Mūsų apžvalgininkas – apie visuomenę apėmusią ura-patriotizmo isteriją ir apie vieną labai baisią frazę iš vadovėlio

Uljana Skoibeda

Rusijos visuomenė nevienalytė. Putino politika Sirijoje turi daug kritikų. Šis Straipsnis labai greitai buvo pašalintas iš KP (Komsomolskaja Pravda), bet google „keše“ jis dar pasiliko. Uljana Skoibeda yra labai skaitomų straipsnių serijos „Vokietijos žūties kronika“ autorė. Šių straipsnių vertimai buvo publikuojami „Šauksme“(1, 2,) ( Šauksmo redakcija).

Anksčiau man atrodė, kad frazė: „Rusija stojo į karą nepasiruošusi“, – tai iš istorijos vadovėlių. Kažkas apie gūdų carizmo bukumą ir šimtmečio senumo neįveikiamas tarptautines aplinkybes, apie kurių neįveikiamumą, be to, buvo sunku patikėti. „Kaip galėjo ginti svetimus interesus? – galvojome mes, mokiniai. – Ko tikėjosi apgailėtini valdovai, jeigu tauta skurdo, o tiekėjai-kapitalistai tuojau pat ėmė pelnytis ir tiekti į frontą supuvusį audinį?“.

9409671

Kitais žodžiais: kaip buvo galima įsivelti į gaisro gesinimą svetimame name, jei savame yra sujaukta ir nesutvarkyta?

Praėjo daug metų…

Aš nesimokau mokykloje. Aš girdžiu žodį „karas“.

Nepriklausoman Kurdistanui — būti!“, – siuntinėja paveikslėlius su vargše, į gabalus sudraskyta Turkija, du metus atgal lygiai taip pat mosavo žemėlapiais suskaldytos Ukrainos be Užkarpatės ir Naujarusijos. Ir jiems ne gėda, kad jų praėjusios piktdžiugiškos prognozės neišsipildė, jie tarytum ir nepamena, kad susidirbo.

Erdoganas apsisysiojo iš baimės!“, – žvengia ura-patriotai iš užsienio lyderio, kuris pareiškė, kad ir toliau numušinės mūsų lėktuvus, o mūsų daliniai, kad net nebandytų jį liesti, net ir Sirijos teritorijoje.

Erdoganas davė nurodymą: visus karinius laivus surinkti Česmenės įlankoje, ant mečetės Stambule iškelti stačiatikių kryžius, ir užsakė pas Saakašvilį knygą: „Penkiasdešimt patiekalų iš šlipso!“, – „Ha-ha-ha!“…

Karas“, – girdisi iš visų lygintuvų.

Ir tiktai maža dalis sveikai mastančių bėgioja tarp mėtančių kepures bendrapiliečių ir klausia: „Kaip gi taip? Kada šalis ne atstatyta? Kada tauta nuskurdo, valstybinis ekonomikos sektorius sunaikintas, valdininkai išvežė vaikus į Vakarus, o kapitalistai vėl tieks armijai supuvusį audinį? Mes juos, štai tokius, pažįstam: niekingas luomas, pasireiškė su sūriu iš palmių aliejaus, surengė šaliai „importo pakeitimą“…

O mums atsako: negalima neatsakyti sankcijomis už lėktuvą.

Arba: karui negalima būti pasiruošusiems. Ruošėmės 1941- aisiais, bet nespėjome. O 2014-aisiais, tuojau po maidano, analitikai perspėjo: „Vyrai, prisiminkit, kaip valyti automatą, moterys – perrišinėti šautines žaizdas ir minų-sprogstamąsias traumas. Nepralėks nelaimės pro šalį…“.

Pasakys – kaip nupjaus. Ir – naują paveiksliuką ant avataro: rusų lakūnai rašo ant bombos: „Atleisk, Turkija!“, „Erdoganai, atleisk“…


Ir Turkijos URM Ankaroje iškviečia rusų pasiuntinį ant kilimo…

Mes žinojome, taip pasakoja, kad istorija kartojasi. Bet, mes vylėmės, kad ne tokiu štai siaubingu grotesku.

Kada valstybė žaidžia muskulais, bet nieko negamina, išskyrus ginklus (gynybos fabrikai praėjusiais metais dirba trimis pamainomis), kada kiekvienos valstybės pomidorų tiekėjos praradimas suvokiamas kaip tragedija…

Mums tokioje situacijoje TIKRAI reikia veltis į karą?

Žmonių gyvenimo lygis jau nukrito du kartus ir daugiau, daug bedarbių, tuo pačiu metu staiga pakilo privalomi mokėjimai ir rinkliavos: už kapitalinį remontą, už mokamą parkingą, mokamą mediciną, mokamus kelius… Biudžetas, kaip dulkių siurblys, išsiurbia nuskurdusius piliečius, ir aš nepasakyčiau, kad jie laimingai-džiugūs, kaip tie internet-patriotai.

Tartum vyšnia ant torto tapo Jelcino centro atidarymas Ekaterinburge, dalyvaujant aukščiausiems vadovams… Valdžia prarado daug šalininkų tuo momentu.

Ką mes konkrečiai veikiame Sirijoje, aš prašau atsakyti? Jeigu mes laimėsim, nafta pakils iki 100 dolerių už barelį?

Arba mes norėjome patikti Vakarams, išmelsti atleidimą ir nebebūti atstumtaisiais (tai įsivaizduodama, prarandu savigarbą)?

Arba mes tiesiog keršijam islamistams, pridergusiems mums Čečėnijoje (ar dabar laikas kerštui)?

Arba mes negalime pamesti Asado, net karo su NATO kaina?

Dauguma rusų jaučia dabar: mus nuleido, pliaukštelėjo per žandą.

Dauguma, manau, pasiruošę nutraukti su Turkija ekonominius ryšius, nors sankcijos vėl suduos smūgį tautai, o dar labiau nuskursti daugumai, atrodo, jau ir nebėra kur…

Kad tik nepasikartotų tos baisios istorijos iš vadovėlio: „Rusija stojo į karą nepasiruošusi ir suiro, todėl kad kapitalistai matė tautos varguose pelno šaltinį, o nuskurdusi tauta nustojo gerbti valdininkus, kurių vaikai ir anūkai gyvena Amerikoje.“

Jau po šio straipsnio publikacijos KP radijuje įvyko pokalbis „Ar Rusijai reikalingas karas su Turkija?“. Pokalbyje dalyvavo KP korespondentės Uljana Skoibeda ir Darja Aslamova.

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply