugpjūčio 13 d. rašo, kad Amerikos politikoje nėra gudru priešintis Izraelio sumanymams. Apie 6 milijonai amerikiečių yra žydai. Jie moka išvystyti politikoje didelį spaudimą. Daugiau 30 žydų politinės akcijos komitetų praėjusio lapkričio mėn. rinkimuose išdalino milijoną dolerių kongresmenų rinkimuos. Daugiau aukų gavo tie, kurie svarsto paramą Viduriniųjų Rytų šalims. Daug lėšų skirta paremti senus kongresmenus, tačiau dalis ėjo nugalėti tuos, kurie Izraelio atžvilgiu nesielgė palankiai. Tokia auka tapo Illinois respublikonas Paul Findley. Jis pralaimėjo mažai žinomam demokratui, kuris gavo aukų iš visų 30 žydų politinės akcijos komitetų.
Juk JAV žydai pirmieji pradėjo teroro veiksmus prieš jiems nepataikaujančius ir nepatinkamus asmenis. Ne kartą buvo spaudoje rašyta apie žydų teroristų organizaciją ,,Jewish Executioners with Silence” (žydų egzekutoriai iš pasalų), kurie siuntinėjo, cigarų dėžutės dydžio, su užtaisytais sprogmenimis siuntinėlius. Vieną tokį siuntinėlį gavo  amerikiečių nacional-socialistų partijos vadas Frank Collins, gyvenantis Chicagoje. Jam tas paketėlis atrodė įtartinas ir jo neatidaręs išsikvietė policiją, tokiu būdu išvengęs sprogimo sužalojimų, o gal net mirties. Buvo ir tiesioginių užpuolimų panaudojant peilį ar šaunamą ginklą. Spaudoje atsirado įspėjimų, kad tai žydų keršto aktas, kad toji teroristinė žydų organizacija yra tarptautinė, kurios grupės susideda iš 6 asmenų.
JAV nėra laisva, nepriklausoma valstybė nuo to laiko, kai joje įsigalėjo žydai, kurių JAV yra dvigubai daugiau negu visame Izraelyje. Amerikos žydai ir Izraelis savo veiklą (ypač užsienio politiką) vykdo JAV vardu, kad už jų kruvinus darbus atsakomybę neštų amerikiečiai. Joks amerikietis nebus išrenkamas į prezidentus, jei nepaklus vietinių žydų ir Izraelio norams. JAV prezidentas Barakas Obama buvo perrinktas tik todėl, kad įtiko žydams.
Kaip žydai įsigalėjo JAV ir Rusijoje?
Vieną dieną Čikagoje, besiknisant senienų parduotuvėje tarp knygų užtikau ,,Roosevelt Album”, kuriame buvo daugybė fotografijų, laiškų, dokumentų ir žinių apie jo prezidentavimo politiką. Albumas buvo išleistas 1945 m. Knickerbocker Publishing Co. – New York, tuoj po JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt  mirties.
F. Roosevelt augdamas matė JAV piliečių tuometinį skurdą, socialinę nelygybę, išnaudojimą, neteisybes, bedarbę ir dėl to sielojos. Būdamas jaunuoliu jis jau kovojo už reformas, paramą vargšams ir pagerinimus. Buvo liberalų ir socialinių reformatorių nariu. F. Roosevelt vedė savo šeštąją pusseserę Anna-Eleanor. Dar mažyčiams vaikams tebesant buvo suparaližuotas ir liko invalidu, bet tai nesutrukdė tapti JAV prezidentu. 1937 metais  demokratų nominuotas, prezidentinius rinkimus laimėjo didele balsų persvara, pakeisdamas tuometinį JAV prezidentą Paul R. Hoover. 1933 m. kovo 4 d. įvyko iškilmės ,,Inauguration Day”.
F. D. Roosevelt  tikėjo, kad tik krašto ekonomika, aukštas gyvenimo standartas pakels JAV autoritetą ir jas padarys pasaulyje visapusišku dėmesio centru… Tad nieko nelaukdamas, jis griebėsi darbo. Žinoma, vietinių turtuolių žydų pinigais! Daug kas tvirtino, kad Roosevelt’ as ir jo žmona yra žydų tautybės. Tačiau pats Ruseveltas vengė apie tai kalbėti. Jis  sakė, kad savo kilmės (senelių ir prosenelių tautybės) nežino.
Rusvelto nedomino nereikšmingos investicijos ir nevienoda konkurencija. Jis iš įvairių valstybių, ypač Vokietijos, prisikvietė specialistų, jiems suteikė JAV pilietybę ir reikiamą paramą, kad krašte plačiai išvystytų gamybą, kuri aprūpintų žmones darbais.
