Lietuva: persivertėlių valdžia

„Jūs žinote, kad mano telefono klausomasi?!“ „Įtariu“, – atsakau aš ramiai. „Jūs žinote, kad šiandien mane įrašė į Lietuvos „tautos priešų“ sąrašą?!“
Mano pašnekovui, žinomam Lietuvos žurnalistui Rolandui Paulauskui nuo pykčio ir apmaudo dreba balsas. Ponas Rolandas – Lietuvos pasididžiavimas, vienas iš tų, kuris pasirašė Nepriklausomos valstybės aktą ir po TSRS subyrėjimo dalyvavo kuriant jos konstituciją. Visi akto Signatarai – vietinės „šventosios karvės“, politinio Olimpo dievai. O čia taip…

dalka
„Mano draugų namuose 6 ryto buvo įvykdytos kratos, o pas juos maži vaikai. Dabar ėmėsi manęs. Už ką? Tik dėl to, kad aš drįsau išsakyti savo asmeninę nuomonę apie Maidaną ir krizę Ukrainoje“. Mano pašnekovas giliai prislėgtas. „Ar jūs nesiruošiate kovoti?“ – stebiuosi. „Su kuo? Su kvailiais?! Jei aš jums duosiu interviu, rytoj kvailiai paskelbs, kad aš šnekuosi su Kremliaus agentu. Duokite man laiko pagalvoti. Rytoj paskambinkite“.
Aš atsidūstu. Įtariu, kad rytoj telefonas bus atjungtas. Kaip atjungia telefoną daugelis lietuvių išgirdus žurnalisto balsą iš Maskvos.
Kaip lengva įbauginti žmones
„Tikiuosi, jūs viską suprasite. Padėtis sunki. Manykite, kad mes su jumis nebuvome susitikę“
Vilnius. Mažas viešbutukas Gėlių gatvėje, kur aš jaučiuosi profesoriumi Pleišneriu, kuris laiku nepastebėjo sutarto ženklo – puodynės ant palangės. Kiek vieną rytą į viešbutį ateina VSD (Valstybės Saugumo Departamento) agentai. Kai jie pateikia savo pažymėjimą jaunai mergaitei administratorei, ji išsigąsta ir išbąla. Bet viešbutyje gyvena pavojingi užsieniečiai (tai aš!), kuriuos reikėtu prižiūrėti.
Kiek vienas mano interviu praeina po akylia VSD kontrole. Bet kurioje, net tuščioje kavinėje už kaimyninio staliuko už penkių minučių atsiranda jaunas žmogus, kuris užsisako puodelį kavos ir visą valandą žiūri į telefoną. Kaip sakė man vietinė žmogaus teisių gynėja: „aš visada sėduos atsukus į juos nugarą, kad neerzintu“. Aš pripratau prie sekimo dirbant artimuose rytuose. Bet čia, „jaunoje demokratinėje Rytų Europoje“?!
 
Su vietinės demokratijos romantika mane supažindino senas patyręs vilkas, buvęs tremtinys, žurnalistas ir rašytojas Algirdas Plukis. Mūsų pokalbio įkarštyje šis mieliausias žmogus trumpai pažymėjo: „Taigi *** atsisėdo už jūsų nugaros. Bet jis aiškiai pavėlavo. Juk pietų metas“. „O jūs neklystate?“ „Dašenka, aš senas komunistas. Mus mokė, kaip aptikti uodegą kaip išaiškinti agentą. Aš tą broliją ir už mylios jaučiu!“
Kasdieninės baimės spalva – nuobodžiai pilka, o palietus – lipni, kaip voratinklis. Ir šiame voratinklyje, kaip musės, visi „neteisingi“ Lietuvos piliečiai (tie, kas turi savo nuomonę, „sutampančią su rusiška propaganda“), bet, svarbiausia, jos rusakalbiai piliečiai. Aš dešimtį kartų daviau garbės žodį Lietuvos rusams, kad jų vardų straipsnyje nepaminėsiu. Bet pats skausmingiausias pojūtis, kai drąsus žmogus, vienas iš kovotojų ir rusų bendruomenės lyderių (pavadinkime jį daktaru N) po mūsų interviu, viešbutyje paliko man laišką: „Tikiuosi jūs viską suprasite. Padėtis sudėtinga. Manykite, kad mes su jumis susitikę nebuvome“.
Kas gi atsitiko su mažąja Pabaltijo respubliką, kuri ilgą laiką buvo rodoma kaip pavyzdys kaimynams? (priešingai nei Estijoje ar Latvijoje, Lietuvoje nėra „nepiliečių“ instituto. Po nepriklausomybės paskelbimo, absoliučiai visos mažumos gavo pilnas teises). Piktųjų laikų vėjai pradėjo pūst, kada į valdžią atėjo energinga dama, buvusi komunistė Dalia Grybauskaitė.
Tuščios Vilniaus gatvės, beveik milijonas žmonių išvažiavo uždarbiauti iš Lietuvos į Europą.
„Stukačių“ šalis
Oficialią „slaptą pažymą“ (atleiskite, ataskaitą) apie grėsmes nacionaliniam saugumui VSD skelbia kiek vienais metais. Tai lyg „juodos žymės“, kuris išsiunčiamos nesutinkantiems. Tradiciškai – be visokių įrodymų. Į ataskaitą, įprastai, patenka visi trys savaitraščiai: „Rusakalbės Lietuvos MIP neformuoja savarankiškos pozicijos dėl karo Ukrainoje, siekiant pateisinti agresyvią Rusijos politiką, naudoja paskelbtus Rusijoje ir Ukrainoje straipsnius, palaikančius ideologinę Kremliaus politiką… Pagal VSD vertinimą, rusakalbiai Lietuvos savaitraščiai finansiškai priklauso nuo rusiškų valstybinių įstaigų ir fondų“.
 „Yra diskomfortas, įtampa ir nesuprantama isterija dėl rusakalbių MIP, – atsargiai kalba pagrindinis „Литовский курьер“ redaktorius Valerijus Tretiakovas (Валерий Третьяков.). (Drąsus žmogus. Jo laikraštis taip pat „grėsmių“ sąraše. Vienintelis iš rusų žurnalistų, kuris sutiko duoti komentarus ir tai reiktu branginti.) – Mus nepagrįstai kaltina tuo, kad mes esame Maskvos ranka ir vykdome rusifikacijos politiką. Lietuva – buferinė šalis, atskirianti Rusiją nuo vakarų. Visuomenėje kabo įtampa, kurią kaitina provakarietiškos struktūros, kurios tiesiogiai pavadžios savo kuratoriams Briuselyje ir Vašingtone. Kuo Rusija darosi stipresnė, tuo labiau susierzina kuratoriai. Amerikai naudinga ekonomiškai susilpninti Europą, atkirtus ją nuo rusiškos rinkos ir pasiekiamų gamtinių resursų. O mažos Baltijos šalys JAV – tik vasalai, su kurių interesais galima ir nesiskaityti. Lietuva jau dabar praradus apie milijoną žmonių, kurie pabėgo į Airiją ar Angliją ieškoti darbo. Šalį paliko geriausios smegenys ir kvalifikuotos darbo rankos. ES lyg ir atvira rinka, bet nei Paryžiuje, nei Berlyne aš nematau parduotuvėse Lietuviškos produkcijos“.
(Beje vietiniai politikai man gyrėsi, kad rusiškos sankcijos nepalietė Lietuvos gamintojų. Tipo, dabar lietuviškas sūris parduodamas Omane(!) ir Indonezijoje.)
Valdžios kritika taip pat palaipsniui įeina į „grėsmių“ sąrašą, o reiškia, bet kurie žurnalistų „susibūrimai“ potencialiai pavojingi. Šie metai – jau kaip ir „žvaigždiniai“ vietiniams „saugumiečiams“ Aš su siaubu atradau tarp „grėsmių“ savo kolegės Galios Sapožnikovos (Гали Сапожниковой) vardą, kuri vadovauja media-klubui „Format A-3“. Bet tai tik dar „gėlytės“. Suaugusieji žmonės pergyvena. O štai vaikai…
„Mane labiausiai sunervino ne tai, kad toje ataskaitoje yra mano fotografija (pavardės jie nesurizikavo nurodyti, žino, kad aš nedelsiant paduočiau į teismą), bet tai, kad rusų mokyklos buvo paskelbtos nacionaline grėsme! – stebisi žinomas žurnalistas Artūras Račas, elegantiškas grynaveislis vyras, kuris Lietuvoje vadinamas „vatniku“. – Pažodžiui tai skamba kaip: „Dabartinę tautinių mažumų  švietimo sistemą reiktu vertinti kaip pažeidžiamą nacionalinio saugumo sritį…“ VSD į priešo poziciją sustatė visus nekalbančius lietuviškai. Pavojus tame. Valdžia duoda signalą lietuviams: neatiduokite savo vaikų į tas mokyklas. Ir signalas visiems rusams ir lenkams: jūs prieš tai. O bet kuris, kas važiuoja į Rusiją, – potencialus vtėvybės išdavikas“.
Seriožos tėvas, rusiškos pav. Sofjos Kovalevskos (Софьи Ковалевской) mokyklos mokinys, anonimiškumo sąlygomis (visi duoda raštiškai pasirašyti) man papasakojo, kad apklausė jo sūnų: „Ne, grubiai nesielgė. Elgėsi mandagiai. Serioža iš pradžių žiūrėjo į tai kaip i detektyvą: kratos mokykloje, apklausos. Vaikams viskas atrodo kaip nuotykis. O dabar buvo šokas: mylimiems mokytojams ir direktoriui užvestos bylos dėl valstybės išdavystės. Tik dėl to, kad jie nuvežė savo mokinius atostogoms į sporto stovyklas Rusijoje. Aš sūnaus klausiau: ką jau tokio baisaus jūs ten darėte? Ar tiesa, kad jus ten mokino kariauti? Jis sako: aha, mes ten žaidėme dažasvydį.“
Kiek Lietuvoje rusakalbių? 
Realiai tai daug. Žinoma, ne penki oficialūs procentai, o žymiai daugiau. Trys šimtai metų savarankiško gyvenimo nepraėjo veltui. Daugelis maišytų šeimų save vadina lietuviškosiomis, nors kalba rusiškai. Vilnius – išvis, nuostabai, rusakalbis miestas. Tik visai jauni žmonės gali ir neatsakyti rusiškai, kaip nueiti iki Rotušės ir pereina prie anglų kalbos, įterpiant į kalbą rusiškus žodžius. Visuose taksi įjungtas „Rusų radijas“ (Русское радио), kur žmonės rusiškai, bet su stipriu akcentu, užsako  Leščnko, Kobzono ir Liubė grupių dainas.
Pats sunkiausias klausimas: o kokia jūsų tautybė? Pauzė pamastymams, o po to dažnas atsakymas: rusakalbis. „Čia kaip? – stebiuosi aš. – O tautybė?“ „Na, o kas aš, jei šeimoje buvo ir lenkai, ir rusai, ir baltarusiai, ir lietuviai. O namuose kalbame rusiškai. Galim ir „po-polski“. Ir lietuviškai suprantame. Bet Vilnius turistinis miestas. Be rusų kalbos nė žingsnio“.
 
Meniu turistams vis dar rašomas rusiškai.
„Rusai, lenkai, žydai, ukrainiečiai čia turi gerai jaustis. Tai kaip tik ir yra SAUGUMO KLAUSIMAS, kurį pas mus supranta labai jau vienpusiai. Valstybė privalo sukurti sąlygas vystytis kultūrai ir kalbai, – sako Seimo deputatas, užsienio reikalų ministras Povilas Gylys. – AŠ prieš rusofobiją ir tą spaudimo atmosferą mažumoms, kuri dabar klesti Lietuvoje. Bet kuri trintis valstybei brangiai kainuoja, jei mažumos tampa antrarūšiais piliečiais. Gaila, bet dabar Lietuvą nekompetentingai valdo buvę komjaunuoliai. Tai aš jums sakau kaip komunistas“.
Kas didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui?
„Tautos priešų“ sąrašai – jau įprastas Lietuvos skandalas. Kur kas labiau žmones išgąsdino prezidentės pareiškimas, kovingosios Dalios Grybauskaitės (jos įsiutimą vietiniai psichiatrai paaiškina  nesusiklosčiusiu moters gyvenimu – neturtint vyro ir vaikų), kad grėsmės reikia ne tik, kad aptikti, bet ir šalinti“.
„Jei imtis grėsmių šalinimo, tai pradėti reikia nuo prezidentės, – sako Zigmas Vaišvila, vienas iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. – Sunkus žmonių gyvenimas, pas kuriuos dviguba, jei ne triguba priklausomybė. Jie tampa tik instrumentais kažkieno rankose“.
 
Lietuvių genocido muziejus. Visuose turistiniuose KGB žemėlapiuose pažymėtas kaip KGB muziejus.
„Jei neklystu, Lietuvoje žmonės dėjo didesnes viltis į Grybauskaitę, – pažymiu aš. – Leningrado universitetas, Aukštoji partinė mokykla. Kas reiškė, – pragmatizmą santykiuose su Rusija, aktyvi prekyba“. „Pas ją gi net buvo susitikimas su Putinu, tuo metu premjeru“, – sako ponas Vaišvila.
„Aš supratau, kad jie kolegos kas liečia praeitį?“ – klausiu aš. „Neturiu dėl to nė menkiausios abejonės. Ir pirmieji jos žingsniai buvo absoliučiai prorusiški. Viskas netrukus pasikeitė, prieš pat Ukrainos krizę. Ir atsakymo reiktu ieškoti jos praeityje. 1990 metų vasarą Dalia palieka aukščiausią partinę mokyklą ir dirba ekonomikos Institute (buvusiame „Gosplane“). Ir staiga iššoka 1991 metais šešis mėnesius trukusiuose kursuose JAV, Džordžtauno universitete. 1991-92 m aš buvau Lietuvos vicepirmininku. Ir aš tiksliai žinau, kad Lietuva jos į Ameriką nesiuntė. Pirma, mums reikėjo pinigų. Antra, Lietuvoje nebuvo JAV ambasados, kad jai būtų išduota viza. Į Ameriką papulti jie galėjo tik su TSRS pagalba. Praeitais metais Dalia prezidentiniame puslapyje pakeitė savo biografiją, bet nuo faktų nepabėgsi. Dar 1991 m. ji mėgino įsidarbinti Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Bet gavo neigiamą atsakymą. Jau 1996-99 metais Lietuvos ambasadoje JAV, Dalia dirba ministro įgaliotinės pareigose (antras žmogus po Ambasadoriaus). Labai daug važinėja. Ir staiga nepasibaigus tarnybos laikui gauna žodinį nurodymą nuo amerikiečių valdžios palikti šalį per 24 val. su perspėjimu: jei ji to nepadarys, ambasada gaus oficialią notą“.
1991 metų Sausio 13 paskirtam muziejuje atsidarė ekspozicija apie maidaną.
 
Nužudyto maidano gynėjo šalmas „Valia arba mirtis“.
 
Už mūsų ir Jūsų laisvę.
 
 Ukraina tai Europa
 
Dangiškoji šimtinė
 
Maidano gynėjų gynybos priemonės.
„Ar teigiate, kad tuo laiku ji buvo FSB agentė ir dirbo JAV? Ir amerikiečiai apie tai sužinojo?“ „Aš įsitikinęs, kad būtent dėl to ji pas juos ant kabliuko. Pas juo yra įrodymai ir jie ją kontroliuoja“. „Reiškiasi, viena yra jaunystėje būti KGB agentu (nereikšmingas atvejis Lietuvoje), o jau kitas reikalas – būti FSB agentu JAV per nepriklausomybės laikotarpį? Taip, tai rimtas kompromatas. Iš čia visos „raudonosios Dalios“ isterijos? – darau išvadą – Būtent dėl to jos politika taip staigiai pasikeitė iš prorusišką ir proamerikietišką?“
Mano pašnekovo veide, šalto šiaurietiško žmogaus, staiga pasirodo jaudulys. „Kuom aš stebiuosi, tai yra Rusijos ramybe. Taip jūsų Lavrovas prarado kantrybę, kai paprašė Dalios „sumažinti komjaunuolišką aistrą“. Bet jei Rusijai jau nusibodo tokia buvusios agentės pozicija, kodėl jūsų žmonės neištraukia viso Dalios failo ant stalo ir tada mes Lietuvoje išsiaiškintume dėl to klausimo?“
„Pirmiausia, jūs gi žinote, spectarnybos stengiasi neišduoti agento iki paskutinio. Antra, informaciją galima paskelbti tik vieną kartą. Galimas atvejis, kad ji dar pasitarnaus labiau sunkesniais laikais“.
„Jūs manote, kad Rusija prilaiko šį kozirį? – klausiamai sako ponas Vaišvila. – Gali būti. Aš jam pasakysiu, ko bijau aš. Šių metų vasario mėn. uždarame susitikime Čikagoje amerikietiško analitinio centro „Stratfor“ direktorius Džordžas Fridmanas pasakė nepaprastai cinišką kalbą. („Stratfor“ vadinama „šešėline CŽV“ – D.A.)
https://youtu.be/iOY1dDqa7F0
Skandalinga žvalgybinio centro „Stratfor“ įkurėjo Džordžo Fridmano kalba 2015 m. Vasario mėn.
Kažkas tą kalbą įrašė ir įkėlė į internetą. Pirmoji tezė: ne visi supranta, kad JAV – tai imperija, kuri savo interesus gins visur. Bėda tame, kad pas ją visam pasauliui nepakanka kariuomenės. Dėl to ji seka tikslą įvairiose pasaulio vietose kelti konfliktus. Ta prasme kariauti svetimomis rankomis. Antra: pagrindinė grėsmė – ne islamas, o galimas Rusijos ir Vokietijos suartėjimas. Tik kartu šios dvi šalys gal sutriuškinti amerikietišką imperiją. Dėl to, reikia sukurti aplink Rusiją sanitarinį kordoną. Trečia: nė viena šalis neturi teisės galvoti, kad ji gali ilgai gyventi be karo. Ir karas ateis į Europą. Taip, ne šimtas milijonų žmonių taps aukomis, bet žmonės mirs ir TURĖS mirti. Aš matau šio scenarijaus realizavimą. Mano reakcija tokia: norite kariauti su Rusija? Prašau, pirmyn. Bet kodėl čia, pas mus? Juk Lietuva vėl taps fronto linija! Aš bijau, kad mūsų prezidentė, būdama dviguba, ar net triguba agente, priešpriešos atveju eis atviros provokacijos keliu ir padarys Vilnių taikiniu“.
Kodėl persivertėliai yra itin pavojingi
 
Vilniaus gatvėse.
Atleiskite man, daktare N! Jūs man davėte interviu, ir aš išsaugojau įrašą. O po to Jūs išsigandote. Jūs paprašėte pamiršti apie susitikimą. Ir visgi aš Jus pacituosiu. Anonimiškai. Todėl, kad Jūs absoliučiai tiksliai aprašėte tą būseną, kurioje dabar yra Lietuva:
„Yra toks negeras žodis – persivertėliai. Mes daug turime persivertėlių valdžioje. Kai valdžia radikaliai keičiasi, buvusieji vėl į ją sugrįžtą, tik jie nešasi kitą vėliavą. Jie turi ypatingą motyvaciją. Jei nekomunistas atėjo dirbti į provakarietišką antikomunistinę sistemą, jis neturi ką įrodinėti. O buvęs komunistas neturi ramybės nei dieną, nei naktį. Jis turi padidintą motyvaciją įrodyti, kad jis yra šventesnis už Romos popiežių. Antras dalykas: JAV kadrų politika iš esmės kitokia nei sovietinė. Jei tu buvai „liaudies priešo sūnus“, tai tu sovietinei sistemai automatiškai buvai įtartinas. Vakarai buvo kur kas išmintingesni, jie suprato, kad geriausi kadrai išeina būtent iš tokių persivertėlių. Jie specialiai ieškojo tokių žmonių, būtent tokiais labiausiai pasikliovė. Gaidaras labai gerai pavyzdys. Su mūsų prezidente Dalia, jie irgi nesuklydo.“
 
Undinėlė ant tilto
Kas nutiko su Lietuva? Didi NESEKMĖ! Mes turėjome du totemus: nepriklausomybę ir atgimimą. Kuom tai viskas apsivertė? Jei anksčiau Lietuva atsiskaitinėdavo Maskvai, tai dabar ji priklauso nuo ES, Vokietijos ir JAV. Ji priversta aptarnauti svetimus interesus ir kitiems traukti kaštonus iš ugnies. Prieš 25 metus mitinguose susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, kuriems žadėjo: išeisime iš TSRS ir po pusės metų gyvensime kaip Šveicarijoje. Laisvė žmonių nelabai domino. Jei tu tekintojas ar kepėjas, svarbiausia, kad normaliai mokėtu. Šiandieną Lietuva tvirtai laiko pirmąją vietą pagal savižudybes pasaulyje. Visi, kas galėjo vaikščioti, jau išvažiavo uždarbiauti. Jūs sakote, kad Vilnius tuščias? Niekai! Važiuokite į rajonų centrus. Ten galima filmuoti mistinius siaubo filmus: namai stovi: o žmonių nėra. Lyg būtų neutroninę bombą numetę. O kas dėl visko kaltas? Kreipdamasis per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, Landsbergis, Aukščiausios Tarybos ekspirmininkas, pasakė šokiruojančią frazę: dėl visų mūsų bėdų per 20 metų kalta Rusija.
Iš kur ta rusofobija? Kodėl rėkia: rusai tuoj tuoj užpuls? Nes Lietuva stipriai priskaldė malkų per tuos metus. Čia ir čečėnų kovotojus gydė ir tarptautinėje arenoje pastoviai diskreditavo Rusiją. Ir su Baltarusija, ir su Gruzija, ir su Ukraina pastoviai dirbo prieš Rusiją. Jie žino: anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Dėl to „koncervai“ užsiperka blindažais, knisasi sodybose.  Vakarai juos apleido su jų turtingu gyvenimu. Ir dabar pas lietuviai bijo: Vakarai juos pastūmės karui prieš Rusiją ir paliks, kaip visada. O „raudonajai Daliai“ karas – tai išeitis. Tai sprendimas visiems neišsprendžiamiems ekonominiams klausimams. Ji kiek vieną vakarą naktiniuose meldžiasi prieš Putino portretą: na, kada gi tu jau užpulsi? Na, užpulk gi pagaliau!“
Ar bijo Lietuviai karo su Rusija
Visą savaitę aš neatstojau nuo paprastų žmonių, padavėjų, taksistų, kirpėjų, su klausimas: ar jūs bijote, kad užpuls rusai? Tik vienas iš 17 atsakė, kad taip: „Štai jūs gi Krymas pasiėmėt, o kodėl gi jums nepaėmus ir Lietuvos? Jūs vis norite užgrobti“. „Kokių velnių Rusijai Lietuva? – stebėjosi pagyvenęs taksistas lietuvis, pastoviai statydamas, pagražinti savo šnekai „bliacha mucha“. – Rusai – juk tai ne amerikiečiai, bliacha-mucha. Tie atskrido ir atsibombordavo. Jei rusai ateis, juk tai reiškia, jiems teks maitinti visą nuskurdusią liaudį, vėl statyti gamyklas ir fabrikus. Na, jie gi ne kvailiai, kad antrą kartą užlipti ant to paties grėblio!“ nejauna padavėja lenkė pasakė, kad pati ji nebijo, bet štai kaimynai, druskos ir kruopų užsipirko. Kai kurie net sužino atsitraukimo maršrutus per mišką iki sienos. Patį įdomiausią atsakymą kuris kėlė nuostabą gavau iš rusų taksisto, mano vienmečio: „Tegu rusai ateina! Nusibodo jau tos proamerikietiški šuneliai valdžioje. Bet kokiu atveju, aš žinau, kurioje pusėje aš kovosiu“. „Ir kurioje gi?“ „O aš priesaiką daviau tik vieną kartą: TSRS“.
Paskutiniuoju metu šalyje padaugėjo savanorių „Lietuvos šaulių“. „Na čia tokia mada, – paaiškina man žurnalistas Artūras Račas. – „Šaulių Sąjunga“ pas jau seniai egzistuoja. Bet paskutiniaisiais metais ten nubėgo krūva žmonių. Tai dabar kieta. Duodi priesaiką, bučiuoji vėliavą, dedi į  feisbuką savo foto, tuom viskas ir baigiasi. Bet jei tik realiai bus karas, šitie bailiai, tik ką iškepti „šauliai“, kurie ir ginklo rankose nelaikę, pabėgs pirmieji“.
O jei vakarai mus išduos?
Pagrindinis Lietuvos nacionalistas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka bendraujant pasirodė labai malonus žmogus. Šis barzdotas, minkštų manierų žmogus, istorikas moka kalbėtis su žurnalistais.
„Mes nenorime paklūsti nei Rytams, nei Vakarams, – teigia J. Panka. – Mums nereikia Jungtinių Europos Valstybių. Mums reikalinga tautų Europa: suverenių valstybių sąjunga su atviromis sienomis ir stipriais ekonominiais ryšiais.“ „Tai svajonė! – pažymiu aš. – Nebūkite naivus.“ „Tačiau mes už tai kovosime. Dabar mums svarbiausia NATO. Nesvarbu, ką amerikiečiai daro Irake ar Afganistane, tai nuo mūsų toli. Dabar svarbiausia, kad Lietuvoje būtų amerikietiški tankai. Mūsų seneliai dešimt metų kovojo miškuose, klausydami „Amerikos balso“, kuris žadėjo mums, kad Amerika ateis ir išgelbės mus nuo Sovietų valdžios. Tačiau tada Amerika neatėjo.“
„Ko jūs dabar bijote?“ – klausiu. – Jūs juk priklausote ES, NATO, kuris garantuoja savo nariams saugumą.“
„Aš, kaip istorikas, netikiu amžinomis sutartimis. Gali taip atsitikti, kad sąjungininkai nevykdys pažadų. Įsivaizduokit, Rusija aneksuoja Estiją. Pavyzdžiui, pasikartos bronzinio kario istorija, ir Rusija įves armiją. Ir tuomet JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija galvos ką daryti. Jie nagrinės visus variantus. Ar jie norės branduolinio karo dėl Baltijos šalių? Tai klausimas.“
„Toks jausmas, kad jūs nepasitikite savo partneriais, – šypsausi aš. – O rusus laikote priešais?“
„Aš skiriu rusų tautą nuo Kremliaus valstybės“, – išsisukinėdamas atsako Julius.
„O juk būtent Kremliui jūs turite būti dėkingi už Vilniaus ir Vilniaus krašto sugrąžinimą, už tai, kad mūsiškiai atkovojo Klaipėdą iš vokiečių. Už tai, kad Lietuva buvo viena iš turtingiausių ir labiausiai klestinčių TSRS respublikų. Aš gyvenau Tolimuosiuose Rytuose sovietiniais laikais ir mes gyvenome kur kas prasčiau nei vidutinis lietuvis. Keisti mes „okupantai“, jei visą kas geriausia atiduodavome savo „aukoms“.
„Žinote, kodėl mes niekada su jumis nerasime bendros kalbos? – atsidūsta Julius. – Todėl, kad jūs galvojate apie Valstybę, o aš – apie Tautą. Nebūtų rusų, mes dabar gyventume kaip Suomijoje.“
Rusofobija kaip vėžinė Lietuvos elito liga 
Atminimo lenta dėl sovietinės okupacijos.
„O, čia tai myli: pakalbėti, kaip Lietuva gerai gyveno iki tarybinės valdžios, – sako buvęs tremtinys, rašytojas Algirdas Plukis. – Tai buvo absoliučiai vargana agrarinė šalis su neišvystyta pramone. Pakanka pažiūrėti į tų laikų statistiką. 300 tūkst. Neraštingų. Tik 1 proc. moterų turėjo naktinius marškinius, 19 proc. nenaudojo muilo, valstiečiai nešiojo medines klumpes, parazitai veisėsi 95 šeimose iš 150, mėsą kas dieną valgė 2 proc. valstiečių, mirdavo 19 % vaikų, nesulaukus ir metų, 150 tūkst. Žmonių sirgdavo tuberkulioze, o 80 % vaikų – rachitu.
O ką čia paliko Tarybų Sąjunga? Staklių gaminimo gamyklą „Žalgiris“, laivų statybos gamyklą „Baltija“, šiuolaikinį uostą Klaipėdoje, Šiaulių televizorių gamyklą, chemijos milžiną „Azotas“, namų statybos kombinatą, trikotažo fabriką, mėsos kombinatą, Kauno HAE, Ignalinos atominę elektrinę (ES pareikalavo ją uždaryti) ir visą energetikų miestą – Visaginą. Lietuva įėjo į dešimtį labiausiai išsivysčiusių žemės ūkio šalių pasaulyje. Aš nesakau apie kultūros palikimą: teatrus, Lietuvos kino studija, Lietuvos mokslo Akademija…
Po nepriklausomybės atgavimo čia viskas buvo sugriauta ir pavogta. Mano amžinatilsi draugas, rašytojas Petkevičius važinėdavo tomis dienomis per Lietuvą su amerikietiškos nacionalinės gvardijos generolu Robertu Saidžeru. Visur matant griuvėsius, lyg būtų buvęs praėjęs karas, – generolas sumišo: „Kas per barbarai, tie sovietiniai kariai! Išeinant iš Lietuvos, jie viską sunaikino, savo rankomis sugriovė!“ Generolas tik prasižiodavo. Ir vis tvirtindavo: „Nesuprantu… kaip gi taip!“
Štai dabar mūsų balvonai kovoja su tarybiniais paminklais ant Žaliojo Tilto, Vilniaus centre. Reikia, tipo, juos nugriauti. Kai šuvai nėr kas veikti, jis laižo „pautus“. Už tat valdžia krūva pinigų sukišo į Lietuvos tūkstantmečio paminklą. Matėte jūs tą vamzdį, dešinėje nuo tilto?“ „Na, taip. Aš paprasčiausiai nustebau, kam Vilniui toks didelis kanalizacijos vamzdis“. „Na, ką jūs. Tai šiuolaikinis menas. Jis, tiesa, rūdija ir niekas dabar nežino, ką su tuo „šedevru“ daryti.
„Bet užtai Lietuva giriasi visam pasauliui, kad ji įgijo energetinę nepriklausomybę. Čia, atrodo, pastatytas Suskystintų Dujų terminalas?“ „O, tai linksma istorija. Niekas jokio terminalo nestatė. Atitempė norvegų laivą-saugyklą. Išsinuomojo jį dešimčiai metų, su teisę po to išpirkti. Pagal vidutinius skaičiavimus vien nuoma kainuos 500 milijonų eurų. Suskystintos dujos taip pat už didelę kainą, keliauja iš Norvegijos. Žinoma, niekas nenori jo pirkti savanoriškai. Kam? Kai yra pakankamai pigios dujos iš Rusijos. Dabar valdžia nusprendė priversti žmones ir išgyvenusias įmones pirkti dujas iš terminalo. Pramonei – tai mirtis. Bet ką tai jaudina?
Kartu man dabartinėje Lietuvoje. Mano šeima buvo išsiųsta į Kazachstaną po Antrojo Pasaulinio karo. Išskundė jų pačių kaimynai, giminaičiai. Po tarybinės valdžios atėjimo lietuviai stovėjo eilėse, kad tapti KGB „stukačiais“. Tarnų mentalitetas. Aš sugrįžau jau po persitvarkymo į nepriklausomą Lietuvą. Pažystami lietuviai bandė įspėti: „Kur tu važiuoji? Čia kagėbešnikai šventesni už sovietinius.“ Bet aš pats sau katinas. Man jau nėr ko prarasti. O štai jaunimo gaila…“
Viskas pagal įstatymą
Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas – niūrus žmogus, visiškai patvirtinantis savo, kaip vieno iš pavojingiausių žmonių Lietuvoje, reputaciją. Jis tvirtai įsitikinęs, kad Rusija vykdo prieš Lietuvą informacinį karą, o „rusiška propaganda“ trikdo nesubrendusius žmonių protus. Todėl ją reikia drausti arba bent jau riboti.
„Rusijos žiniasklaida skleidžia karo propagandą ir skatiną nacionalinę neapykantą“, – griežtai sako jis. „Štai kaip! – nusistebiu aš. – O negalėtumėte jūs pateikti kokių nors to „skatinimo“ pavyzdžių?“ „Jūsų žiniasklaida vadina ukrainiečius, kovojančius už savo nepriklausomybę, banderininkais.“
„Atleiskit, tačiau daugelis ginkluotų grupuočių Ukrainoje pačios save paskelbė Banderos pasekėjais, o Ukrainos valdžia nori prilyginti banderininkus karo veteranams. Kijeve rengiamos eitynės Banderos garbei. Prie ko čia tarptautinė neapykanta? Jei Rusijos televizija sukurtų filmą apie lietuvių bendradarbiavimą su nacistais, ar jūs ir tai pavadintumėte nacionalinės neapykantos kurstymu?“ „Tai priklauso nuo konteksto“, – miglotai atsako A. Paulauskas. „Nesuprantu. Tiesa yra tiesa. Yra istoriniai faktai: daug lietuvių kovojo Hitlerio pusėje ir žudė žydus. Ar to irgi negalima viešinti žiniasklaidoje?“ „Priklauso nuo konteksto“, – toliau tvirtina Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Komiteto pirmininkas.
„Man nepatinka baimės atmosfera, kurią pasėjo rusų bendruomenėje vietinės saugumo tarnybos, – tiesiai sakau aš. – Žurnalistai bijo duoti interviu. Tai neįsivaizduojama! Kratos rusų mokyklose, mokinių apklausos.“. „Visa tai padaryta vadovaujantis įstatymu, – teigia A. Paulauskas. – Mokinių apklausos buvo vykdomos dalyvaujant tėvams. Kratos mokyklose taip pat teisėtos.“ „Tai primena Stalino laikus. Jei neklystu, jūsų tėvas užėmė KGB aukštas pareigas  sovietiniais laikais?“ „Taip, tai tiesa.“ „Koks jūsų požiūris į jo darbą?“ „Mano manymu, jis padarė didžiulę klaidą“, – net nemirktelėjęs atsakė A. Paulauskas.  „Bet ar jūs šiuo metu nedarote tokių pačių klaidų, gąsdindami nacionalines mažumas senais, išbandytais metodais?“ Vietoj atsakymo aš gaunu šaltą šypsnį ir komplimentą, kad „esu rusiškos propagandos produktas“.
Sugrįžimas į vaikystę
 
Aš pionierė.
Vienintelė vieta Lietuvoje, kur aš jaučiuosi kaip namuose, tai Grūto parkas, ar kaip jį čia vadina – Sovietinio periodo parkas. Čia man vėl 16 metų, ant krūtinės pas mane dega komjaunuolio ženkliukas, o priekyje – šviesus rytojus. Ir aš dar daug senučių pravesiu per kelią. (Mano asmeninis komjaunuolės rekordas – dešimt senučių į dieną. Senutės labai išsigąsdavo, bet eidavo paskui mane nesiginčydamos, kaip avelės.)
Ant parko vartų – Lietuvos socialistinės Respublikos herbas su kūjų ir pjautuvu. „Viskas tapo aplink jaunatviška ir žalia“ – dainuoja iš reproduktoriaus Liubov Orlova. Tarp nuostabios, raminančios gamtos – kaimo klubas, automatai su gazuotu vandeniu, tarybinis garvežys, „kuris lekia į priekį“, namelis-skaitykla.
Šio genialaus parko parko savininkas – Lietuvos verslininkas Vilimas Malinauskas, praeityje žinomas kolūkietis, o dabar milijonierius, uogų ir grybų karalius (gėrio, šioje miškingoje Lietuvoje pakanka). Būtent šis darbštuolis pasiūlė nesiųsti visus tarybinius paminklus į perlydimą, o atiduoti jam sukuriant unikalų muziejų.
Pakelėse – daugybė Leninų, Stalinų, Dzeržinskių, Marksų ir Engelsų, sovietiniai partizanai ir Lietuvos herojai-komunistai. Vietinėje kavinėje, sėdint prie karšto kamino, galima užsakyti tarybinius „duoninius“ kotletus „Ate, jaunyste“, kilkę su „akytėmis“ ir svogūnais, ir išgerti degtinės iš „granionų“ stiklinių su užrašu „ už Marksą, Leniną ir Staliną“.
Įspūdingas parkas aptvertas spygliuota viela ir sargybiniais bokšteliais. Bet kaip ne keista, būtent čia jautiesi jaukiai ir saugiai. Ten, už spygliuotos vielos – nauja demokratinė Lietuva, kur sudarinėjami „tautos priešų“ sąrašai, atleidžia neįtikusius iš darbo žurnalistus, klausosi telefonų, daro kratas rusų mokyklose, apklausinėja vaikus, užveda baudžiamąsias bylas „neteisingiems“ mokytojams, naktimis paišo ant sienų svastikas. Kol kas tai tik šešėliai didelio teroro. Bet jei jūs atsisėsite ant sodo suoliuko, išgersite dar šimtą gramų, jūs pamatysite, kas jūsų laukia už sargybos namelio būsimoje „progresyvioje NATO Lietuvoje“. Tas pats. Nepakeičiamas. „Juodasis Varnas“? (Черный воронок)… 
Darja Aslamova, Komsomolskaja Pravda
PAPILDYMAS
Vaizdo įrašas (apie kurstomą isteriją Pabaltijyje, gyventojų nelojalumą valstybei, provokacijų galimybę).
Šauksmas

Leave a Reply