Milda Bartašiūnaitė. Pragaro gyventojos laiškas rojiečiams

Ar pirktumėte momentinės loterijos bilietą, kurio visas apsauginis sluoksnis nutrintas ir aiškiai matosi, jog nėra nei vieno pasikartojančio simbolio? “Ką, aš durnas?” – paklausite. O ar perkate bilietą su iliuzija išlošti aukso puodą, jeigu to tikimybė mažesnė nei būti nutrenktam žaibo? “Na, taaaiiip…”. Ar padiktuosite prisijungimo prie savo sąskaitos banke slaptažodžius vaikinukui, kuris paskambins jums trečią valandą nakties? “Tikrai ne, juk tai – sukčiai”.

O jei pasakysiu, kad jūsų pinigų sąskaitoje saugumas priklauso ne jums, o dėdėms su lakuotais batais, kuriems bet kurią dieną gali būti nuleista komanda “bankrot” ir jūsų pinigai išgaruos it lašas vandens Sacharos dykumoje? – “Taip tikrai nebus…”

Ar įtaisytumėte savo bute pasiklausymo bei stebėjimo įrangą, kuri realiu laiku transliuotų garsą ir vaizdą kokiai nors interesantų grupei? “Už jokius pinigus” – užprotestuosite.

O jei jums pasakysiu, kad prie kiekvieno garsą skleidžiančio įrenginio ar kameros, esančios jūsų telefone, kompiuteryje, žaidimų konsolėje gali prisijungti nepažįstami jums asmenys ir susirinkti visą juos dominančią informaciją? “Ai, tai kad aš neturiu ko slėpti. Esu paprastas žmogelis”, – suburbėsite.

O ar suvalgytumėte tabletę, ant kurios nupiešta kaukolė ir smulkiomis raidėmis užrašyta “nuodai”? – “Niekada”

Tai kodėl rūkot, geriat, valgote genetiškai modifikuotą, antibijotikais prifarširuotą ir pesticidais prisodrintą maistą? “

savizudziai“Ai…vis tiek mirsiu” Ar provokuotumėte kaimyną, kuris, kilus konfliktui galėtų nušluoti ne tik jūsų namą, bet ir visą gyvenamą kvartalą nuo žemės paviršiaus? “Aš ką, panašus į savižudį?” Tai kodėl leidžiat savo vardu tai daryti kitiems? “Ką turi omeny?”

O ar ateinančiuose rinkimuose balsuosite už tas pačias partijas ir tuos pačius veidus, net jei per praėjusias kadensijas jie ne tik kad nepateisino jūsų lūkesčių, bet ir skaudžiai nuvylė? “Ai, tai kad visi jie vagys ir, galų gale, nėr daugiau už ką balsuot!…” ………

Galėčiau prirašyti dar tūkstantį tokio tipo klausimų, į kuriuos jūs atsakysite arba kategorišku neigimu, arba save išteisinančiu ir pateisinančiu teiginiu. O taip yra tik todėl, kad gyvename ne tikrą gyvenimą, o susikurtame iliuzijų pasaulyje. Tai yra natūrali žmogaus prigimtis – nematyti problemų ir apgaudinėti save, jog tuoj tuoj savaime išauš šviesus rytojus arba jį kas nors atneš mums ant paauksuotos lėkštutės. Prisiminkime sakmę apie Adomą ir Ievą. Jie laimingi ir be rūpesčių gyveno Rojuje iki tol, kol neatsikando obuolio nuo “Pažinimo” medžio. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus, kuris pradeda domėtis tikruoju, o ne iliuziniu pasauliu, iš karto atsiduria Pragare.

Bosch

Taip atsitinka ne todėl, kad jis yra fiziškai kur nors perkeliamas, o todėl, kad pats Rojus jam virsta kankinančia realybe. Turiu prisipažinti, kad savo noru atsikandau vaisiaus nuo “Pažinimo” medžio.

Visur, kur pažiūriu, matau aplink save nuodėmingus, prasikaltusius, niekšus, sukčius ir nedorėlius. Skaitydama teisės aktus ar tarptautinius dokumentus regiu ne patį tekstą, o mažas raideles tarp eilučių, kuriose aiškiai įvardijami autorių keliami tikrieji tikslai, neturintys nieko bendra su socialine žmonių gerove. Priešingai. Matau tekstą, kuris kruvinu raudoniu ant balto lapo byloja apie saujelės žmonių, kurie ir dabar oficialiais duomenimis valdo pusę Pasaulio turtų siekį prichvatizuoti likusius grašius bei išplėsti savo įtaką iki maksimumo.

Buvau pirmoji Lietuvoje, kuri užkėliau ciongą dėl Juvenalinės justicijos, tai yra vaikų grobimo įstatymo priėmimo, vos tik išgirdau jo teikėjų R.Šalaševičiūtės ir O.Valiukevičiūtės kalbas Seime. Moteriškės tarėsi skaitančios “Vaikų gerovę užtikrinančius straipsnius”, parlamento nariai pritariamai linkčiojo, o aš tuo metu viriau Pragaro lavos katile ir garsiai garsiai mintyse šaukiau: “Bobos, ką jūs darot?!”

Laimei atsirado žmonių, kurie taip pat buvo “išvaryti iš Rojaus”. Jie akimirksniu susigaudė, kur šuo pakastas ir tada bendrom jėgom stojom į mūšį prieš ” Rojaus iliuzionistus”. Sunku mums…ką čia bepridursi. Savo noru išsitrėmėme į kančias. Kaip kokie velniai, pasivertę žalčiais gundome Rojaus gyventojus atsikąsti obuolio nuo “Pažinimo” medžio, bet retas mūsų klauso…”Vatnykais” bei “Koloradais” vadina…

Pavydžiu jums. Jūs gyvenate savo Rojuje ir vargo nematote. O jei ir matote, sugebat apsimesti, kad jo nėra arba tuoj tuoj jis dings. “Išvarytieji” mėgaujasi tik viena viltimi, kad kai mūsų kūnuose nustos plakti širdis, vėl tapsime laisvais ir nepriklausomais nuo iliuzinės realybės, dar žemėje vadinamos “Rojumi”.

Pragaro gyventoja

Milda Bartašiūnaitė

 Šauksmas

Leave a Reply