Kodėl Nacionalinės premijos laureatui, kino ir teatro legendai, aktoriui Regimantui ADOMAIČIUI truputį gaila lietuvių ir Lietuvos?

Neseniai sutiktas garbaus amžiaus disidentas liūdnai konstatavo, kad tariamai nepriklausomoje Lietuvoje užaugo jauna karta, kuri nematė karo, neatstatinėjo sugriautų namų, bet per tuos 25 metus sugebėjo jie ar jų tėvai pasidaryti turtuoliais ne sunkiu, sąžiningu darbu, bet pardavę ar išnuomavę svetimą turtą ar žemę. ADOMAITIS_D.RadlinskoPasižiūri lėkštų filmų, bebalsių atlikėjų, gaunančių didžiulius honorarus už šlamštą, kurį visiems kiša, nuo prekybos centro reklamų iki lietuviškų televizinių projektų. Tad džiaugiesi, jog gyvenai tada, kai naujas lietuviškas spektaklis ar lietuviškas kino filmas žiūrovams būdavo tikra šventė!.. Giriasi Lietuvos politikai ir verslininkai savo pasiekimais, nors, dvasine prasme, jie tokie maži, kad be padidinimo stiklo jų nė nematyti. Ne prekių gausa ir pinigai žmogų daro laimingą, o visai paprasti dalykai, kasdieniai darbai, nuo kurių džiaugiasi širdis ir siela…

Jei senoji aktorių karta, tokie, kaip R.Adomaitis, J.Budraitis, D.Banionis, R.Staliliūnaitė, M.Mironaitė ir daugybė kitų, buvo pasišventę teatrui, neleido užmiršti istorinės Lietuvos praeities, sugebėdavo meniškai daug ką pasakyti tarp eilučių, tai dabartinė aktorių ir pop dainų atlikėjų karta dažniausiai temoka garsiai rėkti, net ne vaidinti ar dainuoti (jų vaidybą ir dainas „pagal fonogramą“ prie meno priskirti būtų sunku).

Žmonės gerieji! Ar jums patiems nejuokinga dėl tariamai „nepriklausomos“ Lietuvos valstybės fiasko vis dar kaltinti tarybinius laikus, sovietmetį?.. Juk daug kas prisimename 1990-2000 liberalkonservatorių vykdytą Lietuvoje ekonominę „šoko terapiją“ pagal Čikagos berniukų „ekonomistų“ rekomendacijas. Gal pakaks gyventi praeitimi? Žiūrėkim, ką turim, ir kaip iš to propagandinio melo bei mėšlo išsikapstyti. Į ateitį reikia žvelgti darbuojantis dabar. O gal manote, kad Lietuva išliks nuolat verkšlendama dėl tariamos Rusijos agresijos ir dėl sovietinės okupacijos skriaudų, nešdama neapykantos tarybiniams laikams naštą?!..

Laikas baigti Vakarų propagandistų mums primestą savigraužą bei rusofobiją. Toks buvo Lietuvos istorijos tarpsnis, norim to ar nenorim. Na, o prolandsberginiai pseudopatriotai tegul sau ir toliau putoja, kaip viskas tada blogai buvo, ir kokie dabar mes „laisvi“, „laimingi“ esame… Nori ar nenori, tenka priimti tai, kas yra, įvertinti praeities klaidas ir judėti pirmyn. Priešingu atveju, ir toliau murkdysimės toje pelkėje. Tauta, kuri nejaučia tapatybės globaliame pasaulyje ir neatlieka savo misijos, o tik amžinai verkšlena – kokie mes maži ir silpni, sovietmetis dėl visko kaltas, JAV/NATO mus apsaugos, mes europiečiai – kosmopolitai, tokia tauta yra pasmerkta žlugti!.. Mieli tautiečiai, ar jums to reikia?..

___________________________________

„Neinu į kiną, neinu į teatrą. Šiais metais kažkas atsitiko, aš praradau interesą, meilę teatrui. Gal čia su ligom, nuo kurių negaliu pasveikt, susiję, gal su senėjimu, kuriam bandau priešintis, bet negaliu jo sustabdyti. Jaučiu jėgų nuopuolį, jaučiu, kad nebegaliu vaidinti, juo labiau kad dingo meilė teatrui. O juk be meilės į teatrą eit, mano galva, yra neleistinas dalykas!.. Tik mylintis žmogus gali ką nors nuveikti, ir tai nebūtinai, bet gali, turi tokią galimybę. Meilė yra būtina sąlyga, jeigu jos nebėr, eik lauk, aš taip ir padariau…

Visus metus mane lydėjo depresyvi nuotaika. Pasaulis išprotėjo, žinoma, pasaulis eina į prarają juodai. Lietuva irgi išdurnėjo: tiek nedaug esam ir taip vienas kitam daužom per galvas!.. Šiandien vietoj paramos, vietoj užuojautos, pagalbos neretai taikomasi įkąsti. Man truputį gaila lietuvių ir Lietuvos, nes labai norima vienam kitą sunaikint. Mūsų nedaug, maža tauta, atrodo, kaip tik turėtume vertinti ir tausoti savo talentus, o elgiamasi atvirkščiai…“, – taip užbaigdamas 2015 metus interviu „Respublikai“ kalbėjo tautiečių mylimas ir gerbiamas aktorius R.Adomaitis.

___________________________________

— Ar nesusimąstote, gerbiamas Regimantai, kodėl taip yra, kodėl tariamai nepriklausomos Lietuvos visuomenė yra taip susiskaldžiusi?

— Užtenka žvilgterėti į lietuvių tarpusavio santykius ir, man atrodo, tampa aišku, kad taip yra. Mes gi dar esame tokie, na ne visai susitupėję ar ne visai sukultūrėję, nežinau…

— Betgi buvo kažkada Baltijos kelias, Sąjūdžio laikų daugiatūkstantiniai mintingai, kurių metu žmonės vieningai skanduodavo „Lietuva, būk laisva“? Atgimimo laikais Tauta buvo vieninga, o dabar ne?

— Tada taip, aš sutinku, lietuviai buvo vieningi. Bet po to užteko tiktai mums paragauti tos laisvės ir kiekvienas pasinėrė į savo daržą, į savo gryčią, į savo reikalus, ir tos vienybės, deja, nebeliko, ėmė veikti seni lietuviški psichologiniai veiksniai, vienas kitą pradėjome pjauti…

— Ir vis tiktai, kodėl taip supriešinta visuomenė? Kodėl štai jau ketvirtį amžiaus Lietuvos piliečiai pjaunasi tarpusavyje?

— Matyt, reikėtų išsamiau pasiaiškinti priežastis, kurios visa tai lėmė. Galbūt tai nuo caro laikų, dar nuo mūsų baudžiavinio mentaliteto? Kur iš tikrųjų slypi ištakos šitokio žmonių supriešinimo, aš nežinau. Nesu mokslininkas, tyrinėjantis tokius dalykus, bet čia reikėtų rimčiau pamąstyti, tai ir atsakymą galbūt rastume. Aš tik konstatuoju patį faktą.

Paskutinis kurioziškas atvejis su Laisvės premija, kurią Seimas neskyrė V.Landsbergiui. Taigi visi tie seimūnai turėtų žinoti, kad bene didžiausias nuopelnas yra Landsbergio, kad jie Seime sėdi, o dabar net Laisvės premijos jam neduoda! Tik pagalvokit, kas čia per nesąmonė?!..

___________________________________

Kadangi gerbiamas Regimantas Adomaitis prakalbo apie Laisvės premiją, tai gal vertėtų prisiminti, jog  dauguma socialdemokratų per balsavimą dėl premijos skyrimo Vytautui Landsbergiui susilaikė, o Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas ir Artūras Skardžius balsavo prieš. Pastarasis aiškino, kad, komisijoje balsuojant dėl V.Landsbergio, jai vadovavusi konservatorė Irena Degutienė turėjo bent nusišalinti. „Aš manau, kad premijai gali būti nominuotas žmogus, kuris tautą vienija, o ne ją skaldo“, – taip savo NE motyvavo A.Skardžius.

Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Linas BALSYS teigė, jog paminklą V.Landsbergiui, jei reikės, turėtų statyti ateities kartos: „Jei norime įprasminti Sąjūdžio procesus ir įteikti premiją, tai reikėjo pasiūlyti apdovanoti paprastą Lietuvos žmogų iš daugiabučio. Jei tie žmonės šimtais tūkstančių nebūtų rinkęsi į aikštes, nei V.Landsbergis, nei K.Masiulis, nei kiti nieko čia nebūtų padarę. Padarėme visi kartu!.. Kita vertus, I.Degutienė pristatydama kandidatūrą sakė, kad vieni V.Landsbergį labai myli, kiti labai nekenčia, vadinasi, tai yra žmogus, kuris ne vienija, o skaldo tautą. O ši premija turėtų būti teikiama žmonėms arba žmogui, kuris vienija tautą“, – sakė L.Balsys

Na, o V.Landsbergio kažkada išduotas mokyklos laikų suolo draugas, buvęs Seimo narys Aloyzas SAKALAS, nors ir būtų balsavęs UŽ Laisvės premijos skyrimą „Dėdulei“ V.Landsbergiui, TAČIAU: „Neginčiju V.Landsbergio nuopelnų, ypač užsienio politikos srityje, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu. Bet šalies vidaus gyvenimui jis nemažai pakenkė – manau, dėl savo asmeninių savybių. Pažįstu Vytautą nuo gimnazijos laikų. Būdavo, jis sukiršina mokslo draugus, o kai jie susipeša, pats stovi nuošalyje ir juokiasi. Toks V.Landsbergis ir liko. Lietuvos žmones jis skirstė į patriotus ir netikėlius, šunaują. Tuos, kurie nors truputį prieštaraudavo jo valiai, laikydavo priešais“, – taip praeitą vasarą, po signataro Romualdo Ozolo mirties, duodamas interviu portalui lrytas.lt kalbėjo prof. A.Sakalas.

___________________________________

— Bet ar nemanote, kad visuomenės supriešinimas, konservatorių patriarcho V.Landsbergio nesibaigiantys rusofobiški kliedesiai tebuvo širma, siekiant pridengti valdančiųjų stumiamas stambaus masto korupcines aferas – „Mažeikių naftos“ atidavimą amerikiečiams, naujos AE statybos – LEO projektą, kurį ypač kritikavo jums gerai žinomas JDJ įkūrėjas, šviesios atminties advokatas Kęstutis Čilinskas?

— Manau, čia reikėtų labiau įsigilinti, pamąstyti. Aš šitų dalykų net nebandau aiškintis ir vargu ar sugebėčiau išsiaiškinti. Galbūt jus teisus, gal ir kiti teisūs. Aš neieškau priežasčių, tik konstatuoju Tautos supriešinimo faktą. Mes jau taip mėgstame viens kitą pjaut!..

Be abejo, aš labai gerai prisimenu Jungtinį Demokratinį judėjimą, kadangi pats dalyvavau jo veikloje. Bet jau tada sakiau, kai Kęstutis Čilinskas mirė, kad su šio Žmogaus mirtimi bus ir tas Judėjimas palaidotas!.. Nors dar buvo bandoma toliau tęsti JDJ veiklą, bet, kaip man atrodo, viskas buvo labai tampriai su K.Čilinsko asmenybe surišta, tad su jo mirtimi, deja, viskas ir pasibaigė…

O į visus tuos LEO projektus aš net nesigilinau, nes nieko čia nesuprantu. Bet kadangi man teko šiek tiek pavažinėti po pasaulį, mačiau kaip gyvena kitos tautos, tai galių konstatuoti patį faktą – kokie mes, lietuviai, esame apgailėtini, tiesiog apgailėtini!..

