Olga Četverikova: Bilderbergas-2016. „Elitų“ supervalstybė ir „plebso“ beteisiškumas

Birželio 9-12 dienomis Drezdeno viešbutyje Taschenbergpalais vyko 64 Bilderbergo klubo susitikimas, kuris šį kartą nesukėlė ankstesnio ažiotažo. Nepaisant, kad jame dalyvavo svarbios figūros, tokios kaip TVF vykdančioji direktorė Kristian Lagard, Royal Dutch Shell  generalinis dierektorius  Benvan Beurden, buvęs valstybės sekretorius Henri Kizindžeris,  Deutsche Bank generalinis direktorius John Cryan, BP generalinis dierektorius Robert Dudley, Bloomberg vyriausias redaktorius John Micklethwait ir kiti, pats įvykis atrodė kaip spektaklis, kurio reikšmė ne tame, kad priimti kažkokius sprendimus (sprendimai priimami kitoje vietoje), o tame, kad išlaikyti nustatytą ritualą, patvirtinantį, kad globalaus valdymo sistema ir jos atstovų statusas išlieka nepakitęs.

chetverikova

Transatlantinis politinis tinklas, arba užkulisė

Tai visuotinės gerovė valstybės periodu, esant gerai veikiančiam valstybės aparatui ir demokratinei kontrolei Bilderbergo klubas buvo vienu iš pagrindiniu transnacionaliniu šešėlinio valdymo instrumentų. Per neoliberalios pertvarkos metus susikūrė nauja, labiau efektyvi viršvalstybinės kontrolės sistema, į kurią įeina daugybė organizacijų, tarp kurių svarbią rolę vaidina Transatlantinis politinis tinklas (TPT). Šio tinklo nariais yra stambiausios korporacijos ir bankai abiejose Atlanto pusėse, tarp kurių Boeing, EADS et United Technologies Corporation, Ford, IBM, Microsoft, Siemens, BASF, Bertelsmann, AT&T, Nestle, Deutsche Bank, Citigroup, Warner & Walt Dysney. Be to, prie šio tinklo priklauso 60 Europarlamento deputatų, 37 JAV kongresmenai, o remiasi TPT vedančiųjų „smegenų centrų“ tyrimais (Karališkasis tarptautinių santykių institutas/ Chatham House, Aspeno Institutas, Europos-amerikos biznio-taryba, Tarptautinių santykių taryba, Brukingso institutas, Europos strateginių tyrimų institutas, Prancūzų tarptautinių santykių institutas, Strateginių ir tarptautinių tyrimų centras ir kiti).

Transatlantinės politikos tinklo veikla niekur nenušviečiama, jis iš tikrųjų veikia šešėlyje, tuo metu kai posėdžiai Bilderbergo klube, apie kuriuos dabar pasakoja MIP, vis labiau primena karaliaus dvaro ceremonijas, kurių charakteris ritualinis, panašu, net vargina pačius dalyvius. Protesto akcijos, kurios visada lydi klubo pasitarimus, irgi virto ceremoniją. Šį kartą abu spektaklio dalyviai – ir posėdžiaujantieji, ir protestavusieji – puikiai atliko savo partijas.

Vieną, ką gali pasisemti iš šitų posėdžių protaujančioji visuomenės dalis, – tai suprasti, į kurias „elitų“ veiklos kryptis verta atkreipti ypatingą dėmesį ir iš kur gali ateiti pagrindiniai smūgiai.

Susirinkę šį kartą vadovaujant prancūziškos draudimo kompanijos AXA vadovui Henri de Castries, 130 bilderbergiečių nagrinėjo dešimt temų. Greta klasikinių (Kinija, migracijos krizė Europoje, Artimieji Rytai, Rusija, kibernetinis saugumas, JAV rinkimai, energijos ir žaliavų kainų geopolitika) atsirado ir naujos temos – „inovatyvios technoligijos“ ir „prekariatas ir vidurinioji klasė“.

Visai dėsninga, kad susitikime Drezdene buvo ypač daug Didžiosios Britanijos atstovų. Juk ten buvo kalbama dar apie vieną spektaklį – referendumą dėl Britanijos išėjimo iš ES (Brexit), pasiruošimas kuriam palengvina Europos politikams manipuliuoti savo piliečių sąmone, kurie įtikinėjami, kad jie išlaiko demokratinius valdymo svertus. Iš tikrųjų šie politiniai žaidimai leidžia ilgam uždaryti aptarinėjimui temą santykių Didžiosios Britanijos-ES, nes laimėjus išėjimo priešininkams, ką turi užtikrinti bilderbergiečiai, šis klausimas niekada daugiau nebus keliamas ir anglams teks susitaikyti su bet kokiais būsimais viršnacionalinių valdžių sprendimais.

Prekariatas – nauja kylanti visuomenės klasė

Žymiai rimtesnė – „prekariato“ tema, kurios prezentacijai į susitikimą buvo specialiai pakviestas anglų ekonomistas Londono universiteto profesorius Guy Standing, autorius dviejų triukšmą sukėlusių knygų „Prekariatas: nauja pavojinga klasė“ (2011) ir „Prekariato chartija“ (2014).

Terminas „prekariatas“, sudarytas iš žodžių: „précaire“ (nepatikimas) ir „proletariat“, pasirodė dar septyniasdešimtųjų pabaigoje tam, kad įvardinti žmones su žemiausiomis pajamomis, dirbančius ne pilną darbo dieną sezoniniame darbe arba šešėliniame sektoriuje. Šių žmonių padėtis neleidžia tokiems žmonėms aprūpinti savo ekonominę ir socialinę nepriklausomybę. Pirmą kartą šį terminą ėmė naudoti prancūzų sociologas Robert Castel, po to jį pritaikė italų ekonomistas Alex Foti, kuris tvirtino, kad prekariatas postindustrinėje firmoje yra tas pats, kuo buvo proletariatas pramonės gamykloje.

