Liutauras Kazakevičius: „Didžiausia atsakomybė už žmonių aukas ir karą pietryčių Ukrainoje tenka proamerikietiškai Kijevo chuntai!..”

Nuo karinio konflikto Ukrainoje pradžios, prasidėjusio iškart po Maidano „revoliucijos“ – valstybinio perversmo Kijeve, Vakarų propagandistai teigia, esą Rusija kariauja su narystės Europos Sąjungoje siekiančia Ukraina. Kaip žinia, „demokratinius procesus“, peraugusius į smurtą bei chaosą, virš šimto žmonių žūtį Maidane ir po to – daugiau nei šešių tūkstančių aukų pilietiniame kare, politiškai rėmė bei finansavo Amerika. pravosiekai (1)Vašingtono įtaka proamerikietiškai Kijevo chuntai, dabartinės valdžios priimamiems sprendimams ir netgi pilietiniam karui Donbase nekelia jokių abejonių. Matyt, todėl JAV prezidentas Obama nėra suinteresuotas nei paliaubomis, nei Minske pasirašytų susitarimų vykdymu.

Briuselyje gyvenantis mūsų tautietis, profesorius Liutauras KAZAKEVIČIUS mano, jog „Maidano „revoliucija“, kurią inspiravo ir finansavo Amerika, tikrai netinkamas būdas demokratijai pasiekti. Juk visa tai sukėlė šalyje dar didesnę įtampą, pasėjo sumaištį, chaosą, iššaukė karinius veiksmus, kurių metu žūsta tūkstančiai žmonių. Deja, Amerikos sukeltą geopolitinę krizę Ukrainoje, amerikonų vykdomą reakcingą politiką entuziastingai palaikė ir tebepalaiko Europos Sąjungos šalys, o Lenkija ir Lietuva šiame kruviname konflikte – bene didžiausi JAV draugai Europoje!..

Konflikto Ukrainoje priežastis – pastaruoju metu ypač suaktyvėjusi prigimtinė neapykanta rusams, nieko daugiau!.. Strategiškai tokia politika visiškai kvaila ir netgi labai žalinga. O ką gero visa tai gali duoti Lietuvai arba Lenkijai? Nors JAV ir NATO žada apginti Pabaltijo šalis ir Lenkiją, tačiau karinio konflikto atveju besiribojančios su Rusija valstybės tampa fronto linija. Kažin ar nuo to geriau Lenkijai, Lietuvai? Jei kiltų Trečiasis pasaulinis karas, tai amerikonams lietuviai nedaug terūpėtų!..”, – teigia žinomas Lietuvos disidentas L. Kazakevičius.

Pratęsiant šią temą – išskirtinis „Laisvo laikraščio“ interviu su Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje gyvenančiu prof. Liutauru KAZAKEVIČIUMI.
——————————————————————————————————-

– Amerika siunčia į Ukrainą karinį desantą, konsultantus ir pasisako už sankcijų pratęsimą Rusijai. Ir visa tai yra motyvuojama tuo, esą dėl karinio konflikto tragedijos Ukrainoje yra kaltas vien tiktai Kremlius ir Putinas?!.. Jūsų nuomone, kas ten su kuo ir prieš ką kariauja?

IMG_6022– Manau, atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikėtų sugrįžti į tuos laikus, kai Barakas Obama pirmąkart buvo išrinktas JAV prezidentu. Tada Obama visam pasauliui garsiai pareiškė: Amerika turėtų liautis būti pasaulio žandaru!.. Šią džiugią žinią paskelbė daugybė radijo stočių, apie tai buvo rašoma stambiausiuose pasaulio laikraščiuose bei žurnaluose. Savaime suprantama, tada daug kas lengviau atsiduso. Kurį laiką atrodė, jog Obama vykdys visai kitokią, mažiau agresyvią užsienio politiką negu prieš tai buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas jaunesnysis. Ir iš tikrųjų pradžioje Obama buvo visiškai kitoks, labiau taikus, diplomatiškas, mažiau ambicingas. Aš, pavyzdžiui, buvusį JAV prezidentą Džordžą Bušą vyresnįjį labai gerbiu, bet jo sūnaus visai negerbiu, kaip negerbiu apskritai tos šeimos jaunųjų politikų, netgi laikau juos politiniais banditais…

Žodžiu, kurį laiką, kai pirmąkart Obama buvo išrinktas JAV prezidentu, įtampa pasaulyje kiek atslūgo ir žmonės galėjo jaustis daug saugiau, jaukiau. Tada situacija Europoje nebuvo labai bloga, ekonomika neblogai vystėsi, o Rusija galėjo atsikvėpti nuo spaudimo bei įtampos. Aišku, pasitaikydavo tam tikrų politinių intrigų tarp atskirų šalių, tarp valdžioje esančių politinių lyderių. Juk negalime teigti, kad įvairių nacijų žmonės sugyvena draugiškai vienodame pasaulyje. Vis tiktai, trumpas politinio atšilimo laikotarpis, man regis, buvo iš ties malonus.
O kas atsitiko po to, man iš tikrųjų nėra žinoma. Aš dabar nekalbu apie to meto karinius konfliktus Afganistane ir Irake. Bet kas gi atsitiko, kad JAV staiga ėmė bombarduoti Libiją, Siriją?.. Vakarų žiniasklaidoje buvo rašoma, neva Sirijoje įrengta Rusijos karinė bazė, todėl amerikiečiai norėjo išstumti rusus iš Sirijos. Tokia versija, tiesą sakant, man atrodo mažai tikėtina…

– Jums nėra aišku, dėl kokių priežasčių suaktyvėjo konfrontacija tarp Amerikos ir Rusijos prieš pat olimpines žaidynes Sočyje?..

– Pradžioje Vakarų žiniasklaidoje buvo diskutuojama apie seksualinių mažumų teises, gėjų diskriminaciją Rusijoje. Atrodė, jog viso pasaulio gėjus buvo bandoma nuteikti prieš Rusiją. Tarkim, mano studentas Jurgens yra gėjus, jis užpernai kurį laiką gyveno Maskvoje, o sugrįžęs man sakė, kad niekur taip saugiai nesijautė, kaip Rusijoje. Kai tuo tarpu Belgijoje gėjai mušami parkuose…
Vėliau pasirodė kritiniai straipsniai apie tai, jog Rusijai rengiantis žiemos olimpinėms žaidynėms buvo išvaistytos milžiniškos lėšos, rašoma apie stambaus masto korupciją. Buvo varoma propaganda prieš Rusiją, akcentuojant vien tiktai blogį, tarsi niekam nebuvo įdomu išgirsti apie olimpiadoje dalyvavusių šalių pasiektus sportinius laimėjimus bei iškovotus medalius Sočyje.

Nors pasaulio lyderiams gerai žinoma, jog Sevastopolyje jau seniai yra įrengta galinga Rusijos karinio laivyno bazė, tačiau JAV vadovybė užsigeidė išstumti Rusijos laivyną iš Juodosios jūros. Kaip ir galima buvo tikėtis, Kremlius nė neketino su tuo taikytis ir pasielgė visiškai kitaip nei planavo Vašingtonas po to, kai 2014 m. vasario 22 dieną buvo įvykdytas valstybinis perversmas Ukrainoje ir valdžią perėmė proamerikietiška Kijevo chunta. Kaip atsakomoji reakcija į tai – skubiai surengtas referendumas dėl Krymo autonomijos atsiskyrimo nuo Ukrainos ir prisijungimo prie Rusijos. Nepaisant to, jog absoliuti dauguma vietinių gyventojų 2014 m. kovo 16 d. prabalsavo UŽ prisijungimą, tačiau Amerikos bei Europos šalių politiniai lyderiai iš anksto pareiškė, jog įvykusį referendumą laiko neteisėtu ir Krymo prijungimą prie Rusijos pavadino ANEKSIJA. Būtent nuo tada ženkliai išaugo Vašingtono ir Briuselio konfrontacija su Maskva, imtos taikyti vis griežtesnės sankcijos Rusijai…

Nors daug kas Europoje šaiposi, bet aš manau, kad didžiausia atsakomybė už sukeltą chaosą šalyje, žmonių aukas ir pilietinį karą pietryčių Ukrainoje tenka proamerikietiškai Kijevo chuntai, smurtu perėmusiai valdžią po kruvinos Maidano „revoliucijos“. Tada vienus oligarchus pakeitė kiti, o aukščiausius valdžios postus Ukrainoje užėmė išimtinai Vašingtonui lojalūs asmenys. Visų pirma, tai prezidentas Petro Porošenko ir premjeras Arsenijus Jaceniukas (pastarojo sesuo gyvena Amerikoje ir yra scientologistė. Scientologų bažnyčia uždrausta Vokietijoje…).

– Bet gal grįžkime prie klausimo – kas ir su kuo kariauja Ukrainoje?

– Kadangi nesu Ukrainoje, tai negaliu žinoti, kas ten ką bombarduoja, ištisus metus tęsiantis pilietiniam karui Donbase. Aš tik matau, kad profesionalūs Vakarų analitikai, nepriklausomi politologai labai rezervuotai vertina oficialius JAV ir ES lyderių pareiškimus, kurie dominuoja sisteminėje žiniasklaidoje. Belgijoje populiarių, žinomų laikraščių ne pirmose skiltyse, bet kažkur, tarkim, 13-15 puslapiuose galima atrasti visai kitokią poziciją, socialinės – ekonominės krizės Ukrainoje interpretaciją. Ten publikuojama argumentuota nepriklausomų politologų analizė, kuri tikrai ne visada yra nukreipta prieš Rusiją.

– Kaip žinote, Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė ir jai lojalūs sisteminių partijų politikai pavadino Rusiją teroristine valstybe, pasisako už griežtas sankcijas. Be abejo, toks proamerikietiškas požiūris į kaimyninę valstybę tiktai pasitarnauja psichozei „rusai puola“, šalyje varoma aršiausia karo propaganda – neva Rusija ruošiasi karui ir netgi ketina okupuoti Baltijos valstybes?!..

– Aš manau, rusai karo tikrai nenori!.. Gal įgysiu labai daug priešų Lietuvoje dėl to, kad taip atvirai reiškiu savo nuomonę. Tiesą sakant, pati Rusija karų niekada nepradėjo, išskyrus atvejį, kai valdant carui Aleksejui Michailovičiui buvo užimtas Vilniaus kraštas ir pralieta nemažai kraujo. Tais laikais dažnai vykdavo karai tarp šeimų…

– Beje, kažkas ir Lietuvoje yra pastebėjęs, jog rusai karų nepradeda, jie juos užbaigia. Pritartumėte tokiai nuomonei?

– Žinoma, kad pritarčiau. Čia labai gerai ir teisingai pasakyta. Tačiau Amerika, pastaruoju metu dėl visko kaltindama Rusiją, iš tikrųjų pati vykdo gan agresyvią užsienio politiką, vis labiau įsijausdama į pasaulio žandaro vaidmenį. Man atrodo, tokiu būdu bandoma nukreipti žmonių dėmesį nuo kažko daug svarbesnio, nei prieš metus paaštrėjusi krizė Ukrainoje. Kažkas ne tik Amerikoje, bet ir Europoje yra labai suinteresuotas maskuoti realią padėtį.

Jeigu JAV prezidentas iš tikrųjų Obama mano, jog Amerika, kaip galingiausia valstybė, turi teisę primesti savo valią visam pasauliui, tai tokia „lyderystė“ dar labiau didina konfrontaciją, kelia įtampą, kursto karinius veiksmus visame pasaulyje. Man labai gaila, kad tokiam ambicingam JAV politiniam kursui pritaria Europos šalys. Kam nuo to geriau, jei grįžtama į Šaltojo karo laikus, jei skatinamos ginklavimosi varžybos?.. Mano kartos žmonės nuoširdžiai tikėjo – štai pagaliau sulaukėme ilgalaikės taikos ir mums daugiau nebereikės kalbėti nei apie karus, nei apie priešus.

Kita vertus, aš noriu pabrėžti, jog karinis konfliktas Ukrainoje – tai labai baisus dalykas ne tik tos šalies piliečiams, bet ir visai Europai!.. Dauguma ukrainiečių, gyvenančių Rytų Ukrainoje, Donbase, kovojo Antrajame pasauliniame kare prieš Hitlerį kartu su sovietų kariuomene. Daug kas dabar kalba, kad sovietai buvo labai blogi, bet aš manau, didžiuosiuose karuose, juolab Antrajame pasauliniame, kareiviai nebuvo blogi. Ir visai nesvarbu, kokios tautybės tie kareiviai, rusai, lietuviai, baltarusiai ar ukrainiečiai, visi jie sovietų armijos sudėtyje pasiaukojančiai kovojo su fašistais, kol pagaliau 1945 metais buvo pasieta pergalė. Paprasti rusų kareiviai tikrai nebuvo stalinistais, nors mūšio laukuose ir aidėdavo šūkiai – „Už Tėvynę, už Staliną!..“. Net jeigu sovietinės armijos generalisimus Stalinas daug kam tuo metu atrodė tarsi koks dievaitis, tačiau paprasti kareiviai apskritai nieko nežinojo ir net neįsivaizdavo, koks baisus yra Stalino rėžimas. Visa tai buvo labai toli nuo eilinių karių, kurie gynė savo Tėvynę ir liejo kraują įnirtinguose mūšiuose kovoje su nacistine Vokietija ir jos sąjungininkais.

– Interviu LL Europos Parlamento narys, partijos Tvarka ir teisingumas lyderis, prezidentas Rolandas Paksas, apžvelgdamas bendrą situaciją, federalizmo tendencijas Europos Sąjungoje, yra pareiškęs: „Jeigu niekas nesikeis, aš prognozuoju Bendrijos griūtį“. Ką manote apie tai?

– Juk iš tikrųjų Europos lyderiai nemažai prisidėjo prie visų tų nesąmonių, kurios dabar vyksta Europoje. Man atrodo, valdančiųjų elito dėmesys yra kreipiamas į visiškai neaktualius paprastiems piliečiams momentus, nes norima išsaugoti Bendrijos fasadą ir bandoma realizuoti Europos Sąjungos federalistinį projektą. Manau, Briuselio politikams turėtų būti nepatogu dalyvauti tokiame ambicingame projekte ir kurti Europos imperiją, kai staiga atsiranda gausus būrys ES šalių piliečių, kurie priešinasi federalizmui ir pasisako už savo šalių nacionalinius interesus. Žmonės pasidarė truputį jautresni valdančiųjų sluoksnių veiksmams, tapo alergiški centralizuotam Europos Centrinio banko bei Europos Komisijos diktatui. Man taip atrodo, nors aš galiu ir klysti, mat neturiu krištolinio rutulio, galinčio nuspėti ateitį. Tačiau, kartoju, visa ta isterija, nukreipta prieš Rusiją, susijusi su įvykiais Ukrainoje, galimai buvo sukelta tam, kad būtų pamirštos arba nustumtos į antrą planą rimtos problemos pačioje Europoje.

Kaip žinote, po 2014 m. rinkimų Europos Parlamentą papildė gausus būrys euroskeptikų, kurių pirmose gretose Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos charizmatiškasis lyderis Nigel Farage. Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“ duotame interviu Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le PEN, kalbėdama apie jos vadovaujamos partijos pergalę Europos Parlamento rinkimuose bei Vokietijos dominavimą Europos Sąjungoje, visai atvirai pareiškė: „Aš noriu sugriauti Europos Sąjungą, o ne Europą! Aš tikiu Europa, susidedančia iš tautinių valstybių, tikiu Europa, paremta bendradarbiavimu. Tačiau aš nenoriu šios europinės Sovietų Sąjungos. Prancūzai nori atgauti savo pačių valstybės kontrolę. Jie patys nori spręsti dėl savo ekonomikos kurso, dėl imigracijos politikos. Jie nori, kad jų šalies įstatymai būtų viršesni už ES. Prancūzai suprato, kad ES neatitinka tos utopijos, kuri jiems buvo įsiūlyta. ES smarkiai nutolo nuo demokratinio veikimo. ES yra labai žalinga, ji yra antidemokratiškas monstras“, – teigia Marine Le Pen.

Panašios pozicijos laikosi ir Europos Parlamento „Laisvės ir tiesioginės demokratijos“ politinės grupės pirmininkas, Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigel FARAGE: „Jei jums įdomi mano nuomonė, mes turėtume Europos Sąjungą palikti jau rytoj. Esu visai nepatenkintas tuo, kad turime aukoti savo parlamento, kuris gyvuoja šimtus metų, galias, kad mums Europos Komisija diktuotų, kokius įstatymus turime priimti. Jei tikime demokratija, negalime leisti Europos Komisijai diktuoti, kokius įstatymus turime priimti ar nepriimti nacionaliniuose parlamentuose. Dabar nacionaliniai parlamentai turi labai mažai galių, o už viską atsakingi tampa ES biurokratai… Aš netikiu, kad egzistuoja toks dalykas, kaip europinis identitetas. Mes galime dalytis šiuo europiniu projektu, bet ne tapatybe. Aš pasisakau už kultūrų skirtumus, nacionalinių valdžių demokratiją ir kartu už daug geresnę Europą, nei dabar esame“, – viename interviu teigė UKIP lyderis N. Farage.

– Ar nemanote, jog Europos Sąjungos politiniai lyderiai, entuziastingai palaikę Maidano „revoliuciją“ bei įklampinę Europą į visą tą chaosą dabartinėje Ukrainoje, dar labiau sustiprino pozicijas euroskeptikų, tvirtai pasisakančių prieš federalizmo tendencijas Europos Sąjungoje?.. Susidaro įspūdis, jog senoji Europa netenka savarankiškumo ir tampa savotiška marionete Amerikos globalistų rankose?

– Iš tikrųjų įtempta situacija Ukrainoje – tai sunkus atvejis šiandieninėje Europoje!.. Man atrodo, šį kartą problema daug rimtesnė nei tada, kai Amerikos lėktuvai bombardavo Jugoslaviją. Kas ką besakytų, Ukraina nėra vienalytė valstybė. Aš manau, daugelis politikų tai puikiai supranta. Pagaliau Ukraina, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, buvo įtakojamos Stalino ir Chruščiovo vykdomos politikos. Bet dabar staiga viskas, ką padarė Stalinas (prisiminkime, pavyzdžiui, Vilniaus atidavimą Lietuvai), Europos politikams tapo nepriimtina.

Mano nuomone, Ukrainos valstybės atskirų regionų gyventojai turi visiškai skirtingą mentalitetą. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainos gyventojų mentalitetas labai skiriasi nuo Rytų Ukrainos taip vadinamų „separatistų“. Skirtinguose Ukrainos regionuose pasireiškia visiškai skirtingi žmonių mentalitetai, nors galbūt ten kalbama ta pačia kalba.
Panaši situacija ir pačioje Europoje. Prancūziškai kalbantys žmonės Šveicarijoje nėra prancūzai. Lygiai taip ir prancūziškai kalbantys belgai nėra prancūzai. Nyderlandų kalbą naudojantys flamai nėra olandai. Prancūziškai kalbantys kanadiečiai, irgi, nėra prancūzai.

Todėl, kalbant apie situaciją Ukrainoje, mano nuomone, būtina atkreipti į tai dėmesį, kadangi Ukraina iš tikrųjų galėtų tapti federaline valstybe. Ukrainiečiai, kalbantys rusiškai, nėra rusai, nors pietryčių Ukrainoje yra daug Rusijai simpatizuojančių žmonių. Aišku, Donbaso gyventojai mano, kad Rusija jų atžvilgiu yra broliška, draugiška valstybė. To aš negalėčiau paneigti, juolab kad slavų civilizacijos ištakos pačiame Kijeve. Tiek rusai, tiek ir ukrainiečiai, visi jie yra slavai, sujungti bendros istorijos.

Deja, bet šiandien, po tiek daug metų, mes aiškiai matome, kad vienalytės, vieningos Ukrainos faktiškai jau nebėra. Vakarų, Rytų ir netgi Pietų regionuose yra susiformavusios tarsi visiškai skirtingos valstybės, jungiamos vienu bendru pavadinimu UKRAINA. Pastarojo meto įvykiai, Amerikos ir Europos Sąjungos politikų įsikišimas į taip vadinamus „demokratinius procesus“ Ukrainoje, pritarimas Maidano „revoliucijai“ – valstybiniam perversmui, tik dar labiau suskaldė šią šalį.

Prisiminkime, Amerika suorganizavo perversmą Čilėje ir iš kart pripažino naująją valdžią. Bet Kryme įvykusio referendumo rezultatų dėl pusiasalio prisijungimo prie Rusijos nei Amerika, nei Europa nenori pripažinti. Akivaizdu, jog konfrontacija tarp pasaulio valstybių tiktai didėja, kai yra taikomi dvigubi standartai!.. Beje, kaip ir buvusios Jugoslavijos subombardavimo bei Kosovo atsiskyrimo atveju. Todėl dabar labai sunku prognozuoti, kur mus gali atvesti tolimesnis politinio karinio konflikto eskalavimas pačiame Europos centre.

Aš tikrai nesuprantu Vakarų Europos politinių lyderių, kurie kažkada sveikino prezidento M. Gorbačiovo vykdomą „perestroika“ buvusioje Tarybų Sąjungoje ir labai džiaugėsi, kad štai pagaliau baigėsi šaltasis karas, tačiau vos po kelių dešimtmečių, įsiplieskus krizei Ukrainoje, sakyčiau, gan lengvabūdiškai pasuko konfrontacijos keliu su Rusija. Argi ne tie patys Vakarų politikai nuoširdžiai sveikino Baracką Obamą, kuris pirmąkart tapęs JAV prezidentu visam pasauliui garsiai pareiškė, kad nuo šiol Amerika nebus pasaulio žandaras?!..
Dabar aiškiai matome, kad situacija ne tik pačioje Europoje, bet ir visame pasaulyje iš esmės pasikeitė, deja, ne į gerąją pusę, konfliktas dar labiau aštrėja! Atsiranda nauji karo židiniai, Artimuosiuose Rytuose siautėja ypač žiauri islamo teroristinė grupuotė ir tuo pat metu didinama konfrontacija su Rusija. Be abejo, paprastiems žmonėms tai kelią didelį nerimą bei susirūpinimą, daug kas Europoje baiminasi, kad šaltasis karas neperaugtų į Trečiąjį pasaulinį!..

– Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply