Nikolia Tkačuk: Mano siaubingas rasistinis išpuolis

“Ne Kalė miesto karas prieš migrantus, o Prancūzijos vyriausybės karas prieš prancūzus.”

Mano gimtajame Paryžiuje aš nebuvau pusantrų metų. Ir matau jį pagrinde televizijos naujienose. Kaip taisyklė, naujienų siužetai praneša apie teroro aktus, migracijos krizę ir pabėgėlių bangas.

m803708Ir aš prisimenu, kaip 2014 metų gruodį važiavau Paryžiaus metro vagone. Prieš mane sėdėjo afroprancūzas ir valgė kukurūzą. Kukurūzo lapų neturėjo kur dėti, ir jis mėtė juos ant žemės. Aš jį labai užjaučiau ir pasiūliau atiduoti lapus man, aš sekančioje stotyje išlipsiu ir išmesiu į šiukšliadėžę.

Jis nutaisė nustebusį veidą ir garsiai ir agresyviai paklausė, ar aš rasistas. Vagone buvo daug žmonių, visi jie smerkiančiai žiūrėjo į mane. Visi aplink afroprancūzai, ir visi žiūri į mane, baltą rasistą, kuris įžeidė žmogų už jo odos spalvą.

Tai tiesiog nedidelis epizodas. Vos tiktai vienas mano siaubingas rasistinis akibrokštas.

O dar aš nacistas. Mane apkaltino nacizmu pažįstami, kurie išgirdo, kad aš buvau mitinge prieš gėjų santuokų legalizavimą ir, atitinkamai, galimybę įvaikinimo vienalytinėmis poromis vaikų. „Kaip gi taip? – paklausiau aš. – Kokį ryšį turi vienalytės santuokos su nacizmu?“ Bet man paaiškino, kad bet kokios diskriminavimo formos – tai necivilizuota ir nusikalstama. Bet kažkodėl gėjų diskriminacija – tai nusikaltimas, o vaikų diskriminavimas, kuriuos jie įsivaikins bendra tvarka,  – tai leistina.

Bet, žinote, tai ne visada juokinga. Kai kada liūdna. Aš buvau rajone, kur gyvena migrantai. Jie nutarė, kad aš per daug savimi pasitikintis, ir žinote, aš – „kopas“, o „kopams“ čia nėra ką veikti, ir mane užpuolė minia arabo-prancūzų – tokių pačių migrantų vaikų, kaip ir aš. Sulaužė trijose vietose žandikaulį.

Tokia štai šiandien Prancūzijoje liūdna ir labai keista atmosfera. To priežasčių, mano manymu, dvi: getų susiformavimas ir skaitlingi ofisai kovai su rasizmu.

Valstybiniai ofisai su milžiniškais biudžetais. Lėšų pas juos daug, kad net vieno jų buvęs direktorius sėdi už machinacijas. Jis dirbo SOS RACISME. Pavadinimas šios organizacijos irgi skamba keistai  – „Gelbėk rasizmą“? Aš manau, sąryšyje su paskutiniais įvykiais reikia laukti pasirodant SOS TERRORISME.

w644h387

Prancūziška organizacija SOS RACISME sukurta 1984 metais. Savo tikslu ji mato kovą su rasizmu, antisemitizmu ir bendrai su visomis diskriminacijos formomis. Atkreipkite dėmesį į žodį „diskriminacija“ ir būkite įsitikinę, kad jūs šiems žmonėms pedofilofobai.

Kovoje prieš rasizmą du frontai, vienas – informacinis: leidimas videoklipų prieš rasizmą, seminarai prieš rasizmą mokyklose, koncertai prieš rasizmą ir „savaitė prieš rasizmą“ (paskutinė pasibaigė kovo 28).

Antras frontas – juridinis: paduodamą į teismą dėl bet kokių publikacijų, kurias galima interpretuoti kaip rasistines. Teisme šios bylos toli gražu ne visada laimimos, bet jų pagalba galima sugadinti reputaciją bet kurio žurnalisto, politiko, blogerio, profsąjungų veikėjo, bet kurio viešo žmogaus.

Kaip, pavyzdžiui, buvo su prancūzų jumoristu Dieudonne, prieš kurį nuo 2000 metų buvo paduota 18 kartų į teismą už „neapykantos kurstymą“. Viso iš 18 bylų tik šešis kartus nubaudė baudomis.

Dėl tokio spaudimo prancūzų visuomenėje praktiškai neįmanoma viešai kelti multikultūralizmo temos ir aptarinėti migrantų problemą. Kad jūs suprastumėte – nors aš Prancūzijos pilietis ir mano gimtoji kalba prancūzų, aš pats migrantų iš Rusijos sūnus. Aš pasiruošęs aptarinėti šią problemą. Bet jos negalima aptarinėti, galima tiktai kalbėti: „Migrantai – šansas Prancūzijai“! Abejonės ar juokai šia tema griežtai užkertami. Už juokus moka baudas.

Šios organizacijos sukuria situaciją, kurioje sunku kalbėti, o reiškia, neįmanoma jungtis.

Paraleliai šiai sistemai egzistuoja kita, kuri atidaro Prancūziją masinėms bangoms pabėgėlių, tūkstančiais nelegaliai prasiskverbiančių į šalį. Migrantai, tenka apgailestauti, neturtingi, kenčia ir net miršta. Bet gi yra ir kita gyventojų dalis, yra prancūzai, kurie gimė ir gyvena savo šalyje, savo gimtame mieste, pavyzdžiui Kalė (Calais). Kalė – pakrantės miestas šiaurės Prancūzijoje, kur anksčiau taikiai gyveno 70 tūkstančių žmonių.

Per Kalė važinėja sunkvežimiai į Angliją, kuriai dauguma migrantų atiduoda preferenciją prieš kitas Europos valstybes. Ir nelegalai ten sau pastatė miestelį, kur, pagal kai kuriuos duomenis, gyveno iki 6000 žmonių. Ten galima pagyventi, kol neatsiras galimybė užsiropšti į sunkvežimį, tuneliu vykstantį Angliją. Kad sustabdyti sunkvežimį, migrantai autostradoje mėto plytas, kad mašinų pagalba išprovokuoti auto įvykius ir kamščius, o po to ir įlipti į sustojusį sunkvežimį.

Kalė gyventojai susivienijo, palaiko vienas kitą, filmuoja, kas vyksta, patalpina tai į Tinklą. Jie sukūrė puslapį „Nepatenkinti Kalė gyventojai“ (Les Calaisiens en colère), kur daug ką galima pamatyti. Ir jiems baisu, jie neviltyje.

Į šią grupę verta žvilgtelėti, kad pamatyti, kaip gyvena europiečiai. Kaip jie gali jaustis saugūs, nes gyvena greta „džiunglių“ (taip Kalė gyventojai vadina miestelį, kurį pastatė migrantai). Prancūzai gyvena ten nuolatinio teroro sąlygomis. Ar tai ne karo simptomas? Tai ir yra karas.

Ne Kalė miesto karas prieš migrantus, o karas Prancūzijos vyriausybės prieš prancūzus. Nes jeigu vyriausybė negina savo tautos, gal, ji kariauja su tauta karą?

http://vz.ru/opinions/2016/4/5/803708.html

vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply