Lietuviškoji etnokultūra ir jos perspektyvos Lietuvoje

„Valstybės turinį sudaro tai, ką materialaus ir dvasinio sukūrė žmogus. O tai yra ne kas kita, kaip kultūros sąvokos apibrėžimo esmė“, – sako seimo narys Vytautas Juozapaitis savo straipsnyje
„Hibridinio karo partizanai kultūroje“. Pagal šį apibrėžimą kultūra nuolat kinta, keičiantis valstybei. Bet kartu su valstybe, keičiasi ir kultūros turinys. Mes turime tą kultūrą, kurią patys, būdami laisvi, susikūrėme. Išstodami iš TSRS, mes įgijome taip karštai trokštą laisvę. Čia – ne tragedija, o laimė. Tragedija ji pavirto tuomet, kai visiškai nesuvokdami rinkos reikšmės, mes visu greičiu pasileidome į priešingą į nuo mūsų rinkų pusę – į išsvajotuosius Vakarus. Tuomet žlugo Lietuvos pramonė, kurios produkcija buvo tiekiama TSRS. Tais laikais mes buvome kaip šiandienos ukrainiečiai: norėjome turėti Vakarų gyvenimo lygį, beatodairiškai griaudami ir gadindami tuos istoriškai susiklosčiusius ekonominius įrankius ir santykius, kurie ir leistų tą lygį pasiekti. Tokia yra lietuviškos kultūros materialiosios dalies istorijos esmė.
Kazimieras Juraitis 2013Kitos, dvasinės kultūros sąvokos sudedamosios dalies, kitimas vyko panašiai, kaip ir materialiosios. Diduma mūsų visuomenės dalies išaugo TSRS, kur „draugystė“, „brolybė“, „kolektyvas“ ir panašios sąvokos buvo ne tušti propagandiniai žodžiai, o ideologinis – moralinis asmenybės moralinio – dvasinio gyvenimo mūras. O pamatuose, kaip ir tūkstančius metų, buvo besikeičiančioje religijoje atsispindinti, bet savo esmę išlaikanti lietuviškoji etnokultūra su pagrindinėmis jos  vertybėmis: dora, garbė, skaistybė ir pan.. Patekus į Vakarų glėbį paaiškėjo, kad raudonų plytų mūras, suklijuotas brolybės skiediniu, visiškai nepatikimas, nes ten galioja kiti komponentai: išnaudojimas ir negailestinga konkurencija. O anksčiau visados planuojama kultūra tapo priklausoma nuo pagrindinio rinkos dėsnio, kuris skelbia, jog ekonomiką turi natūraliai reguliuoti paklausa – pasiūla. Kultūra – ekonomikos dalis (arba pagal seimo nario pateiktą kultūros apibrėžimą – atvirkščiai), todėl jai galioja lygiai tokie patys dėsniai, būtent todėl naujomis neplaninės ekonomikos sąlygomis, ji tapo pasmerkta. Mat TSRS imperijoje kultūra buvo ideologinio ginklo dalis, o menininkai buvo visuomenės elitu. Tarybinei kultūrai lėšų buvo negailima. Todėl ir Lietuvoje  kultūra niekados taip neklestėjo, kaip TSRS laikais. Kiekviena didesnė gamykla, kurių buvo apstu, turėjo savo meno kolektyvus, kiekvienas tarybinis ūkis ar kolūkis turėjo savo kultūros namus, o kompozitoriai kūrė sudėtingų žanrų (operų, baletų) kūrinius, turėdami realią viltį, kad jie bus pastatyti. Žinoma, pageidautina sąlyga buvo laiku pašlovinti Partiją ar Leniną. Bet šlovinimai praėjo, o kūriniai, turintys liekamąją vertę – liko. Ar jie pasidarė sovietiniais nuo to, kad sukurti anais laikais? Didžioji jų dauguma, be abejo, ne. Juose įpinti lietuviškosios tapatybės fragmentai iš tų pamatų, kurie visados lieka, sugriuvus pastatui. Tie pamatai – tai Etnokultūra (šviežiausias to pavyzdys: šiais metais studentiškų chorų XVI-ame festivalyje buvo atliekama Giedriaus Kuprevičiaus  kantata „Pagonių giesmės“, sukurta1969-aisiais. Kantatoje panaudoti   Juditos Vaičiūnaitės, Mykolo Karčiausko, lietuvių liaudies tekstai. Ar galėtų tokios išliekamosios vertės kūrinys gimti šiandien? Vargu, nes tokiems kūriniams nėra pastovios pakankamo finansavimo sistemos). Todėl šiandien saugotinai kultūrai būtina priskirti ir tuos sudėtingų žanrų kūrinius, kurie buvo sukurti okupacijos sąlygomis LTSR. Nes būtent tais laikais jų sukurta tiek daug, pasauliui jie būtų įdomūs ne tik kaip išnykusios imperijos reliktas.

Partizaniškumo sindromas, kurį mini Vytautas Juozapaitis, Lietuvoje veikė visada. Dažniausiai jis būna paprasčiausias biurokratiškas neveiklumas, bet kartais būna ir patriotiškas. TSRS laikais jį dažnai buvo galima vadinti trispalviu. Nes kas gi, jei ne lietuviškasis patriotizmas, vertė Antaną Sniečkų apgaudinėti Maskvą, kai atstatinėjo Trakų pilį, ar statė Operos ir baleto rūmus? (Tokiais ir panašiais atvejais, kurie pasitaikydavo dažnai, jis būdavo kaltinamas nacionalizmu). Dažnai pasitaikydavo ūkiško pobūdžio partizaniškumo, įgyjančio sabotažo formą, kada  išmintingesni tarybinių ūkių ir kolūkių vadovai apgaudinėdavo Maskvą, meluodami apie kukurūzų ar kitų kultūrų pasėlių plotus. (Chruščiovui kilo idėja masiškai pereiti prie kukurūzų auginimo visoje TSRS, o jie Lietuvoje prastai augo, todėl ūkiškai mąstantys vadovai tam tyliai priešinosi, kad nežlugdytų ūkių). Na, o tikrasis partizanų judėjimas, kaip visi žinome, pralaimėjo, nusinešdamas su savimi daugybę aukų.

Partizaniškumas, kurį turi omenyje Vytautas Juozapaitis – kitoks. Matyt, seimo narys turi omeny, kad prisitaikėliškumas, kuris buvo būtina sąlyga, norint išlikti TSRS, veši ir dabar. Tikriausiai jis turi omenyje, kad būdami ilgai okupuoti, mes neišmokome gyventi laisvės sąlygomis. Ginčytis su tuo – neįmanoma, nes tai yra objektyvi duotybė, fakto konstatavimas. O prisitaikymas prie aplinkybių, norint išlikti – viena iš nekintančių lietuvių savybių. Vakar – raudonas kaip TSRS vėliava, šiandien – žydras kaip EU vėliava. Paprasti žmonės, ne politikai tokią savybę vadina išverstaskūriškumu, kailio keitimu. O politikoje tai toks pat dėsnis, kaip gamtoje besikeičiantys metų laikai. Tie, kurie to dėsnio nepripažino ir pagal jį gyventi nenorėjo, TSRS laikais važiavo į Sibirą. Šiandien tokie – tremiami į politikos užribį. Šis dėsnis veikia visame pasaulyje, bet Lietuvoje, kaip ir visose Rytų Europos šalyse, politika turi ypatumų: beveik nėra skiriamųjų ideologinių ribų tarp partijų. Taip atsitiko todėl, kad Vakarų šalyse, klasinėje visuomenėje per šimtmečius susiformavo politinis – ekonominis visuomenės elitas, išsikristalizavo atskirų partijų skirtinga ideologija. Pas mus gi politinis elitas susiformuoti nesuspėjo, partijos sulipdytos pagal interesų grupes. Štai kodėl jos viena nuo kitos iš esmės niekuo nesiskiria, o paviršutiniški šūkiai, deklaruojantys siekiamybes, yra daugiau reklaminio pobūdžio, skirti rinkėjų balsams gauti, o ne esminiams skirtumams pabrėžti. O politinė kova tarp partijų, tai kova ne tarp ideologijų, o konkurencinės grumtynės tarp įtakos grupių, įgavusi politinę formą. Todėl nelankstūs politikai, norintys partijoms suteikti ideologinės kovos pobūdį, niekam nepatogūs ir išstumiami iš politinio gyvenimo. Stebėtojas per rinkimus mato, kaip politikos analitikai ir ekspertai svarsto, kad „šita ar kita partija pretenduoja į tos ar kitos partijos rinkėjų dalį, kadangi daro tą ar aną, deklaruoją šitąjį ir anąjį“. Ir tos prognozės dažnai pildosi. Galima drąsiai teigti, kad absoliuti dauguma rinkėjų inertiški, bet nesunkiai valdomi ir nuspėjami.

Dabar – virsmo laikotarpis. Stovime ant didžiulių pasaulinių geopolitinių kataklizmų slenksčio. Transatlantinės sutarties  su JAV pasirašymas leidžia nesunkiai prognozuoti, kad Europos pramonėje prasidės panašios permainos, kurios buvo Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo. Beprasidedančio karo tarp Rytų ir Vakarų atveju, Lietuva itin pažeidžiama, jos perspektyvos liūdnos. Blogiausiu atveju jos išvis neliks, geriausiu – mūsų laukia nuskurdusio, mažai apgyvendinto krašto likimas. Su silpna pramone, sunaikintu žemės ūkiu, negausia ir sena visuomene.

Lietuvos etnokultūra – vienintelė dar neprivatizuota tautos paveldo dalis. Perdėtai dėmesingas požiūris į kultūrą, ypač į etnokultūrą – vienintelis lietuvių tautos, kaip tokios, išlikimo garantas.
„… literatūra, švietimas, religija, tautinė saviraiška, istorinė atmintis – štai esminis kultūros žmonių skiriamasis bruožas“, – savo straipsnyje sako seimo narys Vytautas Juozapaitis. Išlikdami pragmatiškais, kultūros žmonėmis turėtų tapti visi Lietuvos politikai. Bet būdami pragmatiškais ir norėdami gauti savo rinkėjų balsus,  jie negali ir keisti savo politinių pažiūrų (bet ne požiūrio į kultūrą). Todėl mokėjimas laviruoti tarp skirtingų partijų ir su jomis susitarti, nekeičiant savo politinių nuostatų – būtina sąlyga, norint išlikti tokio valstybinės reikšmės kultūrinio – strateginio – išlikimo projekto, jeigu toks projektas užgimtų, epicentre. O šiame epicentre pagal natūraliai susiklosčiusias aplinkybes efektyviai gali būti tik vienas politikas – seimo narys, šešėlinis kultūros ministras Vytautas Juozapaitis. Ta aplinkybė, kad jis priklauso partijai, ypač radikaliai reiškiančiai proeuropietiškas ir proamerikietiškas nuotaikas, teoriškai tik padidina tokio projekto sėkmę.

Paradoksalu, bet būtina tokio masto kultūros projekto sėkmės sąlyga – hibridinio karo partizanai. Šį kartą – trispalviai.

Kazimieras Juraitis

Šauksmas

Leave a Reply