Lavrentijaus Berijos dienoraštis (Nr1)

Nusprendžiau imtis darbo laisvalaikiu išversti Berijos dienoraštį, iš anksto žinodamas istorijos “žinovų” isterišką priešpriešą tam, kas kertasi su šių dienų istorine-politine demagogija. Berijos asmenybė apipinta begale mitų, o tie smurtiniai įvykai ir aukos, kurios palietė ir Lietuvos gyventojus praėjusį šimtmetį, subyrėjus Rusijos imperijai po 1917 Spalio revoliucijos – neišvengiamai verčia ieškoti kaltųjų.

Man iki šiol, vertinant trėmimus ir žudymus, tiesiog akis drasko viešos istorikų klišės, kad atšilimo laikotarpio autorius buvo Nikita Chruščiovas. Suprantama tai kertasi, kada randami Chruščiovo Josifui Stalinui išsiūsti pasmerktųjų sąrašai  o ant 1 iš tų sąrašų puikuojasi Stalino komiška rezoliucija “Угомонись придурок”- “Nustok siautėti, kvaily”…Yra begale Nikitos partinių susirašinėjimu tarp 3 pirmųjų partijos sekretorių, kuomet Chruščiovas buvo Ukrainos TSR, Berija – Užkaukazės TSR ir Baltarusijos TSR pirmojo sekretoriaus. Chruščiovas tiesiog šaipėsi iš savo kolegų, kad jie neįvykdo socialistinių planų, pagal aptiktus kontras ir liaudies priešus, taip vadinamais didžiojio valymo laikais. Chruščiovas buvo pagrindinis Dnepropetrovsko žydiško kaganato klano atastovas ir yra vieša paslaptis, kad jis ir buvo Stalino nunuodijimo autorius. Po Stalino mirties, tai Berija buvo pirmasis, kas pradėjo vykdyti amnestijas tremtiniams ir politiniams kaliniams, bet Chruščiovui su Žukovo pagalba, pavyko susidoroti ir su konkurentu Lavrentijum iš Kaukazo, čia ir atiteko Nikitai, kaip didžiojo genocido pabaigos autoriaus laurai, nors iš visų jų, Chruščiovo rankos pačios kruviniausios. Dar ir dabar daugelis tremtinių prisimena, kada grįžę į gimtinę, jie paprastai negalėdavo gyventi didmiesčiuose arba paprastai gauti geresnio darbo, vat toks buvo Nikitos atšilimo laikotarpis. Žinoma ir aš turiu neatsakytą klausymą, kodėl jiems abiems priimti sprendimą dėl amnestijų, reikėjo sulaukti Stalino mirties? Tai mano supratimu nėra iki galo žinomi įvykiai, kadangi mano perskaitytoje Chruščiovo autobiografinėje knygoje, aš neradau jo išpažinties apie jo kovą su kontromis, išskyrus suversta kaltę kitiems partiečiams ir baime laukiant kada atvyks susidoroti su pačiu Chruščiovu ir jo šeima.

Berija : kelias nuo Kaukazo iki Maskvos

Įvadas

foto 2 Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos biografija ir šiandien nėra plačiai žinoma, todėl aš nusprendžiau, kad skaitytojui tikslinga priminti, pradedant nuo biografinės pažymos apie jį, paskelbtą masiniame 1941metų kalendoriuje-kataloge Valstybinė- socialinė -ekonominė leidykla ( Sotsekgiz ).Lavrentijus Berija gimė kovo 29 1899 Merheuli (Gruzijos SSR) kaime paprastų valstiečių šeimoje. Į bolševikų partiją draugas (toliau d.) Berija atėjo kovo 1917 Baku. 1918-1920., Per Musavatistų ir Menševikų valdymą Užkaukazėje, Berija vykdė aktyvią pogrindinę veiklą Baku bei Gruzijoje. 1920 d. Berija buvo suimtas Menševikų valdoma Gruzijos vyriausybės. Pagal primygtinį S. M. Kirovo reikalavimą, kuris tuomet buvo Sovietų Rusijos įgaliotu atstovu Gruzijoje, d. Berija buvo išsiūstas iš Gruzijos į Tarybinį Azerbaidžaną. Nuo 1921 m. d. Berija užima vadovaujančias pareigas tarybinėje žvalgybos agentūroje. Nuo lapkričio 1931- pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi (bolševikų) Gruzijoje, o 1932 pirmuoju sekretoriumi Užkaukazės regioninio komiteto TSKP…Nuo 1938 m. d. Berija Tarybų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras. Nuo XVII CK VKP (bolševikų, toliau b.) suvažiavimo narys, nuo kovo 1939 m. kandidatas į CK VKP (b) politinio biuro narius. D.Berija yra vienas iš žinomiausių lyderių VKP (b) ir draugo Stalino artimiausių mokinių, bei bendražygių. Taip ir buvo – pagrindiniais bruožais. Iš pradžių jis dirbo puslapio OGPU (Объединённое государственное политическое управление Jungtinė valstybinė politinė valdyba) ir ČEKA organų, vėliau kada Berija pasirodė kaip veiksmingas darbuotojas, sugeba greitai suprasti skirtingas problemas ir jas spręsti, jam patikima didesnės apimties darbai. Nuo 1932 m. Berija neformaliai ir formaliai tampa savaiminiu visos Užkaukazės lyderiu. Ar galėjo būti kitaip?

Reikalas tas, kad Berija norėjo tapti inžinieriumi – statybininku, o gal ir architektu. Dar iki revoliucijos jis įstojo į Baku mechanikų – statybininkų mokyklą ir 1918 m. ją pabaigė. Įvedus tarybinę valdžią Azerbaidžane, 1920 rudenį, mokykla buvo pervadinta politechnikos institutu, ir Berija iš karto ten įstoja. Jis nori būti studentas, bet baigti jam neteko, partija pasakė, kad jis turėtų būti čekistas. Azerbaidžano komunistų partijos centro komitetas, paskiria 22 metų Lavrentijų Beriją Azerbaidžano ČK slapto operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotoju (SPO – lietuviško STT atitikmuo), ir netrukus viršininku, bei AzČK (Азербайджанская Черезвычайня комиссия – Azerbaidžano ypatingoji komisija) pirmininko pavaduotoju. 1922 Lapkritį, Berija Užkaukazės krašto komiteto dekretu atšaukiamas ir pereina į Gruzijos AzČK CK KP(b) žinion. Tiflisije jis buvo paskirtas slapto-operatyvinio skyriaus viršininku ir ČK pirmininko pavaduotoju Gruzijoje. Kai Stalinas nusprendė perkelti L.P. Beriją vadovaujančiam partiniam darbui, jis jau vadovavo visai Užkaukazės OGPU. Reikia pasakyti, kad Berijai kaip čekistų vadovui Užkaukazėje, teko dirbti ypač sunkiomis sąlygomis, tačiau jis buvo ne tik veiksmingas, bet ir kiek buvo įmanoma veikdavo be kraujo praliejimo. Žinoma istorija su menševikų emisaru Džiugeli, suimtu Gruzijos ČK ir kuris būdamas suimtas kreipėsi su pranešimu nutraukti kovą dėl jos beprasmiškumo. Taip pasielgti Džiugeli pasiūlė Berija. Ir tai buvo jo stilius. Tapęs pirmuoju sekretoriumi CK KP(b) Gruzijoje, 1931 metais, Berija vadovavo Respublikai iki 1938 m. vasaros pabaigos. Nuo 1932 m. iki Užkaukazės Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (ZSFSR) suskaidymo į azerbaidžaniečių, armėnų ir gruzinų SSR, Berija vadovavo kaip pirmasis sekretorius Užkaukazės krašto komitetui VKP (b) ir visą Užkaukazę. Kada “Pasikėlę”, “demokratiški”, “istorikai” kalba apie Berijos Kaukazo veiklos laikotarpi, jie prisimena tik represijas 1937-1938, kurias jie išpūtė iki masinių dydžių. Tačiau, iš tikrųjų, L.P. Berija pateko į istoriją (nesvarbu, kad dabar tai nutylima) kaip labiausiai efektyvų ir veiksmingą Kaukazo reformatorių, o pirmiausia visos Gruzijos. 1940 metų Gruzijos SSR buvo absoliuti rekordininkė tarp visų kitų tarybinių respublikų, įskaitant ir Rusijos SFSR, pagal ekonominę plėtrą. Jeigu atskaitos tašką laikyti 1913 metus, tai 1940 metų Gruzijos pramonės gamyba išaugo 10 kartų, ir žemės ūkio-2,5 kartus, kai iš principo pasikeitė žemės ūkio struktūros į labai derlingų žemės ūkio kulturų atsiradimą iš subtropikų zonos. Kas dėl “kruvinų represijų”, 1937-1938 m., tai iki čekistų operacijos pabaigos, sulaikyti įvairiuose NKVD kalėjimuose ir stovyklose, apytikris santykis buvo maždaug 1/ 277 Gruzijos gyventoju. Palyginimui priminsiu, kad dabartiniėje “Rusijoje” sėdi ” tik 1/150, t. y. Berijos laiku Gruzijoje 1000 žmonių buvo apie du kartus mažiau kalinių nei ” Jelcino Rusijoje” dabartinės “demokratijos” laikais.

P.S. Santrauka saugumo struktūros terminologijos pradedant nuo Dzeržinskio iki TSRS griūties:

ВЧК при СНК РСФСР (1917—1922), ГПУ при НКВД РСФСР (1922—1923), ОГПУ при СНК СССР (1923—1934), НКВД СССР (1934—1941), НКГБ СССР (1941), ГУГБ НКВД СССР (1941—1943), НКГБ СССР (1943—1946), МГБ СССР (1946—1953), МВД СССР (1953—1954), КГБ при СМ СССР (1954—1978), КГБ СССР (1978—1991), МСБ СССР (1991), ЦСР СССР (1991), Kомитет по охране государственной границы СССР (1991).

Jeigu kas turitete kokybišką vertimo programą arba galimybę versti iš rusų kalbos, maloniai prašau pagalbos, nes tekstas tikrai labai didelės apimties. Pasiūlymus palikite komentarų skiltyje.

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply