Mero R.Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

Dr. Laisvūnas Šopauskas, filosofas, logikas

Kaip pranešė žiniasklaida, rugsėjo 4 dieną Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lentelesn lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjon protestas. Lentelė Rusų gatveje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą iškart pasmerkė R. Šimašius, savo facebook.com paskyroje parašęs apie savo paties gėdos jausmą:

150_271“Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo “gėda”, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manai si esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip.”

Pasipiktinimą suskubo pareikšti ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalijęs savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą:

“Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.”

Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį, negu minėti politikai. Keletą pasiūlytų įžvalgų verta pristatyti.

Štai imtas svarstyti klausimas, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams – ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų dėstomąja lenkų kalba klausimus aptari nėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.

Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia nuo gilaus nevisavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje užuot kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkai ar rusai. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia “pažangesnę” anglų, arba bet kokią kitą, svarbu tik ne lietuvių. Negali ma nesutikti, kad ši interpretacija neturėtų faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė “Washington square”, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto vie šajame transporte atsirastų angliškas užrašas “Airport”, o garsiniai pranešimai autobusiuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius, arba iš Karo liniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, dirbantieji, visi – vietiniai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą “Dear guests, welcome to our city …”. Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kurį nekankina gilus nevisavertiškumo kompleksas.

photo_for_gallery_1_54952797

Dar vieną įžvalgą perduoda vienas žodis: provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kada lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios sferos. O tai reikštų, kad meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors neužilgo nuplėš arba suniokos, o jam greit teks pasmerkti “tautinės nesantaikos kurstytojus”. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija?

Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo. Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinių lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Vilniaus merui nerūpi konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?

Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus Taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pava dinimų lentelių, net jei būtų pats Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo važtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto. Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus miesto transporte irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra nedidelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės, atrodo įtartinai.

Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo “europeizuota” versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas

Multikultūrizmas yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo ( nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas i r nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.

Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą.

Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo k ūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas tai p: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu turi juo išlikti kol tęsis žmogiškoji istorija.

Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams, arba, kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiš kia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.

Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.

Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metoda i. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuom enės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai.

Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva, ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrij ų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkiokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humaniz mo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanom omis progomis. Nuolatinis minties apie šalį kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir j os žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta arba deteritorizuota ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotu, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos, ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. B e to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą. Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalisti nės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagan dos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje šeimininkę, bet tik kaip kažkokiu momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sa mbūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.

Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai bū na įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai pri klausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms?

Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, o taip pat ministro L. Linkeviči aus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis, kalba apie savo “gėdą” dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, naudodamas vulgarų žodyną prakeikia piktadarius, aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas, nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pab rėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas negresia?

Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas

Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama “multikultūrizmu”, iš tiesų yra komunistinio “proletarinio internacionalizmo” “vesternizuota” ir “europeizuota” versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – “internacionalinį auklėjimą”. “Internacionalinis auklėjimas” buvo komunistinio auklėjimo lemiamai svarbus dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam “suartėjimui” ir “susiliejimui” betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar naudodamas multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kiriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais.

Praktiškai “internacionalinis auklėjimas” buvo vykdomas “stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę”, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos “draugystės” dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečia ms primesti rusų kalbą kaip “internacionalinio bendravimo priemonę”. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie “didžiojo Lenino” kalbos.

Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto nevisavertiškumo kompleksas ir servilizmas buvo įdiegti didelei tautos daliai. Buvo įprastas vaizdas, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pas irodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją” – jo “patogumui” ir “iš mandagumo”  imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.

Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudot i aptarnaujant eurointegraciją ir europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.

Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multiku ltūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš “plačiosios tėvynės” į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios “internacionalizmo” apraiškos ir “internacionalumą” l iudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo” apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis/multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.

Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elge sys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – taigi ne “europinio mąstymo”, ar “plataus požiūrio” ženklas, bet nuo nevisavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, le ntelės – visa tai liudija, kad didžiausią “europietiškumą” demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V.Putino frazę – “buvusių komjaunuolių nebūna”.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika

Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kažkokioms mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuom et eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis.

Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualini o elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.

Visų pirma tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių.

Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz. juodaodžiams, ispanokalbiams, kiniečiams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)

Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia “mylimą” mažumą ar asmenis priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.

Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją.

Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis nega lima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai.

Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; ženklu, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotu, būtų, žinoma, tapti politiko ir jo partijos rėmėju.

Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.

Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.

Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei sėkminga, duoda labai apčiuoiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas ” mylinčius” politikus ir partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiška i nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.

Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Valstijose, kuri jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atv irai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikris sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barackas Obama – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas naivus šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kil ti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.

Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaše vskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją nebeatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele. Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis į tai gali į tai nekreipti dėmesio. Kodėl? – tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti kad ir ką jis iškrėstų.

Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėji mo už jų “teises”, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant nemenkų įdėtų pastangų, kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame s ąraše į “praeinamą” vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma. Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.

Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios ap ie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.

Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mūsų vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Labai pasistengę Šimašius ir liberalai gal būt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kažkokius identiteto politikos triukus, kuriais galė tų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkus rezultatus.

Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido i šplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją s katinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti “globojamas” mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo (“oligarchų”) interesus, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti “pašalpų partija”. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotom s tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.

Išvados

Mero R. Šimašiaus kitakalbių lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomos multikultūrizmo ideologijos ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.

Identiteto politika ir ypač – multikultūrizmas daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, nule miančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai, viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo są lyga reikia pripažinti priešinimąsi multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimą prie tų nuostatų apie tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.

Šaltinis

Leave a Reply