1933 m. kovo 6 d. Ruseveltas bankams uždraudė aukso ir sidabro eksportą ir kitokius su svetimomis valstybėmis prekybinius susitarimus. Kovo 9 d. prezidentas pasirašė bankams (kritiškos padėties atveju) įstatymo projektą, kuriuo, šalia kitokių sureguliavimų, žmonių indėliai turėjo būti apdrausti.
1933 m. birželio 6 d. jis pasirašė darbdaviams įstatymo projektą. Šimto dienų laikotarpyje, F. D. Roosevelt’ o krašto administracijoje daugelis bedarbių jau turėjo darbus. Netrukus jis pasirašė industrijos (fabrikinės pramonės su mašinų technika) kontrolės įstatymą. Greit prasidėjo įvedimas elektros energijos į privačius namus ir pramonę. Atsirado elektrinės virimui plytos, skalbimui mašinos, šaldytuvai ir t.t.
Iš 240.000 bedarbių jaunuolių buvo sudarytas ,,The Civilian Conservation Corps” netrukus pasiekęs 600.000 skaičių. Jie statė užtvankas, valė miškus, dirbo prie kelių, statė tiltus ir atliko kitokius darbus. Roosevelt’o administracijoje JAV-bių  industrija tapo galingiausia pasaulyje. Krašto piliečiai labai praturtėjo. Tokio prezidento, kuris JAV tiek gero būtų padaręs, amerikiečiai nebuvo turėję. Roosevelt’ą jie laikė legendine asmenybe. Visa tai buvo pasiekta žydų pinigais. Tokiu būdu JAV pinigų kontrolė atsidūrė Amerikos žydų rankose. Taip pat jie turėjo palankias sąlygas stipriau įsigalėti ir politinėje srityje.
 
Roosevelt’as atnaujina ryšius su Rusija
Tapęs prezidentu, Roosevelt’as nutarė tuoj pat pripažinti Sovietų Socialistų Respublikų Uniją ir su ja atnaujinti diplomatinius ryšius. Tais pat 1933 m. spalio 10 d. pats JAV prezidentas parašė Sovietų prezidentui  Mikhail Kalinin laišką. Tame laiške jis apgailestauja, kad yra nenormalūs santykiai tarp 125 milijonų JAV ir 160 milijonų Rusijos žmonių;  kad kliūtys – nesutarimai, kurie sukūrė tokią situaciją yra rimti, bet nėra nepašalinami; kad tuos nesutarimus galima pašalinti atviru, draugišku pasikalbėjimu. Roosevelt siūlo atvykti kam nors iš Rusijos atstovų. (šis ir kiti laiškai yra išspausdinti ,,Roosevelt Album” leidinyje).
Žaibo greičiu rusai į JAV atsiuntė Maxim Litvinov, kuris, išvykdamas atgal į Rusiją, 1933 m. spalio 20 d. paliko, neabejotinai Maskvoje suredaguotą, laišką. Jis buvo pasirašytas  Maxim Litvinov (Peoples Commissar for Foreign Affairs, Union of Soviet Socialist Republics). 
Europos valstybėse gyveno pasklidusi žydų tauta, nes jie  ilgai neturėjo savo valstybės. Daugiausia tuo metu jų buvo Vokietijoje ir Rusijoje. Atrodo, kad jau tada Žydų Centras buvo perkeltas į New York’ą, JAV, iš kur Amerikos žydai duodavo nurodymus ir patarimus žydams, gyvenantiems įvairiose valstybėse, ypač Europoje. Tad Rusija jiems buvo patogiausias ,,lieptas” pasiekti Europos žydus. Įsigalėjimui Rusijoje, Amerikos žydai sumanė šalyje įvesti naują tvarką, komunistinę-marksistinę santvarką rusams perauklėti ir Europoje paskleisti. Marksizmo kūrėjai buvo žydas Karlas Marksas (1818-1882) ir Fridrichas Engelsas (1820-1895). Po K. Markso ir F. Engelso  mirties V. I. Leninas (1870-1924) iškėlė marksistinę teoriją į aukštesnę pakopą ir visapusiškai išvystė. Toji komunistinė teorija nebuvo tokia bloga. Bet žydai, ją praktiškai Rusijoje įvesdami, labai iškraipė, kad patiems būtų daugiau naudos.
Kad pasaulio valstybės galvotų, jog pati Rusija susidomėjo žydo Markso komunistine teorija ir patys Rusijoje įsivedė komunizmą; kad įsigytų Rusijos valdžios ir rusų tautos pasitikėjimą, žydai savo žydiškas pavardes pakeitė rusiškomis. Žydai visapusišką savo veiklą ypač politinę ir karinę vykdė Rusijos vardu, kad už viską, ką jie  darė,   atsakomybė tektų Rusijai.
