Kovo 11-osios tragizmas. Lietuvos erozija

Siūlome jūsų dėmesiui straipsnį, kuris buvo parengtas 2013 metų rugpjūčio viduryje, publikuotas spaudoje ir internete. Galima būtų ginčytis dėl straipsnio autoriaus – Giedriaus Grabausko pažiūrų į kai kuriuos reiškinius, tačiau dabar jis, kartu su kitais savo bendraminčiais, dabar persekiojamas už mitingą prieš NATO organizavimą Kaune. Todėl yra pagrindo manyti, kad daugelyje savo teiginių autorius gali būti teisus. Praėjus metams po šio straipsnio pasirodymo pirmą kartą, G. Grabauskas teigia: dabar galime konstatuoti – padėtis Lietuvoje dar pablogėjo. Šalia ekonominio nuosmukio, klestinčios biurokratijos bei betvarkės valstybės valdyme dar prisidėjo nuožmi  rusofobijos banga, karinė isterija bei ginklų pirkimo vajus. O demokratijos Lietuvoje lieka vis mažiau. Tai įrodo ir įvykiai prieš 2014 m. spalio 17 d. mitingą Kaune ,,NATO NE“ ir įvykiai po šio mitingo. Likus kelioms valandoms iki renginio, mitingą bandyta uždrausti. Dabar ši Kupčinskų klano klasta naudojama represijų vykdymui – artimu laiku bus teisiami visi trys oficialūs mitingo organizatoriai – G. Grabauskas – lapkričio 20 d. 10 val., E. Satkevičius – lapkričio 27 d.  Kiek vėliau bus teisiamas ir šiuo metu sergantis J. Vaikšnoras.

Atvaizd097Dabartinėje Lietuvoje egzistuoja fasadinė arba paradinė pusė, kuri pristatoma iš JAV atvykstantiems veikėjams, Europos Sąjungos bosams, Vakarų korporacijų vadams ir tikrovė, kuri gerokai skiriasi nuo to paradinio pristatymo. Daugeliui Lietuvos žmonių yra tekę skaityti rašytojo klasiko Jono Avyžiaus knygą ,,Sodybų tuštėjimo metas”. Dabartinį Lietuvos laikmetį galime įvardyti taip – tai Lietuvos tuštėjimo metas. Išvarginti ekonominės bei politinės krizės ir su tuo susijusių reiškinių – mažų pajamų, skurdo, socialinės nelygybės, plačiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimų daugybė žmonių paliko gimtąjį kraštą. Jie apsigyveno Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kituose užsienio kraštuose.

Tuo tarpu Lietuvos miestai ir miesteliai gerokai ištuštėjo. Nyksta ir Lietuvos kaimai, dalis šių kaimų gyventojų išvyksta gyventi į miestus, o didžioji dalis išvyksta į užsienį. Kas atsakingi už tokios padėties susiformavimą? Už tai atsakingi monopolinio kapitalizmo rykliai – korumpuoti politikai ir oligarchai. Jie neregėtai pralobo daugumos žmonių sąskaita, jie naudojasi privilegijomis, jie tarpsta kaip inkstai taukuose. Apie kokią darną ir tautos vienybę dar galime kalbėti? Juk Lietuva dirbtinai suskaldyta, yra išnaudotojai ir išnaudojamieji. Išnaudotojų sluoksniai negausūs, bet labai turtingi ir įtakingi, o išnaudojamieji – tai didžioji visuomenės dalis, kuri ą visaip skurdina ir žemina ciniška bei parsidavusi išnaudotojų klasė. Vieni užsidarė turtuolių getuose ir veikia kaip privilegijuota klasė, o kiti skandinami melo, skurdo ir priespaudos liūne.

  1. Dambrausko įvertinimas: ,,Kovo 11-osios tragizmas“ – tikrai pilietiškas ir teisingas

Žymus rašytojas disidentas a. a. Liudas Dambrauskas dar 1999–2000 metais taip įvardijo padėtį Lietuvoje – ,,Kovo 11-osios tragizmas“. Taiklus gerbiamo rašytojo įvertinimas, kuriam pritaria vis daugiau Lietuvos piliečių. Nes didžioji Lietuvos visuomenės dalis paversta antraeiliais piliečiais, ,,žmonėmis iš gatvės“ – kaip kad mėgsta postringauti įtakingi kapitalistai ir jų tarnai. Tarpukario Lietuvoje, žmonių tarpe dažnai vadinamoje ,,smetonine Lietuva“, vyko daug prieštaringų procesų. Tačiau net ir tais laikais buvo nustatytos tam tikros socialinio teisingumo normos – aukščiausi valstybės pareigūnai – ministrai, jų pavaduotojai ir kiti itin aukšto rango valdžios žmonės galėjo gauti atlyginimus, kurių dydis neviršija 8 minimalių atlyginimų. O kokia padėtis šiandieninėje Lietuvoje? Kai kurie valdžios veikėjai ir valstybinių įmonių vadovai gauna tokius atlyginimus, kurie minimalų atlyginimą viršija 20–30 kartų.  Ir iš aukštų tribūnų dažnai keikiamais tarybiniais laikais tokios nelygybės nebuvo-jei žemiausio  rango įmonių darbuotojai gaudavo  80–100 rublių siekiančius mėnesinius atlyginimus, kiek aukštesnio rango ar didesnes kvalifikacijos – 130–200 rublių, tai įmonių vadovai gaudavo 300–450 rublių siekiančius atlyginimus.  O kokia padėtis šiandieninėje Lietuvoje? – Net ir kai kurių valstybinių įmonių vadovai ar aukšto rango valdininkai gauna 7–14 tūkstančių mėnesinius atlyginimus, tuo tarpu daug valstybinio sektoriaus darbuotojų ar privačių įmonių darbuotojų tegauna 840–1000 litu atlyginimus. Bet priviligijuotų kastų atstovams ir tokių solidžių pajamų negana, jie dažnai užsiima ir aferomis, valstybinių lėšų grobstymu.  Štai baigiantis pavasariui, baigėsi ir vieno iš ilgamečių Ūkio ministerijos vadovų A.Ignoto teismas-jis už korupcinius nusikaltimus nuteistas, tačiau itin švelniai – tik 13 tūkstančių litų bauda (A. Ignoto oficiali mėnesio alga siekė virš 7 tūkstančių litų į rankas. Be to, jis dažnai gaudavo ir didžiules premijas).

Paplito ir istorijos falsifikavimas – kai kurie įtakingi konservatoriai ir keli nomenklatūriniai istorikai slepia faktus – kad grupė pokario partizanų vadų 1941 metais dalyvavo žydų kilmės žmonių naikinime – mušė ir šaudė žydus Kaune, Vilniuje, Panevėžyje bei kitose Lietuvos vietovėse. Pažymėtinas ir toks barbariškas aktas – kai buvo nukirstos galvos Kauno rabinams. Tokie tariami ,,didvyriai“ – kaip J. Noreika-Generolas Vėtra, J. Barzda-Klevas, V. Vitkauskas-Saidokas, J. Misūnas-Žalias Velnias ir dar visa eilė panašių veikėjų 1941 metais organizavo ir vykdė masines žydų kilmės Lietuvos gyventojų žudynes, juos šaudė, kapojo kirviais ir kardais, grobstė jų turtą, degino jų namus. Vėliau jie žudė ir įvairių tautybių komunistus, socialistus, žudė tarybinius karo belaisvius. Ir štai – J. Noreikos, J. Barzdos-Klevo bei kitų žymių budelių, fašistinio gestapo ir kitų hitlerinių tarnybų agentų vardais pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos.

Ką jau bekalbėti apie naujausių laikų Lietuvos istorijos falsifikavimą – juk istorijos vadovėliuose nieko nerašoma apie tai, kaip po 1990 metų sugriauta Lietuvos pramonė, sužlugdyta ekonomika, vykdytos masinės politinės represijos ir įvykdyta masinė deportacija į Vakarus – iš Lietuvos išvaryta pusantro milijono žmonių. Kubiliaus klanas, Kėvišo klanas, Šidlausko, Čepanonio, Daugėlos gaujos bei kitos mafijos grupuotės įvykdė didžiules aferas, užsiėmė reketu, klastojimais, valstybinio turto grobstymu ir padarė didžiulę žalą Lietuvos žmonėms. Bet ,,bumblauskinis“ klanas visus tuos skandalingus faktus nutyli. Nutyli, nes gerai šeriamas iš nomenklatūros katilo.

Klesti melo skleidimas ir atvira ksenofobija

Žinomas rašytojas Tomas Venclova drąsiai teigia – ,,Lietuvoje garbinamos ksenofobų grupuotės, kurstoma neapykanta kitataučiams. Dažnai teigiama – neva tikras lietuvis tai tas, kuris nekenčia rusų, lenkų, žydų“ Iškyla klausimas – kur nueisime, eidami melo ir ksenofobijos keliu?“. Falsifikacijos ir visokių mitų skleidimas – tai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio kraštų paplitę procesai. Italijos žurnalistas, politikas Džiuljeto Kjeza mano, kad visokius apgaulingus mitus bei pramanus ypač skleidžia amerikietiško imperializmo struktūros ir su jomis susiję organizacijos.  D. Kjeza teigia: ,,XX amžius buvo Amerikos amžius, bet laikai keičiasi. Jau akivaizdu, kad XXI amžius jau nebus Amerikos amžius. Manau, kad Rusijos įtaka kils, didės ir Irano, Kinijos įtaka. Auga ir socialistinių Lotynų Amerikos kraštų bloko įtaka. Amerikiečių imperialistai dar spardosi, jiems taip norisi pratęsti savo viešpatavimą. Bet toks jau pasaulis: nėra nieko amžino. Tad natūralu, kad artėja kapitalizmo ir Amerikos saulėlydis“.

Žvelgiant į kaimyninę Baltarusiją, galime sugriauti mitą apie nevą sužlugdytą Baltarusiją. Nieko panašaus, padėtis šioje kaimyninėje šalyje stabili. Minimalus atlyginimas Baltarusijoje siekia 330 dolerių į rankas, žemiau skurdo ribos yra atsidūrę tik 7 procentai gyventojų, visai mažas ir bedarbystės lygis – tik 2 procentai. Maisto produktų ir įvairių paslaugų kainos Baltarusijoje kur kas mažesnės nei Lietuvoje. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atsilaikė prieš amerikietiško imperializamo struktūrų ir jų vasalų mėginimus nuversti jį iš valdžios. A. Lukašenkos ir jo komandos pozicijos stiprios. Baltarusijoje neleista sužlugdyti pramonės, pažabotas skurdas ir nusikalstamumas.

Lietuvoje sukasi politinių represijų ratas

Nuo 2008 metų pabaigos Lietuvoje sukosi tikras politinių represijų ratas. Buvo nuožmiai persekiojami Socialistinio Liaudies fronto (SLF) pirmininkas A.Paleckis, aktyvūs SLF nariai D. Raugalienė ir J. Lekas Visuomeninės piliečių sąjungos pirmininkė, judėjimo ,,Vytis“ narė V. Anankienė ir daug kitų pažangių politikų, visuomenės veikėjų ir žurnalistų. Kubiliaus režimo žlugimas kiek pakeitė padėtį. Tačiau įdomu pastebėti, kad su konservatorių viršūnėmis susiję grupuotės vis dar tęsia savo veiklą – tai įrodo kauniečių L. Vaitonienės ir I. Krinickio persekiojimas, aktyvių Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) narių kėdainiečio D. Šulco ir Radviliškio rajono gyventojo J. Vedeckio teismo procesas, kuriame jie teisiami dėl peticijos.

Tiesa teismuose nagrinėjama ir su konservatorių viršūnemis artimai susijusio Račkausko byla, neužilgo prasidės ir Matuzų teismo procesas, ir Čepanonio klano narių teismo procesas. Tiek Matuzų byla, tiek Račkausko byla siejasi su korupciniais procesais. Čia iškyla aktualus klausimas – ar bus pagaliau imtasi ryžtingų priemonių prieš klestinčią korupciją?

 Administracinės bylos prieš Garliavos įvykių dalyvius – tipiški neteisinės valstybės egzistavimo pavyzdžiai

Nors kai kuriose žiniasklaidos priemonėse ir oficialiose konferencijose postringaujama, kad neva Lietuva tai teisinė valstybė, tačiau tikrovė parodo, kad iki teisinės valstybės dar labai toli. Štai nuo birželio pradžios Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamos administracinės bylos Garliavos įvykių dalyvių J. Vaikšnoro, E. Paltanavičiūtės-Matijošaitienės, J. Valiušaičio, V. Milevičienės, D. Stonio, G. Lapinsko ir dar didelės grupės žmonių atžvilgiu. Deja, teismo proceso metu įsitikinta, kad nėra jokių šių Garliavos įvykių dalyvių kaltės įrodymų. Rugpjūčio 2 diena jau išteisinta E. Paltanavičiūtė-Matijošaitienė,  gal ir kai kurie kiti  proceso dalyviai  bus išteisinti.

Judėjimo ,,Vytis“ koordinatoriaus pavaduotojas,  asociacijos ,,Lietuva be nacizmo“ narys Juozas Vaikšnoras teigia: ,,Po šio teisminio proceso daug kas pasikeitė mano supratime. Iki šiol buvau įsitinęs, kad gyvenu teisinėje valstybėje. Bet aiškiai pamačiau, kad piliečiai mūsų šalyje iš anksto skirstomi į geriečius ir blogiečius, į teisuolius ir į nesusipratėlius. 2012 metų gegužės 17 dieną, anksti ryte buvau Garliavoje. Tuomet ten buvo atsiusta šimtai pareigūnų. Mes, taikūs piliečiai, buvome stumdomi, mušami ir spardomi. Štai man su skydu prakirsta galva. Po to buvau suimtas. Mano atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla. Šių metų balandžio pabaigoje ši byla nutraukta. Tada mano atžvilgiu pradėta administracinė byla. Nors tiek video medžiagoje, tiek pagal liudininkų parodymus jau aišku, kad jokių smurtinių veiksmų aš nevykdžiau. Tai už ką mane mušė? Kodėl esu tampomas po teismus? Tad apie kokią teisinę valstybę dar galime kalbėti? Čia kažkoks fašizmas“.

Už brutalią specialią operaciją Garliavoje yra atsakingas tuomet Lietuvą valdęs kriminalinis Kubiliaus režimas. Deja, kol kas šio režimo vadeivos dar nepatraukti atsakomybėn dėl tokių nusikalstamų veiksmų organizavimo. O barbariški įvykiai vyksta ir toliau – štai neseniai Vilniuje, filmuojant kameroms, buvo viešai mušamas ir spardomas Seimo narys Petras Gražulis. Po to P. Gražulis dar buvo neteisėtai suimtas. Aišku vieną – kažkas įsakė vykdyti šį viešą susidorojimą. Tad apie kokią teisinę valstybę vis postringaujama? Juk vykdomos viešos represijos, nuožmūs persekiojimai. Kai bus viešai suiminėjami Kubiliai, Kėvišai, Matuzai, Čapanoniai ir kiti mafijos vadeivos, tuomet ir galėsime teigti, kad atkuriama teisinė valstybė, kad įsigali laisvė ir teisingumass.

Monopolinis kapitalizmas  žlugdo darbo žmones ir apraizgo visuomenę priespaudos pančiais

Visos esminės Lietuvos problemos siejasi su vertybių sfera. Kai mūsų krašte po 1990 metų įsigalėjo monopolinis kapitalizmas ir palaipsniui ėmė dominuoti bulvarinė ,,akropolių kultūra“, tai padėtis ekonomikoje, socialinėje sferoje, kultūros ir mokslo srityse pradėjo sparčiai blogėti. Apie kapitalizmo pavojus daug kartų įspėjo žymūs filosofai, rašytojai K. Marksas, E. Fromas, N. Berdiajevas ir kiti intelektualai. Žvelgiant į tuos grėsmingus, procesus, kurie nuo 1990 metų vyko Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje ir kituose regiono kraštuose, galima pastebėti, kad tie procesai pirmiausia susiję su monopolinio kapitalizmo struktūrų dominavimu.

Kapitalizmo raida per pastaruosius du šimtmečius tikrai prieštaringa. Kapitalizmo prieštaravimai ypač didelę įtampą pasiekia tada, kai kapitalizmo raida pereina į monopolinio kapitalizmo įsigalėjimą. Tada atsiranda tokie grėsmingi reiškiniai, kaip didelės gamybos krizės ir nuosmukiai, chroniškas nedarbas, pragyvenimo brangimas ir kitos blogybės. Staiga plinta skurdas ir priklausomybės – alkoholizmas, narkomanija, ludomanija(lošimų manija) bei kitos priklausomybių formos. Formuojasi akivaizdūs prieštaravimai tarp darbo ir kapitalo, tarp monopolijų ir visuomenės daugumos. Kaip elgtis šioje situacijoje? Pasiduoti siauroms išnaudotojų kastoms? Ar telktis ir siekti esminių permainų? Kova su išnaudotojais tai pažangių jėgų tikslas, siekiant išnaudotojišką kapitalizmo sistemą pakeisti socialistine sistema. Ardomoji reakcingų išnaudotojiškų jėgų veikla nuolat primena, kad pažangios jėgos turi mokėti apsiginti. Reikia ieškoti priemonių, kaip pažaboti išnaudotojus, reikia pažangių pilietinių jėgų susitelkimo.

Kapitalizmo magnatai ir jiems tarnaujantys neoliberalizmo ideologai tiesiog triumfavo 1990–1996 metas. Tuomet žlugus Tarybų Sąjungai ir jai artimų valstybių blokui bei smarkiai susvyravus įvairių Vakarų šalių bei Lotynų Amerikos socialistinių jėgų pozicijoms, reakcingos amerikietiško imperializmo jėgos (jungiančios stambiausius tarptautinio kapitalizmo magnatus, jų parankinius ir neoliberalizmo ideologus) pajuto didelę persvarą bei savo galios sustiprėjimą. Bet tai tebuvo Pyro pergalė. Lotynų Amerikoje socialistinės jėgos nuo 1998 metų tiesiog įgijo antrą kvėpavimą ir perėmė valdžią Venesueloje, Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje bei dar visoje eilėje regiono kraštų. Rusijoje nuo 2000 metų prasidėjo esminės permainos – prezidentas V. Putinas ir jo komanda  pradėjo atkurti tvarką šalyje, net įvykdė kai kurių stambių įmonių nacionalizavimą, ėmėsi konkrečių priemonių plintančio skurdo pažabojimui. Socialistinės jėgos po 2000 metų sustiprėjo ir kai kuriose Vakarų šalyse.

O Lotynų Amerikos fenomenas – staigus kai kurių kraštų ekonominis ir socialinis pakilimas pagrinde susijęs su socialistinių jėgų pažangia veikla. Nuo 1998 metų socialistai perėmė prezidentų postus ivairiose šalyse – U. Čavesas ir N. Maduro (nuo 2013 balandžio) Venesueloje, N. Kiršneris ir K. Kiršner Argentinoje, T. Vaskesas ir Ch. Muchika Urugvajuje, J. Lula da Silva ir D. Rusef Brazilijoje, R. Korea Ekvadore, L. Činčilja Kosta Rikoje, A. Humala Peru. Lotynų Amerikoje gyvenantis vokiečių kilmės filosofas marksistas H. Ditrichas buvo teisus, kai dar 1996 metais pranašavo, jog socializmo idėjos sparčiai paplis Lotynų Amerikoje, o kai kuriose šalyse šios idėjos taps dominuojančios.

Lemtinga kryžkelė

O kokios gi Lietuvos ateities perpektyvos? Teigiamų pokyčių Lietuvoje perspektyvos siejasi tiek su mūsų krašto pažangių visuomeninių-politinių jėgų veikla, tiek su geopolitiniais procesais. Kai kurių procesų baigtį šalies viduje pamatysime jau artimiausių metų laikotarpyje. Jei nebus leista vykdyti skalūninių dujų žvalgybos bei gavybos, jei nebus leista parduoti žemė užsieniečiams nuo 2014 metų gegužės, jei bus pažaboti planai įvesti juvenalinę justiciją, tokiu atveju tai bus konkretūs  rodikliai, pagal kuriuos galėsime spręsti, kad pažangios jėgos ir jas palaikantys iniciatyvūs piliečiai turi didelę įtaką.

Jei įvyks priešingai – ,,Chevron“ ir panašioms grobuoniškoms korporacijoms bus leista niokoti Lietuvos gamtą, jei Lietuvos žemes užvaldys užsienio vertelgos, jei juvenalinė justicija su visais jos nukrypimais įsigalės Lietuvoje ir prisidengus tuo, kad tėvai uždrožė savo vaikams diržu ar gerokai pabarė – jau bus galima vaikus atimti bei uždaryti į vaikų namus, tuomet tai reikš ryškią Lietuvos degradaciją ir tębesitesiančią valstybės eroziją. Daug kas priklausys ir nuo geopolitinių procesų – jei pavyks išsivaduoti iš amerikietiško imperializmo pančių ir suartėti su Rusija bei Baltarusija, tuomet Lietuvai susidarys geros ekonomikos atgaivinimo perspektyvos. Tad per artimiausius 5–6 metus pamatysime: ar Lietuvos tuštėjimas toliau plėsis aritmetine progresija, ar priešingai – tie neigiami procesai bus sustabdyti ir pasuksime socialinės-ekonominės pusiausvyros atkūrimo bei politinio stabilumo keliu.

Giedrius Grabauskas

Šauksmas

Leave a Reply