Kastytis Braziulis: Perliukai iš VSD ataskaitos

Valstybės saugumo departamentas kelia grėsmę žmogaus laisvėms ir teisėms, kurias jam garantuoja Konstitucija. Joje rašoma, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Niekas neturi teisės rinkti informacijos apie žmogaus, kuris nedaro nusikaltimų, privatų gyvenimą ir į jį kištis be motyvuoto teismo leidimo.

KB_164_180Taip žiauriai ir negailestingai teigdamas remiuosi šiais argumentais:

Pirmas. Valstybės saugumo departamentas ne nusikaltėlius valstybei gaudo ir sodina juos į kalėjimą, o seka asmenis, kurie nedaro nusikaltimų ir kuriuos sekti jiems nurodo Valstybės gynimo taryba. Kiekvienais metais Valstybės gynimo taryba suformuluoja saugumui [dėmesio – – tai labai įdomu] žvalgybinius poreikius. Įdomu, kokie šiemet yra suformuluoti žvalgybiniai poreikiai valstybės saugumo departamentui?

Normaliose demokratinėse šalyse represinės struktūros, tame tarpe – ir kontržvalgybos agentūros, kovodamos su nusikaltimais prieš žmogų, valstybę, nuosavybę ir t.t., griežtai vadovaujasi Baudžiamuoju kodeksu, kuriame yra išdėstytos aiškios ir visiems suprantamos visuomenei pavojingos nusikalstamos veikos. Jų – nusikalstamų veikų – sąrašas yra baigtinis. Taigi, kiekvienas saugumietis, dirbdamas savo darbą, turi vadovautis Baudžiamojo kodekso straipsniais. Jis privalo sekti tik tuos žmones, kuriuos įtaria darant nusikaltimą prieš valstybę, t.y. šnipinėjant, padedant svetimai valstybei veikti prieš savą valstybę, nutekinant valstybės paslaptį, galimą teroristą ir taip toliau ir panašiai.

Nedemokratinėse valstybėse represinės struktūros dirba vadovaudamosi asmens ar grupės asmenų nurodymais. Jie gali būti žodiniai, rašytiniai ar parodyti veiksmais. Ši asmenų grupė gali būti pavadinta įvairiai: taryba, agentūra, komitetas, centras, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Svarbiausia, kad ne įstatymas nurodo slaptosioms tarnyboms, ką sekti ir kodėl sekti, bet asmuo arba asmenų grupė vadovaudamiesi savo interesais.

Antras. Valstybės saugumo departamentas, naudodamas žvalgybinius metodus ir jų pagalba surinkęs informaciją apie asmenį ar asmenų grupę, ją perduoda valstybės vadovams. Tai gali būti Seimo pirmininkė, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, prezidentė, vyriausybės ar ministerijos vadovas. Kam ir kokią informaciją perduoti, sprendžia pats departamento vadovas.

Normaliose demokratinėse šalyse slaptosios tarnybos nusikaltimams įrodyti naudoja ypatingus informacijai rinkti įrankius, kuriuos jiems suteikia visuomenė. Jie renka informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą įvairiomis žvalgybinėmis priemonėmis: klausosi telefoninių pokalbių, fiziškai seka, skaito jo elektroninius laiškus, įtaiso jo namuose pasiklausymo įrenginius. Surinktą medžiagą slaptosios tarnybos gali panaudoti tik ikiteisminiam tyrimui pradėti ir įrodymams nustatyta tvarka užfiksuoti ir uždokumentuoti. Nė viena tarnyba neturi teisės naudoti šios informacijos kitais, ne su nusikaltimų atskleidimu susijusiais tikslais.

Nenormaliose šalyse slaptosios tarnybos klausosi tūkstančių nusikaltimų nedarančių, tačiau valdžiai įdomių žmonių telefoninių pokalbių, persekioja juos, skaito jų elektroninius paštus. Surinkę informaciją apie jų gyvenimus, silpnas vietas, pažeidžiamumus kišasi į jį (gyvenimą) bandydami, jų supratimu ar kokios nors valstybės gynimo tarybos nurodymu, jį reguliuoti, nukreipti kažkam naudinga linkme. Siekdami efektyvesnio rezultato perduoda ją valstybės vadovams. Imkite, ponai, ir darykite ką tik norite su ta informacija ir su tais žmonėmis.

Trečia. Nuo kada valstybės saugumo departamentas užsiima propaganda? Neteko girdėti, kad propaganda Lietuvoje yra uždrausta ir yra priskirta pavojingai visuomenei ir nusikalstamai veikai.

Demokratinėse valstybėse agituok kiek tik nori, kiek širdelė geidžia. Svarbiausia – nepažeisk įstatymų. Žmonės, kurie yra patenkinti gyvenimu, nusistovėjusia santvarka, neklausys kvailų agitatorių ir jų minčių bei idėjų. Tuo skiriasi laisva šalis nuo ne laisvos.

Sovietiniais laikais antitarybinė propaganda, agitacija buvo priskirta pavojingai, nusikalstamai veikai. KGB persekiojo žmones, kurie turėjo kitokia nei sovietinė valdžia nuomonę, rinko apie juos informaciją ir kišosi į jų privačius gyvenimus. Jie nurodinėdavo jiems ką galvoti, kaip galvoti, ką sakyti, ko nesakyti. Jeigu žmogus nepaklusdavo, tai sodindavo jį į cypę. Jei žmogus vis vien neklausydavo, tai veždavo jį į psichūškę. Suleisdavo ten vaistų, kad nusiramintų ir pradėtų normaliai mąstyti. Tik išprotėjęs žmogus gali prieštarauti tokiai puikiai sovietinei visuomenės santvarkai. Tokia vyravo nuostata.

Niekaip negalime atsisakyti sovietinio mąstymo, sovietinių įpročių ir sovietinio valdymo stiliaus. Sovietinio mąstymo vadovai sėkmingai perduoda sovietinio valdymo principus jaunimui. Niekaip negalime suprasti, kad mąstyti kitaip, nei mąsto valdžia, yra ne nusikaltimas, o demokratijos išraiška.

Kastytis Braziulis

tiesos.lt

Šauksmas

 

Leave a Reply