Vos tik pradėjus žydams Rusijoje įsigalėti, visų Europos valstybių žydai pradėjo pogrindinę antivalstybinę veiklą. Tose valstybėse, kur gyveno daugiau žydų, jų veikla buvo stipresnė. Eiliniai žydai toje veikloje nedalyvavo. Jie kurstė gyventojus prieš valdžią, ypač politikus, skelbė melagingą informaciją, papirkinėjo žmones – kėlė suirutę. Ir smetoninėje nepriklausomoje Lietuvoje vyko tas pat, net pora žydų buvo nubausti už priešvalstybinę veiklą.
Kada F. Roosevelt buvo perrinktas prezidentu antrai kadencijai, tai žydų įtaka JAV  ir net užsienio politikoje labiau sustiprėjo. Amerikos žydai darė nemažą įtaką ir pačiam Roosevelt’ui. Kas valdo pinigus, tas valdo pasaulį…
Žydai ne tik komunizmą sukūrė Rusijoje, bet žydas Leiba Davidovič Bronštein-Trockis (1879-1940) buvo žymiausias 1917 m. spalio revoliucijos vykdytojas. Jis, veikdamas su žydiškos kilmės Leninu, paskirtas karo komisaru, suorganizavo raudonąją armiją ir sumušė baltagvardiečius. Jei nebūtų buvę Trockio – nebūtų įvykusi komunistinė revoliucija. Lenino-Trockio laikais žydai užėmė raktines pozicijas Rusijos bolševikų partijoje ir valdžios postuose, o ypatingai ČK ( čeka – ypatingojoje komisijoje). Anglų laikraščiai nurodė, kad iš 1917-1919 metų laikotarpio iš 566 svarbiausių bolševikų vadų bei aukštų valdžios pareigūnų net 457 (82 proc.) buvo žydai. Komunistų partijos centriniame komitete tada buvo 12 asmenų, iš kurių žydų ar žydiškos kilmės buvo 10 ir tik du rusai ir t.t.
Žydų tautybės asmenys komunistų partijos politinės policijos ir valdžios institucijose stipriausiai buvo įsigalėję Lenino-Stalino laikais. Vėliau žydus patys rusai pradėjo išstumti iš valdžios.
Po  II Pasaulinio karo buvo užuominų spaudoje ir net kai kurie politikai manė, kad ne Rusija buvo karo ir okupacijos iniciatorė, o Rusijos žydai veikę Rusijos vardu ir  turėję didžiausią įtaką.
J. Pr. 1979 m. gegužės 25 d. ,,Drauge” (Čikagoje) rašė:,,Beginas savo neseniai išleistoje atsiminimų knygoje skelbia, kad jo tardytojas Vilniaus Lukiškių kalėjime bolševikų okupacijos metu buvo žydas. Kauno tardytojas žydas Abramovičius, enkavedistas, labai griežtai elgėsi su 1941 m. areštuotu konservatorijos studentu Pr. Neimanu, Blochas Kauno NKVD požemyje žiauriai tardė Joną Vanagą. Dembo padėjo bolševikams sudaryti voldemarininkų sąrašus, dalyvavo suimtųjų kankinimuose ir net prisidėjo prie likvidavimo tokių, kurių artimieji okupacijos metu globojo žydus. ,,Lietuvos Archyvas” skelbia, kad J. Chotonas prisidėjo prie išvežimo ats. plk. J. Grigiškio su žmona ir dukterimi į Sibirą. Finkelšteinas talkino sudarant žinias apie vadinamus trockistus ir eserus, kuriuos reikėjo suimti. Dalyvavo žiauriame Pr. Neimano tardyme. Balys Chaimas buvo enkavedistų tarnyboje Kretingoje. Greisas buvo NKVD vyr.  tardytojas Marijampolėje. Suėmė gimn. mokinį Petrauską, bet darant kratą suimtojo partizano bute buvo nušautas. Gutmanas prisidėjo prie 73 kalinių kankinimų ir likvidavimo Rainių miškelyje. Žydas Kerbelis 1940-1941 m. okupacijos metu baigęs ,,kūno mechanikos” – kankinimų kursus, savo žinias pritaikė prieš lietuvius kalinius Marijampolėje. Judita Komodaitė  sudarinėjo sąrašus krikščionių demokratų, kuriuos reikėtų suimti. Krastinas sudarinėjo tautininkų sąrašus, kuriuos reikėtų suimti. Michelis Kormas įskundė porą gimnazijos mokinių, kurie buvo kalinti. Tardytojas Leibovič tardydamas spardė ir per ausis mušė kun. A. Žvinklį. Lenskis Marijampolėje tardė Jurgį Kosį. Margolinas sudarinėjo tremtinųjų sąrašus Telšių apskrityje. Mauša Beras Perskis, komunistų partijos narys nuo 1934 m., suiminėjo lietuvius  veikėjus. 1941 m. gegužės 5 d. suėmė ats. kapt. O. Žadvydą, jį tardė išvežęs į Kauno NKVD. 
Eusiejus Razauskas nuo 1940 m. birž. bolševikų saugumo departamento kvotų skyriaus viršininkas, pasirašinėdavo įsakymus suimti lietuvius ir juos žiauriai tardydavo saugumo rūsiuose. Singeris dalyvavo trėmimuos į Sibirą. T. Šeras Kretingoje pasirašinėjo įsakymus sekti lietuvius, pvz. O. Žadvydą ir kitus. Nužudant stud. Pronskų, buvo apipjauta rankos oda, kad nusimautų kaip pirštinė. Šermanas dalyvavo areštuojant J. Bliūdžių, St. Stašinską, A. Venslovą ir kitus, iš Saldutiškio apylinkės išvežtuosius į Vilniaus kalėjimą. Chana Ševachaitė buvo pakviesta dirbti okupuotos Lietuvos saugumo ministerijoje skyriaus viršininke. Todesas, bolševikų saugumo departamento I skyr. virš. Kaune, buvo įpareigotas sudarinėti sąrašus žmonių, kuriuos 1940 m. liepos mėn. 11-12 d. naktį turėjo ištremti. Mauša Žabunskas dirbo enkavedistų tarnyboje Kretingoje. O kur tie okupantai rusai?
  Ilgas tų žydų sąrašas mažytėje  Lietuvoje, bet pakaks toliau juos minėti. Rainių miškelyje  1941 m. Sovietų Sąjungai traukiantis iš Lietuvos, prieš pat Vokietijai okupuojant Lietuvą, buvo žiauriai  nukankinti 76 jauni  lietuviai ir ten pat užkasti. Kodėl buvo atvaryti žydai atkasti tų nukankintų lietuvių lavonų? Todėl, kad jų   kankinime dalyvavo Telšių žydas Šeras ir dar apie 50 žydų. Tai pasakė Dr. Petras Vileišis  1977 m. sausio 5 d. žydų B‘nai Shalom sinagogos salėje Waterbury, Connecticut, JAV viešoje diskusijoje. Diskusijoms vadovavo bei savo pareiškimus įterpė tos sinagogos rabinas Johan Gervirtz. Dr. Vileišio kalba yra plačiai aprašyta 1977 m. kovo 17 d. ,,Drauge“, JAV.
Štai kaip Dr. P. Vileišis priminė Telšių lietuvių kankinių tragediją: ,,Kai naciai, okupavę Lietuvą, persekiojo žydus, Telšiuose lietuvis daktaras (L. Plechavičius) būrį žydų slėpė savo ligoninėje ir, kai joje nebuvo vietos, kitus ,,paguldė“ net į vaikų skyrių. O, žinote, nė vienas iš išgelbėtų žydų ligi šiol nėra padėkojęs. Be to paties Telšių miesto žydas Šeras (kuris buvo komunistas), jau Sovietų okupacijos metu su 50 kitų žydų baisiausiu būdu nužudė 76 lietuvius. Ne tik juos nužudė, bet prieš tai visaip kankino, badė, gyviems nupjaustė kūno dalis ir t.t.(…)
Chodosaitė (žydė) prisidėjo sudarinėti patriotų lietuvių sąrašus, pagal kuriuos sovietai išvežė žmones į Sibiro koncentracijos stovyklas, išvežė mirčiai sunaikinti juos.
Toje  deportacijoje buvo ištremta ir mano sesuo, bibliotekininkė, iš kurios atėmė 6 mėnesių dukrelę ir 5 metų sūnelį. Ji Sibire, Altajuje, prie sunkių miškų kirtimo darbų buvo išlaikyta 17 metų. Galų gale grįžo su sveikata palaužta ir mirė.(…)
Imkim anksčiau minėtą Chodosaitę, kuri emigravo į Izraelį, o atsidūrė Amerikoje! Ar jos emigracija į Izraelį jau nuplovė jos nusikaltimus Lietuvoje?“- sakė Vileišis.
Žydas Suslovas sugalvojo vertingų mokslo žmonių, mokytojų, kultūrininkų, energingų veikėjų – sąmoningų lietuvių ir kitų tautų trėmimus į Sibirą, jų sunaikinimui. Jis atvirai sakė:,,Bus Lietuva, bet be lietuvių!”
Iš Antrojo Pasaulinio karo daugiausia naudos turėjo žydai, kuris jiems buvo uždanga – pasaulio dėmesio atitraukimas nuo Palestinoje kuriančios Izraelio valstybės. Juk tai buvo pats svarbiausias ir daug metų planuotas žydų siekis. Karas labai nualino ne tik Rusiją, bet ir Europos valstybes. Labiausiai nukentėjo Pabaltijo valstybės, Sovietų Sąjungos okupacijoje išlaikytos 50 metų. Bet palengva rusų politikams pradėjo atsiverti akys susivokiant, ką žydai, įsitvirtinę valdžioje, padarė Rusijai ir ką toliau daro, pradėjo žydus vyti iš valdžios. Kai žydų nusikaltėliams darėsi ,,karšta”, jie pradėjo reikalauti, kad jiems leistų išvažiuoti į Izraelį. Neabejotina, kad ir Rusija jau norėjo jais nusikratyti. Išleisti žydai kasdieną tūkstančiais bėgo iš Rusijos, bet ne į Izraelį, o į JAV.
Po to santvarka Sovietų Sąjungoje pradėjo keistis. Po Stalino mirties net kai kurie tremtiniai grįžo į savo tėvynę.
 
Naudojama klasta prieš arabų šalis
1987 m. Amerikoje buvo kasdien rašoma ir kalbama apie ginklų pardavimą Iranui ir iš to kilusias komplikacijas. Investigavimo komisija, vadovaujama buv. Senatoriaus Tower išaiškino, kad Izraelis suvaidino svarbiausią vaidmenį ginklų Iranui aferoje. Viceprezidentas George Bush yra pasakęs Tower komisijai, jog jis susirūpinęs, kad JAV politika šiame klausime buvusi Izraelio rankose (,,in the grips of the Izrael”, kaip balandžio 30 d. skelbė kolumnistas Jack Anderson). Irakas, kaip žinoma, yra senas  ir galingas Izraelio priešas. O Iranui parūpinti modernūs raketiniai ir prieštankiniai ginklai buvo nukreipti prieš Iraką.
Štai klastingas Izraelio žaidimas su Iranu ir Iraku JAV  vardu. Tais pačiais 1987 m. buvo rašoma, kad Amerikos žvaldybos agentūros teikdavo klaidingas žinias tiek Iranui, tiek ir Irakui. Pavyzdžiui, kaip rašė New York Times, Iranui buvo pranešta, kad sovietai telkia dideles karo pajėgas prie Irano sienos. Tuo pačiu metu gautos informacijos iš satelitų fotografijų būdavo perduodamos Irakui ,,pataisytos“, daugeliu atvejų išleidžiant svarbiausias žinias. Tai daryta todėl, jog nenorėta, kad Iranas ar Irakas laimėtų, tam ir buvo žinios patiekiamos viena kitai priešingos. Buvo rašoma, kad Amerika tai darydavo beveik spontaniškai: parduodavo ginklus Iranui, tuo pačiu metu padėdavo iraniečiams emigrantams, kurstydami nuversti Irano esamą valdžią.
Ne Amerika parduodavo ginklus Iranui, kaip aukščiau įrodo Tower, bet Izraelis, kad tuos ginklus Iranas pavartotų prieš Iraką.
Tokia pačia melaginga kurstančia informacija ir Libijos Gadaffi buvo įviliotas į pinkles. ,,The Spotlight“, 1986 m. balandžio 28 d. savaitraščio pirmame puslapyje yra išspausdintas Warren Hough straipsnis ,,Did US Traitors Fool Libya?“ Tenai rašoma, kd per atsargiai suplanuotą Mossad‘ o, priklausančio Izraelio kontržvalgybai, apgaulingą – iškreiptą informaciją, Libijos Muammar el-Gadaffi buvo apgautas ir įviliotas į tragišką su JAV konfliktą.
1979 m. Roland Osgood, žinomas kaip ,,senior“ Pentagono žvalgybos analitikas, slaptai nuvyko į Libiją susitikti su Gadaffi ir jam pasakyti apie JAV įsakymą mūšiui (battle).
Per visą tą 10 metų Wilson ir jo bendradarbiai vaidino Libijos geradarius. Žinodami Gadaffi neapykantą žydams, jie dar labiau ją kurstė ir didino, o baimei įžiebti gąsdino, kad Libija bus užpulta JAV.
Tačiau, kaip visi žinome, ne JAV užpuolė Libiją, o NATO pasiųsta Europos Sąjunga. Tačiau ne visos ES valstybės pakluso NATO įsakymui. NATO nėra JAV ( nežydų) kūrinys. NATO yra Amerikos žydų ir Izraelio politikos – jų karinis įrankis. Amerikiečiai nėra arabų priešai ir niekados nėra planavę JAV vardu užpulti arabų valstybių. Žydai yra arabų priešai. Nuo pat Abraomo laikų jie neapkenčia arabų. Amerikos žydai yra taip pat amerikiečiai, todel jie ir stengiasi daryti politines aferas JAV vardu, kad Amerikai tektų atsakomybė, net visą Izraelį į tokią veiklą įtraukdami.
NATO sąjungai priklauso vienintelė musulmonų valstybė Turkija. Karinėje operacijoje prieš Libiją šalia Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Danijos ir Kanados Turkija, kuri yra pagrindinė NATO partnerė Vidurio Rytuose, prie tos misijos turėjo prisidėti povandeniniu laivu ir penkiais kariniais laivais. Kada musulmonų pasaulyje kilo didžiulis protestas prieš Libiją užpuolusius agresorius. Ar tai nėra gėda Turkijai?
Kada NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas  Rasmusenas paragino Alijanso nares dar stipriau prisidėti prie karinės operacijos prieš Libiją, pirmoji atsiliepė Didžioji Britanija ketinanti išsiųsti dar 4 lėktuvus, nors jau 12 dalyvavo. Didžioji Britanija ir Prancūzija sudarė pagrindinę karinės misijos jėgą prieš arabus, kurie niekados nėra buvę Europos priešais. Vien tik britams Libijos bombardavimas kainavo mažiausiai 2.63 mlrd JAV dolerių. Ar tai šitaip yra kuriama taika, demonstruojamos žmogaus teisės ir nešama ,,demokratija“ valstybių griovimu ir žudynėmis? Tai kas tikrumoje yra tie agresoriai susitepę rankas nekaltų arabų krauju? !
Hilari Klinton, meiliai susitikusi su Izraelio prezidentu Šimonu Peresu, pasidžiaugė, kad perversmas arabų šalyse bus šansas gyventi taikiai ir dar pabrėžė, kad JAV ,,pasinaudos visais Amerikos galios elementais”, kad Iranui užkirstų kelią susikurti branduolinį ginklą. Turbūt tam, kad negalėtų puolami apsiginti. Kodėl Hilari Klinton JAV vardu leidžia Izraeliui susikurti pačius baisiausius ginklus ir dar gauti jų iš Amerikos?
JAV prezidentas Džordžas V. Bušas pažadėjo panaudoti visą JAV karinę jėgą prieš Iraką. Juk arabų priešai yra žydai, o ne JAV. Šimtai tūkstančių amerikiečių užplūdo miestų gatves protestuodami prieš Irako puolimą. Amerikiečiai karo nenori. 
Tad šie du amerikiečiai Hilari Klinton ir JAV prezidentas Dž. Bušas aiškiai įrodo, kad jie veikia Izraelio naudai, o ne savo valstybės, Amerikos, naudai. Toks pat yra ir šiandieninis prezidentas Barakas Obama, nes kitaip nebūtų buvęs perrinktas antrai kadencijai. Šiandien joks amerikietis nebus išrinktas JAV prezidentu, jei nepaklus vietinių žydų ir Izraelio valiai, kaip jau rašiau.
JAV amerikiečiai, negalėdami pakęsti žydų ir Izraelio politinės prievartinės įtakos jų valstybėje, vykdė nuolatinį pasipriešinimą.
1987 m. Amerikoje buvo pradėta nauja byla 15 piliečių kovojusiems prieš nepaprastą žydų įtaką Washingtone. Tarp suimtųjų buvo ir 68 metų Jėzaus Kristaus Krikščionių bažnyčios pastorius Richard Butler iš Coeur D’ Alane miesto, Idaho valstijos. Be to buvo persekiojami amerikiečiai iš žemės ūkio valstijų, mažų miestelių  gyventojai, ,,kaimiečiai” įvairių religinių grupių. Didžiausios iš jų ,,Aryan Nations”, ,,Comitatus” ir kitos grupės, kurių bendras bruožas yra nepasitikėjimas žydais. Tarp kaltinamų balandžio mėnesio suėmimuose svarbiausias buvo ,,sąmokslas nuversti JAV vyriausybę”. Minėtos grupės vadino federalinę Washingtono valdžią – ,,ZOG” (zionistų okupuota vyriausybė). Kai kurie šių grupių vadai propagavo mintį, kad reikėtų kelioms valstijoms pasitraukti  iš Unijos ir įsteigti savo nepriklausomą nuo žydų valstybę. Tada amerikiečiai ūkininkai nepriklausys nuo žydų dominuojančių bankų, nebus varžomi įvairiais federalinės valdžios nuostatais, nebus iš varžytinių pardavinėjami jų ūkiai.
Tais pat 1987 m. Tokijo mieste, Japonijoje pasirodė 12 knygų apie pasaulio žydų bandymą valdyti visą pasaulį. Dvi knygas parašė žinomas rašytojas Masami Uno. Savo knygoje ,,Pasaulis ir kaip suprasti žydų galią” autorius nurodo, jog Japonijos ekonominės problemos kyla iš žydų bandymo kontroliuoti tarptautinę prekybą. Jie kalti dėl japonų piniginio vieneto – jenos pakilimo, jie suplanavo Lockheed lėktuvų bendrovės kyšių skandalą, kuris nuvertė premjero Tanaka vyriausybę, žydai suplanavo Pietų Korėjos kaip konkurentės Japonijai vaidmenį, nes žydai kontroliuoja tarptautinių bendrovių: Exxon, general  Motors, IBM ir ATT vadovybes. Autorius Uno Japonijoje yra gerbiamas rašytojas, paskaitininkas.
