Kokia „Brexit“ reikšmė Lietuvai?

Algis Avižienis

Asociacija Nacionalinis Interesas

Neeilinis įvykis Europos istorijoje. Per demokratiškai rengtą referendumą vienos iš svarbiausių Europos Sąjungos valstybių gyventojai pareiškė tvirtą „Ne“ ES tolesnei integracijai ir tuo sudrebino pasaulį. ES šalininkai rimtai sunerimo, kad kitos ES valstybės narės gali sekti Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ir ruošti išstojimo referendumus savo šalyse. Jei taip įvyktų, Europos žemynas patirtų dramatišką posūkį, tokį, kokio nebuvo nuo II-ojo Pasaulinio karo pabaigos.

Nacionalinė idėja atgimsta. Daugelį dešimtmečių užguita, niekinta ir trinama iš europiečių sąmonės, nacionalinė idėja pagaliau iškovojo istoriškai reikšmingą pergalę. Nuo II-ojo Pasaulinio karo europiečiams buvo įkyriai peršama mintis, kad internacionalizmas ir tarptautinis bendradarbiavimas yra nekvestionuojamai pozityvūs veiksniai. Tarptautinė integracija turėjo vesti žmoniją į pažangą, kone į modernų rojų, o nacionalinis solidarumas buvo smerkiamas kaip „nacionalinis egoizmas“ ir neracionalus noras grįžti į praeitį. Nuo Didžiojo karo pabaigos tarptautinė prekyba, tarptautinės investicijos, tarptautiniai finansai, tarptautinė migracija, tarptautinės institucijos kaip niekad paplito po visą pasaulį. Globalizacijos plėtra daug kam atrodė nesustabdoma.

Jei kokia nors pasaulio valstybė turėjo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje, tai šita valstybė buvo Didžioji Britanija. JK davė pradžią pramoninei revoliucijai ir ilgai pirmavo tarptautinėje prekyboje bei bankininkystėje. Iki XX-to amžiaus pradžios Anglija įsigijo pačią didžiausią pasaulyje kada nors regėtą imperiją, apimančią 33 milijonus kv. km. (vieną ketvirtadalį pasaulio paviršiaus). Anglai dešimtmečiais artimai bendravo su tos multinacionalinės imperijos subjektais, formavo pastarųjų kultūras, ekonominį gyvenimą, politines institucijas bei pasaulėžiūrą. Ir būtent ši pažangi bei kosmopolitiška anglų tauta, kuri kaip niekas kitas pažinojo tarptautinės integracijos reikšmę, ištarė aiškų „Ne“ tolesnei ES integracijai.

ES nori tapti supervalstybe. Jei kas sekė išstojimo iš ES referendumo eigą, tai būtų pastebėjęs, kad vienas iš pagrindinių argumentų, kurį Brexit šalininkai nuolat kartojo, buvo nuogąstavimas, kad ES netrukus ruošiasi tapti centralizuota supervalstybe, panašia į Jungtines Europos Valstijas. Brexit atstovas, iškalbingas oratorius Nigel Farage dažnai kalbėjo apie ES viduje ruošiamus planus kurti bendrą ES kariuomenę ir kitus toli siekiančius pokyčius Europos supervalstybės link. Tų planų ES šalininkai esą nesiruošė skelbti iki Brexit referendumo pabaigos, nes žinojo, kad tokie nepopuliarūs žingsniai dar daugiau padidintų išstojimo iš ES šalininkų gretas.

O iš tikrųjų, pora dienų po Brexit balsavimo Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai sukvietė Vyšegrado grupės (Lenkijos, Čekijos, Slovakijos bei Vengrijos) užsienio reikalų ministrus ir jiems įteikė tolesnę ES integraciją apibrėžiantį dokumentą. Jame numatyta, kad ES ketina perimti išorės sienų, migrantų, kariuomenės, saugumo, teisėsaugos ir centrinių bankų kontrolę. Vyšegrado grupės ministrai atrodo buvo kažkiek nepasiruošę priimti tokius reikalavimus, todėl ir jų atsakymai buvo migloti. Tačiau Lenkijos tautinių jėgų spauda reagavo nedviprasmiškai, vadindama šiuos pasiūlymus ketinimais visiškai panaikinti nacionalinių valstybių suvereniteto likučius. Vienas komentatorius „Polska Niepodlegla“ savaitraščio portale net pareiškė, kad praeityje patenkinant tokius reikalavimus būtų prireikę karinio valstybės užėmimo. Kaip reikėjo tikėtis, Lietuvos didžioji spauda praktiškai ignoravo šią žinią. Mūsų masinė žiniasklaida matyt nusprendė, kad geriau netrukdyti piliečių vasaros atostogų, skelbiant nerimą keliančias žinias. Užtat mūsų didieji leidiniai paleido tikrą laviną gąsdinančių žinių apie Brexit pasekmes mūsų tautiečiams gyvenantiems JK. Taip pat pranašavo ekonominį Europos bei Anglijos sąstingį ir net Brexit eventualų žlugimą. Tiesa, kai kurios didžiosios Vokietijos žiniasklaidos priemonės (pavyzdžiui, „Der Spiegel“) smarkiai kritikavo ES vadovybę, kad ji netinkamu laiku paviešino tokius radikalius planus. Blaiviai mąstančiam piliečiui turėtų būti aišku, kad priešiškos ES federalizacijai jėgos beveik visur stiprėja ir tokie ketinimai negalėtų nesustiprinti euroskeptikų gretų. Vokietijos dienraštis „Die Welt“ irgi smerkė ES ir Vokietijos Kanclerės Merkel nekūrybingus pasiūlymus sprendžiant ES iškilusias bėdas. ES ir Merkel panacėja yra visuomet didinti ES galią nacionalinių valstybių sąskaita. Minėtas leidinys net pasiūlė Merkel ir ES Komisijos Prezidentui Juncker atsistatydinti.

Brexit priežastys. Referendumo metu paprasti anglai dažnai sutikdavo su Brexit šalininkų teiginiais, kad ES valdymas atidarė duris nekontroliuojamai imigracijai iš pradžių iš Rytų Europos, o vėliau ir iš Trečiojo pasaulio. Ypatingai jautriai JK piliečiai pergyvena dėl masinio Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių ekonominių migrantų antplūdžio, kurio ES nesugeba arba net nenori rimtai kontroliuoti. Pagal ES narystės taisykles, anglai negali be didelių biurokratinių trukdžių išsiųsti iš savo šalies nelegaliai atvykusių nusikaltėlių arba neįleisti į šalies vidų ekonominių migrantų iš Trečiojo pasaulio. Išstojus iš ES, tokios procedūros truktų žymiai trumpiau.

Kita labai svarbi priežastis, lėmusi Brexit pergalę, buvo darbininkų klasės nepasitenkinimas dėl nekontroliuojamos globalizacijos poveikio jų darbo vietoms. Minėtas Brexit rėmėjas N. Farage aiškino tuoj po Brexit, kad sėkmę padovanojo vidurio Anglijos darbininkija, anksčiau balsavusi už kairiuosius leiboristus. Ypač efektyvūs buvo Farage pasisakymai prieš nekontroliuojamą tarptautinių korporacijų ir bankininkų įtaką. JK pramonės darbininkai yra nepatenkinti, kad nepažabota globalizacija privedė prie jų fabrikų uždarymo arba perkėlimo į Kiniją, Indiją ir kitas Trečiojo pasaulio šalis. Nukentėjo kairysis elektoratas ne tik dėl prarastų darbo vietų ir mažesnių algų, suradus naują darbą, bet ir dėl sumažėjusių gamyklų įplaukų į socialinę apsaugą ir komunalinį aptarnavimą. Nekontroliuojama imigracija savo ruožtu dar daugiau apkrovė viešąsias paslaugas teikiančias valstybines įstaigas (viešą tvarką, medicininį aprūpinimą, socialiai remiamą būstą ir švietimą). Padidėjo spaudimas anglų algoms, staigiai atsiradus šimtams tūkstančių naujų darbo ieškotojų iš užsienio.

Kairieji „kraštutiniai dešinieji“. Nors sisteminė spauda Farage ir kitų šalių euroskeptikus dažnai mėgsta vadinti kraštutiniais dešiniaisiais, jie randa ypač stambią paramą tarp anksčiau už kairiuosius balsavusių darbininkų. Panašios tendencijos ir Prancūzijoje lėmė, kad Nacionalinis Frontas išaugtų į pačią populiariausią partiją Prancūzijoje. O italų euroskeptikas Matteo Salvini, neseniai paklaustas, kodėl jis, buvęs kairysis politikas, perėjo į „kraštutinių dešiniųjų“ Lega Nord, atsakė, kad tarp taip vadinamųjų dešiniųjų yra daugiau kairiųjų vertybių, negu tarp socialistų ar socialdemokratų.

Yra realu tikėtis, kad ir kitos stipresnės Europos tautos seks anglų pavyzdžiu ir pradės savo išėjimo per referendumus kelią. Tuo tarpu mažai tikėtina, kad būtų galima išgydyti ES priklausomybę nuo centralizuotos galios. ES vadovybė, milžiniškas 33 000 Europos Komisijos biurokratų aparatas, yra užprogramuota kurti centralizuotą valstybę. Po didelių pralaimėjimų, pavyzdžiui įvykus dar kokių nors narių išstojimui, įmanoma įsivaizduoti, kad ES vadovybė ir aparatas gali nuspręsti šiek tiek sulėtinti centralizavimo procesą. Sovietų Sąjunga irgi juk prisitaikė prie nepalankių ekonominių sąlygų prieš 95 metus decentralizavusi ekonominį valdymą ir atleidusi varžtus laisvai rinkai, leido Naujajai ekonominei politikai gyvuoti nuo 1921 iki 1928. Šiek tiek stabilizavusi padėtį, Sovietų valdžia vėl grįžo prie centralizavimo proceso. Aprimus aistroms dabartinėje Europoje, tikėtina, kad ES vėl grįžtų prie savo originalių ketinimų kurti supervalstybę. ES – tai lyg alkoholikas, kuriai ne alkoholis yra priklausomybę keliantis veiksnys, bet politinė galia. Patriotai privalo saugoti savo šalies politinę galią kaip akies obuolį.

Ar Lietuva irgi turėtų siekti referendumo išstoti iš ES? Iš pradžių stipresnės tautos, tos kurios jaustųsi pakankamai pajėgios išeiti, turėtų rodyti kelią. Pirmiausia Prancūzija, kurioje išėjimo rėmėjai tiek išpopuliarėjo, kad jų Nacionalinis frontas jau dabar yra pati stipriausia politinė jėga šalyje. Tą patį galima pasakyti apie Austriją, kuri yra labai pajėgi ekonomine prasme. Ten euroskeptikai taip pat jau tapo pirmaujančia politine partija. Vėlgi reikia savęs klausti, kodėl tokios tariamai klestinčios šalys nori lauk iš ES? Jeigu šitos šalys pradėtų rengti išėjimo referendumus, o tai gali įvykti, bet ko gero ne iš karto, tada mes Lietuvos patriotai irgi turėtume prisijungti. Negalime likti paskutiniais, palaikančiais nevykusį ES projektą.

Deja, Lietuva šiuo metu taip nustekenta ekonomiškai, kad turbūt didesnė mūsų šalies gyventojų dalis bijotų eiti tuo keliu. Ir čia vėl reikia nuolatos savęs klausti, kodėl Lietuvoje yra tiek daug skurdo po 12-os ES narytės metų. Dar reikėtų pridėti 10 metų, per kuriuos mūsų šalis ruošėsi narystei ES ir gaudavo tam paramą prisitaikyti prie pačių įvairiausių ES standartų ir reikalavimų. Jei mes, kaip Nacionalinio Intereso Asociacija, užimtume poziciją už išėjimą jau dabar, manau, kad piliečiai mūsų gali nesuprasti. Todėl mano nuomone, ne mes dabar esame pajėgūs sukurti tą jėgą, kuri visą Europą išves iš ES. Mes turėtume palaukti, kol stipresnės šalys parodys pavyzdį. Tada net ir nedrąsiausias mūsų šalies sluoksnis, tas kuris mažiausiai pasitiki savo jėgomis būti savarankiškais, supras, kad atėjo kiti laikai, kai turėsime rūpintis savimi. Kai tas mūsų baikštusis elementas pats pamatys, kad niekas Europoje nenorės rimtai remti mūsų ir kitų ekonomiškai silpnesnių šalių, tada jis supras, kad atėjo laikas elgtis taip, kaip elgiasi suaugusieji. Vaikas visą laiką tikisi ir trokšta, kad jam padėtų suaugusieji. Subrendusi asmenybė nori pati laisvai kurti savo ateitį.

Gali būti, kad politinė valia remti Rytų Europos naujokus netrukus išgaruos. ES parama mums jau eis į pabaigą 2020 metais. Anglijoje ta valia padėti jau išgaravo. Bendras ES biudžetas turės mažiau pinigų skirstymams po Brexit (ko gero 2 milijardais per metus). . Kuo greičiau pradėsime realiai mąstyti apie savarankišką ateitį, tuo lengviau bus mums perorientuoti politiką ir ekonomiką, kad susidorotume su naujais iššūkiais. Turbūt dauguma dabar nepageidautų ir net bijotų tokios ateities. Aš, tačiau, manau, kad nereikia nerimauti dėl tokios ateities. Savarankiška santvarka ilgainiui leis mums sukurti patvarią plėtrą ir teisingesnes sąlygas socialinės rūpybos sferoje. Manau, kad mūsų silpnumas dabar neleidžia mums tuojau pat imtis radikalių priemonių atgaunant tikrą nepriklausomybę. Bet mus tiesiog įstums į tą padėtį pavargusios nuo ES senbuvės, norime to ar nenorime. Turtingieji europiečiai vis mažiau turės atliekamų lėšų, o ypač dėl vis dar besitęsiančio Trečiojo pasaulio imigrantų antplūdžio. Todėl mūsų, kaip Nacionalinio Intereso tikslas turėtų būti idėjiškai ir psichologiškai paruošti Lietuvos gyventojus tokiam, naujam istorijos periodui.

Brexit įvyko ne dėl gero gyvenimo. Jei Anglijoje dauguma gyventojų būtų patenkinti ES naryste, jokių atsiskyrimo judėjimų nebūtų. Paprastiems anglams gyvenimas ES rojuje pablogėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų ES senbuvių. Beveik visur labai sustiprėjo judėjimai prieš ES. Niekas sisteminėje spaudoje neklausia savęs tokio paprasto klausimo: kodėl? Piliečiai pavargo nuo ES. Ypač pablogino nuotaikas ES atžvilgiu prasidėjusi masinė imigracija, kurią skatina ES politika. Neribota, masinė imigracija buvo bene pats didžiausias veiksnys, skatinantis išėjimo nuotaikas Anglijoje. Garsus vokiečių dienraštis „Die Welt“ po Brexit finalo skelbė, kad tai Angela Merkel ir jos „atvirų durų“ politika paskatino anglus bėgti iš ES. Beje, pabėgėlių našta Vokietijoje yra milžiniška, kainuojanti 55 milijardus kasmet. Tad ir vokiečiai turės mažiau laisvų pinigų šelpti Rytų europiečius. Ir Vokietijoje pasigirs balsai, skatinantys išėjimą iš ES akligatvio.

Leave a Reply