Lietuva virsta policine valstybe, kurioje įteisintas nesankcionuotas piliečių šnipinėjimas ir baudimas

Kai nusikaltimas tampa įstatymu – pasipriešinimas tampa pareiga

pagal ketvirtadienį (gruodžio 11) priimto „kibernetinio saugumo įstatymo“ nuostatas, policija vien tik to užsimaniusi ir be teismo leidimo galės atjungti žmonėms internetą 2-iems paroms. (12 straipsnis)

Ką reiškia galės atjungti be teismo leidimo?

Ogi tą, kad jos veikla bus visiškai nekontroliuojama – užsimanys – atjungs, o vėliau pasiteisins, esą – „visi požymiai rodė, kad tai buvo kibernetinis teroristas“. Nėra jokio tokios veiklos detalizavimo, kaip, beje ir atsakomybės.

Ir kas ne mažiau įdomu, remiantis tuo pačiu motyvu galima bus 48 val. be teismo leidimo sekti bet kurį pilietį, kurį užsimanys sekti tą daryti įgalioti asmenys. Užsimanys ir seks, Tiesiog šiaip sau.

Ir pasiteisinimas bus lygiai toks pats – „atrodė, jog įtariamasis (-oji) užsiiminėjo internete neleidžiama veikla“. Ir už tą „atrodė“ taip pat negrės jokia bausmė, nes įstatymas to nenumato. O gal ir teisintis nebus prieš ką, nes Lietuvoje nebeliko kam pasiskųst dėl pareigūnų savivalės.

Kas dar įdomu – pareigūnai galės įpareigoti interneto paslaugų tiekėją nepranešti sekamam asmeniui apie jo atžvilgiu taikomas priemones (šnipinėjimą), tad suprantama, kad niekas ir nesiskųs dėl tos paprastos priežasties, kad to fakto tiesiog nežinos.

Ir visiškai ne faktas, kad tas interneto tiekėjas surinkęs tam tikrų duomenų bazę (kaip bus iš jo reikalaujama), nepanaudos to saviems tikslams, kaip beje ją gali panaudoti ir įgalioti ją rinkti asmenys.

Įsivaizduokime, policija kaupia duomens apie visus (nes turi tam galimybę) ir atėjus momentui tuos duomenis panaudoja, kad ir šantažui, siekiant pridengti kokį savo darbuotoją padariusį nusižengimą. Tiesiog tam, kad būtų atsiimtas teisminis ieškinys prieš darbuotoją. Čia variantų yra begalybė ir didžioji jų dalis balansuoja ant teisėtumo ribos, o gal netgi jau ir už jos.

Kitaip tariant, įstatymas įteisina nusikaltimą prieš konkretaus žmogaus privatumo saugumą, kas visiškai prieštarauja konstitucijai, esą vardan to, kad būtų išsaugotas abstraktus kibernetinis saugumas.

Konstitucija:
22 straipsnis
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą
.

Tai ką saugo dabar priimtas įstatymas – konkrečius gyvus žmones ar kažkokį abstraktų kibernetinį saugumą? Suprantama, kad šiandien apie žmones galvojama mažiausiai, todėl nejučia kyla sekantis klausimas – kas gi sėdi valdžioje ir kam jie dirba, jei jau žmonės jiems nerūpi?

Čia klausimas retorinis, nes valdžioje sėdi ne mūsų statytiniai, deja, tas jau seniai akivaizdu kiekvienam mąstyti dar sugebančiam piliečiui.

Ir visiškai neaišku kada ten pasodinsime savus, nes horizonte tų galimų savų nesišviečia, tačiau kažkur toli dar matosi laisvesnių valstybių, nei mūsų kolonija, kurioje kvėpuoti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Bet įtariu, kad jei jau išgyvenome komunizmą, tai liberalizmo grimasas išgyvent bus lengviau, juolab, kad pasikaustysime labiau informacinių technologijų srityse, žinosime kaip apeit šnipus, labiau filtruosime savo pokalbius ir pašnekovus, dažniau susitikinėsime gyvai su draugais, palikę mobiliuosius namuose, kad per juos neįmanoma būtų pasiklausyti.

Tai atgaivins tikros draugystės sampratą ir tikrai praskaidrins gyvenimą. Mes visi per daug pasinėrėme į virtualius santykius, per daug ėmėme tikėti visokių elektroninių peticijų, protestų, straipsnių poveikiu valstybės gyvavimui, visai pamiršdami, kad mūsų valdininkai veikia realioje erdvėje ir daro realią įtaką mūsų gyvenimui, kuris, reikia tą pripažinti darosi vis sudėtingesnis.

Todėl norėdami atsilaikyti prie šių, mūsų kolonijai priskirtų administratorių daromą neigiamą poveikį mūsų gyvybinei erdvei, turėsime pereiti į tą pačią realią erdvę, kurioje randasi ir jie. Virtuali erdvė beliks reikalinga tik jų darbų viešinimui.

Tikras darbas vyks tikrame gyvenime. Kuriame bus ir pergalių, ir pralaimėjimų, ir liūdesio ir linksmybių. Toks ir yra tikras gyvenimas.

Ir dar… mes dabar žinosime tiksliai, pavardėmis bei pagal išvaizdą, kas konkrečiai Lietuvoje nelinki gero jos žmogui, ir tuo pačiu nelinki gero visai Lietuvai bendrai. Mes dabar žinosime tuos žmones ne pagal jų deklaruojamus tikslus, o pagal jau atliktus jų darbus. Kiekvieno, balsavusio už šį, įteisinantį savų piliečių šnipinėjimą be tesimo leidimo “įstatymą”, be viso ko prieštaraujančio mūsų pačių konstitucijos 22 str., pavardės yra čia. Beje, kyla įtarimas, kad didžioji dauguma tos konstitucijos net neskaitė, kas daro gėdą visai šalies politinei sistemai.

Tačiau linksmiausia dalis prasidės tada, kai dabartiniai politikai, kažkada supras, kad ir juos pačius kažkada galės sekti, kai jie neturės nei valdžios, nei įtakos. Bus smagu tuomet pamatyti jų veidų išraiškas, jei iki to meto šis įstatymas nebus atšauktas kaip visiškai neatitinkantis nei konstitucijos, nei Europos nuostatų apie žmogaus privatumo saugumą.

Arvydas Daunys

šaltinis: sarmatas.lt

Leave a Reply