Laimingo nusileidimo arba kaip šauksi – taip ir atsilieps.

Vienas mano didžiai gerbiamas profesorius Algirdas Degutis savo knygoje filosofiškai klausia: “Ar kritimas į bedugnę, negali būti suvokiamas kaip laisvas skrydis?” Būtent taip dabar elgiasi didžioji dalis visuomenės, kuri nesugeba nusiimti kryptingos liberalų propagandos apie “varietiškas vertybes” uždėtų rožinių akinių. Jie krenta žemyn ir tiki, “Ryžu balsu iš Vašingtono”, kuris teigia, jog jie skrenda. Kai prieš “skrendančių” žmonių akis staiga išdygs žemė – jau bus per vėlu grabaliotis parašiuto žiedo. Parašiutus “Naujosios Pasaulio Tvarkos” kūrėjai išdavė tik išrinktiesiems…

Koks jausmas, kai prabundi ir pradedi suvokti, jog tu ne skrendi, o krenti?

10892468

Šlykštus.

Tada apima panika. Imi skeryčiotis ore ir garsiai šaukti. Bet kas kvailiausia, jog šauki ne sau, o kitiems krentantiems “kolegoms”: “Ei, žmonės, pabuskit, apsidairykit aplink, negi nematot?! Mes visi žūsim!” Kažkodėl naiviai tikiesi, jog pažadinęs aplinkinius sugebėsi pristabdyti tą 9,8 m/s² pagreitį…

Kaip taisyklė, keturi penktadaliai tik švelniai pasiiria nuo tavęs tolėliau, kad savo šauksmu netrukdytumei mėgautis šventa jų skrydžio ramybe bei palaima. Lyg to būtų maža, tie, kurie krenta su parašiutu, užpjudo tave šunimis, kurie ima garsiai loti: “Au, Kremliaus agentas! Au, trisdešimtrublinis! Au, tautos priešas – sunaikint!”

Ar mane jaudina tie lojimai? Aišku, kad ne. Aš žinau, kad jie skirti ne man, o atgrasinti tuos, kurie ima tiesti rankas link savo rožinių akinių.

Ką, mano galva, turėtų daryti kiekvienas praregėjęs? Ogi skubiai ieškoti bendraminčių ir jau šaukti ne pavieniui, sudarant tik kokofonišką triukšmą, bet jungtis į chorą. Taip būsime stipresni ir galingesni.

Privalome vienytis. Ir ne pagal drabužių spalvą. Ir ne pagal formuluotę: “tu mums netinki, nes tu esi apskalytas šunų…”

Privalome vienytis. privalome šaukti visi kartu. Choru. Gal tada Dievulis išgirs ir pasigailės. Pasiųs mums stiprų termiką, kurio pagalba nežūsim.

2015 metai turėtų būti masinio prabudimo metais. Masinio prabudimo todėl, kad pagaliau iš už debesų išlįs saulė, kuri apšvies vakarietiškos propagandos žadėtąją žemę. Pasirodo, ji kieta ir negailestinga. Karų siaubiamas, skurdo bei nelygybės kupinas dugnas.

Laiko dar turime.

Nedaug.

Bet turime.

Milda Bartašiūnaitė

Leave a Reply