Naujojo Lenkijos prezidento politinės duobės

Naujas Lenkijos prezidentas Andrzej Duda, vos šių metų rugpjūčio 6 d priėmęs priesaiką, teigė, kad būtina keisti “Normanų ketvertuką”, kuri užsiima karinio-politinio krizės sprendimo Ukrainoje įgyvendinimo klausimais, ir įvesti jos sudėtin apart Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos, dar Lenkiją ir Jungtinėse Amerikos Valstijos. O tai reiškia, – perbraukti šių metų vasario 16 d. pasirašytos “Minsko susitarimus”, kurių konkrečiais punktais, siekiama išspręsti situaciją šalyje, plėšiama tarptautiniais nesusitarymais vardan naudai vietinių “piniginių maišų”. Be abejo, šį Lenkijos prezidento iniciatyva – naujojo žmogaus tarptautinėje politikoje, neliko nepastebėta. Tarptautinių santykių ekspertai greitai suprato jos ardomoji esmė ir pabandė suprasti tokio elgesio nepatyrusio šiais klausimais Lenkijos politiko motyvaciją.

А.ДудаIš tiesų, kam laužyti jau pasiektą susitarimą, jau esanti įvairaus įgyvendinimo etapų stadijoje? Už juos prezidentas P.Porošenko asmeniškai atsakingas, kartu su kitų trijų įvardintų šalių prezidentais. Arba naujasis Lenkijos prezidentas, jaunas pagal politikos standartus žmogus – jam tik 43 metai, mano, kad vyresnio amžiaus ir tarptautinio politinio gyvenimo patyrimo turinti prezidentai: Rusijos – Vladimiras Putinas, Vokietijos – Angela Merkel, Prancūzijos – Fransua Ollandas – nekompetentingi? Tada labai gaila, nes tokios arogancijos žmonės visuomenei nėra labai tinkami.

Tačiau, manau, kad prezidentas A.Duda nėra vienas iš tų kvailių ambicingų žmonių. Pirmiausia, šios paraiškos motyvaciją remiasi Vašingtono „obkomo“ poziciją – A.Duda yra aistringas „amerikanofilas“ ir „atlantistas“. Kaip matyti, Vašingtono globalizacijos politiką – jo, vieno centro politinių užsakymų vykdymas, – Lenkijos prezidento pagalbą, siekiama diskredituoti ir sužlugdyti “Minsko susitarimus”. Taigi, pratęsti karo veiksmus ir ekonominę suirutę Ukrainoje ir tuo daryti didelę įtaką Rusijos ir Europos Sąjungos atžvilgiu. (Be to, į Europos Sąjungą plūsta šimtai tūkstančių pabėgėlių iš JAV ir jų sąjungininkų sugriautų Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybių – tos žmonės reikia maitinti…) Vašingtonui nereikalinga stipria varžove – Europa, o su Rusija ir jos sąjungininkais, visas Eurazijos žeminąs. Jungtinės Valstijas įgyvendina gerai žinomą nuo Romos imperijos laiku politiką – skaldyk ir valdyk.

Remiantis peties užjūrio “Didžiojo brolio”, rodantis, kaip ir visi kiti esami įtakingi Lenkijos politikai, ambicingos savo tautinius interesus rytinių teritorijų atžvilgiu, naujas Lenkijos prezidentas savo pirmuoju vizitu į užsienį aiškiai parodė Lenkijos politinių interesų kryptį, kuriuo žengs per savo kadenciją. Rugpjūčio 23 diena (tą dieną1939 metais buvo pasirašytas sutartis Dėl nepuolimo tarp Vokietijos ir SSRS ir nemėgstamas Lenkijoje ir Lietuvoje slaptasis „Molotovo-Ribentropo paktas“) Lenkijos prezidentas A.Duda atvyko į Taliną Estijos prezidento Toomo Ilveso (JAV pilietis) kvietimu. Išmanus politikai uždavė sau klausimą – kodėl gi važiavo ne į Lietuva, ne į Ukraina? Atsakymas paprastas, nes tarp Lietuvos ir Lenkijos santykiu yra Wilno -Vilnius miestas, taip pat tarp Lenkijos ir Ukrainos santykiu yra Lwów – Lvovo miestas. Peržengti šitas įstorinęs ir politines duobės Varšuva nenori ir negali, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dabartinės Ukrainos nacionalistai negali susitaikyti su tuo, kad yra būtina gražinti neteisėtai paimtus iš kitų dalykus. Štai ir gaunasi, kad remianti Ukrainos nacionalistus, jų rusofobiškus agresyvius veiksmus, dabartinė Varšuva puoselėja labiausiai tiems, kurių tėvai ir seneliai masiškai žudė lenkus per Antrąjį pasaulinį karą Volinėje ir toliau į vakarus. Karpatų kalnuose, Beskiduose, 1947 metais nuo UPA smogikų burių vado Stepano “Chren” Stebelskio, o taip pat ir – “Stacho”, buvo nužudytas Lenkijos generolas Karolis Sverčevskis. Generolo mirtis tapo priežastimi įvykusios “operacijos Vyslos” – per kuria buvo deportuoti į šiaurines ir naujai prijungtos prie Lenkijos vakarinės žemės nuolat gyvenanti Karpatų kalnuose ukrainiečių šeimas. Sovietų Sąjunga, kaip žinome, nesiėmė pokario masinių deportacijų nacių pakalikų iš UPA ir jų šeimas iš Lvovo regiono teritorijos. Šiandien, karingai nusiteikia Ukrainos nacionalistai, esantis, kaip matome, kaip tik iš to regiono, tapo politinių įvykių šalyje pagrindinė varomoji jėga. Tokiomis aplinkybėmis, visai nerealiai atrodo Varšuvos įskaičiavimai grąžinti Lenkijai Lvovą ir visą šitą regioną – kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu, kai Ukrainos politikai prašo ES atverti sienas savo piliečiams, nacionalistų antplūdis iš skurstančios kasdien Ukrainos į Lenkija ir toliau į Vakarus, lenkams ir kitiem bus labai skausmingas socialinis reiškinys. Jau dabar mes matome negailestingos kruvinos muštinės tarp Lenkijos ir Ukrainos nacionalistų – sporto sirgalių.

Analogiškai Vilniuje, kur dabartinės Lietuvos valdžios institucijos nekaip nenori valstybiniu lygiu pripažinti vietos lenkų teisių į jų prieškario turtą Vilniaus regione, kalbą ir visapusišką nacionalinę saviraišką. (Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo iš Sovietų Sąjungos perduotas Lietuvos Respublikai 1939 spalis 10 diena) Prasilenkiąs Vilnių per pirmąjį savo vizitą į užsienį prezidentas A.Duda pademonstravo savo aroganciją Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, leisdamas jai suvogti, kad Varšuva yra nepatenkinta Vilniaus vietos lenkų atžvilgiu vykdoma politika.

Kalbant apie ekonominius interesus, nei Lietuva, nei Ukraina negali būti lygiaverčiais Lenkijos partneriais, nes pirma yra per maža – tiktai apie 2 milijonai žmonių, ir su kankinusia krizės maisto pramonė. Antra – Ukraina, lygiavertė pagal žmonių kiekį – šalyse šiek tiek daugiau nei 40 milijonų gyventojų, tačiau politiniu požiūriu dar nėra visiškai subrendusia valstybę, su byrančia pramonė, kuri savo matu buvo kursdama remiantis sovietiniais techniniais standartais, o ne – Vakarų. Rytose Lenkijai atsiverią tam tikrą maisto produktų rinką, jie jau dabar sėkmingai konkuruoja savo kainą Lietuvoje su vietiniais produktais. Bet ne tai svarbu.

Svarbiausia – tai atgaivinimas tuos politikos, kuria buvo vadinama tarpukario metais „Sanitarinis kordonas“ (“Cordon sanitaire”) tarp Vokietijos ir Rusijos. Jis buvo tam tikru mastu įgyvendintas dėka Lenkijos maršalo J.Pilsudskio legionų ir Lietuvos politikų 1920 metu pabaigoje, kai Antantės užsakymu (skaityk Anglijos), Kaunas perdavė Varšuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą, vardan Memellando (Klaipėdos krašto), kurį Lietuvą gavo 1923 metu sausio mėnesi. Tada, 1920 metų rudenį, buvo suformuotas “Lenkijos koridorius”, atsiskyręs jauną komunistų šalį bolševikiškų sovietų nuo “užsikrėtusios komunizmu” Vokietijos – tokiu būdu, pagal Londoną, buvo sutrukdyta inspiruojama Niujorko bankininkų agento L.Trockio “Pasaulinė revoliucija”.

Šiandien Vašingtonas, jaunojo ir ne visai patyrusio užsienio politikoje Lenkijos prezidento rankomis, nori sustiprinti “Cordon sanitaire” politiką, tuo metu kai per Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio kadencija Vokietijos ir Rusijos tarpusavi politiniai ir ekonominiai santykiai žymiai suartėjo. Suprantama, kad toks geopolitinis suartėjimas, ganėtinai sumažintu Jungtines Valstijų įtaka Europos šalių politikai. Tai ir nukreipė prezidentas A.Duda savo antros keliones i užsienį maršrutą rugpjūčio 27 diena Vokietijon, todėl kad pagal Vokietijos leidinio “Tageszeitung” apžvalgininkės Gabrielės Lesser – “Jisai myli vokiečius”, tačiau ir nori parodyti “stiprią Lenkiją”. Taip pat, apžvalgininkės G.Lesser nuomone, A.Duda sužinojo, kad nors “NATO šalys imasi žingsnių stiprinti savo saugumą”, vis dėlto „JAV neketina perkelti savo karines bazes iš Rammšteino į Lenkiją, apie ką rugpjūčio 27 diena savo interviu informavo JAV ambasadorius Lenkijoje S.Mull“. Kitaip tariant, naudojant Lenkijos teritoriją, kaip Vakarų Europos šalių Rytu skydą (“Ost Shield”), Vašingtonas tuo ir nori apsiribuoti.

Rezultatas, kaip matome, Ukrainos prezidentas nesiėmė A.Dudos iniciatyvos plėsti formatą “Normano ketvertuko”. Pasak Vitoldo Vaščikovskio, A.Dudos bendražygio Lenkų partijoje „Teisė ir teisingumas“, vieno iš kandidatų į užsienio reikalų ministro kėdė, P.Porošenko sakė: “Dabar, vyksta taikos procesas, kuris prasidėjo 2015 vasario mėnesi per antruosius Minsko derybas. Šis procesas turi laiko tarpą. Jis baigiasi už keturias mėnesius, kai turėtų būti įgyvendinami Minsko susitarimai. Jei tai neįvyks, ateinantys derybos turėtų būti vedami su kitu derybininkų ratu”. Per šiuos keturis mėnesius turėtų įvykti labai svarbi įvykiai, tarp kurių kartu su kitų kariuomenių atstovų, šių metų rugsėjo 3 diena iškilmingame parade Pekine, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą, žygiuos ir Rusijos kariuomenės atstovai.

Svarbu renginiu, be abejonės, taps Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitas į Niujorką, į JT Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymą, kaip Rusijos delegacijos vadovo ir jo kalbą viso pasaulio valstybių delegacijų atstovams. Iš Rusijos prezidento, vienos iš didžiųjų pasaulio valstybių, kurios žmonės kartų su sąjunginėmis šalimis 70 metu atgal laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, be abejo, skambės pasiūlymai apie tokę pasaulini tvarką, kuria grąžins šalis į užfiksuotus Jungtinių Tautų Įstatuose normos, kurie nepripažįsta jokių vienašališkų “sanitarinių kordonų”, politinės ir ekonominės sankcijos prieš suverenios valstybės.

Valerijus Ivanovas, 2015.09.03. Vilnius
……………………………………………………………………………………………….

Leave a Reply