Olga Četverikova: „…Ir tai tęsis ilgai“: teroro aktai ir socialinės valstybės demontavimas Europoje vyksta paraleliai (I)

«…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann

Gyvenimas Europoje sparčiai keičiasi. Migracijos srautų valdymas ir nuolat pasikartojantys teroro aktai grasina tuo, kad socialinės valstybės naikinimo Europoje sąlygomis taip pat teks pergyventi ir teisinės valstybės išmontavimą.

n41668

Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos teroro aktų aukų tragedija dar labiau išryškino Vakaruose egzistuojančios viršnacionalines paralelines valdžios jėgas, kurios veikia atskirų šalių valstybinių aparatų viduje ir nukreipia daugelį visuomeninių procesų.

Prisiminkime, kokį skandalą sukėlė Vokietijoje 2015 metų gegužę į MIP patekusi informacija, kad Vokietijos BND ( Bundesnachrichtendienst) padeda JAV NSA ( National Security Agency ) šnipinėti ES vyriausybių vadovus ir aukštus Europos komisijos valdininkus. NSA ilgus metus sekė tūkstančius taikinių Europoje. Tuo pačiu, MIP pranešė, kad 40 sekimo paieškos užklausimų prieštaravo Vokietijos ir europiniams interesams.

Dar 1976 metais Europoje kovai su terorizmu buvo sukurta TREVI struktūra, informacija apie kurią iki pat 1989 metų buvo slepiama. 1991 metais Helmutas Kolis pasiūlė sukurti Europos policijos agentūrą pagal amerikiečių FTB pavyzdį, o sekančiais metais TREVI buvo patvirtinta Mastrichto susitarimu. 1995 metais šios struktūros bazėje buvo suformuotas Europolas pagal Konvenciją dėl sukūrimo Europos policijos žinybos su ofisu Hagoje. Amsterdamo (1997) ir Nicos (2001) susitarimai suteikė Europos sąjungai naujus įstatyminius įgaliojimus kriminalinėje-teisinėje sferoje ir, pakeitę minėtą konvenciją, pakeitė ją juridiškai privalomu normatyviniu aktu, tolimesnis peržiūrėjimas kurio nenumato jo ratifikacijos nacionalinėmis valstybėmis.

0_97c6d_23c0b32c_orig

Tokio akto vaidmenį suvaidino ES tarybos 2009 metų balandžio 6 dienos sprendimas „Dėl Europos policijos žinybos (Europol sukūrimo)“. Be pasikeitimo informacija ir techninės analizės, kuris liečia tarpvalstybinį nusikalstamumą, jis užsiima palaikymų policijos tarnybų valstybių narių ir palengvina jų bendradarbiavimą kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir „kitomis sunkiomis nusikalstamumo formomis“.

Vystomas taip pat bendradarbiavimas Eurojusto srityje (koordinacija darbo nacionalinių prokuratūrų), Europos teismų tinklo kriminalinėms byloms (kontaktiniai punktai informacijai gauti) ir Šengeno informacinė sistema.

Po teroro aktų Prancūzijoje ir Belgijoje Europos komisija ir visi „stiprios Europos“ šalininkai ėmė aktyviai stumti „Europos FTB“ įkūrimo idėją. Kalbama apie:

– apie sukūrimą nepriklausomos Europos prokuratūros (vietoje Eurojusto) su įgaliojimais tarpvalstybinio nusikalstamumo sferoje;

– apie sustiprinimą Eropolo operatyvinių priemonių;

– apie sukūrimą Europos žvalgybos agentūros;

– apie Europos baudžiamosios teisės įvedimą, kuri numatytų bausmes už sunkiausius arba tarpvalstybinio charakterio nusikaltimus;

– apie Europinio baudžiamojo kodekso priėmimą.

Pačiu pirmaeiliu klausimu tapo europinio personalinių duomenų registro sukūrimas oro transportui PNR (Passenger Name Record), kuris leistų valstybėms-narėms naudoti duomenų bazes Europos aviacijos kompanijų visoje Europos sąjungos teritorijoje. Toks siūlymas buvo iškeltas dar 2011 metais ir tapo rezultatu ilgų derybų tarp ES ir JAV, kurios 2001 metų rugsėjo 11 pareikalavo iš europiečių perduoti duomenis apie transatlantinių reisų keleivius. PNR projektas sukuria situaciją, kuomet ES valstybės-narės, kad pasikeisti informacija tarpusavyje apie keleivių duomenis, turi tai daryti ne tiesiogiai, o per Ameriką. 2013 metais projektas buvo užblokuotas Europos parlamento pilietinių laisvių, justicijos ir vidaus reikalų komisijos, kuri įžvelgė PNR pasikėsinimą į asmeninio gyvenimo neliečiamumą.

