Lietuvos žemės ūkio vystymo vizija (siūlymas svarstymui) video

ĮVADAS

  1. Ekologinė situacija ir dirvožemių pakitimai.

Šalyje dėl intensyvios žemės ūkio veiklos ir nekontroliuojamos chemizacijos užteršti paviršiniai ir gruntiniai vandenys, mažėja natūralių pievų ir miškų plotai, nyksta laukinė augalija ir gyvūnija. Dirvožemiai užteršiami pesticidais, dėl didelio mineralinių trąšų kiekio didėja vandenų eutrofizacija, (Eutrofikacijaekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų pertekliaus, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių.) gruntinių vandenų užteršimas nitratais ir t.t.

Valdas Stokna 01Dirvožemiai nualinami intensyviu dirbimu, jų struktūra pakinta tiek, kad augalai negali normaliai įsisavinti maisto medžiagų ir netgi tręšiant didelėmis trąšų normomis ž.ū. rentabilumas nuolat mažėja. Dirvožemiai užteršti pesticidais, dėl užterštumo ir struktūros pakitimų (kurie atsiranda dėl nuolatinio dirbimo ir organinės medžiagos dirvose mažėjimo) nyksta juos atstatanti mikroflora – mažėja dirvožemių derlingumas, pakinta mikrobiologinė dirvožemio sudėtis kas sąlygoja dirvų rūgštėjimą, į dirvą (dirvožemį) nepatenka oras jie tampa „negyvais“.

  1. Maisto kokybė.

Dėl tokio ūkininkavimo maisto produktai žemos maistinės vertės, užteršti pesticidų likučiais ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Gyvulininkystės produktai dėl šėrimo taip augintais pašarais taip pat užteršti minėtomis medžiagomis bei medikamentais, naudojamais gyvulių šerime. Žmonių maisto racionas labai nesveikas dėl maisto produktų gamybos metu naudojamų daugybės kenksmingų medžiagų ir pačių maisto medžiagų neteisingo „reitingavimo“: pvz. gyvuliniiai riebalai keičiami pigesniais augaliniais, gyvuliniai baltymai – soja ir pan..

  1. Ūkininkų ekonominė situacija.

Dėl sumažėjusio žemės ūkio rentabilumo ūkininkai negali išgyventi be subsidijų. Dėl išnaikintų vietinių augalų ir gyvūnų veislių ir atvežtinių, nepritaikytų auginimui Lietuvoje ž.ū. tampa vis rizikingesnis, naujos kultūros reikalauja didesnės cheminės priežiūros, dėl ko dar labiau teršiama žemė.

Intensyvaus ūkininkavimo modelis, kai naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai, gilus žemės dirbimas, yra nerentabilus. Suskaičiavus išlaidas, pajamos gautos pardavus produkciją rinkos kaina dažnai būna mažesnės (gelbsti subsidijos). Taip ūkininkaujant gaunami didesni derliai, tačiau didesnė dalis pajamų taip ir iškeliauja užsienio pardavėjams už trąšas (išskyrus Achemą), pesticidus, techniką. Valstybė priversta vis didinti išmokas tam, kad padengtų nuostolius.

Kai ūkininkaujama tradiciškai, atsisakius purškimų, trąšų, sunkiosios technikos – išvengiama didelės dalies nebūtinų išlaidų, gaunamas mažesnis derlius, tačiau jis padengia gerokai sumažėjusias išlaidas, o ir pelnas liktų Lietuvoje.

Intensyvaus ūkininkavimo energetinės sąnaudos – nuolat tręšiant, naudojant pesticidus, herbicidus ir giliai dirbant žemę – ženkliai didesnės, negu gaunama energija iš užaugintos produkcijos.
TAIGI DIDESNI DERLIAI GAUNAMI TIK NAFTOS RESURSO SĄSKAITA.

Ūkininkaujant tradiciškai, be mineralinių trąšų, pesticidų, nenaudojant gilaus žemės dirbimo – energijos sunaudojama gerokai mažiau, negu gaunama iš užaugintos produkcijos.

Neatsakinga ir netgi pavojinga visą žemės ūkį statyti ant besibaigiančio naftos resurso, nes įvykus naftos krizei ir ženkliai pabrangus naftos produktams, neišvengiamai bus pažeistas Lietuvos maisto suverenitetas.

Dar viena problema – asmeniniai, mažos šeimos prižiūrimi ūkiai nenašūs, žmonės pervargsta, o jeigu naudojamas samdomas darbas – sumažėja atsakomybė už gaminamą produktą, krenta produkcijos kokybė. Visais laikais našiausias buvo kolektyvinis arba didelės šeimos prižiūrimas ūkis. Kadangi didelių šeimų jau nėra, reikia grįžti prie našaus kolektyvinio ūkininkavimo.

TIKSLAI

  1. Ekologinės situacijos gerinimas.
  2. Ūkių rentabilumo ir savarankiškumo didinimas.
  3. Kokybiško maisto gamyba.
    Vietinės rinkos aprūpinimas aukštos kokybės sveikais maisto produktais ir ž.ū. žaliavomis. Maisto suverenitetas – valstybė turi pilnai apsirūpinti visais maisto produktais,
    o atliekamus eksportuoti.

VIZIJA

  1. Ekologinė situacija ir dirvožemiai.

Turi būti uždrausti visi augalų apsaugai naudojami pesticidai ir ribojamas mineralinių trąšų naudojimas.
1 galimas variantas: jeigu išlieka valstybės (ar bendruomenės, ar kitos organizacijos) parama ūkiams pagal įv. programas – skatinami mišrūs, uždaro ciklo ūkiai, kuriuose visos atliekos (mėšlas, šiaudai ir pan.) sunaudojami dirvos gerinimui.
Ūkiai, kurių realizuojamoje produkcijoje randama pesticidų ar kitų kenksmingų medžiagų, netenka teisės į paramą bent penkiems metams. Numatomos baudos už pesticidų naudojimą ir mineralinių trašų naudojimą virš nustatytos normos.

2 galimas variantas: kuriamos pelno siekiančios organizacijos (pvz. asociacijos, bet gali būt ir privatus kapitalas), kurios dirba tik su ekologiškai užaugintomis žaliavomis ir užsiima rinkos kūrimu aukštos kokybės maisto produktams ir ž.ū. žaliavoms, superka iš ūkininkų perteklinę produkciją ir ją perdirba iki galutinio produkto (pvz. mėsos ir pieno produktų perdirbimas,
duonos kepyklos, linų apdirbimo įmonės ir pan.) tuo pačiu kontroliuodamos ūkininkų auginamos produkcijos kokybę per kainas.

 Ekologinio ūkio statusas turi keistis – ekologiniu laikytinas ne pasyvus, t.y. neteršiantis, bet aktyvus, t.y. didinantis produktyvumą, gerinantis dirvožemį ūkis.
Skatinama ekstensyvi gyvulininkystė (pieniniai galvijai, avys, kiaulės), tokia pat ganyklinė paukštininkystė (vištos, žąsys, kalakutai), ekologiška sodininkystė.
Taip pat ekologiniame ūkyje negali būti naudojamas gilus dirvos įdirbimas arba jis turi būti ribojamas iki pvz. vieno karto per 3–4 metus.

Nemokamos išmokos už pasėlius ir kt. naudmenas. Ūkininkai skatinami kainų skirtumu. Valstybinės ir kitos perteklinę produkciją superkančios ir su ūkininkais sutartis sudarančios įstaigos privalomai nustato skirtingas kainas už skirtingos kokybės produkciją. Brangiausiai mokama už ekologiškų mišrių ūkių produkciją, o pigiausiai už specializuotų. Jeigu tręšiama min. trąšomis – produkcijos kaina mažėja, jeigu auginama natūraliai – didėja. Lygiagrečiai vykdomas švietimas apie maisto kokybę, skatinant visuomenę nepirkti neekologiškos produkcijos.

Ribojami monokultūrų (javų, techninių kultūrų, daržų) plotai, į didelius laukus privalomai įterpiant ekstensyvias ganyklas ar ekologinius sodus. Vientisas monokultūrinis laukas negali būti didesnis kaip 10 ha, o didesniuose plotuose ne mažiau 50 proc. turi sudaryti kas nors iš išvardintų variantų: miškas, natūrali pieva, kita natūrali augavietė, ekstensyvi ganykla ar ekologiškas sodas (su natūralia žoline danga).

Įvedamas „ekologijos“ mokestis už ūkyje naudojamą ž.ū. techniką. Koeficientas skaičiuojamas pagal technikos galingumą: kuo galingesnė technika (sumuojant visą turimą techniką), tuo didesnis mokestis. Tai turi paskatinti ūkininkus be reikalo nenaudoti galingos technikos ir ieškoti variantų kaip apsieiti be jos. Negali būti jokių technikos pirkimo kompensavimų. Taip pat kompensacijų už kurą.

  1. Žemės nuosavybė. Valstybinė, privati ir kolektyvinė.
    Prioritetas: valstybinė ir kolektyvinė žemės nuosavybė.
    Privačios nuosavybės dydis ribojamas.
    Iš valstybės nuomojamų plotų dydis neribojamas.
    Kolektyvinės nuosavybės dydis neribojamas, bet nustatomas maksimalus žemės plotas, tenkantis vienam kolektyvo nariui (pvz. 20 ha).
    Ž.ū. paskirties žemę nuosavybėje gali turėti tik ūkininkai, tiesiogiai vystantys žemės ūkio veiklą. Taip pat tik kolektyvai (organizacijos), tiesiogiai vystančios ž.ū. veiklą.
  1. Ūkininkavimo būdai.

Ūkio dydis neribojamas. Kadangi Lietuvoje didžiausią žalą daro dideli monokultūrų plotai ir intensyvus žemėms dirbimas (neskaitant teršimo pesticidais, kurį būtina besąlygiškai uždrausti), palaikomi ir skatinami tokie ūkininkavimo būdai, kuriems nereikia intensyvaus dirbimo: pvz. ganyklinė gyvulininkystė, ekologiška sodininkystė ir daržininkystė, javų ir techninių kultūrų auginimas su paviršiniu dirvos įdirbimu.

  1. Prioritetinės ūkio sritys.
    Statusai (švarios gamybos ūkis, natūrinis ūkis, kultūros paveldo ūkis).

Skatinamas vietinių, genetinio paveldo kultūrų ir gyvulių auginimas: pvz. pieninė galvijininkystė, lašininių kiaulių, žąsų, rugių, linų auginimas.
Palaikomos organizacijos, gaminančios tautinio paveldo produktus iš supirktos produkcijos. Skatinamos ūkininkų kooperacijos, gaminančios galutinį produktą ir jį parduodančios
vietinei rinkai. Skatinami ūkiai, turintys savo veislininkystės bazę.

Įsteigiamas prestižinis “Kultūros paveldo ūkio” statusas. Kultūros paveldo ūkis (KP) – tai mišrus natūrinis ūkis, kuriame auginamos tradicinės kultūros ir kuris pilnai apsirūpina savo maistu bei žaliavomis ir realizuoja jų perteklių. KP ūkyje vyksta produkcijos perdirbimas iki galutinio produkto, o ūkininkavimo būdai atitinka tradicinius natūrinio ūkininkavimo būdus. KP ūkis turi savo veislininkystės bazę ir t.t. Tokiems ūkiams turi būti taikomos mokesčių lengvatos iki visiško atleidimo nuo mokesčių. Turi būti imamasi visų priemonių, skatinančių atkurti tradicinį mūsų krašto ūkio modelį.

  1. Ž.ū. mokslo įstaigos. Mokslo įstaigos įpareigojamos užsiimti vietinių augalų ir gyvūnų veislių genofondo palaikymu.
    Genofondinių ž.ū. augalų ir gyvūnų veislininkystė – valstybės remiama sritis.
    Remiami ir ūkininkai, kurie prisideda prie veislininkystės ir yra kontroliuojami mokslo įstaigų. Visos naujos veislės turi privalomai praeiti rajonavimo procedūras.
    Švietimo įstaigų prioritetai:
    rengti ekologinio, mišraus ūkininkavimo specialistus ir selekcininkus, didinti vietinių augalų ir gyvūnų veislių produktyvumą, kartu didinant produkcijos kokybę, palaikyti ir prižiūrėti eksperimentinius ūkius, kuriuose vykdomi vietinių kultūrų ir vietinių veislių bandymai ir veislininkystė.
  1. Valstybės (bendruomenės, kitos organizacijos) vaidmuo palaikant žemės ūkį.

Valstybė nustato žemės ūkį prioritetine šalies ūkio sritimi.
Valstybė ar kita organizacija planuoja maisto produktų ir žaliavų poreikį vietinėje rinkoje ir atitinkamai reguliuoja produkcijos supirkimo kainas. Taip pat numato eksporto galimybes ir kuria išorinę rinką unikaliems tautinio paveldo produktams. Nustato ūkininkų skatinimo mechanizmus per kainų politiką ir represinius mechanizmus. Rengia valstybinius užsakymus, sudaro sutartis su stambiais ūkininkais ir kolektyvais.
Tuo gali užsiimti ir privatus kapitalas, ir ūkininkų kolektyvai (skatinimu, užsakymais, eksportu). Kuria kontroliuojančias įstaigas, kurios kontroliuoja ž.ū. produktų kokybę, ūkininkavimo būdus ir baudžia už ūkinius nusikaltimus: pesticidų naudojimą ir pan..
Už piktybiškus nusikaltimus baudžiama iki ūkio išvaržymo. Atleisti nuo mokesčių švariausios gamybos ūkius, turinčius “Švarios gamybos” (ekologinio) ir KP ūkio sertifikatą.
Mokesčių nesurinkimą kompensuos valstybinės įmonės, vykdančios aukščiausios kokybės produktų eksportą.
Valstybė nustato didesnius mokesčius specializuotos gamybos ūkiams, taip pat organizacijoms, perdirbančioms ar parduodančioms įvežtinius maisto produktus. Atitinkamai sumažinami mokesčiai perdirbančioms ir parduodančioms vietinius maisto produktus.

Supaprastinami maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai.
Supaprastinami valstybinės augalininkystės tarnybos reikalavimai.

Valdas Stokna

Šauksmas

Leave a Reply