Kęstučio Čilinsko suburtas Jungtinis Demokratinis Judėjimas, kurį kai kas netgi vadino antruoju Sąjūdžiu, man regis, bandė ne tiek konsoliduoti Tautą, kiek prieš tą melą, prieš neteisybę, prieš visokius iškraipymus Lietuvoje kovoti!..

— Sakote, su K.Čilinsko mirtimi visa ta kova ir pasibaigė… Kuo gi dabar užsiimate, kuo domitės?

— Dabar domiuosi kulinarija, nes sūnus jaunėlis Mindaugas su manimi dar gyvena Vilniuje. Anksčiau nieko šio šioje srityje neišmaniau, nemokėjau, o dabar gyvenimas privertė mane tuo pasidomėti, prisipirkau visokių kulinarinių knygų, pagal jų receptus gaminu patiekalus, išmokau virti kopūstų sriubą, kartais pavyksta, kartais ne. Tai irgi savotiškas kūrybinis procesas. Štai ir viskas. Ir nesuku sau per daug galvos dėl kažkokių kitų dalykų, todėl kad mano galva per daug kiaura ir per daug kvaila, kad galėtų atsakyti į kokius tai politinius klausimus, kuriuos pats bandai gvildenti.

— Kaip suprantu, vengiate rimtesnių temų, kurios drumsčia sielos ramybę?

— Maždaug taip… Kalėdas atšvenčiau savo sodyboje, šalia Labanoro girios, aplinkui liuoksi zuikiai, voverytės, gyva gamta – štai kas dabar labiausiai mane domina!.. Kadangi mano sveikata praeitais metais sugriuvo, tai jau nebevaidinu teatre, apskritai nebeužeinu į teatrą, nes baigėsi meilė teatrui. O ką bepadarysi be meilės? Be meilės eiti į teatrą yra nusikaltimas!..

— O gal pavasarį ir vėl atgims ta meilė teatrui?

— Abejoju, labai abejoju. Nors nesakau kategoriškai ne, bet šiuo metu dėl tos atgimstančios meilės teatrui aš tikrai labai abejoju. Taip ir gyvenu.

— Bet dėl Lietuvos pačiam, Atgimimo metais buvus aktyviu Sąjūdžio dalyviu, dabar truputį liūdna?

— Be abejo, kad liūdna dėl Lietuvos, bet čia jau nieko aš daugiau negaliu padaryti. Tiktai konstatuoti tam tikrą žmonių susipriešinimą ir kad ne viskas gerai, kad ne viskas gražu, mes vis murkdomės toj nesantaikoj. Štai jau 25 metai Lietuvos nepriklausomybei, o kur gi ta mūsų pažanga, kur tie mūsų pasiekimai?!.. Aš nežinau, net nebesinori apie tai kalbėti.

— Tai ką – jokios vilties, jokios švieselės tunelio gale?

— Aš tai nieko nematau. Nors šiek tiek tikėjimo ir vilties vis dar yra, nes ta mūsų Lietuvėlė tokia mažytė. Gal ji ir nedings amžių bėgyje, bet vilties labai nedaug…

— Kaip sakoma, gan liūdnos mūsų mišios, pradedant Naujuosius?

— Nieko čia liūdno, nieko liūdno!.. Taigi didžiausios imperijos istorijos bėgyje žlunga, griūva, imperijos ir toliau grius. O tokia maža valstybėlė kaip Lietuva – kas jos laukia? Gerai, kad istorijos bėgyje iškilo į paviršių, kurį laiką paplūduravo tame didžiuliame pasaulio vandenyne, matyt, Lietuvos laukia nelabai linksma ateitis… Bet man dabar nesinori apie tai kalbėti. Ir apskritai nebenoriu dalyvauti jokiame visuomeniniame gyvenime. Dabar tik su zuikiais Labanoro girioje aš „kuriu teatrą“. Sutikau čia Naujuosius, netrukus teks grįžti į Vilnių…

— Geros sveikatos Jums, mielas Regimantai, na ir žinoma, atgimstančios vilties, meilės Teatrui Naujaisiais!.. Dėkoju už pokalbį.

___________________________________
Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2016 m. sausio 16-22, Nr. 2, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply