„Niekada mes nebūsime broliai“ ir „Przenigdy“

Kai jauna ukrainietė parašė pagarsėjusį eilėraštį „Niekada mes nebūsime broliai“, daug kas Lietuvoje neslėpė savo susižavėjimo (pavyzdžiui, sukurdamas eilėms muziką), o kai kurie – ir atviros piktdžiugos dėl to, kad, atplėšdamas Krymą, „banditas“ Vladimiras Putinas „prarado visą Ukrainą“ ir ilgam supriešino broliškomis laikytas tautas. (O tai yra gerai, nes, kaip žino kiekvienas, apšviestas geopolitinės Zbigniewo Brzezinskio išminties, be Ukrainos Rusija negali atkurti savo imperijos.) Kaip šagrenės oda susitraukiančiai tautai oficiali propaganda pagaliau gavo galimybę pasiūlyti visavertį dvasinį peną – nykymo kančias slopinantį narkotiką, pakilų solidarumo su „ukrainiečių tauta“ jausmą. Uždaromų mokyklų realybę turi nustelbti Maidano transo būsena. Viskas paprasta ir aišku. „Ukrainiečių tauta“ padarė „europinį pasirinkimą“. Tam pasirinkimui priešinasi „teroristinė valstybė“, kurią užvaldė tie patys demonai, kurie 1991 metų sausio 13-osios naktį žudė ir žalojo žmones Vilniuje. „Imperinių ambicijų“ apsėstas Rusijos prezidentas nori atkurti SSRS imperiją, kurios agonijos ir žūties liudininkais buvome 1991 metais. Ką gi – Ukrainos dramoje iš tikrųjų galima įžvelgti paralelių su Lietuvos istorija. Tačiau ieškoti jų reikėtų ne 1991 metuose, o XX amžiaus pradžioje, kai Lietuvoje irgi buvo ištartas garsusis „niekada“.

Iš „ekspertai.eu“ fotografijų ciklo „Gilyn į Vilnių“.

Iš „ekspertai.eu“ fotografijų ciklo „Gilyn į Vilnių“.

„Przenigdy“, – jei ne šis jaunosios Lietuvos dvarponių kartos atsakymas į Adomo Jakšto kreipimąsi, XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorija, ko gero, būtų kitokia. Būtent šiuose jaunos ukrainietės mūsų dienomis ir sulenkėjusio Lietuvos elito jaunimo prieš šimtmetį ištartuose „niekada“ – o ne paviršutiniškose ir propagandinėse aliuzijose į 1991-uosius – galima rasti vaisingą dirvą iš tiesų gilioms ir prasmingoms istorinėms paralelėms. Pradėti būtų galima nuo paralelės tarp garsiojo gente lituanus natione polonus ir vadinamojo „Rusiškojo pasaulio“. O užbaigti – prisiminus, kad oficiali Varšuva neigė savo dalyvavimą Lucjano Żeligowskio žygyje ir tvirtino Vilniaus krašto užemimą buvus „vietinių gyventojų“ iniciatyva. (Po to dar buvo „plebiscitas“, kuriame „Vidurio Lietuvos“ gyventojai pasisakė už prisijungimą prie Lenkijos.) Lietuvoje esama istorikų, kurie 1919–1920 m. vykusį ginkluotą konfliktą tarp lietuvių ir lenkų laiko ne Lietuvos ir Lenkijos karu (ne Lenkijos agresija prieš Lietuvą), o pilietiniu karu tarp vadinamųjų „naujalietuvių“ (modernios nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos šalininkų) ir „senalietuvių“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės idėjos šalininkų, savo tapatybę suvokusių kaip gente lituanus natione polonus). Tie istorikai – gerbiami ir populiarūs viešėji asmenys, laidų „nacionaliniame transliuotojuje“ dalyviai ir vedėjai. O koks būtų mūsuose požiūris į istoriką (arba bet kurį kitą viešąjį kalbėtoją), kuris konfliktą Ukrainoje bandytų vaizduoti kaip pilietinį karą tarp „nacionalistų“ ir „Rusiškojo pasaulio“ šalininkų (gente ukrainus natione russus)? Kaip sakoma, klausimas retorinis. O tuo tarpu požiūris į 2013 m. pabaigoje prasidėjusią Ukrainos dramą kaip į ginkluotą pilietinį konfliktą (tarp „nacionalistų“ ir „Rusiškojo pasaulio“ šalininkų) yra daugiau pagrįstas už požiūrį, kad 1919–1920 m. Lietuvoje vyko ginkluotas pilietinis konfliktas tarp „naujalietuvių“ ir „senalietuvių“. Ir štai kodėl.

Pirmiausia (ir svarbiausia) todėl, kad – patinka tai mums ar nepatinka – Ukrainos kaip „Rusiškojo pasaulio“ idėjos šalininkų toje šalyje yra daug daugiau nei tų, kurie kadaise Lietuvoje į Jakšto kvietimą atsakė „przenigdy“. O jaunosios ukrainietės dainos populiarumas yra labai nevienodas skirtingose Ukrainos regionuose. Jau įvykiai Maidane parodė, kokios gilios takoskyros egzistuoja Ukrainos pilietinės visuomenės kūne. Užtenka pasakyti, kad tik apie 10% žuvusių Maidane tenka devynioms Pietryčių Ukrainos sritims ir Rusijos aneksuotam Krymui. Iš didžiulio regiono su milijoniniais Donecko, Charkovo, Dnepropetrovsko ir Odesos miestais Maidano įvykiuose žuvo mažiau žmonių negu iš vienos Lvovo srities (atitinkamai 11 ir 19). Tuo tarpu visi, žuvę gaisro Odesos Profsąjungų rūmuose metu, skirtingai nuo kitos riaušių dalyvių pusės (Maidano šalininkų), buvo to miesto gyventojai. Ukrainos piliečių konsensusas dėl to, kokia turi būti Ukrainos „nacionalinė idėja“, yra ne toks platus, koks buvo 1919–1920 m. Lietuvoje. Be viso kito, tai liudija ir ne itin sėkmingos mobilizacijos į Ukrainos kariuomenę „bangos“. Akivaizdu, kad Rusija aktyviai dalyvauja Ukrainos konflikte remdama jai palankią Ukrainos – kaip „Rusiškojo pasaulio“ dalies – „idėją“. Bet akivaizdu ir tai, kad – norime mes to ar ne – Rusijai palankios idėjos šalininkų dabartinėje Ukrainoje yra daugiau negu tų, kurie 1919–1920 m. Lietuvoje rėmė „senalietuvių“ politinius idealus. Akivaizdu ir tai, kad įžūliai kišdamiesi į Ukrainos vidaus reikalus ir skatindami Maidano „revoliuciją“, Vakarai prisidėjo prie tokios „nacionalinės idėjos“ pergalės, kuri tiesiog objektyviai buvo nepajėgi nesmurtiniu būdu įsitvirtinti visoje Ukrainos valstybės teritorijoje. Ukraina, deja, yra tokia šalis, kurioje tai, kas tinka Lvove, dažnai netinka Odesoje ir Donecke. Jeigu XX a. pradžioje Lietuvoje „przenigdy“ absoliučiai lietuvių tautos daugumai ištarė su ja susvetimėjusi aristokratija – absoliuti tautos mažuma, jaunosios ukrainietės „niekada“ net ir dabartinėmis sąlygomis labai daug kam Ukrainoje dar neskamba kaip kažkas savaime suprantamo. Ukrainoje vis dar įmanoma būti Ukrainos patriotu ir kartu teikti pirmenybę orientacijai į Rytus, o ne į Vakarus. Tiesa, ši galimybė pastaruoju metu tampa vis labiau problemiška. Tai liudija kad ir neseniai nužudyto rašytojo bei žurnalisto Olesio Buzinos likimas.

To, kas vyksta Ukrainoje, interpretacijų spektras išsidėsto tarp dviejų kraštutinių polių. Viename jų – požiūris, pasak kurio, Ukrainoje vyksta kone klasikinis pilietinis karas, nes rusai (didžiarusiai) ir ukrainiečiai yra tos pačios tautos – rusų – dalys, tautos, ilgus amžius gyvenusios vienos valstybės ribose ir „nenatūraliai“ padalintos tarp trijų valstybių (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos) kartu su SSRS griūtimi. Esant tokiam požiūriui, net atviras Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Ukrainą laikytinas tuo pačiu pilietiniu karu, tik istorinio nesusipratimo dėka pasireiškiančiu tarpvalstybinio konflikto pavidalu. Kitame poliuje – Rusijos agresiją kenčianti, ne tik už save, bet ir „už visą Europą“ kariaujanti „ukrainiečių tauta“, imperialisto Putino ir jo banditų gaujos baudžiama už Maidane padarytą „europinį pasirinkimą“. Esant tokiam požiūriui, visi, kurie Ukrainoje nepritaria pastarajam pasirinkimui, laikytini Ukrainos priešais, išdavikais, „vatnikais“ ir „koloradais“, t. y. naikintinais kenkėjais. Abu požiūriai yra istoriškai neteisingi, destruktyvūs ir visiškai nenaudingi regiono tautoms. Tai, kad tokia apgailėtina situacija vis dėlto susiklostė, rodo, kad kai kam ji vis dėlto yra netgi labai naudinga. Vengdamas kaltinimų sąmokslo teorijų skleidimu, susilaikysių nuo naudos gavėjo (arba gavėjų, nes, kaip rašoma Šventajame Rašte, „mūsų daug“ (Mk 5, 9) įvardinimo, – tas, kuris nuodugniai gilinasi į Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų istoriją bei jų priešistorę, gali pats padaryti savo išvadas.

1919–1920 m. buvusios LDK teritorijoje grūmėsi dvi nacionalinės idėjos, dvi Lietuvos valstybės vizijos. Abi jos buvo gimusios toje teritorijoje. Vilniaus Rasų kapinėse ilsisi ir Jonas Basanavičius, ir Józefo Piłsudskio širdis. Po SSRS žlugimo atsiradusios Ukrainos valstybės teritorija priglaudė skirtingose valstybėse gimusias ir išsivysčiusias Ukrainos nacionalines idėjas. Skirtingai nuo Piłsudskio ir Vilniaus, Stepanas Bandera nieko bendro neturi nei su Krymu, nei su Odesa, nei su Donecku. Aišku, tai nereiškia, kad Banderą nacionaliniu dydvyriu laikantys žmonės negalėjo gyventi vienoje valstybėje su Krymo, Odesos ir Donecko žmonėmis, kurių absoliuti dauguma Banderos nacionaliniu dydvyriu tikrai nelaiko. Tačiau tam reikėjo, kad Banderos ir jo pasekėjų išpažįstama Ukrainos nacionalinė idėja nebūtų skelbiama vienintele toleruojama visoje didžiulėje valstybėje, kurioje dar labai didelis žmonių skaičius (daug didesnis už tą, kuris kadaise Lietuvoje į Jakšto kvietimą atsakė „przenigdy“) Ukrainą suvokia kaip (didesniu arba mažesniu mastu) priklausančią „Rusiškajam pasauliui“. Ir jeigu Banderos pasekėjai šiai avantiūrai ryžosi vedami nuoširdaus idealizmo (o gerais norais, žinia, kelias į pragarą grįstas), Ukrainos oligarchai ir Vakarai šį neatsakingą žingsnį žengė vedami labai merkantilinių interesų (tiesa, JAV ir Europos Sąjungos interesai nebuvo visai tapatūs). Priešingai nei teigia oficiali propaganda, už liūdną Ukrainos padėtį atsakomybė tenka anaiptol ne vien jos Rytų kaimynei.

Autorius: Andrius Martinkus

ekspertai.eu

Leave a Reply