…net Hitleris nedrįso užpulti šios valstybės

Šveicarijos kariuomenė 

Įspūdingas pasakojimas apie nenugalimą vienos valstybės kariuomenę, kur iš tiesų įgyvendintas principas – tautos ir kariuomenės vienybė.

Įspėju – tai ne JAV, ne Rusija, ne Izraelis ir tegu atleidžia Kim Čen Iras ir ne Šiaurės Korėja. Atsakymas jus labai nustebins. Įsivaizduokite valstybę , kurios kariuomenėje tarnauja pati didžiausia pasaulyje valstybės gyventojų dalis ir kurios visi vyrai nuo 20 iki 50 metų amžiaus, tikrąja žodžio prasme, miega po lova pasidėję  šautuvą. Perkopusiems 50 metų valstybė dovanoja šautuvą ir labai džiaugiasi, kad žmogus iki grabo lentos yra ginkluotas ir dalyvauja kariuomenės pratybose. Įsivaizduokite valstybę įkalbinėjančią pilietį nusipirkti nors pistoletą (o dar geriau šautuvą) ir jį perkančiam duoda nuolaidą. Per dvi-keturias valandas valstybė gali mobilizuoti 22 tūkstančius karių, per parą 650 tūkstančių, o per dvi paras 1,7 milijono karių kariuomenę ir ne bet kokią, o ginkluotą pačiais naujausiais ginklais ir puikiai organizuotą. Palyginkime – JAV turi 1,3 milijono karių ir dar tokį patį paruoštą rezervą, Kinijos kariuomenė – 2,4 milijonai karių ir 1 milijonas rezervistų.

Įsidėmėkite, kad visa ši iki dantų ginkluota šalis nuo Ženevos iki Davoso ir nuo Ciuricho iki Lugano – aukščiausi Europos kalnai perkasti daugybės tunelių su daugybe slėptuvių ir ginklų sandėlių. Taip pat daugybė artilerijos ir raketų paleidimo aikštelių, iškaltų granite. Šveicarijos kariuomenė nėra vienintelė pasaulyje, turinti kadrinę milicijos struktūrą. Panašiai sudarytas bundesveras (Vokietijos kariuomenė – vertėjo paaiškinimas). Bundesveras panašus į buvusią TSRS kariuomenę – nedaug karių + labai daug karininkų ir rezervistų + dažni mokymai  =  esant reikalui labai greitai galima suburti didžiulę kariuomenę. Šveicarijos kariuomenė ypatinga tuo, kad tautos ir kariuomenės vienybė joje įgyvendinta tobulai.

Kadrinių karių tik 9000. Daugiausia jų aviacijoje. Tarnaujančių kariuomenėje ir dalyvaujančių mokymuose vienu metu apie 10-15 tūkstančių. Karius mokymams ima 90-čiai dienų. Kariams atlikusiems karo tarnybą valstybė duoda asmeninį ginklą (šautuvą ir pistoletą) su dviem dėtuvėmis šovinių, tris komplektus karinės uniformos skirtos visiems metų laikams, šalmą ir šarvuotą liemenę, su kuriais jis vyksta namo. Ginklus laiko kaip nori – niekas neina tikrinti kaip laikomi ginklai.

Iki 32 metų kario tarnyba vadinasi „auszug“, iki 42 – „landwer“, iki 50 – „landsturm“. Eilinis karys (auszug) per 10 metų aštuonis kartus po tris savaites kiekvieną kartą dalyvauja pratybose savo dalinyje; karys (landwer)  – tris kartus po dvi savaites;  karys (landsturm) – kartą dvi savaites. Kai sukanka 51-ri, žmogų iš kariuomenės atleidžia, paima iš jo šautuvą, pistoletą ir uniformą, bet dovanoja medžioklinį šautuvą ir įteikia atsarginio kario dokumentus – tam atvejui, jei kiltų karas, tai tada visi ir seniai irgi šaukiami į karą.

