„Matriks“ tyrimas apie karą Ukrainoje

Print Friendly, PDF & Email

 

Karas Ukrainoje. Šokiruojanti tiesa apie snaiperius.

Keturi metai atgal, 2014-ų metų vasario 20-ą Nepriklausomybės aikštėje Kijeve, Ukraina, paslaptingi snaiperiai nužudė 80 manifestantų. Po dviejų dienų, Janukovičius, kuris tuo metu buvo Ukrainos prezidentas, kuris palaikė ryšius su Putinu ir Rusija, buvo priverstas bėgti, pasikeičia Ukrainos režimas ir maištininkai užima rūmus ir valdžią.

Tai kas įvyko tuo metu sudarė riziką europinio karo kilimui dėl Rusijos kišimosi į Ukrainos reikalus ir visų pirmiausia, mes, europiečiai, ir mūsų verslininkai tai žinom ir kiekvieną dieną mokam kainą už embargo Rusijos atžvilgiu.

Taigi, šiandien, dėka Džano Mikalessino mes rodome jums neįtikėtinądokumentinį filmą, tai tarptautinės reikšmės reikalas, todėl kad Džan Mikalessin nustatė tris žmonęs, tris snaiperius, tris tuos, kas atsakingi už tuos nužudytuosius, kuriuos mes parodysim dokumentiniame filme, kurie kontaktavo su amerikiečių karininkais ir kariškiais.

Kas per velniava? Kas šaudo?

Kažką nužudė!

Nieko sau, tiesiog šičia!  Šalia manęs žmogų nužudė…

Aušo, aš išgirdau garsą, tai buvo kulkų švilpesys.

Jie įsakė mums šaudyti, ar tai bus policininkai, ar tai bus demonstrantai, jokios reikšmės.

Štai ten šaudė snaiperis!

– Iš kur šaudė? – Iš viešbučio „Ukraina“!

Šaudė iš viešbučio „Ukraina“.

Džanas Mikalessinas, karinis korespondentas, kur jūs juos radot?

Aš, po metų tyrimo, sutikau du Makedonijos sostinėje, su trečiu susidūriau kitoje rytų Europos šalyje, kurios, jis, prašė ne minėti.

Kas buvo tie maištininkai?

Tai buvo gruzinai, kuriuos pasiuntė tuometinis gruzinų prezidentas Saakašvilis, kad sudalyvautų ukrainiečių opozicijos pusėje…

Vadinasi, kaip pagal pagrindinę versiją, kad šaudė, tai buvo ne rusai?

Rusų niekada nekaltino tame, kad jie šaudė. Juos kaltini tuom, kad palaikė vyriausybę, kuri šaudė į savus demonstrantus, bet ši versija po šių trijų sarbiausiu veikėjų parodymų visiškai nebeturi jėgos.

Pažiūrėsim įrodymą…

Ukraina, paslėpta tiesa

Pasakoja Maidano snaiperiai

Džano Mikalessino filmas

Kijevas, 2014 metų vasaris, 3 mėnesiai Ukrainos sostinės centre vyksta Maidanas, Nepriklausomybės aikštę užėmę manifestantai, kurie reikalauja iš prezidento  Viktoro Janukovičiaus vyriausybės pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Vasario 18, ryte aptinkami kruvini kūnai, mirusių jau apie 30.

Blogiausia vyksta vasario 20, ryte, grupė paslaptingų snaiperių ima šaudyti į policininkus ir demonstrantus. Po trumpo laiko suskaičiuoja maždaug 80 nužudytų. Po dienos Janukovičius bėga į užsienį, 22 vasario opozicija užgrobia valdžią. Bet staigiai metama karšta medžiaga apie išprotėjusius policininkus, kas iki šio laiko, laikoma oficialia versija ir kalba apie skerdynes, kurias surengė prorusiška vyriausybė.

Versija iškart atrodo ganėtinai įtartina. Pirmasis, kas ją paneigia tai Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas, grįžęs iš Kijevo po penkių dienų, po skerdynių.

Paetas pasakoja Europos sąjungos užsienio reikalų pirmininkui Ketrin Ešton, ukrainiečių gydytojos, kuri apžiūrinėjo nužudytuosius iš Nepriklausomybės aikštės, atviravimus. Telefono skambutis, masinio informavimo priemonių perimtas ir išplatintas, paprasčiausiai glumina.

Reikalas labai neramus.. Olga taip pat sako, kad visi faktai rodo, jog žmones iš abiejų pusių užmušė snaiperiai: tiek policininkus, tiek žmones gatvėje, visus juos užmušė vieni ir tie patys snaiperiai…

Žinoma, tai… taip, bet….

Tikrai. Po to ji man parodė fotografijas. Ji kalba, kaip medikas, sako, kad kalba eina apie vieną braižą, apie vieno tipo kulkas. Ir tai iš tikrųjų neramios naujienos, kad naujoji koalicija atsisako tirti, kas iš tikrųjų įvyko. Yra stiprus, labai stiprus įsitikinimas, kad už snaiperių, kure ten buvo, Janukovičius ne stovi, bet kaž-kas iš naujos koalicijos.

Mes suradome kai kuriuos grupės narius, kurie šaudė į minią, tai gruzinai, tomis 2014 metų vasario dienomis jie su demonstrantais buvo Nepriklausomybės aikštėje, buvo viešbutyje „Ukraina“.

Istorija Prasideda Tbilisije ir joje daug veikiančių asmenų, kurie paslėpti už kulisų. Pirmas iš jų, buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, pagrindinis veikėjas 208 metų greitaeigiame, tragiškame kare su Rusija ir Vladimiru Putinu. Ir antras – jo karinis patarėjas Mamuka Mamulašvilis. Pasiustas į Kijevą, kad palaikyti protestus Maidane, jis vėliau taps gruzinų savanorių grupės „Gruzinų legionas“ vadu, dalyvaujančios kariniuose veiksmuose prieš Donbasą.

Pirmas susitikimas su Mamulašvili buvo partijos „Nacionalinis judėjimas“ štab-būstinėj, į susitikimą atėjo 25 žmones.

Jūs matote tai? Tai mano asmens pažymėjimas, buvusių policininkų ir kariškių tarnybos darbuotojo pažymėjimas. Ši grupė buvo organizuota, kaip saugos tarnybos karinys padalinys, sukurtas Michailo Saakašvili. Mes privalėjome važiuoti į Ukrainą. Mes neturėjom pasirinkimo.

Kitoj Rytų Europos šalyje mūsų prašė nenurodyti vietos, kur mes susitikome. Aleksandras, taip pat iš Gruzijos ir taip pat, kaip ir du kiti dalyviai, buvo tragiškų įvykių Nepriklausomybės aikštėje dalyvis ir liudininkas.

Iki to, jis tarnavo Gruzijos kariuomenėj ir įgijo snaiperio specialybę. Būtent dėl to jį ir pasirinko Mamuka Mamulašvilis.

Mamuka pradžioj paklausė manęs ar tikrai aš buvau snaiperis, jis pasakė man: „Tu privalai važiuoti į Kijevą“. Mes išvažiavom sausio 15, lėktuve aš gavau savo pasą ir kitą pasą su mano fotografija, bet kitu vardu ir pavarde. Paskui mums davė po tūkstantį dolerių avanso kiekvienam ir žadėjo duoti dar po penkis tūkstančius vėliau, bet taip ir nedavė.

Mes turėjom užsiimti provokacijomis, mūsų tikslas buvo išprovokuoti policijos spec-paskirties būrio „Berkut“ kovotojus stoti prieš minią. Maždaug vasario 15 ir 16-ą situacija tampa vis rimtesnė. Dabar ji tampa nekontroliuojama. Ėmė girdėtis pirmieji šūviai.

Kylant įtampai į žaidimą stoja vis nauji veikiantys ąsmenys.

Apie vasario 15-ą Mamulašvili atėjo į mūsų palapinę, su juo buvo dar vienas tipas, uniformuotas, jis mums pristatė jį ir pasakė, kad tai amerikiečių kariškis ir mūsų instruktorius, amerikieti vadina Braijanas Kristoferis Boijendžeris ir jis – buvęs 101-ios oro-desanto divizijos karininkas ir snaiperis.

Po Maidano jis kariaus Donbase „Gruzinų legione“.

Mes visą laiką kontaktavom su tuo Braijanu,  jis buvo Mamulašvili žmogus. Būtent jis davinėjo mums įsakymus. Aš turėjau vykdyti visus jo nurodymus.

Pirmieji įtarimai dėl šaunamojo ginklo panaudojimo iš demonstrantų pusės krenta ant Sergejaus Pašinskio, vieno iš Maidano lyderių, kuris vėliau taps einančiu prezidento administracijos vadovo pareigas.

Vasario 18-ą, demonstrantų sustabdyto automobilio bagažinėje, randa šautuvą su optika. Po kelių sekundžių pasirodo Pašinskis ir įsako visą tai palikti ir pasišalinti.

Balandžio 1-ą „Dešinio sektoriaus“ kovotojai išvažiuoja iš Kijevo, nešdami su savimi neįprastus futliarus, kuriuose, jų žodžiais, randasi muzikos instrumentai.

Tomis dienomis viešbutyje „Ukraina“ sukiojosi visi opozicijos lyderiai. Pašinskis ir dar trys žmonęs, tarp jų ir Parasiukas, į viešbutį atnešė rankines su ginklais. Jie atnešė juos į mano kambarį.

Vladimiras Parasiukas, vienas iš protesto lyderių Nepriklausomybės aikštėje, po keletos dienų taps žinomas dėka grasinančio ultimatumo- sukilti su ginklu rankose prieš prezidentą Viktorą Janukovičių.

Mes šturmuosime su ginklu, aš jums prisiekiu!

Kai atvyko Mamulašvilis, aš jo paklausiau – kas vyksta? Kam tie ginklai? Ar viskas gerai? „Koba, viskas darosi sudėtingiau, mes privalome pradėti šaudyti, mes negalime eiti į priešlaikinius prezidento rinkimus“.

Aš buvau ten ,viešbutyje „Ukraina“. Vasario 18-ą kaž-kas atnešė ginklus į mano kambarį. Kambaryje su manimi buvo du lietuviai, jie ir paėmė juos. Mamulašvilis atvyko į viešbutį, paaiškino mums, kad reikėtų surengti šaudymą. Kitą dalį davė ryte.

Su juo buvo ne tik Brsjanas, taip pat buvo kažkas kitas, man nepažįstamas. Aš tiksliai nepamenu, tai buvo 15 ar 16 vasario.

Pašinskis įsako mums susirinkti savo daiktus ir atvedė mus į konservatorijos pastatą. Aš įėjau į pastatą su savo grupe.

Pašinskis atėjo su kitais žmonėmis. Beveik visi buvo su kaukėmis, rankinėmis, kuriose, kaip aš iškart supratau, jie nešė ginklus..Jie ištraukė juos ir ėmė skirstyti grupėms.

Kalbėjo tik Pašinskis.  Jis davė įsakymus, jis mums paaiškino, kad yra rizika, jog spec-paskirties „Berkut“ kovotojai gali įeiti į pastatą. Jis pasakė mums, kad mes turėsime beatodairiškai priešintis.

Niekas nesakė mums, kad turim žudyti žmones, reikėjo iššauti taip, kad sudaryti chaosą ir betvarkę.

– Kulkos, girdėjai? – Taip. – Atsargiai!

Dar vienas sužeistas. Ku…vos, šaudo. Štai čia jis, čia. Iš „Ukrainos“ šaudo? Biaurybė..

Bum, vėl bum ir pauzė. Visi perėjo į kitą viešbučio dalį.

Aš išgirdau pavienius šūvius iš kaimyninio kambario. Vienas iš lietuvių atidarė langą. Vienas iš jų iššovė, o kitas po to uždarė langą.

Aš nesupratau, kas vyksta.

Pašinskis šaukė, kad visi būtų pasirengę, paimti ginklus ir ekipiruotę. Tada visi pakilo ir jis ėmė instruktuoti.

Mes turėjom šaudyti grupėse po du arba po tris. Visi ėmė šaudyti po du arba tris šūvius per kartą. Pašinskis lakstė pirmyn – atgal, šalia su juo buvo jaunas vaikinas, Parasiukas.

Mes neturėjom kito pasirinkimo. Mums buvo įsakyta šaudyti į „Berkutą“, tai yra policija ir į demonstrantus, be jokio skirtumo. Dėl viso šito aš buvau ištiktas siaubo ir priblokštas.

Tuo metu, kai iš viešbučio „Ukraina“ šaudė į minią ir manifestantus Nepriklausomybės aikštėje, jie ieško prieglobsčio viešbutyje.Taip aukos atsirado šalia savo žudikų.

Viduje buvo toks chaosas, žmones bėgiojo šen ir ten, nieko nesuprasdami. Buvo vienas žmonių maišas.

Viešbučio hole buvo pilna lavonų, kraujo ir sužeistųjų, telekamera filmuoja ginkluotus žmones, kurie pasišalina po to, kai šaudė į minią.

Tai buvo siaubas, kai mes išėjome iš viešbučio „Ukraina“ į gatvę, buvo gaisrai ir buvo sužeisti policininkai, tai buvo siaubingos scenos.

Mes palikome ginklus, buvo įsakymas viską paliki ten ir išeiti, palikti pastatą, kaip galima greičiau. Ten jau ir riksmai, buvo mirusių, daugelis aplink sužeisti. Mano vienintelė mintis buvo dingti, anksčiau, kol jie manęs nepažino.

Priešingu  atveju jie mane būtų sudraskę į gabalus. Kažkas šaukė, kad tai buvo snaiperiai. Man buvo aišku, apie ką kalba. Po to mačiau mirusius. Tuo momentu aš apie nieką negalvojau, aš nebuvau pasirengęs. Bet paskui aš supratau, kad mumis paprasčiausiai pasinaudojo.

Sprendimas, kad  apie tai, viską, papasakoti  atėjo ne iš kart. Tai brendo lėtai, laikui bėgant, iš ties nėra jokio pagrindo, kad mane persekioti. Pagal mano šalies įstatymus, nėra nieko tokio, už ką mane būtų galima apkaltinti. Ir kaip kareivis aš, taip pat, ne bijau numirti.                                                                                   

Tai tavo tikslas, aš jau sakiau, kaip buvo iš tikrųjų, o ne kaip fake news, kurios pasakojo, kad Maidano revoliucija be ginklo per socialinius tinklus nuėmė blogą, prorusišką prezidentą.

Gaila, fake news, kaip tu sakai, buvo oficialia tiesa arba oficialia versija, kuria maitino beveik ketverius metus ir mums tai labai brangiai kainavo, tai dėl mūsų italų visa tai brangiai kainavo.

Draudimas, karo pavojus, bet dėl tų snaiperių, kurious tu matei ir kurie kalba apie tai, kad nebijo dėl savo gyvybių… negi iš tikrųjų, tie kareiviai, naiviai nesupranta, kad  juos padarė sukilimo, kuris visiškai ne jų, įrankiais…

Ir taip, iš esmės, jie ruošėsi surengti revoliuciją, panašią į taip vadinamą „rožių revoliuciją“ Gruzijoje, kurioje jie dalyvavo, vadovaujami Saakašvilio, ji baigėsi taikiai, taip pat ir čia jie tikėjosi iki 18 – 19 vasario, nenaudojant ginklo, surengti perversmą iš aikštės. Matyt, tomis dienomis, kada jų europiniai tarpininkai kalbėjo apie tautos pasirinkimą, jų lyderiai sprendė apie tai, kad

…žudyti savo liaudį, kad sukelti sukilimą.

…tai, ką jie pasakoja mums šitame neįtikėtiname filme, tikrai teisinga.

Dėkoju!

 

Leave a Reply