Nuopuolio laikais reikia ieškoti kitų vertybių (IV)*

Individo laisvė – mūsų eros politikos kelrodis. Jau praėjo daugiau nei 220 metų, kai asmens laisvės idėja įsišaknijo politiniame gyvenime Prancūzijoje ir JAV, o vėliau beveik visame likusiame pasaulyje. Individo laisvės sąvoka ir ja besiremianti liberali demokratija praktinėje politikoje tapo ideologiniu ginklu prieš nekenčiamą karalių ir aristokratų valdžią. Liberalių demokratų sukurtas valstybės modelis atėmė iš kilmingųjų galimybę mėgautis absoliučia galia. Ateityje nauja santvarka turėjo užkirsti kelią politinėms jėgoms monopolizuoti valstybės galią ir primesti savo valią piliečių masei. Liberalios demokratijos valstybėje numatyta, kad nuolatos konkuruos vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė valdžia ir taip neleis nei vienai iš jų dominuoti kitas. Papildomi valstybės kontroliuojami elementai – tai parlamentai, politinės partijos, konstitucijos ir laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras.

Galima teigti, kad laisvės šalininkų tikslas – nuversti karalių ir kunigaikščių viešpatavimą – buvo pasiektas. Kita vertus, individo laisvės principas ilgainiui nesugebėjo išsaugoti jėgų lygsvarą Vakarų demokratijose ir leido finansininkų elitui užvaldyti pasaulį.

Nebūtų teisinga sakyti, kad individualios laisvės autoriai neįspėjo apie šiuos pavojus demokratinėms santvarkoms. Kai kurie aiškiai suprato, kad individo laisvė yra priklausoma nuo vyraujančių ekonominės galios santykių ir kad didžiausias laisvės priešas yra koncentruota galia. Ženevos filosofas Jean Jacques Rousseau ir JAV politikas Thomas Jefferson tvirtino, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai turėtų būti žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas ir valdantys panašaus dydžio dirbamą žemę. Ilgai gyvendami kaimynystėje jie gerai pažintų vienas kitą ir pasitikėtų savo kraštiečių gera valia. Tuo tarpu anonimiškų didmiesčių aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, t.y., vieta kur kaupiami didžiuliai turtai, negalėtų būti palanki terpė demokratijai.

Tarptautinių santykių srityje mišrių tautų imperijos irgi buvo neigiamai traktuojamos, nes jos rėmėsi politinės bei karinės galios prievarta. XIX amžiuje demokratai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos imperijas, siekdami išlaisvinti šių valstybių pavergtas tautas. Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei tapti dominuojančia visame žemyne.

Nors formaliai individo laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi Vakarų pasaulyje ir daug kur kitur, būtina atsižvelgti į tai, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai galėtų stebėti mūsų pramoninio laikotarpio realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur vyrauja asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas pinigine galia. Pramonės revoliucija pagimdė anksčiau neįsivaizduojamą produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino pramonės ir finansų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai tapo įtakingiausia jėga Anglijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką. Naujieji pramonės ir finansų oligarchai greitai priprato gyventi kaip anksčiau nuversti karaliai ir kilmingieji didikai. Jie įsigijo įspūdingus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeimininkų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių modernių didikų malonė leistų jiems įgyvendinti savo svajones. Naujieji magnatai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdami savo galią politikos ir kultūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba pramonės įmonėse. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.

Bankai, anksčiau atlikę kuklų tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir ėmė masiškai supirkinėti pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą. XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir prekybos. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vakarų Europos ir JAV bankai įgyjo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.

Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgijo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Kapitalistų konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.

Neregėta privačių asmenų ekonominė galia nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasuko visai svetimu demokratijai keliu. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų sisteminiai ideologai paklusniai tarnauja tarptautinių finansininkų interesams.

Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mastytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti itin nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo asmens idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.

Kur pasiklydo laisvės gynėjai? Laisvės sąvoką tinka naudoti taktiniais sumetimais – prieš konkretų engėją, nes laisvė yra ne kas kitas kaip apribojimų neigimas. O neigimas pats vienas negali egzistuoti. Kad laisve galėtume operuoti politikoje, reikia priešpriešos. Jeigu norime išsilaisvinti nuo priespaudos, pirma reikia surasti engėją arba išnaudotoją. Kai pastarasis baigs mus skriausti, mums greitai kils klausimas — o ko dabar pageidaujame? Pagaliau pasiekėme laisvę. Bet kam ji tarnaus?

Deja, laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas būtų neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo, daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Todėl individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių.

Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus prieš kokią nors konkrečią priespaudą. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, neturinčių konkrečios programos. Mūsų Sąjūdis mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš visiems įkyrėjusį Sovietų valdymą ir už laisvę. Pasiekę pergalę, deja, vietiniai politikai ėmė tarpusavyje peštis dėl postų ir turtų.

Valstybė, skelbianti individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vair1 tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo nedarbas, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.

Pilnaverčiam gyvenimui svarbesnė galia nei laisvė. Ko iš tikrųjų nori žmogus? Žmonės nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jiems reikia galios tam, kad nugalėtų veiksnius, blokuojančius jų valios išraišką. Neįmanoma atsispirti galios troškimui. Visi nori būti galingais, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. Kitaip nei vokiečių filosofas Hegelis – kuris manė, kad žmonijos istorija eina link laisvės įtvirtinimo pasaulyje – maištautojas Nietzsche pagrindinį dėmesį skyrė galios sampratai.

Nietzsche akcentavo dinamišką visų gyvų būtybių – kartu ir žmogaus – prigimtį. Pasak Nietzsche, žmogus yra veržli būtybė, kuri negali stovėti vietoje pasiekusi kokį nors kulminacinį punktą. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, asmuo netrukus panaudos įgytas jėgas kitiems tikslams. Asmuo negali nustoti kaupti daugiau galios taip pat kaip jis negali nustoti kvėpuoti. Todėl Hegelio amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus įgimtam norui nuolatos grumtis su jį supančiu pasauliu.

Dėl tos pačios priežasties taip pat nepasiekiami yra marksistų proletariatų rojus, krikščioniškas pomirtinis gyvenimas bei globalistų žadėta pasaulinė taika. Vokiečių operų kūrėjas Richardas Vagneris savo Tanhoizeryje tiksliai suvokė tariamų rojų prieštaravimus, kai jo pagrindinis personažas Tanhoizeris atsisakė Veneros deivės nesibaigiančių ir neribotų kūniškos meilės kerų. Venera priekaištavo Tanhoizeriui, kodėl jis nori palikti jos karalystę, Veneros kalną, kur išsipildo visos meilės svajonės. Į tai Vagnerio herojus atsakė, kad tik dievai gali amžinai mėgautis malonumais. Žmogui reikia iššūkių, net jeigu jie atneštų ir nelaimę.

Žmogaus galia yra žymia dalimi socialinio pobūdžio. Nėra abejonės, kad individo galimybės realizuoti save labai priklauso nuo tų bendruomenių galios, kurioms jis priklauso. Turtingos firmos darbuotojas greičiau pats bus pasiturintis nei bankrutuojančios bendrovės samdinys. Stipri profesinė sąjunga sugebės efektyviau ginti savo narių interesus negu merdinti darbuotojų organizacija. Ne išimtis yra valstybė arba tauta. Pastarosios būklė gali net labai smarkiai nulemti jos pavienio nario ateitį. Vaikas, užaugęs Trečiojo pasaulio šalies skurde, turės akivaizdžiai mažiau galimybių patirti civilizuoto pasaulio privalumų nei jo amžininkas, gimęs Vakarų Europoje. Karas, vidiniai neramumai, arba gili ekonominė krizė gali sutriuškinti individo lūkesčius mėgautis saugiu, patogiu ir pasiturinčiu gyvenimu ir jį nublokšti į chaoso, teroro, ir skurdo sūkurį. Prieš 20 metų, šimtai tūkstančių serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų patyrė karus, etninį valymą bei daugybę fizinių sunkumų, kai Jugoslavijos valstybė žlugo. Tuo pačiu metu jų kaimynai austrai toliau užsiiminėjo įprastais savo asmeniniais reikalais ir malonumais, neskirdami itin daug dėmesio tai velniavai, kunkuliuojančiai visai jų pašonėje.

Niūrų 1939 m. rudenį, dvi panašaus gyventojų skaičiumi dydžio valstybės, Suomija ir Lietuva, tapo to pačio agresoriaus taikiniais. Vienai pavyko surasti vidinę stiprybę ir vienybę ginklu stoti prieš Sovietų sąjungos karinę invaziją. Kita valstybė bandė patenkinti visus Maskvos reikalavimus. II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje, Suomija išsaugojo nemažą dalį savo suvereniteto, o jos piliečiai buvo įtraukti į pokarinį Vakarų ekonominį pakilimą. Lietuvos valdančiųjų pastangos patenkinti Rusijos reikalavimus tik išprovokavo agresoriaus panieką. Atsidėkodama už Lietuvos vyriausybės neutralumą, bei nuolaidas, Maskva užrakino Lietuvos gyventojus TSRS kalėjime, iš kurio jie ištrūko tik po 50 metų, nuskurdę, dezorientuoti ir visiškai nepasiruošę priimti išorinio pasaulio iššūkių.

Iš šių istorinių įvykių galima padaryti išvadą, kad pilietis privalo nuoširdžiai, ir visais įmanomais būdais, stengtis didinti savo tautos ir šalies vienybę ir galią. Valstybė yra tarsi namai, kuriuose individas gyvena ir kuriuos jis turi stropiai prižiūrėti. Tiek sąžiningai saugoma valstybė, tiek prižiūrėti namai, apsaugos gyventoją nuo išorinių jėgų, kurios yra galingesnės nei jis vienas. Šalis, besiremianti savo piliečių lojalumu ir pasiaukojimo dvasia, galės efektyviau apsaugoti pastaruosius, nei valstybė, kurios gyventojai yra abejingi bendriems reikalams.

Šis grįžtamumo principas galioja visose žmonių sukurtose asociacijose, nesvarbu ar tai draugų ratas, šeima, gamybinė įmonė ar moderni valstybė. Kuo daugiau individualus narys pasiaukos asociacijai, tuo daugiau asociacija galės jam padėti.

Kita vertus, žmonių kolektyvas, kurio individualūs nariai nuolat ima daugiau nei duoda, ilgainiui nusilps ir galiausiai nebepajėgs tarnauti savo nariams. Nacionalinių institucijų ir visos valstybės nuopolis, jei jis užsitęs, gali sukelti ir fizinį pavojų šalies gyventojams. Tai akivaizdu 1939 m. Lietuvos krizės požiūriu; tai galima pastebėti ir šiandien Libijos bei Sirijos atžvilgiu.

Asociacijos nariai praturtina ją įnešdami materialius indėlius, tačiau, vertingiausias turtas yra jos narių solidarumas. Gobšus įmonės savininkas, nesąžiningai pasisavinęs savo firmos turtą, aiškiai kenkia firmai finansine prasme. Bet liūdniausios tokio poelgio pasekmės bus matomos bendrovės darbuotojų nuotaikose. Praradę pasitikėjimą savininko ketinimais tarnauti visos įmonės labui, darbuotojai arba paliks firmą arba patys bandys abejotinomis priemonėmis pasipelnyti jos sąskaita. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, kurias valdo korumpuoti ministrai. Anksčiau ar vėliau, korumpuota valdžia pakerta masių pasitikėjimą valstybės gebėjimu ginti jų interesus.

Šis grįžtamumo dėsnis yra ganėtinai paprastas teorijoje ir lengvai pastebimas neskaitlinguose žmonių sambūriuose. Stambiuose kolektyvuose, tokiuose kaip valstybėse, ryšys tarp individo veiksmų ir bendros gerovės nėra akivaizdus. Nacionalinė bendruomenė yra labai gausi savo nariais asociacija, kuri be to apima nepaprastai platų veiklos lauką, pačias įvairiausias sąveikos formas. Todėl individo veiksmai lengvai paskęsta tų kontaktų gausybėje ir dažnai lieka nepakankamai įvertinti. Vienas tautos narys gali pasielgti nusikalstamai, pavyzdžiui, pasisavindamas banko milijonus, o gyventojų dauguma to nelabai pajus, nes pavogta suma, palyginus ją su visomis krašto bankų sukauptomis atsargomis, tikriausiai bus menkutė. Bet jeigu finansinė nusikalstama veikla išsikerotų šalyje, visuomenė be abejo pajustų neigiamas pasekmes.

Ilgalaikiai ir vienalyčiai žmonių junginiai yra stipriausi. Pati galingiausia asociacija yra organizuota tauta. Neramiame XIX amžiaus laikotarpyje nacionalizmas, iškeldamas tautos reikšmę valstybiniame gyvenime, patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.

Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai. Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės kūrime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archaiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.

Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.

Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje “Atstatytas pasaulis”, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo.

Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais, kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.

Nacionalinės valstybės sutelkia piliečių dėmesį į riboto pobūdžio uždavinius. Tuo tarpu universalių idealų šalininkai rizikuoja išsklaidyti savo jėgas po platųjį pasaulį. Neįmanoma mylėti visos žmonijos, nebent deklaratyviąja prasme. Tam kad užmegzti produktyvius ryšius su atskirais individais reikia skirti nepaprastai daug laiko, kantrybės ir jėgų, kurių visuomet trūksta. Bet kokie reikšmingesni pasiekimai yra įmanomi tiktai, jei individas nukreips dėmesį ir pastangas į vieną ar kelis, bet tikrai ne į daugybę uždavinių. Tam, kad pasiekti vieną vertingą tikslą, reikia paaukoti masę kitų.

Kaip besimokantis pianistas tampa garsiu pianistu? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas ruošiasi kryptingam darbui, kuris tęsis praktiškai visą gyvenimą. Būsimas atlikėjas privalo daryti tuos pačius pratimus, skambinti tas pačias gaidas valandų valandas, tol kol sunkus muzikinis tekstas pasidaro lengvu. Jis turi atsisakyti šalutinių veiklų. Tiktai dažnai kartojami panašaus pobūdžio įspūdžiai leidžia protui įsisavinti žinias ir įgūdžius ilgam. Kiekvienas pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais, ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, kuri anksčiau ar vėliau pralaužia apribojimus atlikti tam tikrą muzikinį tekstą. Jei besimokantis pianistas pavargs ir ims blaškytis po kitas sritis, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė ir globalistų propaganda skatina pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, bet intelekto realios galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto veikla, kaip ir visų kitų organizmų, negali išsiplėsti iki begalybės.

Aukščiausi kolektyviniai pasiekimai, tokie kaip italų renesanso tapybos, skulptūros bei architektūros šedevrai, rėmėsi ilgalaike ir intensyvia sąveika tarp gana siauro rato meistrų ir jų mokinių bei meno rėmėjų. Mokiniai metų metais mokėsi ir tarnavo tiems patiems tapytojams, skulptoriams ir architektams. Jų sukaupta patirtis dažnai būdavo perduodama šeimos nariams, sekančiai mokinių kartai, kuri irgi dešimtmečius skyrė meistriškumui tobulinti. Tokiu būdų pavyko nepertraukiamai perduoti nepaprastai aukšto lygio Italijos renesanso meno įgūdžius ir standartus. Visai kitokia dvasia įkvepia nemažą dalį modernaus XX amžiaus meno, kuris iš esmės paskelbė karą per šimtmečius sukauptiems meniniams įgūdžiams ir puoselėtoms tradicijoms. Modernus menas iškėlė tai, kas nepatvaru, subjektyvu, improvizuota, nerimta ir funkcionalu. Šių savybių įsikūnijimas galėtų būti Neries pakrantėje pastatytas surūdijęs kanalizacijos vamzdis. Tai puikiai atspindi mūsų laikų dvasią.

Algis Avižienis

* Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena

šaltinis: sarmatas.lt

Leave a Reply