Kitą panašią knygą :,,Žydų galybės kontroliuoti pasaulį paslaptys” parašė Eizaburgo Saito. Jis yra politikas, valdančios liberalų  partijos finansų reikalų tvarkytojas, japonų parlamento narys, premjero Nakasone rėmėjas.
Kitose japonų knygose apie žydų  įtaką ir manipuliacijas finansinėje pasaulio srityje jie kaltinami bandymu apsupti Japoniją. Jie įstūmę Japoniją į II Pasaulinį karą, privertę japonus pulti Pear Harbour, jų planas buvo nuversti imperatorių, susilpninti japonų tautos dvasią ir t.t.
 
Borisas Banovas įspėjo pasaulį
1983 m. iš rusų kalbos į lietuvių kalbą buvo išverstas Boriso Banovo straipsnis ir išspausdintas balandžio 23 d. laikraštyje ,,Vilnis”, JAV, Chicaga. Cituoju ištrauką: ,,Genocidas”, ,,galutinis sprendimas”, ,,naujoji tvarka” – šie terminai atgaivina atmintyje nusikalstamus nacistų veiksmus,- rašė Libano įvykių dienomis Izraelio komunistų partijos CK generalinis sekretorius Meinas Vilneris. Dabar šie terminai vartojami pritaikant Izraelio valdančiųjų sionistinių sluoksnių politikai. Tai absoliučiai dėsninga. Tarp vienų ir antrų, atmetus kai kuriuos skirtumus, esama daug bendro: užkietėjęs rasizmas, nežabotas agresyvumas, siekimas užgrobti svetimas žemes ir fiziškai sunaikinti ištisas tautas, šiuo atveju – palestiniečių. 
Panašumo esama ir siekiant problemos – šįkart Palestinos, ,,galutinio sprendimo”, primetant kitiems savo ,,naująją tvarką” – šiandien Libanui, rytoj – Sirijai, Jordanijai ir t.t. Sionistinų agresorių piktadarybes Libano žemėje galima prilyginti fašistų žvėriškumams per Antrąjį pasaulinį karą.
,,Žvelgdami į šiaurę, mes regime derlingas Sirijos ir Libano žemumas… rytuose driekiasi Eufrato ir Tigro slėniai… Irako nafta, vakaruose – egiptiečių šalis. Neturėsime sąlygų augti, kol neišspręsime arabų visiškai paklusti,”-šitaip sako Izraelio ministras pirmininkas Manahemas Beginas.” Jam pritaria Beiruto budelis, buvęs Izraelio gynybos ministras generolas Arielis Šaronas: ,,Izraelio strateginiai interesai nesiriboja Artimųjų Rytų arabų šalimis. Viduržiemio ir Raudonosios jūrų rajonu. Saugumui garantuoti dešimtajame dešimtmetyje, šie interesai turi aprėpti tokias šalis, kaip Turkija, Iranas, Pakistanas, taip pat Persų įlanka ir Afrika, konkrečiai Šiaurės Afrikos ir Centrinės Afrikos šalis”.
Žurnale ,,Štern” išspausdintame interviu Šaronas ciniškai klausia: ,,argi verta jaudintis, kad mes norime užkariauti Turkiją, Iraną, Pakistaną ar net visa Afriką?” Taip, Izraelis trokšta tapti imperine valstybe, siekia metodiškai suskaldyti arabų pasaulį, kontroliuoti jo gamtos turtus, eksploatuoti jo rinką ir milžiniškus darbo jėgos resursus.(…)
Tarybinis atstovas SNO vienoje savo kalbų pateikė citatų iš žydų filosofijos, kuri dabar dėstoma sionistinėse mokyklose, vadovėlio įvado:
,,Žydų nacija – tai išrinktųjų nacija pagal savo rasę, išsilavinimą, klimatą žemės, kurioje ji kilo…
…Žydų rasė yra geriausia iš visų rasių, nes ji sukurta iš kiekvienos kartos atrenkant geriausius žmones”.
-Tai – dokumentinis liudijimas – ,- pasakė tarybinis diplomatas. – Ko moko Izraelio mokyklose sionistai? Neapkęsti kitų tautų ir iškelti žydų naciją kaip aukščiausiąją(…)
,,Istorija mus apdovanojo retomis etinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. Tai duoda mums teisę ir įpareigoja būti šviesuliu kitoms nacijoms”,-Ben Guriono žodžiai.
Argi šis įspėjimas nesipildo? Izraelio politinis apetitas be perstojo didėja. Beginas 1981 m. prijungė prie Izraelio Golano aukštumas, atimtas iš Sirijos 1967 m. kare. Jis įsitvirtino Vakarų krante, kuris priklausė Jordanijai. Jis pradėjo intensyvią žydų gyvenviečių statybą Jordano žemėse, kurios Begino pavadintos Judėja ir Samarija. Tai amžinos žydų žemės, pasakė Beginas. Jose gyvena apie 80.000 arabų palestiniečių. Beginas pradėjo Libano puolimą, siekdamas užtikrinti taiką Galilėjai. Daug komentatorių mano, kad Izraelis niekad nepasitrauks iš dabar valdomų Libano teritorijų. ,,Tass” rašė, kad Izraelis paliko Libano dešiniesiems nedidelį lopelį žemės, o pats prarijo 2800 kvadratinių kilometrų svetimos valstybės žemės.
