Nupirkti žurnalistai

Žymaus vokiečių žurnalisto Udo Ulfkotte knyga „Nupirki žurnalistai“ pasirodė dar 2014 metų pabaigoje ir bestseleriu tapo jau per pirmąsias pardavimų savaites. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų. „Šauksmas“ laiko savo pareiga supažindinti „Nupirktų žurnalistų žemės“ („Marijos žeme“ kažkada vadintos) gyventojus su šiuo bebaimiu žmogumi Udo Ulfkotte ir kviečia pasiklausyti jo interviu Klagemauer tv.

xw_1019869

Reporteris: Nauja daktaro Udo Ulfkotte knyga pavadinta „Nupirkti žurnalistai“. Nežiūrint į tai, kad dar nėra ir šešių savaičių kaip knyga pasirodė pardavime, ji jau sukėlė galingą ažiotažą. Joje neįprastai konkrečiai ir aštriai atakuojamos įžymios vokiečių laikraščių leidyklos, kurias visuomenė skaito visai rimtomis. Daktaras Ulfkotte šiuo klausimu skrupulingas. Jis kalba apie korupciją, manipuliacijas ir visuomenės klaidinimą. Mes labai džiaugiamės, kad galime pasveikinti poną Ulfkotte „Klagemauer.tv“, malonaus vakaro.

Udo Ulfkotte: Labas vakaras.

Reporteris: Jūsų knyga yra pakeliui, kad tapti bestseleriu. Ir užsienyje ji atranda platų atgarsį. Jūs tik ką davėte interviu per Skaipą Turkijai. Iš Švedijos, Rusijos ir netgi Kinijos ateina užklausimai vertimo licenzijai. Jūs to laukėte?

Udo Ulfkotte: Ne, absoliučiai ne. Tai absoliuti naujiena. 1997 metais aš parašiau pirmą knygą apie Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybą, tai Federalinė žvalgybos tarnyba. Tai dabar ne reklama, prašome, nepirkite, ji jau paseno. Ji taip pat gana greitai pateko į „Špigelio“ bestselerių sąrašą ir buvo parduota daugiau nei 100.000 kartų. Po to aš parašiau daug, daug, tikriausiai, daugiau nei 30 mokslo-populiarinimo knygų, kai kurios iš jų pateko į bestselerių sąrašą. Bet aš dar niekada nieko tokio nepergyvenau ir nelaukiau. Pastarosiomis dienomis buvo parduotos licenzijos į Rusiją, Vengriją, gautas Turkijos užklausimas, ir kaip jūs jau pasakėte, Kiniją ir daugelį kitų šalių – to aš nelaukiau. Be to, kad bus interviu su žinomomis radijo stotimis. Vakar aš kalbėjau su Australų radijo stotimi, daviau interviu, pradedant JAV ir iki Naujosios Zelandijos, aplink visą žemės rutulį, žinoma, dauguma buvo iš Rusijos, kitų šalių, to pas mane dar nebuvo. Ir kas mane, galiausiai, labiausiai nustebino, tai atsiliepimai namuose, atsiliepimai čia Vokietijoje. Todėl kad aš laukiau, kad bus pasipiktinimo murmėjimas vokiškose MIP, jei kažkas konkrečiai vardina pavardes, sako: „Čia yra nupirkti žurnalistai, čia kažkas netvarkoje su nuosavomis MIP“. Ir žinoma, kaip pirmas, aš pats atsistoju ir sakau: „Mane papirko, aš buvau nupirktas“ ir po to paaiškinu, kaip tai buvo su manim, o tuomet kalbu, kas buvo su kitais. Tai ir šiandien vyksta lygiai taip. Man gėda už tai, ką aš padariau, bet mums būtina pažiūrėti ir į kitus. Aš atrandu tai siaubingu, kad Vokietijoje stengiasi to nepastebėti. Juk su tuo galima pasielgti labai prieštaringai, pasakyti: „Kur įrodymai? Arba – mes paduosime ant jo skundą“. Bet, kad nėra iš viso jokios reakcijos į tai, kad knyga šiomis dienomis pasirodė „Špigelio“bestselerių sąraše penktoje vietoje, o stambios leidyklos, kurias aš atakavau, tyli į tai, o užsienyje kelia dideles bangas, aš to nesitikėjau.

Reporteris: O jus turite paaiškinimą?

Udo Ulfkotte: Paaiškinimą? Aš, žinoma, pats galvojau apie tai, ir pirmiausiai pagalvojau – to gi negali būti! Pas mane dabar irgi knygos reklama – pas mane yra šimtai pastabų prie kiekvienos eilutės, daugiau negu šeši šimtai pastabų su įrodymais kiekvienam pasisakymui, todėl kad tai teisiniu požiūriu labai subtilu, jeigu aš kam nors pasakysiu: „Jis parsiduodantis“. Jeigu aš sakau, kad Verner Šturbek iš Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ), korespondentas ekonominiams klausimams Diuseldorfe, parsiduodantis, kad jis davėsi paperkamas už pažadus apie, pavyzdžiui, „Tissen Krup“, ir įvardinu dar šimtus kitų vardų, tada jis, žinoma, galėtų ateiti ir čia pat paduoti mane į teismą ir pasakyti: „Tegul jis man tai pirmiausiai įrodys!“ Todėl pas mane labai daug paraštinių pastabų, aš bandžiau viską įrodyti. O paaiškinimas to, kad visi nudelbia akis – tai, kad šimtai, kuriuos aš atakavau, jie, žinoma, visi pasitarė su juristais. Taip kad būtų pasakyta: juridiškai pas mus, greičiausiai, nėra šansų laimėti. Aš juk atakuoju ne tiktai žurnalistus, aš įvardinu aiškiai pagal vardus CŽV ryšininkus, kurie valdo vokiečių žurnalistus. Aš vardinu puslapius internete, kur galima pažiūrėti jų fotografijas. Šitie žmonės, tarp kitko, išėjo, jų nėra. Dar aš galvojau, kad kažkas ateis iš žvalgybos tarnybų. Praeityje pas mane namuose buvo šešios kratos su pretekstu „įtarimas dėl paslapties paskelbimo“. Visos bylos buvo nutrauktos negavus rezultatų, bet aš galvojau: na tada, gana greitai bus nauja krata. Aš žinau šitą žaidimą. Jeigu tampi nepatogiu ir kalbi teisybę, tada ateina daryti kratos, bet dabar nei kratos, nei skundo, tiktai tylėjimas? Taip, jie tikrai pasimetę.

Reporteris: Jūs vis tik toli nueinate sakydamas, kad du trečdaliai žurnalistų papirkti. Gali būti tai kiek padidinta?

hqdefault
Udo Ulfkotte kalba PEGIDA mitinge Drezdene

Udo Ulfkotte: Matote, pas mane korupcijos supratimas yra labai plačiame diapazone, nes aš dabar – anksčiau to, žinoma, nebuvo – anksčiau aš pilnai priklausiau tai grupei, kuri viską ėmė, ką tik galima buvo paimti. Dabar man sąvoka „korupcija“ ir „būti papirktam“ daug platesnė. Tai reiškia, jeigu aš sakau du trečdaliai, tada aš pridedu – jau visus tuos, kurie tiktai paprastai naudojasi nuolaidomis spaudai – visą tai, kuo eiliniai piliečiai, kuo žmogus iš gatvės pasinaudoti negali. Dabar mano asmeninė nuomonė – visa tai per daug. Bet apie tai aš ir knygoje aiškinu ir kalbu, kad tai „du trečdaliai“ turiu omenyje turiu tuos, kas griebia visas privilegijas, kurias galima gauti, turint žurnalisto pažymėjimą. Dabar aš to neskaitau normaliu. Juk ir statybininkui, pardavėjui, jiems irgi nėra lengvatinių sąlygų kažkur kitose įmonėse – t. y. kad viena profesionali grupė turi ten tokį pranašumą ir patys tai dar ir pilnai normaliu skaito. Aš tai šiandien jau neskaitau normaliu, nes tas, kas dovanoja privilegijas, laukia kažką konkretaus mainais.

Reporteris: Taip. Jūs 17 metų dirbote laikraščiui FAZ, buvote vienas iš jų ir pats tik ką pakartojote jūsų citatą. Šiandien Jums gėda už tai. Kaip tai įvyko?

Udo Ulfkotte: Na ga gi…, pas mane žinoma daug, daug metų – 17 metų FAZ, po to dar daug kitose leidyklose, „Gruner und Jahr“, kitos žinomos leidyklos. Aš daugelį metų visa tai skaičiau normaliu. Kaip tai įvyko? Laikui bėgant aš visų pirma, supratau, kad prisidėjau prie karų, kad aš – karai nekrinta iš dangaus per naktį, jie planuojami ir visų pirma reikia gyventojų, kurie po to palaiko siuntimą savo kareivių. Jeigu 99 % gyventojų prieš, tada jie negali siųsti vokiečių kareivius į Afganistaną arba dar kur nors. Aš su savo pažadais visada prisidėjau prie pasiruošimo karui. Tai man, vienok, bėgant laikui paaiškėjo. Tai yra, jeigu atsigręžti atgal – ar tai Afganistanas, ar tai būtų karai Irake ir Irane – aš ten visada užsiiminėjau propaganda, aš ten užsiiminėjau dezinformacija, aš ten duodavau vienpusiškus pranešimus, todėl kad iš manęs to tikėjosi ir aš tame dalyvavau. Man, žinoma, kažkuriuo momentu tai tapo akivaizdu, kada spec. tarnybos ateidavo į laikraščio FAZ redakciją ir ten formuluodavo pranešimus.

Reporteris: Federalinė žvalgybos tarnyba?

Udo Ulfkotte: Federalinė žvalgyba tarnyba buvo pas mane FAZ reguliariai ir duodavo iš anksto suformuluotus tekstus, po kuriais man reikėjo pastatyti savo vardą. Įgalioti vadovai žinojo apie tai. Tai reiškia: aš čia negaliu pasakyti: „Aš to nežinojau, man apie tai nebuvo žinoma“. Tai kelia pasišlykštėjimą, man gėda už tai, kada pažvelgiu atgal. Man nuo to ne lengviau, kad kiti lygiai taip pat tai darė ir šiandien tai daro. Bet aš bėgant laikui, vis tiktai pastebėjome, kad mes žurnalistu, jeigu mes bendradarbiai pagrindinių MIP, tai mes palaikome kiaulystę, kuri žmonėms ten gatvėje nieko neatneša, o tiktai vienai nedidelei elitai.

Reporteris: juk kalbama apie tamprų ryšį – ar apie tai jūs užsiminėte – žinomų žurnalistų su elitinėmis lobistinėmis grupėmis, tokiomis kaip Atlantic Bridge, kurios nariai yra pagrindiniai asmenys bankinės finansinės sistemos, ekonomikos, MIP. Tai galima būtų tuojau pat užginčyti, kad tokie neoficialūs kontaktai žurnalistui, su tikslu gauti informaciją, pilnai pateisinami. Kas yra čia pagrindiniu punktu Jūsų kritikai?

gekauf10-4840453

Udo Ulfkotte: Aš pilnai su jumis sutinku, ką jūs pasakėte. Natūralu, kad tokia neoficiali narystė arba toks neoficialus interesas visiškai normalūs ir priimtini. Matote, aš pats buvau tokiose organizacijose, tuo, vienok, tai neapsiriboja. Konkretus pavyzdys: Aš, pavyzdžiui – išeiti iš šios organizacijos jau nebeįmanoma – aš, pavyzdžiui, esu narys Vokietijos Maršalo Fondo. Tai irgi tokia transatlantinė, proamerikietiška organizacija su labai glaudžiu (tai galima garsiai pasakyti), labai glaudžiais kontaktais su žvalgybos tarnybomis, labai artimomis CŽV. Žinoma, tau apie tai iš pradžių niekas nesako. Ir taip, ką tai reiškia, jeigu tu esi ten viduje? Asmeniškai man buvo taip, kad Vokietijos Maršalo Fondas suvesdavo mane su specialiosiomis tarnybomis, kai aš buvau JAV, ir ten pat aš psichologiškai neįprastai vikriai buvau papirktas. Tai ne taip, kad kažkas ateina ir sako: „Laba diena, mes iš CŽV. Ar nenorite padėti?“. Viskas vyksta daug taktiškiau. Pas mane, pavyzdžiui, buvo taip: Aš niekada nepamiršiu -1993 metų liepą aš buvau įvairiose Amerikos valstijose ir tame skaičiuje Oklahomos valstijoje. Ten aš gavau pakvietimą nuo gubernatoriaus, o Vokiečių Maršalo Fondas organizavo man garbės pilietybę – aš neturiu jokių reikalų su Oklahoma – jis organizavo, kad aš ten gaučiau pažymėjimą garbės piliečio Oklahoma valstijos, kuriame prie visko, riebiu šriftu parašyta, kad aš jį gavau, kad aš ir ateityje daryčiau proamerikietiškus pranešimus. Taip kad aš čia buvau ne už pinigus papirktas – egzistuoja daugybė kitų galimybių. Taip, pavyzdžiui, gyvenant viešbutyje, tavo numertje į lovą paguldo merginą. Pirmą kartą aš pagalvojau, kad numeris jau užimtas. Arba kas panašaus, kol aš supratau, kad tai jau sistema, kur dar galima ir į video filmuoti, kur ieško galimybės padaryti žmones šantažuojamais. Yra tūkstančiai galimybių atrasti pas žmogų silpną vietą, ir šituos žaidimus aš galų gale atspėjau. Bet jūs kalbėjote apie Atlantic Bridge ir panašias organizacijas. Jeigu esate šioje organizacijoje, tai reikalas neapsiriboja tuo, kad klausyti pranešimus. Konkretus pavyzdys, jeigu jau kalba eina apie Atlantic Bridge: Ši organizacija daro susitikimus du kartus per metus į kuriuos nei jūs, nei aš negalime patekti. Eiliniai piliečiai ten patekti negali. Ten už uždarų durų susirenka žurnalistai iš pagrindinių MIP ir US European Command (Europos karinių JAV pajėgų vadovybė). Tai aukščiausi kariniai laipsniai Jungtinių Valstijų (kaip aš jau pradžioje pasakiau – karo planavimas). Ir ten žurnalistams paaiškina, kokie konfliktų scenarijai, karų, laukiamų artimiausioje ateityje ir kur žurnalistai turi, prašom, eiti paraleliai ir lydėti, padėdami MIP pranešimais. Tai reiškia, kad krizė Ukrainoje buvo jau daug anksčiau iki to kai jis atsirado, aptarta su žurnalistais už uždarų durų, o taip pat ir tai, kad jie teigiamai, t. y. pro-amerikietiškai, apie tai pranešinėtų. Dar vienas pavyzdys to, kaip toli visa tai eina: Prieš karo Irake pradžią 2003 metų kovą, kuri prieštarauja tarptautinės teisės normoms, labai daug žurnalistų, kurie yra Atlantic Bridge nariai, pasirašė New York Times pareiškimą dėl įsipareigokimo nušvieti įvykius pro-amerikietiškai. Jie prisiekė Jungtinėms Valstijoms – Nikolas Busse nuo Frankfurter Allgeneine Zeitung, jeigu mes jau apie FAZ kalbame ir daugelis kitų, manau Teo Koll iš ZDF, visa eilė – buvo didelis pareiškimas New York Times. Buvo suprantama – bus karas. Koks žurnalistas, jeigu jis iš tikrųjų nepriklausomas, atsistos prieš karo pradžią ir pasakys: „ Aš toje ir toje pusėje, aš gaunu…, aš šališkas“. Jie yra nariai Atlantic Bridge arba tampriai surišti su jais ir pasirašė – mes nušviesime įvykius vienpusiškai. Aš skaitau – tai mano asmeninė nuomonė, kad tai neturi nieko bendro su rimta žurnalistika.

Reporteris: Gal Putinui, todėl nesiseka?

Udo Ulfkotte: To aš nežinau. Aš ne Putino ekspertas. Aš įsitikinęs tuo, kad kaip Rusija, taip ir Kinija, žinoma, turi savo interesus ir turi priemones ir galimybes veikti žurnalistus. Kadangi aš nekalbu rusiškai ir nesilankau rusiškuose socialiniuose tinkluose, tai aš detaliai galiu pasakyti nedaug ką. Bet propaganda, kurią vykdo JAV, tikrai pirmos klasės. Klasikinę amerikiečių propagandos techniką jūs rasite pas mus beveik kiekvienoje redakcijoje.

Reporteris: Jūs gi tiktai ką papasakojote, kad buvo reguliarūs vizitai Federalinės tyrimų tarnybos (BND) – tarp kitko, jūs citavote pavyzdį apie antpuolį nuodingomis dujomis Libijoje. Jums žinoma, ar buvo tai įprastine praktika tiktai FAZ ar jums žinoma, kad ir kitose redakcijose buvo praktikuojama kažkas panašaus?

Udo Ulfkotte: Čia nereikia ilgai spekuliuoti, tai lietė ir liečia ne tiktai FAZ, bet ir visas kitas dideles ir žinomas redakcijas. Buvo paskelbtas pranešimas vokiečių bundestago, kuriame buvo įvardinta daugelio žurnalistų vardai, kurie turėjo glaudžius kontaktus su BND. Tai ne tokie, kurie kai kada skambino į spaudos skyrių, tai vokiečių žurnalistai, kurie turėjo reguliarų kontaktą su BND. Kur tik jis neitų, ar eis, vardus galima net – jeigu tame yra interesas, pažiūrėti, čia nėra jokios paslapties. Tai liūdna realybė šioje šalyje.

Reporteris: dabar jūs numanote, kad jūsų knyga greitai taps objektu neapykantos visos šakos?

Udo Ulfkotte: Jau tapo.

Reporteris: Jau tapo po šešių savaičių? Кaip FAZ tai priima? Jūs jau turite konkretų atsiliepimą? Ar yra oficialus požiūrio taškas?

Udo Ulfkotte: Taip, žinoma. Aš turiu atsiliepimus buvusių FAZ kolegų, dar Klauso Peterio Krauzė, buvusio ekonominės redakcijos vadovo.

Reporteris: Pono Frankenbergo?

Udo Ulfkotte: Nuo Frankenbergo… taip, taip. Jis leido paskelbti savo pastabą, kad neskaito tai „kyšiu“, jeigu jis, iš Omano sultono – kaip ir aš – priiminėjo apmokėtas „penkių žvaigždučių kviestines keliones“, nes į šią šalį arba tam tikras kitas šalis žurnalistui iš viso neįmanoma patekti. Kada aš tai perskaičiau, mes gerai pažįstame vienas kitą, mes kartu pradėjome darbą 1986 metais. Aš nieko neturiu prieš Klausą Diterį Frankenbergą, kuris šiandien yra vadovas FAZ užsienio politikos skyriaus, bet čia man teko garsiai nusijuokti, juk tai, ką jis ten pasakė, buvo paskelbta. Ir man daugelis žurnalistų rašė, kad būtent tuo laiku, kada mes -aš irgi daviau save papirkti Omano sultonui, tenykščiam valdovui, jie nedavė savęs pakviesti, bet savo rizika nuvyko ten ir laisvai pranešinėjo. Frankenbergas ir aš, tiesiog stipriai užsimerkdavome, mes nepranešdavome apie tai, kad toje šalyje policija gali bet kuriuo laiku, be leidimo kratai krėsti butus, kad nėra laisvos spaudos, kad žmones kankina ir engia. Mes stipriai užsimerkdavome. Žinoma, mano kolegų tikinimai gynybos prasme – aš tai galiu suprasti, aš anksčiau galvojau taip pat ir ėmiau viską, ką gaudavau. Tai buvo nuostabus jausmas, sėdėti ant sofos pas sultoną, tai buvo kažkas pakylėto. Žmogus, tikriausiai turtingas, milijardierius, kuriam priklauso visa valstybė, kuris gali nupirkti viską. Kuris požeminiame garaže parodė man savo mašinas, kuris davė man laisvę panorėti ko noriu – jis viską man nupirks. Priimamajame sėdėjo britų žvalgybos tarnybos atstovas, Mi-6 karininkas; ir šitas anglas Enton Ešton mane iš anksto perspėjo. Jis pasakė „Šitas sultonas homoseksualistas, jeigu jis ant sofos per daug arti prisislinks prie tavęs ir paklaus: tu nori turėti Ferarį, nori turėti Poršė? Tada gerai pagalvok, drauguži, ta prasme jis man pasakė. Bet sultonas nepaklausė manęs, noriu aš Poršė ar Ferario…Bet tai jau įdomu, taip.

Reporteris: Kokia jūs matote ateitį žurnalistikos Vokietijoje ir Europos regione?

Udo Ulfkotte: Čia jau nereikia ilgai spekuliuoti arba žiūrėti į kokį nors stiklinį rutulį, tai galima visiškai blaiviai ir paprastai pasakyti. Mes jau dabar matome, kad nuo klasikinių, kokybiškų ir vedančiųjų MIP žmonės masiškai bėga. Mes matome tai todėl, kad FAZ (Frankfurter Allgemeine Zeitung) vėl priversta sumažinti 200 darbo vietų, ir Špigel – jūs galite įvardinti juos visus, viską, kas nefinansuojama priverstinai, kaip visomeninė televizija – patiria masines problemas. Tai reiškia: naujos MIP ateina, tai jūs matėte pagal skaičių įsijungimų ir reklamas, kurios jau valdomos ne tradicinių MIP, konkrečiai tai reiškia, prognozė dešimčiai metų: dauguma žurnalistų, dirbusių tradicinėse MIP, pavyzdžiui, laikraščių redakcijose, bus bedarbiai. Žurnalistas laikraščio pas klasikines MIP taps išmirštančia profesija. Tai bus ne kitaip kaip anksčiau su batsiuviais, pakinktininkais arba kitomis profesijomis, kurios paskutiniais dešimtmečiais arba metais paprasčiausiais išmirė. Pas mus bus nauja žurnalistikos rūšis. Ateitis žurnalistikoje bus pas tuos žurnalistus ir portalus, kuriais žmonės pasitiki, kur juos neapgaudinėja. Tas pasitikėjimas taps nepaprastai svarbus, nes gausa pasiūlymų vis auga, ir kiekvienas gatvėje paklaus: pas ką dabar nėra interesų? Kas nefinansuojamas pramonės, politikos, farmacijos industrijos arba kas žino kieno, kad pasakyti tai, ką jis kaip tik kalba. Kas neturi tokio pasitikėjimo, tas praloš, tas išnyks, tai reiškia, kad ateitis priklauso taip vadinamiems branded journalists, kaip sako amerikiečiai, tai yra atskiroms galvoms, asmenybėms, arba portalams, pas kuriuos žiūrovas, klausytojas arba skaitytojas žino – tuo aš galiu pasitikėti. Jie gaus vis didesnį skaičių „klikų“ ir jie galės iš to gyventi.

Reporteris: Tai buvo geru baigiamuoju žodžiu. Didelis dėkui. Mes širdingai dėkojame jums už jūsų įvertinimą ir linkime jums viso gero ir tolimesnės veiklos, sveikatos ir viso gero.

Udo Ulfkotte: Su džiaugsmu. Taip pat dėkoju.

Vertė Petras Gulbinskas

Šauksmas

Leave a Reply