Šveicarų kariuomenės ypatybė – sustiprinti rezervo karininkų mokymai. Norintys tapti karininkais papildomai mokomi po 100 dienų už kiekvieną laipsnį. Tokie mokymai sukelia darbdavių nepasitenkinimą (ypatingai bankininkų). Skleidžia gandus, kad jie nesimoko karinių dalykų, bet paprasčiausiai pabėga nuo žmonų ir darbo, o taip pat puotauja. Iš tikrųjų žmonės mokymuose ne tik šaudo iš kulkosvaidžių ar kitų ginklų, bet ir turi gerą progą susipažinti ir pasišnekėti įvairių profesijų žmonės, kurie gyvenime dažniausiai nesusitinka. Kariniuose mokymuose kartu karinių dalykų mokosi ir deputatai, ir studentai ir profesoriai ir darbininkai;  o dažnai ir kaimynai. Šveicarijoje gyvena 7,5 milijono žmonių, o karo biudžetas penki milijardai JAV dolerių!!!, t.y. beveik 20 procentų. O kokie ginklai? – daugiau kaip 800 tankų ir šarvuočių (420 Leopard-2, 150 M0109). 300 km. Ilgio šalyje daugiau kaip 350 kovinių ir 120 mokomųjų lėktuvų ir 100 sraigtasparnių! Lėktuvų parkas nuolatos atnaujinamas. Tokie dalykai, kai lėktuvui daugiau metų negu lakūnui, kaip yra Amerikos kariuomenėje, Šveicarijoje neleistini.

Nenaudojamus ir kruopščiai suremontuotus ginklus valstybė parduoda piliečiams su didele nuolaida. Ypatingai siūlo ginklus pirkti moterims. Registruoti reikia tik perkamus naujus ginklus iš parduotuvės. Perkant iš žmonių registruoti nereikia. Apytiksliai skaičiuojant vien tik pusautomatinių šautuvų žmonės turi apie pusantro milijono. Priedo dar apie porą milijonų pistoletų. Šveicarija užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal ginklų skaičių vienam gyventojui. Šalyje yra dešimtys šaulių klubų, tirų ir kavinių irgi panašiai.

Kaip kariai tarnauja? Atrodo neblogai – dvi išeiginės dienos per savaitę. Išeiginėmis dienomis gali eiti namo. Kariai bulvių neskuta, indų neplauna, tvorų nedažo. Visus tokius darbus atlieka samdyti darbininkai. O dabar klausykite – kariai net sargybos neina! Sargai irgi samdyti. Tai tiesiog šventė , o ne tarnyba! Kurortas!

Ką gi, medaus statinę pavaizdavome; liko įpilti šaukštą deguto. Pradėsime nuo to paties „kurorto“. Kariai keliasi 5-00 ir toliau viskas bėgte. Su pertraukomis pavalgyti, nueiti į tualetą visą dieną ištisai vyksta karas, t.y. fizinis parengimas, šaudymas, imtynės, karo technikos vairavimas, alpinizmas. Viskas be sustojimo. 24-00 eina miegoti, o 5-00 vėl viskas prasideda iš naujo.  Karius taip vaiko, kad jie visi tampa terminatoriais ir Rembo viename asmenyje. Pavyzdžiui, karininkas savo dalinį vaiko iki išsekimo, o po to su durklu puola išsekusį kareivį (t.y. tikrina kareivio budrumą). Pasekmė – karys automatiškai šauna į užpuoliką.

Toliau. Entuziazmas, patriotizmas – labai svarbu, bet tėvynė ir drausmės reikalauja. Jei gavęs šaukimą neatvyksta (pvz., sesija, vestuvės, mirtinai girtas, atostogos ir t.t.), tai užsidirba baudą ir kalėjimą, o taip pat jo karjerai ateina galas. Jo niekas nepriims į jokį normalų darbą. Turi baltą bilietą? aklas?, ligonis ar imigrantas? Tuomet mokėk papildomą 3-ų procentų mokestį kariuomenės išlaikymui. Pacifistas, nori alternatyvios tarnybos? Imk, darbų yra. Gausi šaukimą mėžti savivaldybių šiukšlynus ir kanalizacijos mėšlą  pusantro karto dažniau nei kareiviai. Dirbi užsienyje ir nespėjai laiku atvykti į tarnybą – skaityk aukščiau – tavęs laukia kalėjimas. Toliau. Rami šalis? Pasaka! Tarp nekariaujančių valstybių antroji vieta pasaulyje pagal žuvusių skaičių nuo šaunamųjų ginklų. Teisybę sakant taip yra tik dėl labai didelio žmonių turimo ginklų skaičiaus. Jei visoje Europoje niekšą, vagį blogiausiu atveju primuša, tai Šveicarijoje nušauna.

Viena diena Šveicarijos kariuomenėje. Spalio pradžia. Alpių priekalnių aromatu dvelkiančiame ore draikosi voratinkliai ir aidi karvių nešiojamų skambučių žvangėjimas. Tarp visos šios idilijos laikas nuo laiko girdisi patrankų šūviai.  Tai tankodromo garsai. Jis yra tarpeklyje prie Elmo kaimo.  Iš plento sukame į šalutinį keliuką ir už poros šimtų metrų privažiuojame žemą pastatą su vidiniu kiemu ir dviem įvažiavimais į jį. Tai 14-jo tankų bataliono kontrolinis postas. Mus sutiko vyresnysis leitenantas Georgas Klingleris, kapitonas Michaelis Izenringas ir leitenantas-vertėjas Aleksiejus Gromovas. Mūsų diena dalinyje prasidėjo griežtai pagal tvarkaraštį.

TANKŲ POLIGONAS KALNUOSE. Šveicarija nedidelė šalis ir tankodromus turi tik du. Vienas Vilhenalpo kalnų slėnyje. Įkurtas prieš 40 metų. Tačiau įrengtas pagal paskutinį mokslo žodį ir yra didžiausias visoje Europoje. Poligoną supa apsnigtos Todi kalnagūbrio  uolos iškylančios 500 metrų virš slėnio. Tokia vieta parinkta dėl saugumo, kad sustabdytų tankų šūvius, nes šaudoma koviniais sviediniais. Poligone stovi didžiulis angaras dvidešimčiai sunkių vokiškų tankų „Leopard“ ir lengviems švedų tankams „SP 2000“. Ant pjedestalo sustingęs anglų „Centurion‘as“.

Dirbtuvėse dirba samdyti darbininkai. Vienoje angaro pusėje stovi ginklų ir šaudmenų sandėlis, kitoje pusėje pėstininkų pratybų laukas ir šaudykla.  Visi statiniai pastatyti prie įvažiavimo į poligoną. Toliau atokiau stovi stebėjimo bokštas ir valdymo punktas. Abu jie aprūpinti pačiais naujausiais stebėjimo prietaisais ir mato viską kas vyksta pratybų lauke. Visi tankai ir šarvuočiai turi elektroninius daviklius, todėl bet kokį jų pajudėjimą mato valdymo-stebėjimo bokšte įrengtame elektroniniame žemėlapyje, o elektroninio stebėjimo sistema dirba taip lyg stebėjimo bokšte esantys karininkai betarpiškai dalyvautų „kovos lauke“. Bokšte budi šeši karininkai. Bet jei atvyksta dalinio vadovai, tai stebėti mokymus gali dvylika žmonių. Šalia stovi penkiolikos metrų aukščio bokštas su šiluminėmis kameromis. Jos stebi judėjimą kalnų takeliuose, kad nė vienas gyvis nenukentėtų nuo šaudymo. Per dieną poligone iššaunama apie 20 šūvių. Kad suprastumėte šį skaičių pasakysiu, kad vienas tanko šūvis kainuoja virš 700 dolerių. Šaudoma koviniais 120 mm sviediniais. Bet paskutiniu metu taupymo sumetimais dalį šūvių atlieka mokomaisiais sviediniais. Taip mažinamos mokymo išlaidos.

Keturioms savaitėms rudenį vykstančių mokymų dvi tankų brigados gauna 49 tūkstančius litrų dyzelinio kuro. Iš viso Šveicarijos kariuomenė turi 687 tankus ir 483 šarvuočius. Berne esančiame generaliniame štabe laužo galvas kaip daliniams padalinti kurą, kad tie mažiausiomis sąnaudomis galėtų kuo daugiau išmokti. Sulaukę eilės į šaudymo poziciją atvažiuoja du lengvi šarvuočiai, į kuriuos telpa po dešimt desantininkų. Jie sėdi ant žemų geležinių suolų tarp kelių laikydami šautuvą SIG 550. Į karių uniformą įsiūti elektroniniai davikliai. Todėl jų persikėlimą per toli esančią upę stabėjimo bokšte mato lyg stebėtojas būtų šalia.  Štai užgeso raudonas draudžiantis šaudyti šiluminės kameros žibintas , užsidarė tankų liukai, nuaidėjo pirmasis šūvis ir tankai keldami stulpus dulkių rovė pirmyn. Visi bokšte esantys stebėtojai į ausis įsikišo kamščius nuo triukšmo. Šveicarijos kariuomenėje, bendrai tai būdinga visiems šveicarams, jei taisyklės kažko reikalauja, tai visi nepriekaištingai vykdo. Toks jų būdas.

GINKLAI KIEKVIENOJE ŠEIMOJE. Šveicarijos kariuomenėje iš viso tarnauja 3,5 tūkstančio kadrinių karininkų. Tai generalinio štabo karininkai, specdalinių  ir karo policijos karininkai. Visi kiti 120 tūkstančių vadinamų aktyvių karininkų ir karių, o taip pat 230 tūkstančių rezervistų sudaro pagrindinę kariuomenės dalį. Ši ypatinga Šveicarijos karinės milicijos sistema savo šaknimis siekia viduramžius. Ji sukurta dėl nuolatinių karų kadaise vykusių Šveicarijos kalnuose tarp dabartinių kantonų ir su išorės užpuolikais. Pirmoji karinė sutartis tarp kantonų pasirašyta 1798 metais. Tie metai laikomi dabartinės šveicarų kariuomenės įkūrimo metais. Sutartyje buvo numatyta, kad visi valstybės vyrai privalo tarnauti kariuomenėje. Tada, tiesą sakant, buvo numatyta galimybė atsipirkti nuo karo tarnybos. Tokie asmenys į kantono kasą turėjo mokėti didelę sumą.

Tokia galimybė yra ir šiuolaikinėje Šveicarijos kariuomenėje. Per antrąjį pasaulinį karą iš visų pusių apsupta kariaujančių šalių ir turėdama bendrą sieną su Vokietija, Šveicarija ginklus išdalino gyventojams. Visi valstybės gyventojai tapo kariais, bet ir toliau kiekvienas dirbo savo darbą. Kas dirbo ganyklose, kas žemės ūkyje, kas kitoje tarnyboje, bet visi ginkluoti. Tikrąją karinę tarnybą ėjo tik nedideli daliniai pasienyje ir kalnuose. Kaip tik tuomet parlamento paskirtas vyriausiasis karo vadas Giuzė sukūrė ginklų sandėlių sistemą sunkiai pasiekiamuose Sankt-Morico, Gotardo ir Glaruso kalnų masyvuose. Nuo karo laikų ginklai taip ir liko šeimose. Jos ginklus laiko drabužių spintose, sieninėse spintose. Kartu sudėtos ir kuprinės su karo uniformomis. Kariuomenėje kaip ir policijoje tarnauti teisę turi tik Šveicarijos piliečiai. Šveicarai priklausomai nuo kariuomenės rūšies kariniams užsiėmimams per metus skiria nuo 180 iki 270 valandų. Tomis savaitėmis, kai šveicarai dirba kariniuose mokymuose, jie iš darbdavių gauna 80% atlyginimo ir taip pat jie išlaiko darbo vietą. Kariuomenėje karys gauna atlyginimo 6 dolerius per dieną, karininkas 8,5. Reikia pažymėti, kad greta kalnų slidinėjimo, šaudymas yra tautinė sporto rūšis. Kitaip būti negali – pašaukti į mokymus visi iš 120 tūkstančių aktyvių karių ir visi iš 270 tūkstančių rezervistų privalo pateikti knygelę su atžyma apie šaudymo pratimų atlikimą ir jų rezultatus. Šaudymas – šventas dalykas. Tai tradicija siekianti šimtmečius, o konservatyvioje Šveicarijoje  įgijo šventumo dalyką. Nedidelės administracinės bendruomenės gali nesurinkti pinigų kelio remontui, bet su pasididžiavimu stato naują šaudyklą ar modernizuoja senąją. Jaučiasi Vilhelmo Telio dvasia. Tokių uždarų šaudyklų pačioje taikiausioje Europos valstybėje yra daug tūkstančių. Visos valstybinės ar vietinės šaudymo iš pistoleto ar kovinio šautuvo varžybos visada vyksta stebint gausiai susirinkusiems žiūrovams.

Dvyliktą valandą kariai ir karininkai būriais pėsčiomis nusileido nuo kalnų prie medinio Elmo kaimo šaudyklos pastato, kuriame per mokymus būna įrengta valgykla. Žygio katilo su koše nepamatėme. Kariai gavo po gerą gabalą vištienos krūtinėlės ir kumpio su sūriu ir makaronų su daržovėmis. Karininkai valgė tą patį, bet tik po to kai pavalgė jų pavaldiniai. Po pietų penkiolika minučių poilsio saulėkaitoje ir vėl karius kelia komanda. Gesinamos cigaretės… Šveicarijos kariai nežygiuoja rikiuotėje. Nuo muštro jie atsisakė dar XIX amžiaus pabaigoje. Būtinąją karinę tarnybą jie atlieka pusę metų karinėse mokyklose. Trijų savaičių mokymuose kariai nespėja ir nenori užsiimti žygiavimu, kuris beje jiems ir nėra privalomas. Apie tai liudija ir dienos tvarkaraštis – keliasi 6 valandą ryto, prausiasi, valgo pusryčius ir iš karto prasideda užsiėmimai poligone, po to pietūs, šaudymai, treniruotės poligone vakarienė, prausimasis ir 24-00 visi eina miegoti.

Mūsų aplankytos kareivinės yra nedidelės. Jose telpa 130 žmonių. Jos padalintos į karių kambarius talpinančius po 20 žmonių ir karininkų – po 6. Karininkų ir karių kambariai beveik nieko nesiskiria. Geležinės lovos, čiužiniai, miegmaišiai. Gale lovų kuprinės su karių asmeniniais daiktais. Batai stovi koridoriuose eilėmis surikiuotose lentynose. Tualetai ir dušai stebina švara. Tokiems dalykams, kas rusų kariuomenėje vadinama „dedovščina“, šveicarai neturi laiko. Čia į kariuomenę ateina kelioms savaitėms ir visą laiką yra užimti, o po to išvažinėja į namus. Net ir per privalomus mokymus kariai šeštadienį ir sekmadienį praleidžia namuose. Prie visos demokratijos nėra jokių bėdų su drausme. Už kiekvieną drausmės pažeidimą, netinkamą elgesį ar įstatų nesilaikymą didelės baudos. Visą tvarką prižiūri karininkai. Baudos dydį visada nustato vadas. O kartais pasitaikančius nusikaltimus tiria karinė prokuratūra.

Visur mes sudalyvavome lydimi karininkų. Santūrus, švariai nusiskutęs Georgas Klingeris po dviejų savaičių vėl taps advokatu. Vyresnysis leitenantas kasmet tris savaites tarnauja kariuomenėje, bet tarnyba karjerai netrukdo. Atvirkščiai jis patiria daug įspūdžių, kurių gali prisireikti jo teisinėje praktikoje. O kapitonas Michaelis Izenringas jau seniai iškart po naujokų karo mokyklos buvo nukreiptas į karininkų mokyklą, kurioje reikalinga jo programuotojo specialybė. Praėjo nemažai metų ir jis kariuomenėje padarė karjerą , bet kadriniu karininku tapti nesiruošia. Pasak Michaelio karo tarnyba nė kiek netrukdo jo civiliniam gyvenimui. Kartą per metus gauna šaukimą, iš spintos ima uniformą, kuprinę, ginklą ir iš buto jau išeina ne programuotojas, o kapitonas Izenringas.

Aleksiejus Gromovas būdamas septynerių metų su šeima atvyko į Šveicariją. Jo tėvai rusai fizikai dirba Ciuricho technikos universitete. Pritapti svetimoje šalyje visada sunku. Sulaukęs 18 gavo Šveicarijos pasą, o kartu ir šaukimą į kariuomenę. Prieš karo tarnybą jau buvo spėjęs pradėti programuotojo darbą. Rusų kalbos mokėjimas karo mokykloje jį padarė vos ne poliglotu. Juk rusų kalba laikoma reta ir sunkiai suprantama. Taigi Aleksiejų nukreipė į karininkų mokyklą, kurią baigęs dabar turėdamas leitenanto laipsnį tarnauja kariniu vertėju. Tačiau savo nusivylimo neslepia – „Karininkai ir kariai neužsiima fiziniu lavinimu, nors tam sąlygos yra. Jie paprasčiausiai atidirba jiems skirtą laiką. Man tai nepatinka. Aš iš kariuomenės tikėjausi daugiau. Matyt grynai rusiškai mąstau. O mano draugai šveicarai galvoja, kad viskas tvarkoje“.

Reikėtų pasakyti ir apie Šveicarijos karinę doktriną. Ši šalis kariniu atžvilgiu turi labai didelę vertę kaip didelė kelių kryžkelė – visi svarbiausieji tuneliai po Alpių kalnais yra Šveicarijoje. Puikus susisiekimas tarp Europos šalių. Tačiau visos perėjos, visi tiltai ir tuneliai užminuoti ir užpuolimo atveju bus susprogdinti. Tokiu atveju neliks jokių kelių per Šveicariją. Plius gera kariuomenė, kuriai pasiduoti įsakymo neturi teisės duoti net pats prezidentas – tuos klausimus pas juos sprendžia referendumas. Dėl to net Hitleris nedrįso užpulti ir pagrobti didžiulius turtus saugomus žymiuosiuose bankuose.

 iš http://fishki.net/49695-dazhe-gitler-ne-osmelilsja-napast-na-jeto-gosudarstvo-20-foto.html

išvertė Pranas Valickas  

vertėjo komentaras:

Negaliu susilaikyti nepalyginęs su Lietuva. Buvau savanoris nuo pat pradžių. Landsbergis daug kartų savanoriams ir ne tik jiems sakė labai patriotines kalbas ir ragino ginkluotis, patiems savarankiškai pirkti ar kitaip įsigyti ginklus. Visus kokius tik įmanoma.  Bet po to kai sovietai savo kariuomenę iš Lietuvos išvedė pats Landsbergis įsakė ginklus gražinti valstybei, kuri tiesą sakant jokių ginklų nedavė. Už ginklo turėjimą įvedė baudžiamąją atsakomybę. Net jei ginklo ir neturi, bet jei per kratą ras kokį nors šovinį, tai gresia kalėjimas iki penkių metų. Labai puikus įstatymas – vienas kratą atliekantis policininkas ar saugumietis į stalčių įdės šovinį, kitas jį atras ir bet kuris žmogus sudorotas. Gudriau net sugalvoti sunku.

Na pavyzdžiui, pistoletą nusipirkti galima. Bet reikia gauti policijos ir gydytojų leidimą. Pistoletą registruoja policija. O žmogus jį nusipirkęs privalo įsigyti geležinę spintą ar seifą jam laikyti. Taip pat pareigūnai gali patikrinti ar žmogus turi tą geležinę spintą ir ar joje laiko. Taip pat ir medžioklinius šautuvus reikia laikyti geležinėse rakinamose spintose.

Labai įdomu palyginti su tarybiniais laikais. Mano tėvas buvo medžiotojas. Turėjo du medžioklinius šautuvus. Vienvamzdį ir dvivamzdį. Šautuvai visą laiką gulėjo ant krosnies. Įdėti į brezentinį futliarą. Šalia šautuvų stovėjo dėžė su šoviniais. Tėvas vaikams pasakė, kad nei šautuvo, nei šovinių mes vaikai neliestume. Ir mes niekada jų neėmėme. Dažnai su tėvu eidavau į medžiokles. Būdavau varovas. Gaudavau pašaudyti į taikinį. Duodavo iššauti ne tik medžioklėje, bet ir prie namų. Išeidavome į lauką, pastatydavo taikinį arba prikaldavo prie stulpo popieriaus lapą, atmatuodavo penkiasdešimt žingsnių ir duodavo šauti. Bet be jo leidimo niekam šautuvo nė pajudint nebuvo galima. Ir mes nejudinome. Taip pat nemačiau, kad kas nors būtų atėjęs tikrinti kaip šautuvas padėtas. Pasenęs nustojo medžioti ir šautuvus pardavė.

Dabar landsberginė tvarka dėl ginklų laikymo daug griežtesnė negu sovietinė. Dėl to ir lyginu.

Žodžiu dabar lietuviams ginkluotis draudžiama ir savo tėvynę ginti irgi draudžiama. Mūsų tariami vadai, tokie kaip landsbergis su brazausku, nuvairavo Lietuvą į NATO ir dabar visur tiktai ir kalbama, kad mus apgins tasai NATO.  O va Šveicarijos ir pats NATO bijo. Labai gerai straipsnyje apie Šveicarijos kariuomenę parašyta, kad jei Europoje vagis ar niekšas daugiausiai gali būti primuštas, tai šveicarai tokius nušauna. Ir stebuklas. Visi visokiausių „žmogaus teisių“ adeptai ir gynėjai nė necypteli, kad Šveicarijoje laužomos „žmogaus teisės“.  Ir JAV valdžia negirdėjau, kad ką nors būtų pasakiusi apie žmogaus teisių pažeidimus Šveicarijoje. O jei vagis pradėtų šaudyti kokioje kitoje šalyje, tai jau jankiai nedovanotų – keltų skandalą ant viso pasaulio. Ir ne tik skandalą keltų. Imtų bombarduoti. Šveicarų kariuomenė dargi geresnė negu jankių, tai prie jų ir nesikabinėja.

Kodėl taip yra? Todėl kad esame JAV kolonijos ES‘o kolonija. Todėl mes neturime teisės nei ginkluotis, nei savo šalies ginti; kaip ir visos kitos kolonijos. O kolonizatoriai visada savo kolonijas, t.y. savo turtą, gina nuo kitų tokių pačių kaip jie patys. Todėl mus dabar gina NATO.  

Šauksmas

Leave a Reply