JAV gynybos sekretorius Pentagono vadas Donaldas Rumsfeldas buvo asmeniškai susijęs su 2002 – 2003 metais vykdytais kalinių tardymais ir kankinimais. Tie kaliniai net nebuvo tikri nusikaltėliai, o tik įtariamieji. Ar Rumsfeldo pavardė nieko nepasako?
 
Kaip žydai sugeba nuskurdinti ištisas valstybes?
Pirmiausia per tose valstybėse gyvenančius žydus, o ypač per ambasadas, kurios paverčiamos politiniais centrais. Tai pavojingiausia Europai, kurios valstybėse gyvena daugiausiai žydų. Per nesantaikos kėlimus, kurstymus, melagingus, kenksmingus patarimus, narkotikus, žmonių demoralizavimą, papirkinėjimus ir t.t. Prieš keliasdešimt metų JAV vienas medicinos gydytojas parašė ir išleido knygą, ragindamas tėvus neauklėti vaikų, bet leisti jiems laisvai augti, nieko nedraudžiant ir nemokant. Tam pritarė ir valdžia už menkiausią vaikui  per užpakaliuką sudavimą teisdama tėvus. Jau po keturiolikos metų patys tėvai pamatė neigiamus rezultatus. Vaikai buvo nesukalbami, negerbė nei tėvų, nei mokytojų, vogė, melavo, mušdavo už save geresnius vaikus ir t.t. Ir tai tęsiasi iki šių dienų su baisesnėm pasekmėm. Kokia bus valstybių ateitis iš tokio prieauglio?
Tarptautinė religija – dar viena priežastis tautoms sunaikinti, jas nutautinant  ir sutarptautinant. Ypač katalikybės ir jehovos liudytojų propaganda.  Katalikų šulams kalant į galvas, kad nėra nei vyro, nei moters, nėra skirtingų tautybių ir skirtingų rasių – visi esame Dievo Tautos vaikai, žmonės yra sutarptautinami, sukosmopolitinami ir atitraukiami nuo savo tautų. Tokius sutarptautintus žmones yra lengviau papirkti ir net sukurstyti veikti prieš savo tautą ir valstybę.
Tačiau patys žydai, net neturėdami savo valstybės, išlaikė savo tautinę tikybą, kuri stiprino jų tautinę dvasią ir ugdė visapusišką ryžtą. Jie auklėjo ir auklėja savo vaikus, saugodami nuo svetimos įtakos. Nežiūrint kokioje svetimoje valstybėje jie gyvena – visur turi savo atskiras žydiškas mokyklas, atskirus kultūros namus, net bankus ir savas organizacijas – tarsi atskira valstybėlė valstybėje. Juo tauta tautiškai stipresnė, juo ji galingesnė ir vieningesnė…
Grįžkime prie Europos Sąjungos. Vis dar kyla klausimas, kodėl Europa, kurdama savo sąjungą, jos net galutinai neužbaigusi veržėsi į NATO, kuri net nieko ypatingo nesiūlė? Gal tikėjosi, kad JAV Europą gins, nežinodamos, kad jau tada Amerikoje buvo stipri vietinių žydų įtaka ir amerikiečiai neturėjo daug galių.
Tačiau šiandien atrodo, ar E. Sąjunga nebus patekusi į Izraelio spąstus. Anksčiau Europos valstybės vykdė plačią kokybišką gamybą, nebuvo kraštuose tokios bedarbės ir nebuvo taip baisiai prasiskolinusios. Kas privertė Europos valstybes atsisakyti gamybos ir užsakymus siųsti Kinijai? Dėl to Kinijoje nėra bedarbių ir valstybė labai praturtėjo. Kodėl ES euras vos išsilaiko?
Kai kurie politikai mano, kad Izraelis labai bijo Rusijos, Kinijos ir Irano karinės sąjungos, nes tai būtų nenugalima jėga. Manoma, kad Ukrainai siūlymas stoti į E S-gą buvo pretekstas išprovokuoti Europos ir Rusijos karą, kuris būtų naudingas Izraeliui. Ir ta provokacija bus tęsiama.
Žanas Klodas Junkeris (Jean Claude Juncher) ragina sukurti ES kariuomenę. Jo manymu tai padėtų susigrumti su naujomis grėsmėmis už bloko ribų ir apginti Europos vertybes.
Susitepę arabų krauju bijo keršto? Kokios tos Europos vertybės ir kas į jas kėsinasi?
Šauksmas

Leave a Reply