Lietuvos kariuomenės šauktinių tema

Buvęs vyr. LR kariuomenės kapelionas maj. A.Bulotas

Seimui sugrąžinus privalomąją karinę tarnybą, Lietuvoje nerimsta diskusijos dėl šauktinių. Kaip buvęs kariuomenės vyriausiasis kapelionas, atsakingas už karių dvasinę ir patriotinę dvasią, bandau suprasti prielaidas, kurios yra būtinos šiam sprendimui. Rusijos keliama grėsmė yra svarbus faktorius, tačiau juo negalima pridengti moralinės stiprybės trūkumo.

kariuomeneManau, kad per 25-ius Lietuvos Nepriklausomybės metus buvo mažai stengtasi, kad mūsų jaunimas mylėtų Tėvynę ne vien iš materialinių išskaičiavimų. Dabar susidaro įspūdis, jog būdami silpni savo šalies ir žmonių patriotai, politikai bando gundyti jaunimą tuo, kuo paprastai gundosi patys, kas jiems dažnai yra vienintelė vertybė – pinigais.
Žinoma,  nepavyko  jaunosios kartos padaryti aklais, kad nematytų, kaip buvusieji komunistai kviečia  mylėti Tėvynę, o patys kartais tampa liokajais kitam „sojūzui“. Seniai juos reikėjo „išliustruoti“, įdarbinti kiemsargiais, o ne ministrais. Tuomet nuo Sausio 13-osios barikadų jaunimas nebūtų išvažiavęs braškių  skinti, bet būtų buvęs naujos Nepriklausomos Lietuvos karininkais ir kareiviais, savo tėvų ir senelių  tradicijos mylėti ir ginti Tėvynę tęsėjais.
Kita vertus, kas iš 700 000 emigrantų, išgintų iš Tėvynės, norės ginti politikų-vasalų klaną, kurie tikisi, kad jauni kariai mylės politikų nemylimą Lietuvą? Patriotiškiausi asmenys yra išstumti iš valstybės valdymo, jeigu jie nepriklauso partijai ir nevykdo politinės grupuotės interesų. Dviejų tironų – Stalino ir Hitlerio – Europos padalijimo logika veikia ir Lietuvos politikų tarpe, kai pozicija ir opozicija vėl dalijasi įtakos ir interesų sferas, nepaisant visuotinės piliečių gerovės. Tėvynės reikalas ir meilė turi būti tik pozicija, be jokios opozicijos.
Noriu atkreipti dėmesį į pagarbos svarbą už laisvę kovojusiems žmonėms, kurie dabar yra pensininkai. Jaunimas mato, kaip yra su jais elgiamasi, kaip apvaginėjamos ir taip oriam pragyvenimui nepakankamos pensijos, kaip jie pasitinkami prie Seimo guminėmis kulkomis, su jais net nesišnekama. Tokia valdininkų nepagarba jų atžvilgiu silpnina patriotinę moralę.
Mano galva, reikėtų labiau akcentuoti Tėvynės istorijos kilniausius pavyzdžius ir jų pažinimą diegti jau mokyklose. Pamenu, kai NATO kapelionai pirmą kartą išgirdo apie Lietuvos istoriją, buvo susižavėję ir ragino plačiau skleisti pasaulyje jos pažinimą. Jie teigė, jog patys neturi tokios garbingos istorijos kaip Lietuva, nes jų protėviai buvo užkariautojai, išstūmę indėnus iš jų teritorijų, vėliau juodaodžių vergovės ir rasizmo palaikytojai.
Patriotizmo pavyzdžiu galėtų būti žydai, kurie bėgo iš TSRS komunistinio „rojaus“ į savo istorinę tėvynę ir ten noriai atliko pilietinę pareigą ginti Tėvynę. Izraelio merginos ten net nežiūri į kariuomenės krikšto negavusį ir šaliai pareigos neatlikusį vaikiną. Jų meilė savo tautai yra tokia stipri, jog ir Lietuvoje žydas paprastai nepraeina pro įžymesnį paminklą ar pastatą, kuris mena žydų tautą.
Pasigendu kareivių dalyvavimo televizijos laidose. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais matėme ne tik Karo akademijos kariūnų chorą „Duokim garo“ laidoje, bet ir kareivių (pavyzdžiui, generolo S.Madalovo) pasisakymus atvirose diskusijų laidose. Tai buvo tiesiogines laidos, kuriose nežinojai, kokį klausimą tau užduos. Kariai nesivaržė kalbėti ir vadas nesigėdijo dėl kareivių pasisakymų, nes tai buvo tie, kurie žinojo, kokiai Lietuvai jie atėjo tarnauti.
Pamenu, kaip blokados metu šaltose kareivinės karinių pratybų metu prakaituoti rūbai išdžiūdavo tiesiog ant kareivių kūnų, tik nakčiai jie gaudavo antrą šiltesnį apklotą. Ir nė vienas nesiskundė, kad sunku ar nenori tarnauti. Jie matė vadą, matė kapelioną naktinių pratybų metu drauge su jais, kartu atokvėpio akimirką besišildančius naktį prie laužo liepsnos, diskutuojant jaunimui rūpimais klausimais. Palyginus su tais laikais, dabar kareivinės yra kaip dviejų žvaigždučių viešbučiai, puikus maistas, skalbyklos, sporto salės, laisvalaikio pramogos ir t.t.
Bet kad ugdymo modelis ir būdas ne tas, nes dabartinis jaunimas mažai ryžtingas mylėti savo Tėvynę. Siūlyčiau ir kariuomenėje, ir mokyklose susipažinti su garsaus išeivijos lietuvio (sugrįžusio tarnauti Lietuvai) publicisto, tarpukario Lietuvos karininko kapitono V.Bražėno giliomis tarptautinėmis įžvalgomis apie grėsmes valstybingumui. Jokie reklaminiai klipai, teatralizuoti artistai per televiziją nepakels patriotiškumo. Manau, tai susiję su kario DVASIA, kuri yra daugiau nei tankų ar karių skaičius. Kadaise romėnų karys priešą stulbino dvasios viršenybe prieš kūną, į liepsnas įkišdamas savo ranką. Tą dvasios viršenybę prieš kūną ir materialius išskaičiavimus parodė ir paskutinis Lietuvos partizanas. Tos kario dvasios pasigendu dabartinių šauktinių politikoje.

laisvaslaikratis.lt

Šauksmas

Leave a Reply