Olbrait, Merkel ir kitos politikos patelės

Panašu, kad pasaulis grįžta prie formalaus matriarchato. Vokietijai jau seniai vadovauja kanclerė. Būtent ji, Angela Merkel, jaunystėje mėgusi lankytis nudistų paplūdimiuose, taip pirmuoju smuiku propaguojant multikultūralizmo politiką Europoje, ir lyg niekur nieko prisikvietė pabėgėlių iš arabų šalių.

21zx21-720x340

Po to, kai tie „nelaimingieji“ apskritai pradėjo prievartauti ir plėšikauti, bet koks kancleris ankstesniais laikais būtų atstatydintas. O nuo Merkel – kaip nuo žąsies vanduo. Ir ne dėl to, kad ji kokia nors intelekto galiūnė ar kukliais rengiasi kaip Pelenė. Ji paprasčiausiai moteris, kuria emancipuota Europa stengiasi tikėti.Neseniai tapome liudininkais, kaip Anglijos karalienė palaimino ministro pirmininko poste ponią Terezą Mei.

2014 metų sausį Barakas Obama pirmą kartą šalies istorijoje paskyrė FRS vadovę Džanet Jelen, o šių metų lapkritį galima nauja sensacija – Amerikos kaubojai subrendo pasodinti prie vairo 70 metų amžiaus buvusio prezidento Klintono antrąją pusę.

Klestėję Klintono laikais pinigų maišai puikiausiai supranta, kad Hilarei atėjus į Baltuosius rūmus, jie turės bent jau kelių metų pertrauką tam, kad kažkaip išspręstų problemas, susijusias su žmonių įklampinimu į pigius kreditus, o ekonomikos – į derivatyvus.

Ir nesvarbu, kad žymusis finansininkas Vorenas Bafetas dar 2002 metais pavadino derivatyvus „finansiniu masinio naikinimo ginklu“, o finansų analitikai tiesiogiai sieja pasaulio finansų krizę su spekuliacijomis rinkoje.

Kaipgi be jų? Pačios įvairiausios spekuliacijos šiandien labai populiarios.

Tarp kitko, derivatyvų vertė jau smarkiai pranoksta bazinių aktyvų vertę.

Trampas žada įvesti tvarką, tačiau užkulisių tai netenkina. Jiems norisi greitų pinigų, dėl to Trampas blogas. Ir šitą nuostatą liepta propaguoti visiems.

Atminkite mano žodžius – rugsėjį-spalį į Hilarės rinkiminį fondą plūstelės tiek pinigų, kokių milijardierius Trampas tikrai nesukrapštys. Svarbiausia, kad 70 metų amžiaus močiutės pačiu atsakingiausiu momentu netrenktų koks nors epilepsijos priepuolis ir ji pratemptų iki rinkimų.

Kam visa tai daroma? Ar orientacija į matriarchatą – tai moterų emancipacijos pasekmė, ar jinai, šita emancipacija, irgi viso labo tik priedanga?

Kad ir kas būtų kalbama, tačiau valdyti moteris yra kur kas lengviau negu vyrus. Tai – nepaneigiamas faktas.

Kad ir kokie žiaurūs veiksmai ir neatsakingi sprendimai nebūtų aptemdę šiuolaikinių moterų-prezidenčių veiklos, ta veikla visada bus pateisinta ir politikė toliau vadovaus.

Vos pora pavyzdžių iš netolimos praeities.

II Pasaulinio karo metu serbų šeima išgelbėjo nuo nacistų mažą mergaitę Madleną Olbrait. Suaugusi ir tapusi Amerikos Valstybės sekretore (užsienio reikalų ministre), Madlen neužmiršo savo išgelbėtojų ir aktyviai dalyvavo bombarduojant Serbiją.

madeleine_albright_042512_620pxa

Madlen Olbrait (tada dar Marija Jana Korbelova) su savo močiutėmis – Ružena Spieglova ir Olga Korbelova

Visiškai neseniai Obama, tegu ir su išlygomis, visgi atsiprašė už netoliaregišką Vašingtono politiką Libijoje. Tačiau buvusi Valstybės sekretorė Klinton pareiškė, kad Baltieji rūmai viską padarė teisingai. Tas teisingai – tai šalies subombardavimas, tūkstančių nekaltų civilių žūtis, sunaikintas valstybės valdymo aparatas. Valstybę apėmė pilietinio karo chaosas, įsisiautėjo islamistai.

Panašią personą turime pašonėje, Lietuvoje. Didžiausias Grybauskaitės galvos skausmas – tai ne ekonomikos būklė ir ne masinė emigracija iš Lietuvos. Jos arkliukas -0 karingos rusofobijos kurstymas drauge su įvairiausiais išsigalvojimais, kurių tikslas – sukelti masinę psichozę ir bet kokia kaina neleisti, kad Europoje įsiviešpatautų blaivus požiūris į Rusiją.

Manote, ji kovoja prieš atominės elektrinės statybą? Žinoma, ne. Jeigu baltarusiams tą elektrinę statytų amerikiečiai, o ne rusai, tai moteriškė šoktų iš laimės.

Susidaro įspūdis, kad jeigu prasidėtų NATO konfliktas su Rusija, Grybauskaitė lėktų darbuotis artilerijos ugnies koreguotoja, kaip Nadia Savčenko.

Ką ir bekalbėti. Moteris, juolab tokia moteris, kuri jaunystėje gerokai prikvailiojo, kaip nebūtų keista, yra kur kas efektyvesnis instrumentas gyventojams kvailinti ir daryti jiems fizinį poveikį.

Štai dėl ko dabar tarano funkcijas pradėjo atlikti besišypsanti namų židinio saugotoja. Išmėgintas antraeiliuose vaidmenyse, dabar toks taranas vis dažniau išstumiamas į pirmą planą.

O ką gi vyrai? Jiems, brandiems politikams, visada nemalonu tūnoti į save panašių šešėlyje. Jų fone jie nublanksta, pasimeta ir paslapčia rezga intrigas.

Paimkime kad ir britų užsienio reikalų ministrą Filipą Hamondą.

Jis reklamavosi kaip aršus rusofobas, tačiau su Putinu pešėsi Deividas Kemeronas ir būtent pastarasis dabar atsakingas už santykių su Rusija pablogėjimą.

Atsidūręs moteriai už nugaros, vyras iškart pradeda kitaip atrodyti. Jam atsiranda galimybė pademonstruoti savi charakterį, na, o pirmasis valstybės asmuo-moteris, gavusi pylos nuo užkulisinių šeimininkų, visada gali ištaisyti situaciją. Ir ja patikės, o tuo pačiu jos dėka atleis ir tam vyrui už nugaros, kuris viską organizuoja.

Kaip manote, kodėl valdančio elito pozicijos skelbimas patikėtas įspūdingai, tačiau antrai pagal svarbą vokiečių politikos figūrai? Ogi todėl, kad Merkel laukia kokie bus prezidento rinkimų JAV rezultatai. Ji visada galės pataisyti Štainmajerį, jei aplinkybės susiklostys nepalankiai. Tačiau Hilarės Klinton pergalės atveju Merkel iškart pateiks ministro nuomonę kaip savo. Ir niekas nesuabejos – žiniasklaida neleis.

Labai įdomus tandemas formuojasi Anglijoje, kur vos po kelių minučių nuo Deivido Kemerono atsisveikinimo su karaliene, pas ją apsireiškė nuosaiki ir atsargi Brexit šalininkė Tereza Mei, kuriai pasiūlė vadovauti vyriausybei. Tokiu pačiu tempu buvo paskirtas užsienio reikalų ministru Borisas Džonsonas. Spauda rašė: „ekscentrikas pakeitė rusofobą“. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Buvęs Londono meras ir aktyvus Brexit šalininkas Džonsonas laikomas neprognozuojama figūra, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jam atėjus užsienio politika bus draugiškesnė Rusijai.

O ir Hamondas niekur nedingo, jis vadovauja finansų ministerijai.

Mąstant apie tokius pertvarkymus, pakankamai įtikinamai skamba žymaus politologo S. Karaganovo nuomonė.

Į klausimą apie britų užsienio politikos kurso tęstinumą, jis diplomatiškai atsakė, kad kalbėti apie tai sudėtinga, kadangi Borisas Džonsonas niekad neužsiėmė užsienio politika. Paskui, pagalvojęs, ekspertas pridūrė:

-Tai byloja apie britų politinės sistemos savitumą. Jie skiria į postus, kur reikalingi išimtinai profesionalūs įgūdžiai, tuos žmones, kurie niekada tuo neužsiėmė. Tai jų sistema.

Kieno sistema? Vargu ar autore reikėtų laikyti nusenusią karalienę Elžbietą. Esama kitų jėgų, kurios tampo už virvučių.

Kokia būtų bendra išvada? Panašu, moterų emancipacijos vaisiais pradėjo naudotis šiuolaikinės politikos strategai. Jiems patinka ne tik tų vaisių skonis, bet ir nauda, kurios galima gauti, išstūmus moterį į pirmą planą.

Tačiau matriarchatu čia net nekvepia.

Vertimo į lietuvių kalbą šaltinis: http://versijos.lt/olbrait-merkel-ir-kitos-politikes/

Pirminis šaltinis: http://newru.org/olbrajt-merkel-i-drugie-samki-politiki/

 

 

Leave a Reply