https://www.youtube.com/watch?v=9SstXiwTbW0

Policijos kontrolės unifikacija Europoje visada buvo apsunkinta tuo, kad europiečiai, skirtingai nuo amerikiečių, labai sunkiai atsisako nuo savo politinių laisvių, teisių į asmeninį gyvenimą ir socialinių iškovojimų. Ir pirmiausiai tai liečia Prancūziją su jos specifine politine kultūra, blogiausiai pritaikytą prie „skaitmeninio pasaulio“ sąlygų. Prancūzų revoliucinė dvasia, savo laiku apvertusi tradicinės visuomenės sanklodą, šiandien tapo pavojinga elektroninės koncentracijos stovyklos statytojams. Prancūzai parodė, kad jie dar sugeba organizuoti protestus prieš vienos lyties individų „santuokas“, ir už socialinės valstybės gynimą. O PNR sistemą Prancūzijos liaudis sutiko kaip „visos ES piliečių sekimą prisidengiant kova su terorizmu“.

Prancūzijos valdžia ryžtingiausiai stumia „europos FTB“ idėją. Jų argumentai remiasi tuo, kad kova su terorizmu negali būti sėkminga, kol Europos sąjungoje nesukurtas bendraeuropinis instrumentas tokios kovos ir nesuformuluota nauja doktrina „pusiausvyros tarp laisvės ir saugumo“. Kol kas teisinė Europos valstybių doktrina remiasi garantuotų asmens teisių ir laisvių principu ir nesuteikia nacionalinėms vyriausybėms teisės užsiimti policine kontrole. Tuo pačiu metu atsisakymas nuo šio principo įmanomas – jeigu baimė prieš visur prasiskverbiantį terorą įveiks piliečių teisių ir laisvių troškimus.

* * *

Prancūzijos valdantieji sluoksniai vystė džichado, kaip pagrindinės valstybės saugumo grėsmės temą, pradedant karu Libijoje ir Sirijoje, kurių sukėlime, pažymėsime, prancūzų valdžia aktyviai dalyvavo. Perkėlimas visuomenės dėmesio į „džichadą“ padėjo prigesinti socialinius konfliktus, o tuo pačiu metu artino Prancūziją prie saugumo užtikrinimo modelio, tradiciškai susiklosčiusio Izraelyje.

Izraelis, nuo jo įkūrimo momento atsidūręs priešiškos apsupties sąlygose, sukūrė galingą žvalgybos ir saugumo aparatą. Izraelio žvalgybos bendruomenė formuojama iš trijų pagrindinių tarnybų. Šin Bet, arba Šabak, pavaldi premjerui, atsakinga už vidaus saugumą (kontržvalgyba ir kova su terorizmu). MOSSAD (išorės žvalgyba) užsiima žvalgybos operacijomis užsienyje ir akcijomis naikinant teroristus už Izraelio ribų. AMAN – karinė žvalgyba – pagal darbuotojų skaičių lenkia pačias stambiausias europines specialiąsias tarnybas. Ji vykdo žvalgybą arabų ginkluotose pajėgose, vadovauja žvalgybai trijų ginkluotųjų pajėgų rūšių, atsako už kosminę žvalgybą, užsiima elektronine žvalgyba ir cenzūra. Visas tarnybas koordinuoja Komitetas specialiųjų tarnybų vadovų (BARAŠ), kurio vadovu yra MOSSAD direktorius.

Dauguma vadovų, o taip pat didelė Izraelio politinės klasės dalis yra išeiviai iš specialiųjų tarnybų arba buvo kokį tai laiką su jomis surišti (Isakas Šamiras dirbo MOOSAD 17 metų, Arielis Šaronas vadovavo specialiajam padaliniui 101, užsiimančiam fiziniu pašalinimu Izraelio priešų, Cipi Livni dirbo MOSSAD, Benjaminas Natanyagu – buvęs diversinės-žvalgybos padalinio „Saieret Matkal“ karininkas. Čia nėra įprasto visoms kitoms valstybėms suskirstymo tarp žvalgybos ir diplomatijos.

Ar ne šitą pusiau karinės valstybės modelį paėmė kaip pavyzdį valdantieji Prancūzijos sluoksniai, vaizduodami šalį apsiausta tvirtove? Taip ar ne, bet svarbų vaidmenį šalyje vaidina Prancūzijos žydų įstaigų atstovų taryba(CRIF). Konkrečiai, CRIF senai siekia cenzūros įvedimo internete ir iškėlė reikalavimą išplėsti nepaprastosios padėties galiojimą įvestą Prancūzijoje ir internete.

Artimas CRIF Prancūzijos premjeras M.Valsas, agituojantis už pačius griežčiausius visuomenės kontrolės metodus, pabrėžia savo pilną lojalumą Izraeliui: „Mano kasdieninėse pareigose ir mano gyvenime, ką aš nedaryčiau, aš stengiuosi viską daryti taip, kad mano kuklus akmuo būtų įdėtas į Izraelio statybą“. Stiprūs Valso ryšiai su tarptautiniais sionistiniais sluoksniais sąlygoti, konkrečiai, jo 30 metų draugystės su Stefanu Fuksu (komunikacijų specialistas, įeina į CRIF vadovybę) ir Alenu Baueriu (kriminalistas, nacionalinio saugumo ministras Sarkozi vyriausybėje, taip pat artimas su CRIF ir artimai bendradarbiaujantis su Amerikos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis).

Per du Fransua Olando ir Manuelio Valso valdymo metus Prancūzija pastebimai pasistūmėjo tapimo policine valstybe kelyje.

2014 metų lapkričio 13 dieną antiislamistinės propagandos įkarštyje Prancūzijoje pagreitinta tvarka buvo priimtas antiteroristinis įstatymas, nustatantis rimtus žodžio laisvės ir judėjimo laisvės apribojimus. Šis įstatymas tapo pačiu griežčiausiu iš visų, kurie buvo šalyje.

2015 metų spalio 3 dieną po teroro akto Charlie Hebdo redakcijoje įsigaliojo įstatymas dėl žvalgybos duomenų rinkimo pavadintas „Prancūzų patriotiniu aktu“, daug kuo panašus į amerikiečių piliečių masinio sekimo sistemą. Įstatymas iššaukė Prancūzijoje aštrią specialistų kritiką už įsiveržimą į asmeninį gyvenimą ir piliečių teisių suvaržymą. Būdamas nepakankamai efektyviu kovoje su terorizmu, jis tarnauja ginklu prieš vyriausybės kritikus, ir tai dar suvaidins savo vaidmenį ruošiantis pasirašyti susitarimą dėl Transatlantinės partnerystės. Įstatymas numato naujų sekimo technologijų įdiegimą ir gavimą informacijos, įskaitant paėmimą jos iš „juodų dėžių“, pastatytų pas interneto provaiderius; premjeras įgyja teisę sankcionuoti sekimo priemones, kurių tikslai blogai užtikrinti; sukuriamas naujas kontroliuojantis organas („Nacionalinis komitetas žvalgybos duomenų rinkimo metodų kontrolei“), turintis išplėstus įgaliojimus išduodant leidimus informacijos rinkimui, ir t.t.

Nauji ir labai esminiai pakitimai Prancūzijos gyvenime įvyko po 2015 lapkričio 13 dienos teroro akto. Prezidentas F.Olandas pareiškė, kad šalis yra karo stovyje, o N.Sarkozi pabrėžė, kad šis karas užtruks ilgai. Būtina pritaikyti šiam karui užsienio politiką, paskė N.Sarkozi, sugriežtinti vidaus saugumo politiką, stebėti 11,5 tūkstančius įtartinų asmenų, uždėjus jiems elektronines apyrankes, o taip pat sukurti „deradikalizacijos centrus“(„tiems, kas gali tapti ekstremistu“) ir išsiųsti iš Prancūzijos asmenis su dviguba pilietybe.

Pagrindiniu sugriežtinimo visuomenės kontrolės instrumentu tapo po 2015 metų gruodžio 13 dienos ypatingosios padėties įvedimas, kuri per visą Prancūzijos istoriją buvo įvesta tiktai vos 5 kartus. Ypatingoji padėtis suteikia galimybę uždrausti žmonių ir automobilių judėjimą, reglamentuoti būvimą tam tikrose vietose; drausti į įstaigas patekti žmonėms, galintiems kokiu nors būdu sutrukdyti viešosios valdžios darbą; nurodyti likti buvimo vietoje bet kam, kurio veikla gali būti pavojinga visuomeninei tvarkai; laikinai uždaryti susirinkimų vietas; imtis MIP kontrolės priemonių ir taip toliau.

(bus tęsinys)

šaltinis:

http://www.fondsk.ru/news/2016/07/27/demontazh-socialnogo-gosudarstva-v-evrope-idut-parallelno-i-41668.html

vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply