Milda Bartašiūnaitė.Kodėl debilavoti valdžios atstovai tiki, jog įstatymais įmanoma sukurti “idealią visuomenę”?

Būtent toks klausimas kyla skaitant naująją vaikų teisių apsaugos įstatymo redakciją. Pagal jos kūrėjus (tiksliau skandinavų copy-paste‘rius), priėmus įstatymą tėvai kaskart kreipdamiesi į savo atžalą du kartus pagalvos apie balso toną, tembrą, tempą. Akių vokų aukštį ir raukšlelių ant kaktos skaičių, kad, neduokdie, nepadarytų vaikui emocinės žalos.

Pažvelkime į įstatymų efektyvumą kitu kampu.

Kodėl priėmus įstatymą „žudyti draudžiama“, žmogžudysčių vis tiek neišvengiame? Ar peilį prieš kitą žmogų pakėlęs individas nors akimirkai susimąsto apie pasekmes, kurias jam piešia BK? Kitaip paklausiu. Ar tu, jis, ji, aš nežudome žmonių tik todėl, kad tai draudžia įstatymas ar tiesiog to nedarome, nes tai elementariai neįeina į mūsų pasaulėjautos koncepciją? Kitą vertus, įstatymas net ir žmogžudžiui numato išimtis dėl būtinosios ginties. Jeigu paleisime kulką į kaktą iš savigynai įsigyto browning‘o mūsų ar šeimos nariams sveikatai bei gyvybei grėsmę keliančiam asmeniui – greičiausiai būsime išteisinti. O ką kalbėti apie „teisę žudyti“ turinčius, įvairiose misijose dalyvaujančius kad ir Lietuvos karius? Jie žudo svetimtaučius jų pačių žemėje ir jie tai daro valstybės vardu. Ar neabsurdas? Reiškia, jog net toks, rodos, savaime suprantamas draudimas “nežudyk” gali turėti išimčių. Tačiau „idealios šeimos“ reglamentuotojai nesivargina pataisose numatyti kritinių taškų, kada tėvai turi teisę pasielgti taip, kaip jiems pasirodys būtina, auklėjant savo vaikus.

Kitas rakursas

Jau ne kartą ir ne du kartus įsitikinome, kad po gražiais įstatymų pavadinimais, tokiais kaip „Energetinė nepriklausomybė“, „Švietimo reforma“, Žemės restitucija“, Gedimino prospekto renovacija“ ir t.t., visuomenė vietoje žadėto rojaus gauna su basliu per galvą. Ir labai skaudžiai. Didžiuliai pinigai iš biudžeto išplukdomi upeliais nežinomomis kryptimis, mokytojai linguoja galvas: „anksčiau vaikai buvo protingesni“, žemė buvo skraidinama iki paežerių ir t.t.

Trumpai tariant, po kiekvienos įstatiminės invazijos į nusistovėjusią tvarką tapdavo vis blogiau. Hiperbolizuoju? Tada kodėl ši šalis per trumpą laiką neteko milijono gyventojų, o gimstamumas, lyginant net su 1945m. smuko per pusę? Dėl nuolat gerėjončio gyvenimo?

Dar truputį paklaidžiosiu

Įsivaizduokime. Debilavotam valdžios atstovui lobistai atneša šviežią, dažais kvepiantį „Gamtos apsaugos“ įstatymą. Jame parašyta: „Išsaugokime gamtos grožį. Kiekvienas nuskynęs laukų gėlę ar nulaužęs šaką bus baudžiamas 3000 eurų“. Fantastiškas įstatymas! Ir rugegelės niekas neskriaus, ir valstybės iždas bus papildytas, jeigu pažeidėjus už rankos nutvers”. Jums juokinga? Bet juk naujasis „vaikų gynimo“ įstatymas savo koncepcija absoliučiai vienas prie vieno.

Tuoj įrodysiu

„Bet koks fizinis skausmas, sukeltas vaikui bus traktuojamas kaip smurtas prieš jį“. Tam debilavotam valdžios atstovui tai skamba idealiai. Bet jis nesusimastys, kad po tokio įstatymo priėmimo, visi kovos menų būreliai, boksas, futbolas, krepšinis ir visi kiti, išskyrus šachmatus bei šaškes turės būt uždaryti. Viskas. Sportas būtų palaidotas, nes nepažįstame nei vieno sportininko, kuris be kraujo, kančių ir fizinio skausmo yra pasiekęs olimpinių aukštumų. Sakot, galima įdėti saugiklius? „Bet koks fizinis skausmas (išskyrus sporto treniruotėse ar varžybose ), sukeltas vaikui…“ maždaug tokius? Tada hipotetiškai klausiu, ar vaikas, gavęs su bokso pirštine į paslėpsnius ir vaikas, nutemptas jėga nuo kompiuterio prie pamokų ruošos, gali būti įstatimiškai reglamentuoti (jei pirmu atveju fizinis skausmas buvo kur kas stipresnis)? Gal metas vaikų gynėjams išrasti skausmometrą, implantuojamą smegenyse?

Emocinis smurtas

Nepykit, bet dar negimė žmogus, kuris įstatymiškai sugebėtų reglamentuoti emocijas. Tai yra taip individualu kaip ir snaigių kristalinė struktūra. Galų gale „emocinio smurto“ recipientai skirtingi. Vienas vaikas po tėvų nuosaikaus ir santūraus moralo lūpą tempia, kitam gali šaukti ir rankomis mosikuoti – dafeni dreni. Šia tema galiu rašyti ir pavyzdžiais iliustruoti nors iki vakaro, bet susilaikysiu, nes protingi žmonės esmę vis tiek pagavo.

Kur lobizmas?

„Vaikų gynimo“ redakcijų reikia ne tėvam. Ne vaikam. Ne visuomenei. Jo reikia tarptautinėms prekyba vaikais užsiimančioms korporacijoms. Joms reikia buko įstatymo, kuris leidžia paimti BET KURĮ vaiką iš BET KURIOS šeimos. Pagal patį efektyviausią liberalios ir laisvos rinkos modelį. Dar jiems reikia, jog visos “produkto pagaminimo” procedūros vyktų legaliai ir sklandžiai, o ten kur nelabai sklandu, būtų galima uždėti grifą “slaptai” arba teisingu kampu papiarinti.

Jeigu įstatymas leis po anoniminio skambučio ar „adekvačių“ kaimynų pranešimo apie „smurtą prieš vaiką“, tą vaiką skubiai paimti – jį ir ims. Kodėl? Ogi todėl, jog kiekviena „prekės“ konfiskacija neš pelną. Jei Lietuvoje padarys taip, kaip Norvegijoje, jog valstybė pirks paslaugas iš vaikų teisių tarnybų, o skiriama suma priklausys nuo paimtų vaikų skaičiaus, man joks debilavotas valdžios atstovas neįrodys, kad tos tarnybos aukos savo jėgas, lėšas bei laiką spręsdamos problemas šeimose.

Jau dabar vyksta prekybos vaikais konvejerio sektorių privatizacija. Ne bet kaip, o prezidentiniame lygmenyje. Trep-trep, kojele stiliumi – reikia uždaryti valstybinius globos namus. Apie bardaką juose ir žiaurumus buvo žinoma nuo neatmenamų laikų. Bet ar nors vienas vaikų namų vadovas sėdo už dangstomą prostituciją, narkotinių medžiagų vartojimą, psichotropinius vaistus, fizinį smurtą? Kažkaip neatsimenu.

Išskaidžius ir privatizavus valstybinius globos namus įvyks paprastas ir elementarus dalykas – valstybė nusiplaus rankas nuo atsakomybės (kurios ir taip ypatingai nenešė) dėl konfiskuoto iš šeimos vaiko. Jeigu vadinamojoje „Šeimynėlėje“, o liaudiškai tariant, pradiniame vaiko priėmimo punkte jūsų vaikui kas nors nutiks negero – jūs net apie tai nesužinosite, nes, visų pirma neturėsite teisės žinoti, kokiu adresu gyvena, neturėsite teisės jo lankyti, nes tai bus privati valda, neturėsite teisės su juo susisiekti ir pakalbėti bent telefonu. Kaip jums toks peizažas? Aš juk neišsigalvoju. Norvegijos vaikų teisių sistemos modelis būtent toks ir yra, o ir nukentėjusios nuo jo šeimos kalba labai garsiai, tik spėk klausyti.

Teismo procesas, kuris, pagal diegiamą įstatymą, bus visiškai uždaras, reikalingas tik tam, kad apkaltintų jus smurtu ir įstatymiškai apdėtų jus baudomis. Matote, mūsų valstybė nėra tokia turtinga kaip Norvegija, todėl fantastiškai ideali vaikų grobimo sistema turės būti finansuojama iš pačių tėvų kišenės. Kalba eina apie vienkartines baudas, kurių sumos pagal 2013m. Šalaševičiūtės siūlomą redakciją siekė 21 000 litų. Ir dar kalba eina apie kasmėnesinį išlaikymą. UAB’ai „Šeimynėlės“ juk irgi nori savo pelno dalies.

Tėvai, „po skambučio“ ar pranešimo netekę vaikų turės vienintelį kelią – teisme įrodinėti, jog jie nesmurtavo prieš savo atžalą. Tikriausiai žinote, jog įrodinėti, kad esi nekaltas nėra taip paprasta. Todėl teisinėse valstybėse ir galioja nekaltumo prezumpcija. Bet juk ir prezumpcijas galima paminti, kai kalba eina apie pinigus. Oi, atsiprašau, apie didelius pinigus.

Iš to, ką jau perskaitėtė, tikriausiai sukirbėjo kvailas ir paranojiškas klausimėlis – ar galiojant tokiam įstatymui vaikai bus imami iš asocialių, vargingai gyvenančių šeimų, ar iš tų, kurių atstovai galės gausiai iš savo kišenės paremti vaikų grobikus, privačius vaikų pridavimo punktus, specialiai konvejeriui adaptuotų teisėjų klanelį?

Kai jūsų mažamečiui vaikui visokios tetos mokyklose kiša anketas, kur reikia pažymėti, kokio dydžio name gyvena, kiek jame kambarių, televizorių, kompiuterių ir ar yra indaplovė – neturėkit vilčių, jog tai daroma tiesiog dėl statistinio intereso. Akivaizdu, kad sparčiai kuriamos vaikų sveikatos bei turtinės padėties duomenų bazės, kurios bus panaudotos, kai visos prekybos vaikais konvejerio dalys bus suinstaliuotos ir legitimizuotos.

Jūs gal nepastebite, bet aš žinau apie ruošiamą gausią vaikų psichologų armiją, kurių specifikacija – traukti informaciją iš konfiskuotų vaikų apie „labai labai negerus ir smurtaujančius tėvus“, iš serijos: „Pasakyk, kad tėvas tave mušė – iš karto galėsi grįžti namo ir gausi ledų…“ Po to tokie „specialistai“ pasirodys uždarame teisme ir jums į akis išrėš, kokie jūs buvote monstrai. Ir ką tada jūs? Tyliai mekensite, kad tai šmeižtas? O gal nesusilaikysite ir dėsite į snukį tokiai kalei ir taip amžiams atsisveikinsite su vaiku, jo net nepamatę? O gal tiesiog pasinaudosite įstatymu, kuris leidžia ginklu ginti savo šeimos narius, kai jiems iškyla reali grėsmė?

Grand finale

Vaikiukas, kuris vieną gražią dieną buvo išplėštas iš namų, mylinčių tėvų, užmestas ant konvejerio, vėtytas ir mėtytas po „šeimynėles“ galiausiai patenka į vaikų įvaikinimo katalogus. Su nuotraukytėm, su jo trumpo gyvennimėlio aprašu, su charakteristika apie jo būdą ir sveikatą. Šioje galutinėje prekybos vaikais stotelėje rankas šildysis stambiausios verslo žuvys. Juk valstybė savo ruožtu padarė viską, kad gražiai supakuota prekė su kilmės dokumentais būtų pristatyta į vitriną. Debilavoti valdžios atstovai juk protiškai nepajėgūs skaityti, o svarbiausia – suprasti, kad naujasis vaiko teisių įstatymo redakcijų paketas, kuris gausiai finansuojamas ir stumiamas užsienio lobistų, yra kruopščiai sukurptas verslo planas.

Deja, bet debilavotiems valdžios atstovams ir visiems „idealios visuomenės“ propagandistams nedaeina, jog užrašas ant papkutės „Smurto prieš vaikus sustabdymo programa“ nebūtinai reiškia, jog sėkmingai prabalsavus smurtas šeimose ir bus sustabdytas. Priešingai. Bus elementariai legitimizuotas smurtas prieš šeimą su pačiomis žiauriausiomis mūsų neidealioje visuomenėje pasekmėmis.

Milda Bartašiūnaitė

Šauksmas

Leave a Reply