Neapykantos nusikaltimų „tradicijos“ kaita: pažeidžiamiausia religine grupe tampa musulmonai

Dažnas su religijotyra, filosofija, pasaulio istorija ir propagandos teorijomis nesusipažinęs žmogus ne iš piktos valios nukreipia savo pyktį prieš ką nors, kas tampa atpirkimo ožiu. Statistika ir mokslinės studijos rodo, kad pastaruoju metu, kaip tai nemažai kam skambėtų paradoksaliai (pasaulis ir yra paradoksas, sakė filosofai), daugiausia akmenų sulekia į musulmonų daržą. Kas skatina islamofobiją, neapykantos nusikaltimų „tradicijos“ kaitą, kai pagrindiniu „nekentėjų“ taikiniu tampa musulmonai?

laKas yra neapykantos nusikaltimai?

Apie tai informacijos nemažai, tačiau ji ganėtinai vienpusė. Remiantis įvairiais apibrėžimais, neapykantos nusikaltimo sąvoką daugmaž galima apibrėžti kaip nusikaltimą, kai auka pasirenkamas tam tikros socialinės grupės asmuo. Ši grupė gali būti susijusi su įvairiais dalykais: etniškumu, kalba, tautybe, fizine išvaizda, religija, lyties tapatybe ir kt.

Neapykantos nusikaltimai – rimtas dalykas. Dažniausiai jie neapsiriboja tiesiog grasinimais, keiksmais, pasirinktos aukos fiziškai užpuolamos, gadinama jų nuosavybė, jos niekinamos, rašomi neapykantos kupini laiškai (be abejo, tai itin paplito interneto ir ypač feisbuko eroje).

Terminas „neapykantos nusikaltimas“ (angl. hate crime) teisėje paplito po Antrojo pasaulinio karo, – pirmiausia turint galvoje turkų vykdytą armėnų genocidą, kai 1915 m. jaunaturkiai išžudė ir ištrėmė bent 1,5 mln. armėnų (su jais ir asirų, graikų), taip pat Šoa (pogromus prieš žydus, Holokaustą).

Nuo „negrų“ linčo iki „muslimų“ terorizavimo – vos keli dešimtmečiai

Nepamirškime, kad dar 1920 m. birželio 15 d. JAV Minesotos valstijos Duluto mieste vyko linčo teismas, kurio metu baltieji nulinčiavo tris juodaodžius. Buvo paskleisti gandai, neva šeši afroamerikiečiai išžagino ir apiplėšė paauglę, tačiau gydytojas jokio žaginimo fakto nenustatė.

Duluto miestelyje linčo teismai vyko ir anksčiau, pvz., 1918 m. rugsėjį suomių emigrantas Olli Kinkkonenas buvo nulinčiuotas neva dėl to, kad tariamai atsisakė kariauti Pirmajame pasauliniame kare. Ypač rasinė neapykanta klestėjo vadinamąją raudonąją 1919-ųjų vasarą, kai keliasdešimtyje JAV miestų buvo puldinėjami juodaodžiai (daugiausia jų nužudyta Čikagoje, Vašingtone, Arkanzaso valstijoje). „Negrai“ tuomet apkaltinti, esą jie bolševikai, ketinantys JAV paversti bolševikine valstybe. Nulinčiuoti (pakarti, nušauti, sudeginti gyvi) bent 43 afroamerikiečiai. Kilo juoaodžių pasipriešinimo judėjimai (pvz., legendinis afroamerikiečių karių būrys „Buffalo Soldiers“, „African Blood Brotherhood“ ir kt.).

1889–1918 m. JAV nulinčiuota daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 84 proc. buvo juodaodžiai.

Duluto linčo teismus primena 1965 m. Bobo Dylano, kuris gimė šiame mieste, daina „Desolation Row“: „Jie pardavinėja atvirukus su kartuvių vaizdais…“

Žodis „linčiuoti“ greičiausiai atsirado nuo Virdžinijos valstijoje gyvenusio kvakerių tikėjimo žemvaldžio Charles‘o Lyncho (1736–1796), pasisakiusio už neoficialius „teismus“, egzekucijas, pavardės.

Tačiau iš tikro europiečių neapykantos nusikaltimų aukomis bene pirmieji dar XVI a. tapo indėnai, kurių genocidas – bene didžiausias istorijoje.

2010 m. Federalinio tyrimų biuro duomenimis, JAV 48 proc. neapykantos nusikaltimų susiję su rase, 70 proc. jų – su juoaodžiais. Neapykantos skleidėjams JAV nepatinka ir žydai, baltieji, ispanakalbiai, musulmonai.

2008–2012 m. vien JAV įvykdyta daugiau kaip 1,85 mln. nusikaltimų musulmonams, 5,25 mln. – žydams, 2,93 mln. – indėnams, 38,93 mln. – juodaodžiams, 50,48 mln. – ispanakalbiams, 15,21 mln. – Azijos gyventojams, 223,55 mln. – baltiesiems.

65 proc. su smurtu susijusių neapykantos nusikaltimų aukų buvo baltieji, 15 proc. – ispanakalbiai, 13 proc. – afroamerikiečiai.

Nuo 2002 m. Europos Sąjungoje baudžiama už internetu skleidžiamą neapykantą.

Nepaisant to, ne vienas, „gyvenantis“ ir feisbuke, žino, kad įžeidimai dėl religijos, ypač nukreipti prieš musulmonus, dažni ir ES, ir Lietuvoje, kur musulmonai dažnai įžeidžiamai vadinami „muslimais“.

2015 m. vasario 19 d. JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai kovoja su Islamu, nors nemažai kam toks įspūdis galėjo susidaryti.

Vis dėlto nuo 2001 m. vykstančio „karo su teroru“ pasekmė – tai, kad musulmonai tampa pažeidžiamiausia neapykantos nusikaltimų istorijoje religine grupe (13,9 proc. visų sunkių nusikaltimų 100 tūkst. gyventojų JAV 2008–2012 m.).

Kas yra neapykantos kurstymas ir neapykantos nusikaltimai, aprašyta mokslinėse studijose (pvz., M. R. Ronczkowski „Terrorism and Organized Hate Crime“, 2003; B. Perry „In the Name of Hate: Understanding Hate Crimes“, 2001, ir kt.), yra bendroji ir teisinė informacija ES (http://fra.europa.eu/sites/default/files/fra-factsheet_hatecrime_lt_final.pdf) ir Lietuvos (http://manoteises.lt/wp-content/uploads/2014/07/Neapykantos_kurstymas_DUK_20110629.pdf) gyventojams.

Vis dėlto tokių siaubingų išpuolių prieš musulmonus ir / arba jiems prijaučiančius kaip Norvegijoje (A. B. Breivikas) arba JAV, Čapel Hilyje, kuriame buvo nušauti trys jauni musulmonai, daugėja.

Ne „Charlie Hebdo“, o būtent Čapel Hilis pakeitė globalųjį požiūrį į trapiausia pasaulyje tapusią musulmonų religinę bendriją. Pirmosios tragedijos atveju nusikaltėliai „keršijo“ dėl įžeistų religinių jausmų, antruoju atveju brutaliai nužudyti trys niekuo dėti jauni musulmonai, nes pakaltinamam žudikui tiesiog nepatiko jų tikėjimas.

Po tokių išpuolių ir kitų islamofobiškų veiksmų musulmonų kaip pažeidžiamiausios pasaulyje religinės grupės gyvenimas turėtų būti kuo objektyviau nušviečiamas žiniasklaidoje. Kova su islamofobija / džahilija (arab. „neišmanymu“) yra būtina, antraip ir toliau didžioji dalis žmonių feisbuke ir kitur internete musulmonus vadins „babajais“, „teroristais“ ir pan.

„Koranas – visų bėdų pasaulyje šaltinis.“ Tokią ir panašias absurdiškai makabriškas frazes yra tekę girdėti ne kartą. Vienintelis būdas kovoti su jomis – šviesti žmones.

Rytų ir Vakarų dichotomijos, kaip įrodė Edwardas Saidas knygoje „Orientalizmas“ (1978), seniai nebėra,  visa tai senos „orientalizmo“ pasakos, kurių negatyvias pasekmes galime matyti „Charlie Hebdo“ įvykyje (ir apskritai karikatūrose, pašiepiančiose musulmonybę, ypač žinant, kad tai vienintelė monoteistinė religija, draudžianti vaizduoti Dievo ir Jo Pranašų veidus).

Trumpas ekskursas su pominte „ar aš nesakiau“

Pranašiškas Matthieu Kassovitzo 1995 m. filmas „La Haine“ („Neapykanta“), nespalvotai parodantis itin spalvingą ir neapykantos kupiną gyvenimą Paryžiaus arondismentuose. Šio filmo kertinė frazė: „Neapykanta gimdo neapykantą.“

Lietuvių liaudies patarlės taip pat turi ką pasakyti apie neapykantą, kaip antai: „Meilė, neapykanta ir pelnas nedaleidžia sūdžiai būti teisingam“, „Šimtą kartų geriau meilėj mirti negu neapykantoj gyventi“,  „Neapykantos sėkla nesėjama auga“, „Neapykanta yra bloga patarėja“ ir kt.

Kaip ir 236 pasakėčių autorius Ivanas Krylovas, siūlyčiau trumpą, neįkyrų moralą: jei ko nesupranti, domėkis, klausk, ir bus atsakyta. Švieskis ir šviesk kitus. Kurios musulmonų valstybės itin skirtingos nuo vakarietiškųjų / postsovietinių ir kurios musulmonais save laikančių asmenų organizacijos vadintinos teroristinėmis (kad ir kas jas, pasak sąmokslo teorijų, įkūrė), o kurios – ne. Apie visa tai galima sužinoti įvairioje pasaulio spaudoje, tačiau jei domėsitės tik ideologiškai vienakrypčiais informacijos šaltiniais, rizikuosite būti suklaidinti.

Nuo neapykantos nusikaltimų iki genocidų – vienas žingsnis

Kuo virs pasaulis, jei neapykantos nusikaltimų tik daugės? Neišvengiamai daugės ir genocidų – baisiausių nusikaltimų, kai civiliai naikinami pagal vienos rūšies, genties požymį.

Tarp jų – didžiausias istorijoje indėnų (tiksliau, tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, armėnų genocidas, kurio šimtmetį šiemet minėsime, „tylieji“ genocidai „civilizuotos Europos“ valstybėse (pvz., samių, bretonų ir kt.), „palestiniečių klausimas“, papuasų genocidas Indonezijoje, apie kurį beveik nieko nekalbama, ir kai kurie kiti, apie kuriuos daugelis tikriausiai nesame nė girdėję.

Kodėl vyksta genocidai? Kalti įsitikinimai (dėl to, pvz., Afrikoje ir Indijoje kankinamos bei žudomos moterys), politika (nesibaigiantis Palestinos ir Izraelio konfliktas, Kampučijoje raudonųjų khmerų įvykdytas 1,5 mln. žmonių genocidas, japonų karo nusikaltimai, nigeriečių, laosiečių, čerkesų ir daugybės kitų tautų genocidai), įsisenėję konfliktai ir karai (Balkanai, Kaukazas, Kurdistanas).

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje taip pat galima vadinti genocidu: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių genocidas, XIX a. Rusijos imperijos vykdyta lietuvių asimiliacija, partizanų genocidas, vykdytas 1939–1954 m. Tarybų Sąjungos.

Dažniausiai, užsimenant apie genocidą, įprasta kalbėti tik apie nacių žudytus žydus, t. y. Holokaustą (Šoa), nors nutylima, kaip žydai vykdė palestiniečių (arabų) žudynes ir masinę tremtį, sukūrė Dahiya doktriną, kurią nuo 2006 m. taiko Libane, Palestinoje.

Daugeliui žmonių etninio valymo problema Palestinoje paaiškėjo 2006 m. pasirodžius Ilano Pappé knygai „The Ethnic Cleansing of Palestine“. Joje pasakojama apie 1948 m. okupaciją, kai sionistų sukarintų organizacijų nariai aneksavo 78 proc. istorinės Palestinos. 1947–1948 m. katastrofa (arab. Nakba) palestiniečiams buvo baisiausia, jos metu iš 900 000 palestiniečių (arabų) 720 000 buvo išvaryti iš savo namų. Klasikinis sionizmas iki 1993 m. ir postsionizmas, arba neosionizmas, tapęs dar liberalesnis, iki šiol yra oficiali Izraelio ideologija. Daug apie ją kalbama ir 1987 m. Simhos Flapano knygoje „The Birth of Israel: Myths and Realities“.

Genocidas buvo priežastis, dėl kurios išnyko ir neandartaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandartalio slėnio Vokietijoje, kur pirmąsyk neandartaliečio kaulai rasti 1866 m.). Mūsų žmonių (Homo sapiens) genties broliai Homo sapiens neanderthalensis, kaip manyta anksčiau, išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandartaliečiai, „neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių“. Prieš 40–200 tūkst. metų gyvenę neandartaliečiai turėjo 13 proc. didesnes smegenis, palyginti su šiuolaikinio žmogaus (1500, o ne 1400 mililitrų), buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, pažino kalbą, muziką, abstraktų mąstymą, turėjo vaizduotę, tikėjimą, ritualus, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandartaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartinis žmogus turi dalį neandartaliečių kilmės X chromosomų, didžioji dalis jų – Vakarų Azijoje.

Neandartaliečiai ilgai ir sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartiniams žmonėms įvyko genocidas. 2014 m. rugpjūčio tyrimų (http://www.nature.com/nature/journal/v512/n7514/full/nature13621.html), atliktų 40 vietų Vakarų Europoje, duomenimis, tai įvyko maždaug prieš 40 000 metų. Manoma, kad Europoje su žmonėmis neandartaliečiai koegzistavo apie 5000 metų.

Patys baisiausieji turbūt yra tylieji genocidai. Tai bandymas asimiliuoti tautas, naikinti jas tartum nenaikinant. Ką žinome apie samius (išskyrus tai, kad pas juos, tiksliau, Rovaniemio mieste, „gyvena“ Kalėdų Senelis), baskus (išskyrus tai, kad jie neva teroristai), bretonus, pusę Kipro, kuri nepriklauso ES, ir daugybę kitų teritorijų, tautų, kurios yra vien Europoje?

Niekada neturėtume pamiršti aštuntosios genocido stadijos – jo neigimo, kuris užkerta kelią jo tyrinėjimams, o teisinamasi, kad „tiems žmonėms tiesiog norėjome padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Tačiau dešimtys tūkstančių vaikų ir moterų, priklausančių konkrečiai rasei, tautybei ar religijai, nemiršta tiesiog šiaip sau, net kare. Tai daroma tyčia. Tai – iškrypusių protų konstruktas, kuris turi būti akylai stebimas neabejingųjų.

radikaliai.lt

Šauksmas

Leave a Reply