Kiek mokėsime už energetinę nepriklausomybę?

Suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdos uoste baigtas. Atplukdytas terminalo laivas „Independence“ buvo sutiktas kaip XXI a. stebuklas – iškilmėse dalyvavo visi valstybės vadovai, valstybinių institucijų galvos (net STT direktorius). Kada šventė ateis į kiekvieno lietuvio namus? Kada plūstelės pigesnės dujos? Pigesnė šiluma? Ar apskritai plūstelės? Jei energetika tik pabrangs – kaip suprasti mūsų energetinę nepriklausomybę?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, Pirmosios Vyriausybės narys, buvęs pirmasis Lietuvos energetikos ministras Leonas AŠMONTAS, Seimo narys, buvęs ūkio ministras Kęstutis DAUKŠYS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, energetikos ekonomistas Vidmantas JANKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

[vsw id=”zsviQNiV9gQ” source=”youtube” width=”425″ height=”344″ autoplay=”no”]

2014 11 18 ELTA Rolandas kalba 14:45 34:54 53:10

G.JAKAVONIS: Laivas „Independence“ (liet. „Nepriklausomybė“) atplaukė. Tai dabar dujomis šildytis bus pigiau nei kietu kuru?

L.AŠMONTAS:
Pirmiausia reikėtų kažkokiu būdu nubausti visus tuos, kurie sakė, kad dujos bus pigesnės. Tada bus satisfakcija tiems žmonėms, kurie dabar pajunta, kad to nėra. Tų žmonių sąrašą reikėtų paskelbti viešai, kad būtų galima pirštu badyti, jog tai „patys protingiausi“ mūsų žmonės.

Kalbant apie patį laivą, tai, žvelgiant iš politinių sumetimų, jis, kaip idėja, yra sveikintina. Nieko nepasakysi, nes daugelio idėjų nebuvo galima įgyvendinti. Man atrodo, yra neteisingai daroma, kada iš pradžių susitaria politikai. Iš to nieko gero nebus. Pirmiausia turi viską aptarti gamybininkai, ar vieniems ir kitiems tai yra naudinga ir gerai. Tada šitą idėją perduoti politikams, kad jie ją toliau rutuliotų.

Apie dujų saugyklą buvo galvojama dar tuomet, kai buvo pasirašytas protokolas su „Gazprom“ vadovu Černomyrdinu, kad ta trasa eis per Lietuvą ir Latviją, taip pat 2-u punktu buvo numatyta pastatyti požeminę dujų saugyklą Lietuvoje. Tai nuo tada jau praktiškai prasidėjo tų dujų paieška, nes, kad ir keista, tuoj atvyko Baltarusijos atstovai, kurie užsiima geologija, ir iš karto siūlė savo paslaugas, labai pigiai atlikti tyrimus ir t.t.

Dar tiktai galiu pridėti, kad dujos buvo tiekiamos gyventojams, ir mes praleidinėjome į Kaliningrado sritį reikiamą dujų kiekį, kaip buvo sutarta. Be dujų Lietuvos gyventojai galėjo išgyventi, svarbiausia problema buvo kuras, nafta. Dar ir dėl šildymo mazutu ne taip blogai buvo, tad buvo įmanoma išgyventi. Tačiau daugiausia buvo galima naudoti elektrą. Ignalina dirbo be priekaištų, elektros buvo galima imt kiek tik nori.

K.DAUKŠYS:
Noriu priminti, kad elektra Lietuvos atominėje elektrinėje buvo už 8 centus, dabar mes ją perkame dvigubai brangiau, po 16 centų, nes uždarėme atominę elektrinę. Dujas, kad ir brangias, iš Rusijos mes pirkome, kaip latviai ir estai, vienodai, kol nepanorėjo padaryti Trečiojo energetinio paketo, atskirti skirstymą nuo gamybos ir įvykdyti kažkokį baisų perversmą. Kai konservatorių Vyriausybė kaip tik šitą padarė, už dujas mokėjome maždaug 22 proc. brangiau negu latviai. Dabar už dujas mokame tą pačią kainą, kaip ir latviai. Latviai terminalo neturi, mes turime, bet kaina – ta pati.

O dėl terminalo taip, idėja gera turėti dar vienus vartelius. Juk kiekvienas žmogus sodyboje turi vartus, pro kuriuos gali išeiti. Tai terminalas iš tikrųjų galėjo būti tam tikra išeitis, jeigu tik kas nors nutinka su rusiškomis dujomis ar šiaip. Bet ką mes pasidarėme vietoj to, kad turėtume išeitį? Mes pasidarėme struktūros objektą, bet turėkime minty, kad dujų suvartojimas vis mažės, tą rodo mūsų noras pereiti prie šilumos gamybos iš biomasės, prie kitų dalykų. Aš nekalbu apie kitus skaičius, bet tie 200 mln. litų per metus, aš manau, yra pinigai, kuriuos mes, visi Lietuvos vartotojai, sumokėsime už tam tikrų politikų tokią plikbajorystę, kai nepasiruošus, neapskaičiavus visų galimybių pasiimamas pats brangiausias projektas, koks tik galėjo būti.

Galėjo tą laivą pastatyti ne tokį, mažesnį, senesnį, su įranga nauja už kokius 500 mln. litų. Ir būtų jis jau mūsų. O dabar nuomai per 10 metų mes išleisime apie 2 mlrd. litų. Paskui nusipirksime vėl gal už daugiau negu 500 mln.

Tai štai tokie dalykai, manau, yra viena didžiausia mūsų Lietuvos politikos nesėkmių energetikoje, kai prisidengdami labai geromis intencijomis, turėdami galimybę iš kažkur kitur paimti resursus mes padarome tų resursų paėmimo kelius tokius brangius, kad paskui tie resursai patys pasidaro per brangūs. Ir tada būna jau ne politiškas, o ekonominis brangumas.

V.JANKAUSKAS: Aš iškart galėčiau pridurti ir tai, kad, be tų 200 mln., kuriuos mes mokėsime, dar mums kainuos tie vamzdynai, taip pat eksploatacija, taip pat turbūt ir apie saugyklą kalbama. Bet, noriu pasakyti, dabar jau šitos išlaidos yra įskaičiuotos į transportavimo tarifą, t.y. ar tas laivas dirbs, ar nedirbs, vis tiek mes už jį sumokėsime. Toks yra priimtas sprendimas. Nors buvo galimas ir kitoks.

Mes visą laiką kalbėjome, ir specialistai aiškino, kad reikėtų statytis regioninį terminalą. Net Europos Komisija skyrė savo laiko ir pinigų, ir 2012 m. pabaigoje buvo tokia studija padaryta, kur reikėtų, Baltijos šalis laikant viena, kad ir nedidele, 5-6 mlrd. kubinių metrų, rinka, statyti terminalą. Paprastai tokie terminalai statomi 10 mrld. rinkai, tad jie pasiūlė galbūt ir Suomiją pridėti. Ir, pagal jų skaičiavimus, geriausias sprendimas būtų statyti Estijoje, jeigu joje neišeitų, tada Latvijoje.

Tad kokie dar būtų pranašumai to, jeigu būtume palaukę, pasiruošę arba padarę tą regioninį projektą? Pavyzdys yra Lenkija, kuri stato dujų importo terminalą. Ne laivą, o tokią kranto įrangą, tvirtesnę, didesnę. Ją stato visai prie Vokietijos sienos, t.y. iš jų dujas galės imti ir Vokietija, taip pat jie tiesia dujotiekį į Čekiją.

Tas terminalas yra regioninis. Jie dabar skaičiuoja, kad visa statyba jiems kainuos 3 mlrd. zlotų, ir iš jų daugiau negu pusę jie gauna iš Europos Sąjungos fondo. Tai yra puikus didelis rėmimas, ir iš tikrųjų sąnaudos išeina nedidelės, skaičiuojant vienam kubiniam metrui, taigi tas prie vartotojų bendros kainos prisidės nedaug.

Dabar kalbant apie tuos mūsų paminėtus 200 ar 250 mln. litų, kurie padidins kasmetes transportavimo išlaidas. Tai vėlgi, kaip mes pažiūrėsime. Vieni sako: pasižiūrėkite, čia viso labo tam gyventojui prie vieno kubinio metro prisidės 10 ct. Ir kas čia tokio? Bet pasižiūrėkime į tokį vartotoją kaip „Achema“, kuriam tai yra 100 mln. litų.

R.PAULAUSKAS: Aš, matydamas tiek specialistų, negaliu nepasinaudoti proga ir, kaip dujų vartotojas, noriu užduoti keletą man kylančių klausimų.

Pirmiausia: ar ta dujų kaina, kurią dabar mes mokame, buvo paimta iš kepurės, ar buvo formulė ir ta formulė visą laiką galiojo? Ar tikrai toje formulėje bazinis dalykas yra naftos kaina pasaulyje, ir kas gi susitarė, kad būtent pagal tokią formulę mes mokėsime už dujas? Nes dabar, skaitant spaudą, gali susidaryti įspūdį, kad ta kaina yra iš kepurės paimta.

Antras klausimas: tas Trečiasis energetinis paketas iš karto suponuoja daugiau tarpininkų, daugiau norinčiųjų gauti pelno, daugiau administracijos. Ir bus kaip su elektra: kai mes atskyrėme gamintojus nuo transportuotojų, man, kaip vartotojui, elektra pabrango. Tai panašu, kad tas Trečiasis paketas irgi man, kaip vartotojui, kelia dujų kainą.

Trečias klausimas – tiekėjo kaina. Pernai buvo čia vienas litas prie sienos, aš, kaip vartotojas, mokėjau du su trupučiu už dujas. Norėčiau žinoti tuos tarpininkus, kurie yra štai šitame lite, bet ne tik: aš norėčiau žinoti jų pajamų ir išlaidų struktūrą, atlyginimo fondų dydį, pelno dydžius. Kad būtų galima suprasti, iš ko gi susidaro tas priedas.

Į ketvirtą klausimą jūs iš dalies jau atsakėte: kadangi šitas laivas, apie kurį mes šnekame, susideda iš dujų, laivo nuomos, uosto, vamzdynų, tų pačių tarpininkų, tai man, kaip vartotojui, patikėti, kad dujos bus pigesnės, neleidžia logika. Jos pigesnės negali būti iš principo, ten gi yra gerokai daugiau sudedamųjų. Bet laivo reikia.

Aš, kaip vartotojas, labai norėčiau žinoti visus šitos Norvegijos firmos akcininkus. Ir aš manau, kad apskritai tokio tipo sandoriams turėtų galioti spec. įstatymas. Jeigu valstybė sudaro tokio tipo sandorius, tai ji gali juos sudaryti tik su aiškiais savininkais, negali būti jokių lengvatinio apmokestinimo įmonių, įmonė turi būti veikianti daugybę metų. Nes dabar man peršasi įspūdis, kad už to gali slėptis kas tik nori, pradedant nuo „Gazprom“ ir baigiant visokiais mūsų gudragalviais.

G.JAKAVONIS: Kodėl visi tie dalykai, tarp jų ir minėtas Ignalinos atominės uždarymas, visada yra tokie politizuoti?

L.AŠMONTAS: Na, pirmiausia taip yra dėl to, kad neįsiklausoma į tų specialistų, kurių ratas Lietuvoje gana siauras, nuomonę.

Pažvelkite: ginant disertaciją, yra oponentai. Šiaip ar taip, oponentai būna įvairūs, ir prielankūs, ir neprielankūs, bet jie vis tiek nagrinėja, vis tiek užduoda klausimus, pasižiūri, kaip tas darbas buvo atliktas, kaip daryta, kas padaryta, kas naujo ir t.t.

O štai dabar užsakomas didžiulis darbas, ir užuot paklausus nors vieno specialisto – ekonomisto, energetiko, fiziko ir t.t., yra griebiama iš karto balsuoti, tvirtinti ar netvirtinti, ir jeigu turi daugumą, tai ir patvirtini. Tai yra toks trūkumas, kurį būtina išgyvendinti.

G.JAKAVONIS: Grįžkime prie klausimo apie dujų saugyklos statymą. Buvo čia paminėtas Lietuvos lyderių plikbajoriškumas: negi mes, Baltijos šalių gyventojai, negalėjome susitarti dėl vieno? Kodėl? Regis, esame lyg ir vieningi, bet, politikams taip kišantis į energetiką, visą laiką nerandame bendros kalbos, susipykstame su visais kaimynais.

K.DAUKŠYS: Per Inčukalnį ir mūsų lietuvišką saugyklą Syderiuose esame išleidę 12 mln. litų tik tyrimams, bet tyrimai nieko gero nedavė, ir mes tos saugyklos neturime ir, matyt, neturėsime. Prisiminkime, mes turėjome pardavę savo „Lietuvos dujų“ daugiau kaip 30 proc. akcijų bendrovei „Gazprom“, 40 proc. akcijų buvo nusipirkę vokiečiai, kita dalis liko mūsų. Latvijoje situacija panaši: ten „Gazprom“ taip pat nusipirko didelę dalį „Latvijas Gaze“ akcijų, o „Latvijas Gaze“ priklauso ir Inčukalnis. Tai kada Kubiliaus Vyriausybė nusprendė, kad reikia greitai išsivaduoti iš „Gazprom“ griaužtų, manau, kad jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad „Gazprom“ galės tą saugyklą kažkaip kontroliuoti, manė, kad, esant tokioms aplinkybėms, nebus įmanoma saugiai pasidėti dujų. Kiek čia tas matymas buvo teisingas, parodys ateitis, bet, aišku, buvo galima išplėsti Inčukalnio saugyklą.

2003 metais pardavusi „Lietuvos dujas“, Lietuva už jas gavo gal 230 mln. litų iš visų akcininkų. Dabar, kai mes išskaidytas „Lietuvos dujas“ supirkome atgal, tai supirkome – jei aš neklystu – 3 ar 4 kartus brangiau. Kas per tą laiką pasikeitė? Niekas.

Prieš kelias savaites aš, kaip Seimo Energetikos komisijos pirmininkas, Lietuvos įmonei, kurios didžiąją akcijų dalį valdo Lietuvos valstybė, nusiunčiau oficialų raštą, kuriuo prašiau atsiųsti sutartį dėl dujų tiekimo, kurią ji sudarė su Norvegijos valstybine įmone „Statoil“. Ir ryte gaunu atsakymą, kad tai yra komercinė paslaptis. Maždaug tu mūsų čia neklausinėk. Manau, komercinė paslaptis turi teisę būti, bet valstybei kažkokiu būdu reikės priimti tokį įstatymą, kad vis dėlto bent jau Seimui būtų atsiskaitoma. Nes ten gali būti visokių dalykų, kurie nebūtinai turi būti…

R.PAULAUSKAS:
Vartotojui naudingi.

K.DAUKŠYS:
Taip. Apie vartotojų kainas. Kada aš buvau ministras, „Lietuvos dujos“ turėjo specialią kainą buitiniams vartotojams. „Gazprom“ teikdavo nuolaidą būtent tai daliai, kuri patenka buitiniams vartotojams. Kaina jiems buvo geresnė nei pramonei. O dėl struktūros ir jos išlaikymo, tai aišku, kad buitiniam vartotojui struktūrų daugiau tenka. Tai reikia pripažinti. Kalbant apie tai, niekur pasaulyje nerasi, kad buitinio vartotojo išlaikymas būtų pigesnis nei pramonės. Todėl tas litas ar pusantro, kuris, nežinau, kiek tiksliai, prie išlaikymo prisideda, turi būti išplėtotas, jį reikia prižiūrėti, kontroliuoti. Viską tikrina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Taip, terminalas galbūt būtų išeitis kaip atskiras naujas kelias dujoms atsivežti tuo atveju, jeigu, pvz., Rusija dėl politinių priežasčių nutartų nebetiekti dujų. Jis turėtų būti gana aiškios krypties ir gana aiškios kainos, kad nedarytų infrastruktūros kainai tokios didelės įtakos kaip dabar. Lygiai tą patį galima daryti ir su visais kitais objektais. Kalbant paprastai, šimtas litų kiekvienam tūkstančiui kubinių metrų. Po 10 ct už kubinį metrą kiekvienais metais mokėsime vien už tai, kad terminalas yra. Jeigu jis būtų mažesnis, mes mokėtume gerokai mažiau. Tas pats yra ir kalbant apie elektrą. 10 ct, kuriuos mes mokame už elektrą, yra gal 20 proc. elektros kainos. Nes mes išlaikome Elektrėnų elektrinę, nes mes paleidome tam tikras šilumines elektrines, kurios gamina šilumą ir elektrą, nes mes turime vėjo ir saulės energetiką. Ir sakoma, kad visa šita žmonėms, paprastiems, buitiniams vartotojams nieko nereiškia, kad čia pramonė suvartoja didžiąją jos dalį. Bet juk žmogui brangesnė duona, brangesnis pienas, brangesnės kitos paslaugos, viskas jam per kišenę kerta iš kitos pusės. Todėl Energetikos komisija darys viską, kad tos sąnaudos būtų kuo mažesnės. Dabar Seime yra užregistruota daugybė įstatymų, kuriais numatoma nors kiek amortizuoti tą kainų augimą, kuris numatomas.

V.JANKAUSKAS:
Pratęsiant mintį apie tai, kad dabar įstatymas kažką pakeis, sureguliuos. Visiškai neseniai Vyriausybė patvirtino naujas kainų skaičiavimo taisykles, kainų įstatymo principus, kuriais turi vadovautis komisija. Šioje vietoje yra geroka netvarka. Kol aš buvau komisijoje, Vyriausybė niekada į tokius dalykus nesikišo. Įstatymai visada buvo Seimo reikalas, o Vyriausybė tvarkė savuosius. O jeigu dabar bus taip kišamasi… Čia reikėtų tikro balanso.

G.JAKAVONIS: Ar iš viso buvo nors kartą atvejis, kad rusai būtų paėmę ir užsukę mums dujas?

V.JANKAUSKAS: Dujos vieną vienintelį kartą buvo užsuktos kažkurią 2004-ųjų vasario dieną. Bet kodėl? Todėl, kad baltarusiai nemokėjo. Tada Rusija spaudė Baltarusiją ir jiems užsuko dujas. Kadangi mūsų vienintelis vamzdis yra per Baltarusiją, tai praktiškai mes vieną dieną neturėjome dujų. Kilo didelis susirūpinimas. Bet labai greitai tai baigėsi.

Noriu pasakyti, kad situacija dar prieš pastatant laivą buvo pagerėjusi mūsų naudai, nes savo suvartojimą gerokai padidino Karaliaučius. 2 mlrd. kubinių metrų dujų nueina į Karaliaučių, 3 mlrd. suvartojame mes. Jie, galima sakyti, vos ne toks pat vartotojas kaip mes. Jie neturi saugyklų, nors, aišku, gąsdina, kad statys. Bet taip greitai nepasistatys.

Pakalbėkime apie saugyklas. Jos Lietuvoje yra tokia nelaimė. Latviai visą laiką kalbėjo, kad jie nori plėsti trečdaliu ir daugiau savo saugyklas. Lietuviams reikėjo tik dalyvauti. Bet lietuviai pradėjo ieškoti. Iš pradžių ieškojo kažkur Ukmergės rajone, nepasisekė. Ieškojo tada prie Latvijos sienos, nepasisekė. Dabar ieško Syderiuose, kaži ar pasiseks.

Grįžkime prie kainodaros. Visoje kontinentinėje Europoje kainos vamzdynais visada nustatomos siejant jas su naftos kainomis. Dujų, atvežamų laivais, kainos irgi daugiausia siejamos su naftos kainomis, nes visi nori garantijų. Pirkėjas nori garantijos, nori žinoti, kokia bus kaina, ir pardavėjas.

R.PAULAUSKAS:
Sakykime, nuo naftos kainų svyravimo priklauso ir dujų kaina.

V.JANKAUSKAS:
Taip.

K.DAUKŠYS: Ne iš karto.

V.JANKAUSKAS:
Šiokia tokia dalis. Ten yra vadinamųjų momentinių kainų. Tarkim, Anglijoje kainos momentinės.

R.PAULAUSKAS: Dar vadinamos sportinėmis.

V.JANKAUSKAS: Dabar po truputį ta dalis didėja. Norvegai kontinentinei Europai jau 70 proc. dujų parduoda pagal šitas kainas. Bet visi tiekėjai tvirtina, kad dabar jums tos momentinės kainos mažės, nes jūs patenkinti. O jeigu atvirkščiai? Tą patį galime pasakyti apie mūsų laivą. Mes galime sakyti: puiku, kai tos momentinės kainos bus mažesnės, galėsime gauti pigiau. Bet jei bus brangesnės, tai bus brangesnės. Ir, neturėdami saugyklos, mes turime didelę problemą. Turėdami saugyklą, mes tą problemą amortizuotume.

R.PAULAUSKAS:
Kai mes šnekame apie energetinę nepriklausomybę, prisiminkime, kad neturime energetikos šaltinio. Neturėdami tų resursų, mes niekada nebūsime nepriklausomi. Ir tada neišvengiamai įsivelia politika. Jau čia pasidaro ne ekonomika, o politika. Prisiminkime keletą faktų, kad išliktų istorijoje.

Pirmiausia gerą dešimtmetį Lietuva gavo dujas ir naftą iš rusų gerokai pigiau nei rinkos kaina. Ir greičiausiai tai irgi buvo politinė kaina, bet tada ji buvo naudinga. Paskui prasidėjo kitokia politika ir Mažeikiai. Mažeikiai buvo politinis sprendimas. Man, kaip vartotojui, benzinas nuo to tiktai pabrango.

Buvo kalbėta apie planus per Lietuvą tiesti vamzdžius įvairiausius. O koks šūkis skambėjo – „Neprileisime Ivano prie vamzdžio“. Ir turime rezultatą. Negaliu suprasti tų žmonių, to „Nordstream“, taigi antro vamzdžio galo juk vokiečiams reikėjo. Negi mes manėme, kad sustabdysime procesą, kurio interesantas buvo vokietis? Ir nors buvo daugiau negu naivu, nuėjome tuo keliu, nes tai buvo politinis sprendimas.

Lygiai tas pats yra ir kalbant apie tą Trečiąjį energetinį paketą. Tai yra politinis sprendimas, norint išstumti Europoje iš rinkos vieną stambų žaidėją. Čia daugiau nei akivaizdu. Rusai tiekia dujas Europai daugiau nei 40 metų. Per šiuos 40 metų beveik nėra buvę nė vieno atvejo, kad dujos būtų užsuktos, išskyrus tą niuansėlį su baltarusiais ir problemas su Ukraina. Bet Ukraina ir Baltarusija šiuo atveju paprasčiausiai nemokėjo. O už viso šito jau stovi politika, kuri paprastą ekonominį faktą, kad kažkas nesumoka už pateiktą paslaugą, jau panaudoja politiniams tikslams. Aš jau nekalbu apie Ignalinos atominę. Jos uždarymas ir elektros, taip pat visos mūsų ūkinės gyvensenos pabrangimas buvo vienareikšmiškai politinis sprendimas.

Ta pati istorija ir kalbant apie skalūnus.

G.JAKAVONIS: Visa našta krenta visada ant tų pačių mažiausių. Elitas kažkaip visada moka išlošti.

L.AŠMONTAS: Kas yra tas elitas? Jeigu elitu laikome tik tuos turtinguosius žmones, o ne tuos, kurie ir dvasinį peną duoda, ir skurde gyvena, tai susidaro dvi dalys.

K.DAUKŠYS: Kalbant atvirai, galima kelis dalykus pasakyti, su kuo tikriausiai čia visi sutiks. Nėra Lietuvoje turtingų žmonių. Na, gal dešimt, gal šimtas, kurie iš tikrųjų gali tokie būti. Visi kiti yra vidurinė klasė. Štai visos kalbos, kad neva PVM lengvatos šildymui yra turtingiesiems. Kokiems turtingiesiems? Tie, kurie iš tikrųjų labai turtingi, gyvena nuosavuose namuose ir nesišildo centriniu šildymu. O žmonės, kurie uždirba 3-4 tūkst. per visą šeimą, kuriems reikia išlaikyti 2-3 vaikus, negi labai turtingi? Juokingas dalykas.

Šnekant apie energetiką iš esmės galima pasakyti, kad energetika – turtinga šaka. Jeigu pažiūrėtume, kiek išleido pinigų visokiems konsultantams ir pan. Iš žmonių paimama 0,1 ct nuo kiekvienos kilovatvalandės ir skiriama konsultantams arba įvaizdžio formavimui. Ir įvaizdis formuojamas pats gražiausias ir geriausias. O iš tikrųjų, kai pasižiūri, pamatai tokią netvarką.

Bet aš tikiu, kad ateis laikas ir energetikai bus tokie, kokie turėtų būti: specialistai, išmanantys tą reikalą ir žiūrintys, kaip padaryti. Manau, kad energetika yra pirmiausia ne pelno, o paslaugos organizacija. O kalbant apie tuos dalykus, kurie įstatymais priimami, manau, vieną dalyką – kad Lietuvos žmonių gerovė yra didžiausias bet kurio politiko tikslas, nes žmonės paprasčiausiai išsivažinės. Dabar jau taip yra. Anglijoje, Norvegijoje, kitur gyvenimas dukart geresnis, ten žmonės lengviau gyvena. Ir, dirbdami paprastą darbą, gali uždirbti, kad galėtų savo šeimą išlaikyti.

V.JANKAUSKAS: Dėl minėtų turtingų energetikų. Būtų gerai, kad žmonės suprastų, jog energetikai iš niekur pinigų negauna, tiktai iš mūsų. Ką suneša vartotojai, tą jie turi. Kažkodėl žmonės galvoja, kad pinigai jiems ateina iš kažkur kitur. Šiomis dienomis pasirodė tokie straipsneliai gražiais pavadinimais „Klaipėdos uostas uždirbo iš laivo atplaukimo“. Palaukite, jeigu uždirbo, tai kas sumokės? Taigi čia mūsų vartotojai ir sumokės. Šito mes nelabai suprantame. O kartais valdžia galvoja, kad tai labai paprasta.

O einant į platesnius vandenis, norėjau pasakyti, kad Trečiasis energetinis paketas skirtas didelėms šalims, kur tikrai galima konkurenciją sudaryti. Tam jis ir buvo ruošiamas, kad būtų galima sudaryti konkurenciją, kad būtų galima atskirti vamzdynus nuo tų, kurie gali konkuruoti. O kur Lietuvoje konkurencija, kada vienas tiekėjas? Tai juk direktyvoje buvo pasakyta: jeigu 75 proc. dujų tiekiama iš vienos šalies, tai nereikia nieko daryti.

R.PAULAUSKAS: Bet mes kažkodėl esame šito proceso pionieriai.

V.JANKAUKAS:
Nei suomiai, nei latviai, nei estai nieko ir nedarė. Lietuviai nusprendė, kad ne, mes vis tiek sudarysime konkurenciją. Ir dabar kalbant konkrečiai apie šitą Šiaurės srautą, aišku, labai keistai mes atrodėme, kai čia viena mergaitė netgi į Europos Parlamentą pateko, kovodama prieš tą vamzdį. Kada Europoje keletas šalių, ne tik Vokietija, laukė šito vamzdžio ir paskui atidaryme dalyvavo tų šalių premjerai, tai mes atrodėme labai keistai, kad kovojame prieš tą vamzdį. O dabar tos šalys džiaugiasi, mat iškilusi grėsmė vamzdynams, kurie eina per Ukrainą ir gali visko būti. Jie šitą vamzdį laiko labai didele laime. Neseniai buvo susitikę Austrijos ir Bulgarijos premjerai ir kalbėjo, kad būtinai reikia pastatyt Pietų srautą, nes reikia alternatyvų. Aišku, blogai, kad tos alternatyvos iš Rusijos, labai blogai, kad ES nepavyko pasistatyti vamzdžio, iš kur svajojo – iš Kaspijos krašto, bet kelių vamzdžių reikia.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Leave a Reply