Kiril Miamlin: Holokaustas, kaip sionizmo įtakos instrumentas

Ar galima priversti žmogų tikėti istorinėmis mistifikacijomis, kas ir kodėl jas fabrikuoja? NVO „Tiesa” (Truth NGO) – tarptautinis žmogaus teisių tyrimo centras bando surasti atsakymą į šį ir kitus svarbius klausimus. Ryšium su tuo, NVO „Tiesa” paėmė interviu pas žinomą publicistą, rašytoją, apžvalgininką, Aukštojo Kommunitarizmo instituto direktorių Kirilą Miamliną.

04Primetama „holokausto“ istorinė koncepcija pasaulyje priimama toli garažu ne vienareikšmiškai. Daugelis faktų kalba apie tai, kad „holokaustas“ – tai dirbtinai sukurtas 1960-ųjų pradžioje istorinis mitas, pagrįstas didžiulio masto falsifikacijomis ir realių faktų nuslėpimu. Tuo pat metu, „holokausto“ šalininkai, ypač taip vadinamose „demokratinėse“ Vakarų valstybėse, surado labai „paprastą įrodymą“: areštuoti visus, kas su jais nesutinka. NVO„Tiesa“ (Truth NGO) – tarptautinis žmogaus teisių tyrimo centras, nekomercinė, nevalstybinė organizacija, įkurta 2014 metais eilės politologų, juristų, teisėjų ir universitetų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių sričių profesorių iš viso pasaulio, kad vykdyti monitoringą žmogaus teisių, gynimą aukų organizuoto ir vyriausybinio terorizmo. Vykdyti nepriklausomus tyrimus ir gauti konsultatyvinį statusą prie SNO.

Gautą informaciją saitas „Istina“ transliuoja penkiomis kalbomis: anglų, rusų, azerbaidžaniečių, prancūzų ir ispanų. Sąrašą planuojama papildyti vokiečių, olandų ir švedų kalbomis.

Šiandien projekto tarptautiniu koordinatoriumi yra Irano universitetų tarptautinės teisės profesorius daktaras Golamreza Chadži.

Interviu paimtas pas Aukštojo Kommynitarizmo instituto direktorių K.E.Miamliną

Klausimas: Kirilai Eugenijavičiau, nesenai Italijoja, kaip ir dauguma Europos valstybių, įvedė atsakomybę už holokausto neigimą. Ar galima priversti žmogų tikėti tuo ko jis asmeniškai nematė ir nėra jokių jį patenkinančių įrodymų? Jūsų požiūris į šį klausimą.

Atsakymas: Baudžiamasis persekiojimas už „holokausto“ neigimą – tai jėgos instrumentas globalios palūkininkų režimo diktatūros, kurios pagrindą sudaro išeiviai iš judėjų sektų.

Atsižvelgiant į neginčytinus įrodymus to, kad pats „holokaustas“ buvo sionistų suplanuotas 19 amžiaus pabaigoje ir buvo vykdomas glaudžioje sąjungoje su hitlerininkais, o mastas „žydų“ žudynių padidintas minimum dešimteriopai (jeigu ne šimteriopai), tai reikia kelti klausimą dėl sukūrimo Tarptautinio Tribunolo tyrimui dviejų pagrindinių nusikaltimų: A) vadovaujančio vaidmens globalaus sionizmo sukeliant Pasaulinį karą, kuriame žuvo daugiau 50 milijonų žmonių; B) kolosalaus masto sukčiavimo, nes „žydai“ ir „izraelis“ pasekoje falsifikavimo aukų skaičiaus tarp išeivių iš judaizmo, gauna didelius dividendus.

А) Pirmuoju klausimu mes surinkome šimtus įrodymų iš žydiškų gi šaltinių, kad „holokaustas“ buvo planuojamas sionistų nuo 19 amžiaus. Pavyzdžiui, jūs galite susipažinti su jais straipsnyje:

«Проект «холокост». Признаки мошенничества в особо крупных размерах в составе организованной группы. 246 документальных доказательств», Институт Высокого Коммунитаризма, 31.03.2013

Nenuginčytinas taip pat tas faktas, kad fašizmas ir sionizmas pasirodė glaudžiais sąjungininkais. Taip vadinama „Havarijos sutartis“ tarp nacistinės Vokietijos ir palestinos Tarptautinės Sionistų Organizacijos centru buvo pasirašyta 1933 metais ir veikė iki dešimtmečio pabaigos (žiūr. W.Feilchenfeld, «Haavara-Transfer Nach Palustina», 1972, Tilbingen: Mohr/ Siebeck; David  Yisraeli, «The Third Reich And The Transfer Agreement», Journal Of Contemporary History, London, 1971, No 2. p.129-148; Encyclopedia Judaica, 1971, Haavara. Vol. 7. p. 1012-1013; R. Hilberg, «The Destruction Of The European Jews», NY: Holmes & Meier, 1985, p. 140-141; R.S. Levy, Commentary, Sept. 1984, 68-71.32).

SS bendradarbiavo su sionistine pogrindine sukarinta organizacija Palestinoje – Hagana, – palaikydama emigraciją ir užsiimdama kontrabanda ginklų sionistams (žiūr.  Nicosia, F. «Third Reich», 1985, p.63-64, 105, 141-144, 219-220; Wistrich, R. «On Hitler’s Critical View Of Zionism In Mem Kampf», 1985, Vol. 1, Chap. 11. Quoted In: Hitler’s Apocalypse, p. 155).

Sionizmo idėjos buvo palaikomos netgi pagrindinių esesininkų laikraščių «Das Schwarze Korps» («Das Schwarze Korps», September 26, cituojam pagal «The Third Reich And The Palestine Question», 1985, p.56-57), o nacistinė vyriausybė tuo pačiu organizavo tinklą 40 žemės ūko centrų visoje Vokietijoje, kuriuose jauni sionistai turėjo galimybę pasiruošti gyvenimui kibucuose Palestinoje.

Kada 1930-aisiais Didžioji Britanija įvedė griežtesnius apribojimus emigracijai į Palestiną, SS sudarė slaptą susitarimą su sionistine agentūra Mossad Le Allija Bet, pagal kurią nelegaliai perkėlinėjo žydus į Palestiną. To rezultate legali ir nelegali migracija į Palestiną iš Vokietijos, įskaitant Austriją, 1938-1939 metais ženkliai išaugo. Tiktai 1939 metų spalio mėnesį daugiau 10.000 žydų turėjo emigruoti, bet tam sutrukdė karas. 1940-1941 metais ir iki pat 1942 metų kovo Vokietija vis dar rėmė emigraciją į Palestiną, o Vokietijos teritorijoje veikė mažiausiai vienas oficialus kibucas potencialių emigrantų paruošimui.

Sionistai ne tiktai finansavo Hitlerį, bet ir išprovokavo pasaulinį karą. 1933 metų pradžioje Hitleris dar nieko nepadarė savo naujose RENKAMOSE reicho kanclerio pareigose, kaip pasaulinė žydija paskelbė karą Vokietijai ir jos ekonominį boikotą.

Pirmoji Tarptautinė Žydų Konferencija skirta Vokietijos boikotui įvyko 1933 metų vasarą Olandijoje pirmininkaujant Samueliui Untermajeriui, kuris buvo išrinktas Pasaulio Žydų Ekonominės Federacijos prezidentu, kuri buvo suformuota koordinuoti veiksmus prieš Vokietiją.

Grižęs į JAV Untermajeris pasakė kalbą per radiją, kalbos tekstas buvo atspausdintas „New York Times“, 1933 rugsėjo 7. Savo pasisakymą jis pradėjo tokiais žodžiais – „Mes stojame į šventą karą žmonijos vardu…“. Toliau, dėstydamas ilgą karinių veiksmų programą, paskelbė žydus „pasaulio aristokratais“ ir pasakė: „Kiekvienas iš mūsų, žydas ar ne, kas dar neužsirašė į šį šventą karą, privalo tai padaryti tiesiog čia“. Tuos žydus, kurie, nedės pastangų šiame kare, jis pavadino „savo rasės išdavikais“.

Toliau sekė ne tik ekonominės sankcijos, bet ir nužudymai oficialių vokiečių atstovų, įskaitant Vokietijos pasiuntinį Prancūzijoje, kuri užmušė žydų ekstremistas.

Smulkiau žiūr. : «ТАЙНАЯ ВОЙНА, КОТОРОЙ НУЖНО ДАТЬ ИМЯ. МАТЕРИАЛЫ ПО ПОДГОТОВКЕ К МЕЖДУНАРОДНОМУ ТРИБУНАЛУ», Институт Высокого Коммунитаризма, 28.08.2012

Gerai žinomas nacistas Adolfas Eichmanas – gimęs netoli Haifos žydas, kalbėjo ivritu ir jidiš kaip vokiškai, vaikystėje buvo atvežtas į Zeligeną, vėliau į Lincą, Austriją, buvo viena iš pagrindinių sionistų plano figūrų. Mokykloje jo istorijos dėstytoju tapo profesorius Leopold Pötsch, Hitlerio mokytojas. Žinoma, kad Hitleris pasivaikščiojimo metu vieną kartą apsikabino Eichmaną, kuris sėdėjo už to paties suolo, kaip ir jis pats, ir ilgai žiūrėjo į jo akis. Heidrichas sufabrikavo naujam SS bendradarbiui dokumentus apie gimimo vietą Zolingene. Eichmanas pradėjo darbą vadovaujant vadovui SS žydų departamento, žydui Leopoldui fon Mildenšteinui, – sionistų draugui, kuris planavo „pažadinti kuo didesniame skaičiuje žydų siekį išvykti į Palestiną“. Jis gi važinėjo į Palestiną į susitikimus su žymiausiais sionistų lyderiais (1933-34 metais).

Bendradarbiavimas tarp Heidricho gestapo ir žydų savigynos organizacija Palestinoje „Hagana“ buvo labai glaudus. Su jais bendradarbiavo būsimas Izraelio pramjeras Levi Eškol, kuris 1965 metais apie tai ir papasakojo žurnalui „Spiegel.“ Haganos vadovas, Lenkijos žydas Faivelas Polkes ir gauptšarfiureris SD Adolfas Eichmanas susipažino 1937 metų vasario mėnesį Berlyne. Savo brolišką sąjungą jie sutvirtino restorane „Traube“. Eichmanas davė žydų pogrindininkui raštišką patvirtinimą: „ Imperiškąjai žydų atstovybei Vokietijoje bus daromas spaudimas, kad ji priverstų emigruojančius iš Vokietijos žydus važiuoti tiktai į Palestiną, o ne į kokią kitą šalį. Ši priemonė pilnai atitinka Vokietijos interesus ir jau ruošiama su gestapo priimamų priemonių pagalba“.

Faivel Polkes pakvietė savo naują draugą Eichmaną į tėvynę. 1937 metų spalio 2 šis atvyko laivu „Rumunija“ prisidengdamas „Berliner tagblatt“ Haifoje korespondento dokumentais, kur susitiko su „reikalingais žmonėmis“. Grįžęs Eichmanas pranešė: „Žydų nacionalistiniuose sluoksniuose labai džiaugiasi radikalia vokiška politika žydų atžvilgiu, nes to rezultate žydų gyventojų tiek padaugėjo, kad apžvelgiamoje ateityje Palestinoje bus daugiau žydų, negu arabų“ (Эйхман, протоколы допросов на иерусалимском процессе 1961 года, том I, колонка 90. Архив современной истории Кизинга, стр. 3240 В).

Po Austrijos anšliuso Eichmanas apsigyveno Rotšildų rūmuose Vienoje. Kartu su savo žydais bendradarbiais jis organizavo Žydų emigracijos centrą ir greitai nuo 200.000 Austrijos žydų liko tik nedaugelis. Vokietijos žydų Sijonistinio susivienijimo Palestinos žinybos vadovas daktaras Eliezeras Majeris liudijo procese Jeruzalėje 1961 metų balandžio 26 apie Eichmaną: „Bendrai, su juo visada buvo galima susitarti. Jis man darė įspūdį gana ramaus žmogaus, kuris elgėsi visiškai normaliai, ne nuolankiai, bet korektiškai“ (Эйхман, Протокол 17-го заседания иерусалимского процесса 1961 года).

Žydų teroristas Jair Štern kelis kartus vyko į Berlyną susitikti su hitlerine vadovybe (manoma 1940 ir 1942 metais), prieš mirtį 1942 metais sugebėjo sukurti Palestinoje žydų teroristinę organizaciją LEChI (Lochamei Cherut Izrael – „Kovotojai už Izraelio laisvę“), kuri kreipėsi į nacistus su pasiūlymu suteikti vokiečių kariuomenei pagalbą išvarant anglus iš Palestinos (!). Kontaktai žydų teroristo Icchako Šamiro (sekančio vadovo LEChI) su A.Eichmanu, Hitleriu ir Himleriu vyko 1940 ir 1941-siais metais. 1942 bandymas nuvykti į panašius pasitarimus baigėsi nesėkmingai – anglai areštavo jį Beirute.

Mes žinome, vokiečių ir žydų Vokietijos nacistai, bendradarbiavę su sionistiniais nacistais „Izraelio“, kurie dalyvavo naikinat Rusijos žydus ( apie ką smulkiai rašė J.I.Muchinas), buvo sunaikinti kaip pavojingi liudininkai. Ne nuostabu, kad ir Golda Meir, būsima Izraelio premjerė Antrojo pasaulinio karo metais siekė Osvencimo bombardavimo ir bandė įtikinti būtinybe šio žingsnio Baltuosius rūmus.

Tuo pačiu metu, advokatas Servatius Eichmano proceso metu Jeruzalėje šeštojo dešimtmečio pradžioje reikalavo jam ordino, kadangi šis padėjo žydams apgyvendinti Palestiną. Eichmanas ir per procesą padėjo sionistams, nes pirmasis po karo viešai pagarsino skaičių „6 milijonai“.  Bet atidirbęs savo Eichmanas, kaip pavojingas liudininkas buvo tiesiog sunaikintas.

Smulkiau žiūr.: «ПУТИН ПОСТАВИЛ СВЕЧКУ «Б-ГУ МЩЕНИЯ». И КРОВНОЙ МЕСТИ», Институт Высокого Коммунитаризма, 24.02.2013

Aš nei kiek nesimpatizuoju ideologijai „vokiško išskirtinumo“, bet kviečiu įdėmiai analizuoti istorijos įvykius. O analizė kruopščiai slepiamų faktų tiksliai parodo, kas buvo provokatoriumi pasaulinių žudynių.

Labiausiai stebina (normalius žmones), kad dar iki masinių antrojo pasaulinio karo žudynių globali žydija tuo pačiu metu planavo genocidą – totalų išnaikinimą – vokiečių.

Taip dar 1940 (!) metais buvo prezidento Ruzvelto patarėjo Natano Kaufmano, kuris vadovo „Amerikos federacijos už taiką“, parašyta knyga, „Vokietija turi žūti“, kur jis rašė: „Kad pasiekti išnykimą [70 milijonų] vokiečių, pakanka sterilizuoti 48 milijonus iš jų“. Tai padaryti buvo numatoma pasitelkus 20 tūkstančių chirurgų. Vyrus buvo numatoma kastruoti per 3 mėnesius, moteris – per 3 metus. Esant normaliam mirtingumui 2% per metus vokiečiai išmirs 1,5 milijonai žmonių per metus ir išnyks per dviejų kartų trukmę. „Kaufmano planas“ yra viršūnė „Slaptojo karo“ su manipuliacijomis („kognityvinio valdymo“) nevaldoma Hitlerio psichika dar 1933 ir anksčiau.

Pagrindiniu įkvėpėju visų egzotiškų Vokietijos sugriovimo schemų buvo JAV finansų ministras ir JAV FRS pirmininkas Henris Morgentau-jaunesnysis, vienas iš Amerikos judėjų lyderių. Vokietijos ateitis aukščiausiame lygyje pradėta svarstyti Teherano konferencijoje per „Didžiojo trejeto“ susitikimą. Kausimas dėl teritorinės Europos sąrangos buvo iškeltas paskutinę konferencijos dieną – 1943 metų gruodžio 1-ją.

Čerčilis, (kurio motina Dženni Jacobson buvo žydė), be Izraelio sukūrimo planų Vokietijos teritorijoje, pasiūlė atskirti nuo Vokietijos pietines žemes (Bavariją, Baden-Viurtembergą, Palatinatą), sukuriant iš jų „Dunojaus federaciją“. Tuo pačiu pramoninį Rurą britai norėjo paimti į savo kontrolę.

Stalinas reikalavo tiktai padalinti Rytų Prūsiją tarp TSRS ir Lenkijos, o taip pat perduoti Lenkijai Sileziją ir Pomeraniją.

Tačiau, pagal susitikimo rezultatus buvo priimtas pirminis JAV planas, kaip šalies, kuri pagal karo rezultatus buvo geriausioje padėtyje. Taip, pagal JAV prezidento Franklino Ruzvelto komandos pasiūlymą, Vokietiją sąlyginai padalino į penkias nepriklausomas valstybes:

1) valstybė ženkliai sumažintos Prūsijos ribose;
2) šiaurės-vakarų Vokietijos teritorijos, įskaitant Hanoverį;
3) Saksonija plius Leipcigo rajonas;
4) Hesenas, Darmštadtas, Kasselis, pietinis Reinas;  
5) Bavarija ir Baden-Viurtembergas.

Rajonai Ruro, Saaro, Hamburgo ir Kiolno kanalo zonos perėjo į SNO valdymą (nuo pradžių kuriamų pagal „Bernardo Barucho planą“).

Tuo metu, globali žydija stiprino savo spaudimą, kad priversti priimti žmogėdrišką vokiečių ir pačios Vokietijos sunaikinimo planą. Šitą planą svarstė 1944 rugsėjo mėnesį 2-je Kvebeko Britanijos-JAV konferensijoje. Prie jo buvo pridedamas Hari Vaito raštelis, nario „finansinio internacionalo“ ir „architektoriaus“ Bretton-Vudo sistemos, kurioje buvo kalbama apie tai, kad vykdant „Morgentau planą“ Vokietijos gyventojų sumažės minimum 25 milijonais žmonių per kelis metus.

Be to būtent Morgentau įtikino Ruzveltą, kad su vokiečiais reikia būti „kietiems“. To rezultate JAV prezidentas konferencijos metu pareiškė: „Mums reikia būti griežtiems su Vokietija; aš turiu omenyje vokiečių tautą, o ne vien nacistus. Reikia arba kastruoti vokiečius, arba elgtis su jais taip, kad jie negalėtų reprodukuoti palikuonių, kurie panorės elgtis taip, kaip jie elgėsi praeityje“.

Be to JAV ir Britanijos režimus atstovaujantys Ruzveltas ir Čerčilis pasirašė slaptą „Morgentau planą“, kuris kaip „baigtinį vokiečių klausimo sprendimą“ numatė paversti Vokietiją į agrarinę, retai apgyvendintą, netekusią pramonės ir su užtvindytai rūdynais, kurios gyventojai turėjo būtį kastruoti ir turėjo išmirti dviejų kartų bėgyje.

Žmogėdriškas „Morgentau planas“ greitai pasiekė spaudą. Reikalas tame, kad Hari Vaitas buvo dar ir TSRS agentu, kuris perdavė šiuos dokumentus į Maskvą, Stalinas davė nurodymą diplomatiniais kanalais perduoti juos į Trečiąjį reichą, kad Berlyne būtų mažiau norinčių eiti į separatinę taiką su Anglija ir JAV. To rezultate žinomas vokiečių laikraštis „Volkischer Beobachter“ išėjo su antrašte: „Ruzveltas ir Čerčilis sutiko su žydišku planu“. O Gebelsas viešai pareiškė apie planą „paversti Vokietiją į vieną didelį bulvių lauką“.

Smarkiai kritikavo „Morgantau planą“  Anglijos ir JAV laikraščiai (dar ne pilnai priklausę sionistams). Įsiplieskė skandalas. Valdantieji JAV ir Britanijos režimai buvo priversti atmesti Vokietijos sunaikinimo planą  pirmame jo variante, bet visumoje idėjos išliko ir buvo įgyvendintos vakarinėse okupacijos zonose. Taip, okupacinės JAV valdžios Vokietijos teritorijoje:

– decentralizavo bankų sistemą, sukūrę 11 atskirų bankų apskričių su savo CB;
– sugriovė vieningą gamybos sistemą; atliko demontažą ir išvežimą daugelio pramonės gamyklų; buvo sugriauta 918 vokiškų įmonių, iš kurių karinių buvo tiktai 368;
– uždraudė užsienio prekybą, apribojo importą;
– uždraudė vokiečiams jūros žvejybą, uždraudė gaminti azotą mineralinėms trąšoms, demontavo ir sunaikino 13 chemijos gamyklų. To pasekoje trąšų gamyba nukrito 82%, o maisto – 65%;
– planavo iškirsti visus Vokietijos miškus, bet dėl sąjungininkų protesto ir dėl nusilpimo dėl neprivalgymo vokiečių darbininkų atsisakė nuo šitos idėjos;
– vykdė griežtą mokesčių politiką, atimdami 58% bendro vidaus produkto.

To pasekmėje vokiečių, atsidūrusių sąjungininkų okupacijos zonoje, gyvenimo lygis staigiai krito net lyginant su karo metais. Iki 2/3 gyventojų pastoviai neprivalgydavo, pusė vokiečių dirbančiųjų gyventojų buvo ant pilno išsekimo ribos – juos tiesiog neprimaitindavo. Padėtį apsunkino milijonai pabėgėlių ir deportuotų vokiečių, išsiųstų iš Elzaso ir Lotaringijos – provincijų, sugrąžintų Prancūzijai. Kanadiečių rašytojas ir televizijos prodiuseris Robertas Alenas savo straipsnyje „Laiškas iš Berlyno“ (1946 metų vasaris) taip aprašė  pabėgėlių atvykimą į Berlyno stotį: „Visi jie buvo mirtinai išvargę, alkani, nelaimingi…Leisgyvis vaikas…Moteris neviltyje, kokio man dar neteko stebėti… Jeigu net jūs matote visa tai, neįmanoma patikėti… Dievas siaubingas“.

Kai kurie išslaptinti Merfi dokumentai, pagrindinio diplomatinio patarėjo JAV Vokietijoje, parodo, koks katastrofiškas mirtingumo lygis buvo šalyje. Viename iš savo pranešimų Merfi rašė, kad imigracija ir oficialus lygis mirtingumo parodo, kad po 3 metų gyventojų skaičius Vokietijoje sudarys 71 milijoną, jeigu gi remtis realiu mirtingumo lygiu, tai geriau naudoti skaičių 69 milijonai.

„Pradedant nuo 1945 iki 1948 metų vidurio mes stebėjome įverginimą, pažeminimą, sunaikinimą visos nacijos“, – tai JAV karinių oro pajėgų medicinos tarnybos karininko žodžiai. Kapitonas Albertas Benke sulygino vokiečių ir olandų maisto davinį: daugelį mėnesių kai kuriose Vokietijos srityse racionas, nustatytas sąjungininkų, sudarė 400 kolorijų per dieną; daugelyje sričių jis buvo kiek mažesnis 1000 kolorijų per dieną. Nustatytas gi Trečiojo reicho vietininko Olandijoje Arturu Zeissinkvartu racionas sudarė 1394 kolorijų per dieną, kurį olandai gaudavo visada. Būtent už sukeltą Olandijoje badą Zeiss-Inkvarta pakorė sąjungininkai.

Visą tai reikia pavadinti genocidu. Tačiau, šiandien judėjų kontroliuojamos globalios MIP maitina vokiečius pasakomis apie žvėriškumus „rusiškų barbarų”, plėšusių nelaimingus vokiečius ir prievartavusių jų moteris“. Bet niekas neprisimena apie tai, kad būtent dėl Stalino pasipriešinimo buvo išsaugota Vokietija, o ne suskaldyta į penkias limitrofijas, įskaitant „Naująjį Izraelį“, o patys vokiečiai nebuvo paveikti totalaus genocido totalios kastracijos ir išliko kaip tauta.

Prie to galima pažymėti, kad savo okupacijos zonoje tarybinė vadovybė dėjo didžiules pastangas tam, kad pamaitinti vokiečius ir atstatyti pramonę – davė darbo  okupuotų vokiečių žemių gyventojams. Tarybų Sąjunga, kuri turėjo gauti ženklią reparacijų dalį iš Vokietijos perduodant jai įrangą demontuotų vokiškų gamyklų, greitai įsitikino, kad jai žymiai naudingiau vietoje, Vokietijoje, akcinės bendrovės ir išvežti reparacijų sąskaita gatavą produkciją šių bendrovių. žiūr.:«КОНЕЦ СВЕТА»: НА ТЕРРИТОРИИ ГЕРМАНИИ ХОТЯТ СОЗДАТЬ НОВЫЙ ЛИБЕРАЛЬНЫЙ ИЗРАИЛЬ – «МЕДИНАТ ВЕЙМАР», Институт Высокого Коммунитаризма, 21.12.2012

Visa tai spausdinama „žydų“ autorių „specializuotose“ resursuose ir Izraelio spaudoje. Kur 2013 buvo pranešama, kad Golda Meir, būsima Izraelio premjerė Antrojo pasaulinio karo metu siekė Osvencimo borbardavimų ir bandė įtikinti dėl būtinybės šio žingsnio Baltuosius rūmus (apie ką mes minėjome anksčiau). Buvo manoma, kad smūgis iš oro į stovyklą suduos JAV karinės oro pajėgos. Apie tai parašė Izraelio MIP ir, tarp jų, laikraštis The Jerusalem Post, su nuoroda į ataskaitą daktaro Rafaelio Medoffo, vadovo Vašingtono Dovido Vaismano vardo „Holokausto“ tyrimų instituto.

Akivaizdu, kad sionistų tikslu buvo sunaikinimas kuo didesnio „žydų“ skaičiaus, iš skaičiaus tų, kurie nenorėjo važiuoti į „Izraelį“. Bet ar šie faktai yra nušviečiami ir aptariami globalių MIP?

B) Dėl požymių kolosalaus masto sukčiavimų. Apie tai, kad kiekis aukų tarp „žydų“ padidintas dešimtis kartų, taip pat yra šimtai liudijimų ir analytinės medžiagos. Pavyzdžiui, tokios autoritetingos organizacijos kaip Tarptautinis Raudonasis Kryžius duomenimis, skaičius visų žuvusių Vokietijos koncentracijos stovyklose: 373. 468 žmonių (pagal TRK pažymą, išduotą 1984 metais antrąjam E.Ciundelio „holokausto neigimo“ procesui).

Charakteringa, kad tokie informuoti politikai, kaip, pavyzdžiui, Anglijos premjeras V.Čerčilis ir JAV prezidentas F.Ruzveltas apie kokį holokaustą negirdėjo. Taip savo pakankamai teisinguose memuaruose Čerčilis nei karto nepaminėjo fakto žūties kokio nors pastebimo „žydų“ skaičiaus, kas kalba apie tai, kad šitas „faktas“, – kurį šiandien globali propaganda pateikia vos ne kaip „pagrindinį įvykį XX amžiaus istorijos“, ar vos ne ir „visos žmonijos“ – neegzistavo.

Pagrindiniu „holokausto paslapties saugotoju“ yra dabartinė Rusija, kuriai atiteko pagrindinės TSRS paslaptys, tame skaičiuje Osvencimo koncentracijos stovyklos archyvai, įskaitant mirties knygas, kurios iki dabar yra įslaptintos.

Bet kai kas periodiškai tampa žinoma. Taip, „perestrojkos“ laikais vis tiktai įleido žurnalistę E.Maksimovą, kuri straipsnyje «Пять дней в особом архиве» „Penkios dienos ypatingame archyve“(«Известия», №49, 1990), suspėjo pranešti sekantį: „Bet išgyvenome mes, ačiū dievui, iki viešumo. Praeitą vasarą buvo pakelta iš archyvų gilumos, tiesa, su didžiausiais sunkumais Osvenvimo Mirtis knyga su pavardėmis septyniasdešimties tūkstančių kalinių iš dvidešimt keturių šalių, mirusių naikinimo stovykloje“. Tai yra, per 5 egzistavimo metus Osvencimo darbo stovyklų sistemoje mirė viso 70 tūkstančių visų tautybių žmonių – kas yra ribose natūralaus mirtingumo miesto turinčio 1 milijoną gyventojų. O šitas skaičius, švelniai kalbant „ne visai rišasi“ su tais skaičiais, kuriuos pagarsino „žydai“. Suprantama, kad tokie paviešinimai nepatiko „liberalei visuomenei“, ko pasekoje archyvus vėl įslaptino.

6bc66f070c85339e3dad589ad7af9911

(smulkiau apie tai rašė mūsų gerbiamas kolega Jurij Muchin straipsnyje „Žydiški Rusijos rasistai. Lyrinis nukrypimas“ – tarp kitko, dabar įmestas valdančiojo režimo į kalėjimą už bandymą realizuoti Rusijos Konstitucijos numatytą teisę surengti referendumą dėl valdžios atsakomybės!)

Kada apie 2015 metus Europos ir Amerikos politikai ėmė įžūliai iškraipyti tą faktą, kad koncentracijos stovyklas išvadavo būtent Tarybinė Armija, RF Gynybos ministerija pagaliau oficialiai paskelbė koncentracijos stovyklos išvadavimo dokumentus, ant kurių 70 metų buvo uždėtas grifas „slapta“.

Buvo išslaptinti archyvai 60 armijos 1-jo Ukrainos fronto, išvadavusio Osvencimą, taip pat karinių „Pravda“ ir „Komsomolskaja pravda“ korespondentų pranešimai, kurie vieni pirmųjų atvyko į Osvencimą. Ir liudijimai išgyvenusių kalinių ir vietos gyventojų, kurie vėliau tapo liudininkais nacistų nusikaltimų Niurnbergo procese. 1945 metų sausio 1 dienos pranešime apie 1-jo Ukrainos fronto 60-osios armijos karių sudėtį nurodoma: „Karininkų sudėtis: rusai — 7501, ukrainiečiai — 2126. Iš visos karių sudėties rusų — 42 298, ukrainiečių — 38 041…“ Toliau archyviniame dokumente eina baltarusiai, armėnai, gruzinai ir t.t., viso – 39 tautybių. Žydų ten praktiškai nėra.

O štai ne mažiau įdomus dokumentas, liečiantis koncentracijos stovyklos kalinius, išvaduotus Raudonosios Armijos. „Žydai“ ten iš viso nėra minimi, nors mus tikina, kad vos ne „nieko išskyrus žydus“, koncentracijos stovyklose nekalino (žiūr. fotokopiją dešinėje).

Be to, puslapis skelbia, kad liko archyviniai dokumentai, „to laiko liudininkai, užfiksavę istorinę tiesą“. Tai reiškia, kad Rusija galėtų atskleisti teisingus skaičius apie „holokaustą“, bet tampriai su judėjais suaugęs šiuolaikinis „liberalusis“ režimas siekia juos nuslėpti. Kas vyksta su dokumentais šiandien – pasakyti labai sunku.

86b062672c9dbfdd62eed52bb655196b

Milžinišku padidinimu „žydų aukų“ maskuojamas globalus sionizmo vaidmuo, kuris yra vienu iš organizatorių Pasaulinio karo skerdynių, o taip pat pridengia neginčijamus faktus glaudaus bendradarbiavimo žydų nacistų (sionistų) su nacistais Vokietijoje (išimtinai „vokiškuoju“ jį pavadinti sunku, nes aukščiausioji „trečiojo reicho“ vadovybė buvo su „žydišku krauju“, na ir hitlerinėje armijoje tarnavo minimum 150.000 kareivių, karininkų ir generolų su „žydų krauju“, išlaikiusių ištikimybę „Trečiajam reichui“ ir jo ideologijai).

Faktai užsispyręs dalykas, jų nenuslėpsi, bet „mitas apie holokaustą“ įvaro visuomenės sąmonę į spąstus, kur apie rolę sionizmo Antrąjame pasauliniame kare „nepadoru kalbėti“. O tiems, kas mėgins tai daryti – užčiaupia burną juridiškai – melagingų įstatymų lygyje. O tuos kas vis tiktai pasiruošęs kovoti, priverčia tylėti prievarta – vakaruose žinomi atvejai, kad tyrinėtojus tiesos apie „holokaustą“ apliedavo rūgštimi, sudegindavo jų namus ir nužudydavo.

To rezultate „žydai“ tapo „neliečiamaisiais“ – jeigu keliamas klausimas apie nusikalstamus tikslus šios bendruomenės arba dėl asmeninių nusikaltimų jų atstovų, iškart prasideda murmėjimas apie „holokaustą“.

Kas liečia materialinę judėjų naudą iš primetimo „holokausto“ ideologijos“: skaičiavimai Aukštojo Kommunitarizmo instituto – paremti atvirais šaltiniais, įskaitant atsakymą parlamento valstybės sekretoriaus prie federalinės finansų ministerijos, Karlo Dilerio (Berlynas, kovo 9 diena 2000 m., bila, дело № VB2 – O 1266 B – 7/00) ir MIP duomenis apie išmokas „reparacijos“ Izraeliui ir „holokausto aukoms“, bendra suma „reparacijų“ viršija 1 trilijoną 200 milijardų JAV dolerių.

Ir aš nesuklydau.

Svarbu suprasti, kad be išmokų menamoms „holokausto aukoms“, faktiškai Vokietijos sąskaita buvo sukurta Izraelio pramonė, jau nekalbant apie karinės technikos tiekimus, įskaitant karo laivus ir povandeninius laivus – visiškai nemokamai arba už kainas, ženkliai mažesnes už savikainą. Izraelis didelių mastu išvystytas eksploatuojant Vokietijos tautą ir ekonomiką, o ne tik, ir ne kiek sąskaita eksploatacijos JAV ekonomikos.

Be to, taip pat reikia atsiminti, kad dažnai esanti kraujo ryšyje ekonominė viršūnė valdančiųjų režimų Vokietijos, Izraelio ir JAV yra suokalbyje. Esmė jo tame: globalus lobi pilnai atvėrė JAV rinką vokiškoms prekėms, už ką gauna „otkatus“ išmokų „už holokaustą“ pavidalu ir nemokamų arba dotuojamų iš Vokietijos biudžeto sąskaita tiekimų įrangos ir karinės technikos Izraeliui.

Smulkiau žiūr.  ГЕРМАНСКИЕ РЕПАРАЦИИ ПО ПЕРВОЙ И ВТОРОЙ МИРОВЫМ ВОЙНАМ, Институт Высокого Коммунитаризма

Kadangi visa ši schema griūna kartu su finansine JAV FRS dolerio piramide, tai paaiškina, kodėl kiti dalyviai sandorio Vokietijoje ir Izraelyje – taip „kovoja už amerikietiškus interesus“. Tarp kitko, tai liečia ekonomikos viršūnes ir kitų šalių. Beprotiškas vartojimas ir finansinė JAV dolerio piramidė yra pagrindas visos „vakarų gerovės“, tuo pačiu metu padarant savo įkaitu visą pasaulį.

(bus tęsinys)

Vertė Algimantas Lebionka

Šaltinis

Leave a Reply