Neišvengiamas Europos subyrėjimas

Žinomas amerikiečių rašytojas ir ekonomistas Dugas Keisis dar prieš kelis metus prognozavo greitą ES subyrėjimą.

Neišvengiamas-Europos-subyrėjimas-700x350

Savo neseniai paskelbtame interviu jis patvirtino šią prognozę ir pareiškė, kad situaciją komplikuoja tai, kad palaipsniui visoje ES auga separatistinės nuotaikos, kurias Briuselio biurokratai paprasčiausiai ignoruoja.

Situacija smarkiai pablogėjo. Viskas, ko mes laukėme, tapo praktiškai neišvengiama. ES evoliucionavo, pradėjusi nuo laisvosios prekybos zonos, skirtos kelioms valstybėms, o pavirto prastai organizuotu biurokratiniu aparatu. Idėja dėl laisvos prekybos yra puiki, tačiau įteisinti laisvos prekybos neverta. Prieštaravimas čionai slypi pačioje sąvokoje. Susitarimas dėl laisvos prekybos tarp šalių vyriausybių nėra būtinas laisvai prekybai kaipo tokiai. Jeigu kažkuri šalis suinteresuota klestėjimu ir laisve, reikia paprasčiausiai pašalinti visus importo ir eksporto mokesčius bei visas importo ir eksporto kvotas. Priešingu atveju šalis pati, savanoriškai griauna savo ekonomiką. Verslo atstovai turi prekiauti su tais, su kuriais prekiauti naudinga.

Vietoje to eurokratai sukurpia kokią nors sutartį, kurios apimtis – kaip stora telefonų knyga, ir stengiasi paimti absoliučiai viską savo kontrolėn. Tai ES problema. Eurokratai teigia, kad kalba eina apie laisvą prekybą, o realiai kalba eina apie laisvę tik konkretiems asmenims, kurie viską ir reguliuoja. O be katastrofiškų pasekmių ekonomikai, tokia politika kelia painiavą ir paprastų žmonių protuose. Briuselis tapo dar vienu biurokratiniu centru, nekalbant jau apie nacionalines ir regionines problemas, su kuriomis pastoviai tenka turėti reikalą vidutiniam statistiniam europiečiui.

ES – tai iš esmės valdininkų ir biurokratų sambūris, gyvenantis iš šalių-narių mokesčių mokėtojų kišenės.

ES iš pat pradžių buvo ne daugiau kaip smėlio pilis. Idėja iš pat pradžių buvo pasmerkta žlugimui, nes švedai ir siciliečiai panašūs vieni į kitus ne daugiau kaip lenkai ir airiai. Pernelyg dideli kalbos, religiniai ir kultūros skirtumai, pernelyg skyrėsi gyvenimo lygis. Dirbtinai sukurtos politinės konstrukcijos ilgai gyvuoti negali. Kaip ir viskas, kas dirbtina. ES puikiai tinka Briuselio „elitui“, tačiau visiškai netinka paprastiems piliečiams.

Tuo pat metu netgi pačiose valstybėse egzistuoja išcentrinės jėgos. Ispanijoje – baskai ir kataloniečiai nori atsiskirti, Didžiojoje Britanijoje – škotai siekia nepriklausomybės. Turime prisiminti, kad iki Garibaldžio Italijoje gyvavo dešimt mažų kunigaikštysčių, kuriose visi kalbėjo savais dialektais. Tas pats pasakytina apie Vokietiją, kol į valdžią ten 1871 metais neatėjo Bismarkas.

Italijoje 89% venecijiečių nubalsavo už pasitraukimą iš Italijos. Italų Pietų Tirolyje, srityje, kur 70% žmonių kalba vokiškai, labai stiprus judėjimas dėl nepriklausomybės. Tokių judėjimų esama Korsikoje ir pusantroje dešimtyje kitų Prancūzijos provincijų. Netgi Belgijoje, ES tėvynėje, yra visi šansai, kad Flandrija anksčiau ar vėliau atsiskirs.

Žodžiu, nemažai Europoje yra šalių, kurios atsidūrė ant subyrėjimo slenksčio, tačiau jų vientisumas išlaikomas dirbtiniu būdu.

Ir jeigu į viską žvelgsime filosofiškai, tai geriau tegu būna 7 milijardai atskirų mažų vyriausybių, negu viena pasaulinė vyriausybė, patogi pasaulio elitui. Laisvės ir klestėjimo aspektu – tai kur kas geriau.

Brexit tik komplikavo situaciją. Tai pabaigos pradžia. Viskas, ko mes laukėme, tapo praktiškai neišvengiama. Iš visų ES šalių Anglija visada turėjo didžiausią politinę kultūrą. Ji įstojo nenoriai ir vėlai, ir niekada rimtai nesvarstė galimybės pakeisti svarą sterlingų euru.

Štai pamatysite, anglams iš paskos ir kitos šalys ims trauktis iš ES. Sekančia gali tapti Italija. Visi italų bankai yra visiški bankrotai šiuo momentu. Ar duos likusi ES dalis milijardus dolerių vidutinio statistinio italų indėlininko gyvenimo palengvinimui? Nemanau. Yra visi šansai, kad Italija atsikratys euro ir pasitrauks iš ES.

Versijos.lt

Leave a Reply