Olga Četverikova. Europinis gulagas: prancūziška zona, arba kam vakarams reikalingas karas su terorizmu

Įsileidę pas save didžiules mases musulmonų, valdančiosios ES viršūnės gavo į savo rankas efektyvų visuomeninės-politinės situacijos kontrolės kontinente instrumentą. Į europiečių galvas jau ketvirtį amžiaus kala mintį apie neišvengiamą „civilizacijų susidūrimą“. Šios idėjos autoriumi laikomas Samuel Phillips Huntington, bet pirmasis ją išdėstė britų orentalistas ir karinis žvalgas Bernard Lewis, kuris pristatė islamą kaip retrogradinę religiją, puoselėjančią neįveikiamą neapykantą Vakarams. Šitoje schemoje Vakarų civilizacija įvardijama kaip „judėjo-krikščioniška“, kas savo ruožtu tarnauja argumentu Europos ir Izraelio sąjungos prieš islamą naudai.

Chetverikova

Nacionalistinė stovykla vis labiau solidarizuojasi su europiniu sionizmu, kas kraštutinai paaštrina priešpriešą ir sukuria prielaidas dramatiško susidūrimo radikalaus islamo su nacionalistais bet kuriuo Momentu, kada to prireiks Europos šeimininkams. Tokio susidūrimo aukomis taps visos pusės.

Tokioje situacijoje migrantai-musulmonai virsta politinių procesų valdymo mechanizmu, su kurio pagalba, manipuliuojant europiečių jausmais ir sąmone, valdantieji gali pasiekti vienų ar kitų rezultatų. Ypač tai gerai suveikia Prancūzijoje dėka to, kad čia, iš vienos pusės, įsikūrė pati stambiausia islamo bendruomenė Europoje, iš kitos – veikia įtakingos sionistinės struktūros.

Į tai tiesiogiai nurodo buvęs Užsienio reikalų ministras Roland Duma pasirodymo per BFM TV metu priekaištavęs dabartiniam Prancūzijos premjerui Manuel Valls dėl to, kad šis yra valdomas  sionistinio lobi. Reikia pažymėti, kad Diuma – vienas iš retų Prancūzijos diplomatų, neslepiantis savo simpatijų palestiniečių reikalui ir atvirai kritikuojantis Izraelį. Jo priešininkams tokia pozicija – tai „paprastas antisemitizmas“ ir „neatsakingi pasisakymai“. Vienok apie egzistavimą Prancūzijoje sionistinio lobbi ne kartą kalbėjo François Mitterrand, pažymėdamas, kad jis neidentifikuoja  sionistinio lobbi su žydų bendruomene.

Reikia atsižvelgti, kad Prancūzijoje greta su valstybiniais valdžios institutais veikia paralelinės šešėlinės struktūros, pagrindine iš kurių yra paramasoniška organizacija „Amžius“ (Siècle), apimanti daugelį Prancūzijos elito atstovų (1). Tame pačiame šešėliniame lygyje vykdomas tamprus bendradarbiavimas su ES, JAV ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Visa tai tiek praplečia manipuliavimo Prancūzijos visuomenės nuomone galimybes, kad atskirti stichinius procesus nuo gerai valdomo chaoso tampa praktiškai neįmanoma. Todėl ir teroro aktai kaip įbauginimo instrumentas (realių masinių žmogžudysčių lapkričio 13 dieną Paryžiuje užsakovų niekada nenustatys) vaidina svarbią rolę stiprinant kontrolę „pilietinei visuomenei“ iš valdančiųjų sluoksnių pusės.

Šiandien, kaip mes jau  rašėme , pagrindiniu europietiškų elitų uždaviniu yra „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės“ (TPIS) susitarimas, kurį numatoma pasirašyti 2016 metais. Ši partnerystė turi atvesti į pilną kontrolę ekonomikai ir į socialinės sferos pertvarką iš korporacijų pusės, kas neišvengiamai sukels gyventojų gyvenimo lygio kritimą. TPIS gali būti efektyvi tiktai nustačius griežtą policinę visuomenės kontrolę ir totalinę elektroninę asmenybės kontrolę.

Neatsitiktinai paraleliai su derybomis dėl prekybos liberalizavimo tarp ES Ir JAV vyko  slaptos derybos  dėl bendros gyventojų kontrolės erdvės sukūrimo. Šešių ES valstybių-narių ekspertai pateikė uždarą ataskaitą apie bendradarbiavimą „laisvės, saugumo ir justicijos“ srityse. Tokios erdvės atsiradimas dar labiau, negu esamas bendradarbiavimas policijos žinybų, reikštų faktinį ES gyventojų pajungimą Amerikos valdžiai. Ir, be to, TPIS – tai žingsnis į sukūrimą transatlantinės asamblėjos ir transatlaninės politinės tarybos išorės ir saugumo politikos koordinacijai.

Tačiau yra vienas sudėtingumas: jeigu Amerika po „Patriotinio akto“ priėmimo yra tipiška policinė valstybė, tai europiečiai labai sunkiai atsisako savo politinių laisvių. Pakeisti tokią situaciją galėjo tiktai įvykis, lygiareikšmis europiečiams 2001 metų rugsėjo 11.

Pradedant karu Libijoje, Europoje vyko planingas džichadizmo, kaip pagrindinio pavojaus saugumui, temos plėtojimas. 2014 metų rudenį, per patį įkarštį antiislamiškos propagandos Prancūzijoje, skubos tvarka buvo priimtas Vidaus reikalų ministerijos pateiktas antiteroristinis įstatymas, kuris tapo pačiu griežčiausiu iš visų, kokius iki šiol žinojo šalis: jis įvedė rimtus judėjimo laisvės, žodžio laisvės, komunikacijų ir informacijos suvaržymus. Taip, pagal pirmą šio įstatymo straipsnį administracinės tarnybos gali konfiskuoti pasą arba asmens pažymėjimą iš žmogaus, įtariamo tuo, kad jis planuoja vykti į užsienį tokiomis sąlygomis, kad jo grįžimas iš užsienio gali  sukelti Žalą  nacionaliniam saugumui.

Sekantis, labiau ryžtingas žingsnis buvo padarytas po teroristinio akto Charlie Hebdo. Kad pasipriešinti „barbariškam islamo fundamentalizmui“ buvo priimtas naujas įstatymas apie rinkimą žvalgybos duomenų, kuris įsigaliojo 2015 metų spalio 3 dieną. Pagal jį įdiegiamos naujos sekimo ir informacijos gavimo technologijos, sukuriamas naujas kontroliuojantis organas, turintis platesnius įgaliojimus išdavimo sprendimų duomenų rinkimui ir t.t.

Šitas įstatymas, kai kurių pavadintas „Prancūzų patriotiniu aktu“, iššaukė Prancūzijoje aštrią kritiką, jį įvertino kaip įsiveržimą į asmens gyvenimą ir pavyzdį visuomenės masinės kontrolės. Daugelis stebėtojų  pabrėžia, kad šis įstatymas visiškai neefektyvus kovoje su terorizmu, bet iš esmės suvaržo piliečių teises.

Spalio viduryje Prancūzijoje prasidėjo eilinis įtampos eskalavimas, kurio pretekstu tapo paaštrėjimas situacijos Izraelyje. Spalio 18 dieną Paryžiuje Prancūzijos žydų studentų sąjungos iniciatyva įvyko demonstracija Izraelio palaikymui, kurioje kalbėjo žinomas sionistas ir profesionalus intelektualinis teroristas Bernard Henri Levi,  pavadinęs įvykius Izraelyje „trečia intifada“ ir pasmerkęs „Palestinos teroristus“. O sausio pirmą dieną Paryžiuje įvyko ir Tarptautinis kongresas atstovaujamosios tarybos žydiškų prancūzijos įstaigų (CRIF), kuriame buvo 1400 dalyvių – dvigubai daugiau, negu praėjusiais metais. Pagrindine aptarimo tema kongrese tapo salafizmo pakilimo Prancūzijoje grėsmė, islamo fanatikų suaktyvėjimas tarp migrantų, islamo idėjų populiarumas tarp prancūzų (18 tūkstančių išvykusių kariauti į Siriją). Be to  sakė šitas kalbas tie, kurie anksčiau gynė islamą ir musulmonus dėl jų sugebėjimo adaptuotis prie prancūzų kultūros. Ypatingai ženkliu buvo pusantros valandos trukmės Vidaus reikalų ministro Bernar Cazeneuve kalba, kuris  pareiškė: „Aš norėčiau pareikšti mano tikėjimą į visų Prancūzijos žydų ateitį, pažadėti, kad Respublika juos apgins, kaip parodė paskutiniai sprendimai šių metų bėgyje. Respublika juos apgins, nes be žydų Prancūzijos respublika neteks pačios jautriausios ir gyvos dalies“.

O praėjus 12 dienų, Vėlų 13 gruodžio vakarą, Paryžiuje įvyko stambiausi šalies istorijoje teroristiniai aktai, po kurių situacija radikaliai pasikeitė.

Prezidentas Hollande pareiškė, kad šalis yra karo stovyje. Po jo tą patį pakartojo ir Sarkozy, kalbėdamas per Prancūzijos kanalą Tf1. Dar daugiau. Sarkozy pareiškė, kad šis karas užtruks ilgai. Pabrėžęs būtinybę radikaliu būdu sustiprinti vidaus saugumo politiką, jis pasiūlė stebėti 11,5 tūkstančio įtartinų asmenų (įeinančių į specialius sąrašus) ir uždėti jiems elektronines apyrankes, kad žinoti, kur jie randasi, kur eina ir ką daro. Sarkozy pasiūlė taip pat sukurti „Deradikalizacijos centrus“, kad siųsti ten „tuos, kas gali kristi į ekstremizmą“, o žmones su dviguba pilietybe nei minutei nepalikti Prancūzijos teritorijoje. Tuos, kas lanko džichadistų puslapius, reikia vertinti kaip džichadistus ir imtis jų atžvilgiu atitinkamų veiksmų.

Islamo Valstybė“(IV) paskelbta priešu Nr.1. Apie tai pranešė prezidentas CRIF Roger Cukierman  pakvietęs  visas vakarų šalis duoti atkirtį islamistams. Tą pačią temą, bet profesionaliau vystė „prancūzų Chantingtonas“ Paryžiaus politinių tyrimų instituto profesorius, narys aukščiau minėtos paramasoniškos organizacijos „Amžius“, Bilderbergo klubo narys Gilles Kepel, reguleriai spausdinamas CRIF puslapyje. Savo dviejų valandų pranešime „Kanalas-2“ jis išdėstė oficialią versiją apie naują teroristinę jėgą Artimuose Rytuose, kviesdamas mesti visas jėgas į kovą su pagrindiniu Europos  priešu .

Prancūzijos laukia dideli pokyčiai. Kalba eina ne tiek apie išorinę politiką ir perėjimą į aktyvius veiksmus Sirijoje arba apie pasikeitimą politikos pabėgėlių atžvilgiu, kiek apie vidinę režimo pertvarką, kuri įgalins įvesti prancūzų visuomenėje sistemą totalios kontrolės asmenybei kaip būtiną žingsnį sukuriant vieningą pasaulinę elektroninę vyriausybę.

Svarbiu žingsniu ta linkme tapo įvedimas ypatingosios padėties, kuri per visą pokarinę Prancūzijos istoriją buvo įvedama 5 kartus, trys iš kurių – karo Alžyre metu, vieną kartą – karo Naujojoje Kaledonijoje metu 1984 meteis ir paskutinį kartą 2005 metais, valdant sarkozy, aštrių susidūrimų Paryžiaus priemiesčiuose metu. Ypatingos padėties režimas leidžia uždrausti žmonių judėjimą ir autotransportą, reglamentuoti buvimą tam tikrose vietose; drausti patekti į įstaigas asmenims, įtariamiems, kad jie gali trukdyti viešos valdžios veiklai; nurodyti neišvykti iš buvimo vietos bet kam, kurio veikla gali būti pavojinga visuomeninei tvarkai; laikinai uždaryti susirinkimų vietas; imtis MIP kontrolės priemonių ir t.t.

Kalbėdamas lapkričio mėn. 16 dieną Versalyje prieš parlamentą Hollande pareiškė, kad būtina pratęsti ypatingą padėtį trims mėnesiams ir tam reikia priimti naują įstatymą. 1955metų balandžio 3 dienos įstatymas dėl ypatingosios padėties jau neatitinka šiuolaikinėms technologijoms, grasinimams ir iššūkiams. Kokie pakitimai bus įnešti kol kas neaišku, bet, greičiausiai, kalba yra apie palengvinimą taikymo naujojo įstatymo apie žvalgybos duomenis. Hollande taip pat pareiškė apie konstitucijos pakeitimą: straipsnis 16 ir 36, jo nuomone, paseno dėl to,kad juose nenumatyta apgulties padėis. Be to bus sukurta tūkstančiai naujų policijos postų, tame skaičiuje antiteroristinių tarnybų ir pasienio policijos linija. Pagaliau, Hollande paragino ES vadovus įvesti sisteminę Europos Sąjungos sienų kontrolę.

1) См. Ratier E. Au Cœur Du Pouvoir. Enquête Sur Le Club Le Plus Puissant De France. Paris, Facta, 2011. 

Šaltinis

Http://Www.Fondsk.Ru/News/2015/11/19/Evropejskij-Gulag-Francuzskaja-Zona-Ili-Dlja-Chego-Zapadu-Nuzhna-Vojna-S-Terrorizmom-36864.Html

Vertė Petras Gulbinskas

Šauksmas

Leave a Reply