Kas liečia Guy Standing, tai jis sukūrė savo koncepciją, aprašydamas prekariatą kaip naują užgimstančią visuomenės klasę, kurios išskirtiniu bruožu yra tai, kad jos pasiruošimo lygis aukštesnis, negu apmokėjimas jų darbo, kurį jam siūlo darbdavys. Tai pirmoji „aukštos kvalifikacijos“ klasė, kuriai priklauso trys žmonių kategorijos: viena išėjo iš proletariato, bet niekada nepasieks to, ką turėjo jų tėvai, kita-tai migrantai, o trečią sudaro išsilavinęs diplomuotas jaunimas, kuris negali surasti juos tenkinančio darbo. Visas šias grupes jungia nepasitikėjimo jausmas, kurį apsprendžia jų padėties neapibrėžtumas, ribotos galimybės gauti socialines išmokas, faktinis nebuvimas socialinės paramos ir kokių nors perspektyvų. Tai daro naują klasę ypač pavojingą šio pasaulio galingiesiems.

Prekariato atsiradimas buvo pasekmė tų gilių pokyčių, kurie vyksta šiandien darbo rinkoje totalios globalizacijos sąlygomis. Kaip nurodo Standing, viena iš to pasekmių – atsiradimas daugiapakopės klasinės struktūros, kuri charakteringa būtent globaliai ekonomikai. Viršuje yra plutokratija, kurią atstovauja super turtingieji ir tiesiog turtingieji. Tada eina taip vadinamas salariatas – žmonės su ilgalaikėmis užimtumo garantijomis, pensijomis, medicinos draudimu ir kt. Žemiau – senasis proletariatas. Skaičius salariato ir proletariato pastoviai mažėja, užtai greitai auga stovinti žemiau prekariato klasė, už kurios seka varguomenė – žmonės be sąryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje.

Prekariatas neturi jokios užimtumo garantijos ir priverstas nuolatos keisti darbo rūšį. Dirbdamas pagrindinai pagal laikinus kontraktus, jis negali pretenduoti į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, bedarbystės pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dar sunkesnėje padėtyje yra tie, kas dirba šešėlinėje ekonomikoje, tai yra be darbo sutarties, neįeidami į juridinius santykius su savo darbdaviu. Šie žmonės neturi jokių garantijų.

Valstybė-panoptikumas

Pensijinio aprūpinimo sistemos pasikeitimai sukelia išnykimą ribos tarp salariato ir prekariato. Kaip nurodo Standing, iš tikrųjų mes matome lėtą mirtį pensijų kaip tokių. Iki to laiko, kai žmogus sulauks 60 metų, vyriausybė pakels pensijinį amžių ir minimalų pensijinį stažą, o atskaitymai į pensijinį fondą bus perkelti nuo kompanijos ant darbuotojo, kuris privalės mokėti vis didesnes įmokas.

Europiečių pajamų mažėjimas šiandien vyksta tokiais tempais, kad ženkli gyventojų dalis sparčiai artėja prie skurdo ribos. Kaip išplaukia iš MGS Oxfam tyrimo, atlikto 2015 metų rudenį, 123 milijonai žmonių Europoje (beveik ketvirtadalis gyventojų) veikiami rizikos tapti skurdžiais (2008 metais jų buvo 116 milijonų). Tai tiesioginė pasekmė augančios nelygybės turto paskirstyme. Pagal Oxfam duomenis, 1% turtingiausių europiečių valdo trečdalį viso turto, tuo metu kai 40% mažiausiai aprūpintų turi viso 1%.

Prekariatas neturi ne tiktai socialinių-ekonominių, bet ir daugelio politinių, kultūrinių teisių, kurias turi kitos gyventojų kategorijos. Tai didina protesto potencialą prekariato terpėje, bet toks protestas paprastai neturi tęsinio. Neigdami senąsias politines partijas, iškritę iš proletariato, virsta į socialiniu ramsčiu kaupiantiems jėgą kraštutiniams dešiniesiems nacionalistiniams judėjimams, kurie supriešina juos su migrantais. Pastaruosius, savo ruožtu, prižiūri specialiųjų tarnybų kontroliuojamos radikalios organizacijos, kurios seka, kad jų protestas neįgytų socialinės kovos formą, o liktų tuščio, beprasmio maišto rėmuose.

Dar daugiau, prekariato beteisis būvis palengvina aukštutiniam sluoksniui kurti policinę valstybę, kurioje palaipsniui išnyks privataus gyvenimo sąvoka. Standing vadina ją „valsybe-panoptikumu“ ir nurodo į totalinį sekimą, kuris jau praktikuojamas Jungtinėse Valstijose.

Vienok kam vis tiktai Standing buvo pakviestas į Bilderbergo klubą? Priežastis, matomai, tame, kad jis yra „garantuotų minimalių pajamų“ koncepcijos šalininkas – garantuoto piniginio minimumo kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo poreikio, bet apspręsto tam tikru aktyvumu, kurio laukia iš piliečio (dalyvavimo rinkimuose ir panašiai). 2016 metais tokia pašalpą bandė įteisinti Šveicarijoje, bet siūlymas nebuvo priimtas: referendume šių metų birželio 5 dieną, prieš garantuotas pagrindines pajamas balsavo 76,9% dalyvavusiųjų Šveicarijos piliečių. Idėja gali sukelti kaip minimum degradaciją darbo etikos, į kurią remiasi organizuota visuomenė. Nepaisant to eksperimentai su žmonėmis tęsiasi, dabar programa garantuotų minimalių pajamų bus pradėta Utrechte Olandijoje.

Šaltinis

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply