Olga Četverikova: „…Ir tai tęsis ilgai“: teroro aktai ir socialinės valstybės demontavimas Europoje vyksta paraleliai (II)

«…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann

I dalis

2015 gruodžio 20 dieną nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo pratęsta specialiu įstatymu trims mėnesiams suteikiant valdžiai papildomus ypatingus įgaliojimus, kuriuos galima naudoti ne tiktai kovai su terorizmu. Taip buvo išplėstas namų arešto režimas, kurį dabar galima pritaikyti bet kam, „kurio atžvilgiu egzistuoja rimtos priežastys galvoti, kad jo elgesys yra pavojingas visuomeninės saugumui“. Kratos gali būti daromos be juridinių institucijų išankstinio sutikimo, leidžiamas paleidimas organizacijų, kurios gali kelti grėsmę visuomeninei tvarkai (tuo pačiu pati grėsmės sąvoka traktuojama labai plačiai).

Kartu Fransua Olandas pareiškė apie būtinybę pakeisti Konstituciją. Prezidentas pasiūlė „nacijos gynimo įstatymo projektą“, kuris įveda 36 Konstitucijos straipsnį, kalbantį apie apsiausties padėties dekretų įvedimą, papunktį dėl ypatingosios padėties (36.1) ir pakeičia 34 str., leidžiantį atimti Prancūzijos pilietybę iš žmonių, nuteistų už terorizmą.

1456707668_ebdo

Apsiausties padėtis yra įvedama esant krizei, karo arba karinio sukilimo metu ir leidžia perduoti civilinę valdžią kariuomenei, o taip pat karinės jurisdikcijos sukūrimą. Konstitucijoje yra taip pat 16 straipsnis, leidžiantis prezidentui prisiimti ypatingus įgaliojimus tuo atveju, kada respublikos institutui, nacijos nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui arba jos įsipareigojimų vykdymui iškyla rimtas ir betarpiškas pavojus, o normalus konstitucinių viešosios valdžios organų funkcionavimas nutrūkęs. Šis straipsnis buvo naudojamas tiktai karo Alžyre metu vykstant „generolų maištui“ nuo 1961 metų balandžio iki rugsėjo mėnesio.

Fransua Olandas išreiškė apgailestavimą, kad nurodyti straipsniai nebuvo panaudoti situacijoje, kuri kilo gruodžio mėnesį (2015) teroro akto pasekoje ir kurį jis pavadino „kariniu terorizmu“. Prezidentas taip pat laikė galimu kovos su terorizmu tikslu įvesti sąvoką „krizinis pilietinis režimas“ (skaityk:ypatinga padėtis) ir įrašė ją į Konstituciją. O čia akivaizdi politinė mutacija, nes ypatingieji įgaliojimai suteikiami laikinai, o „krizinio režimo“ atveju jie taps kasdienybės dalimi.

Šis įstatymo projektas glaudžiai susijęs su gruodžio 20 dienos įstatymu ir įstatymu dėl penitenciarinės sistemos reformos, „sustiprinantiems kovą prieš terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą“ (promulguotas 2016 metų birželio 3 ir įveda kaip normą procedūras, naudojamas ypatingų situacijų metu: naktinis sulaikymas, namų režimas ir pan.). Visi trys dokumentai sudaro visumą ir nukreipti įtvirtinti ypatingą padėtį kaip Prancūzijos gyvenimo normą.

Karo Alžyre metu ypatingoji padėtis leido Prancūzijos vyriausybei neskelbti apsiausties padėties ir traktuoti sukilėlius ne kaip kovotojus, o kaip teroristus, tai yra nusikaltėlius. Dabar gi, priešingai, nusikalstamus veiksmus, priskiriamus kriminalinei teisei, nori traktuoti kaip karo aktus. Todėl F.Olandas ir panaudojo sąvoką „karinis terorizmas“, pavadinęs jį nauja karo forma. Taip ištrinami skirtumai tarp nusikaltimo ir karo, tarp kriminalinio nusikaltėlio ir priešo.

Ir jei karas su terorizmu neapibrėžtas laike, tai „pilietinis krizinis režimas“ gali būti įvestas ilgam. Konstitucija šiuo atveju įgis kriminalinės teisės funkciją, o kriminalinė teisė taps konstitucine. Kitais žodžiais, įvyks panaikinimas Konstitucijos kaip tokios. Policijos aparatui bus atrištos rankos.

Kaip nurodė „nacijos gynimo įstatymo projekto“ kritikai, jis likviduoja piliečių teises ir tampa politinės valdžios absoliutizmo išraiška. Tai reiškia teisinės valstybės demontavimą: teisės normos ima keistis priklausomai nuo subjektyvaus situacijos vertinimo, o suteikimas ypatingajai padėčiai Konstitucijos funkcijos paverčia policijos aparatą valstybinės mašinos branduoliu.

Tuo pačiu tai ir nacionalinio suvereniteto pozicijų atidavimas, kadangi vidaus politika statoma į priklausomybę nuo „tarptautinės kovos su terorizmu“.

Prancūzijos opozicijos partijos rimtai sukritikavo „nacijos gynimo įstatymo projektą“,  ko pasekoje prezidentas buvo priverstas 2016 metų kovo 30 dieną nutraukti debatus dėl konstitucinės reformos. Tačiau Prancūzijos vyriausybė pasiekė pergalę kitu klausimu: po kovo teroro aktų Belgijoje Europos parlamentas balsavo, pagaliau, 14 balandžio už sudarymą vieningo PNR registro, kurio svarstymas vyko 5 metus. Kai kurie deputatai pavadino PNR sistemą policinės valstybės gimimu su jos piliečių totaliu sekimu. Paryžiaus ir Briuselio teroro aktų atveju pilna prieiga prie informacijos apie keleivių judėjimą nieko neduotų, nes tie, kas įvykdė teroro aktus, buvo žinomi policijai ir specialiosioms tarnyboms, tiesiog pasiekiama informacija nebuvo panaudota reikiamu būdu.

* * *

2016 metais Prancūzijos valdžia pratęsė ypatingąją padėtį iki gegužės 26, o po to – iki liepos 26. Ir nors tai buvo aiškinama saugumo interesais pasaulio futbolo čempionate, valdžios dėmesys buvo sukoncentruotas į socialinius protestus, sustiprėjusius paaštrėjus ekonominėms problemoms. Bedarbių skaičius Prancūzijoje buvo 3,6 milijonai žmonių (15 metų rekordas). Prezidentas pripažino, kad „užimtumas – yra pati svarbiausia Prancūzijos piliečių problema“.

Vasarį buvo paskelbta apie radikalią darbo reformą, suduodančią smūgį į socialinės valstybės pamatus – Darbo kodeksą, reglamentuojantį darbo santykius Prancūzijoje. Valstybė pasitraukia iš samdymo proceso derybų, suvaržomos profsąjungų ir darbo tarybų teisės. Valstybinio darbo kodekso, ginančio samdomų darbuotojų teises, reikšmė krenta, šeimininkams ir darbo kolektyvams siūloma sudaryti individualias sutartis. Maksimalus darbo dienos laikas padidinamas iki 10 valandų, bet kokia įmonė galės prailginti ją iki 12 valandų; darbo savaitę bus galima prailginti iki 48 valandų, o kai kuriais atvejais iki 60; sumažinamos priemokos už viršvalandžius; prie teisėtų atleidimo iš darbo priežasčių pridedama „reikšmingi kompanijos finansiniai praradimai“ ir „reorganizaciją siekiant konkurencingumo“.

Prieš mus – prancūziškas analogas neoliberalių Tečer ir Reigano reformų.

Prieš reformas pasisakė 70% prancūzų. Profsąjungoms pakvietus prasidėjo masinės protesto demonstracijos, apjungusios šimtus tūkstančių žmonių. Protestai tęsėsi tris mėnesius, buvo lydimi susidūrimais su policija, panaudojusią demonstrantų išvaikymui ašarines dujas.

Nepaprastosios padėties režimas leido valdžiai panaudoti priemones, sukliudžiusias susidaryti organizuotiems pasipriešinimo židiniams. Nuolatinių pavojų kurstymo aplinkoje nesunku pateikti bet kokį socialinį protestą kaip terorizmą. Ir kaip besistengtų vidaus reikalų ministras „sutaikyti teisę į demonstracijas su prancūzų gynimu nuo neišvengiamo pavojaus, kurią kelia teroro pavojus“, jam tai blogai pavyksta.

Generalinė magistratūros profsąjungos direktorė Loren Blisson pareiškė, kad „nepaprastoji padėtis buvo panaudota sąlygomis, kurios yra nelegitymios demokratinėje sistemoje“, pabrėžusi, kad pertekliniai valdžios įgaliojimai padeda kovoti ne su terorizmu, o su politine opozicija.

* * *

Policinės kontrolės sugriežtinimas Prancūzijos visuomenei vyksta specialiųjų tarnybų bejėgiškumo demonstracijos fone. Kaip pripažino Prancūzijos vidaus ir išorės žvalgybos vadovai, 2015 metų teroro aktai reiškė „globalų žvalgybos pralaimėjimą“. Su tikslu ištirti priemones, kurias valstybė priėmė kovai su terorizmu, buvo sukurta speciali parlamentinė komisija vadovaujama Žoržo Feneko. Liepos pradžioje komisija pateikė savo aštriai kritines išvadas.

Išryškėjo visiškas nebuvimas koordinacijos veiklos šešių žvalgybos tarnybų ir šešių žvalgybos padalinių skirtingų ministerijų sudėtyje. Beveik visi teroristai, ruošę atakas, buvo žinomo Prancūzijos teisėsaugininkams, bet atitinkamos jų priežiūros nebuvo.

Vidaus reikalų ministras gruodžio 13 davė įsakymą dėl Smogiamosios nacionalinės policijos grupės (FIPN) panaudojimo, ko pasekoje elitinis dalinys, apmokytas atremti teroro atakas, buvo neveiklus, o antrasis padalinys (RAID) šturmuojant atliko pagalbinį vaidmenį.

Išaiškėjo rimti darbo trūkumai žvalgybos, pavaldžios Teisingumo ministerijai ir atliekančios darbą tarp įkalintųjų. Teisingumo ministras Žanas Žakas Urvoas papasakojo Feneko komisijos nariams, kad negavo nei vieno pranešimo iš savo žvalgų (380 žmonių) ir kad kalėjimo žvalgybos sistema neveikia.

original

Komisija padarė išvadą dėl būtinybės sukurti bendrą vadovavimą operacijoms atremiant teroro atakas ir sujungimo trijų elitinių specialiųjų padalinių. Buvo pripažinta būtinybė sukurti bendrą duomenų bazę ir įtraukti į ją potencialius teroristus, žinomus Prancūzijos specialiosioms tarnyboms, žandarmerijai ir policijai (šiandien šie „objektai“ paskirstyti tarp įvairių duomenų bazių bendra 400 žmonių apimtimi).

Buvo pasiūlyta taip pat reformuoti žvalgybos sistemą, sudarant VRM rėmuose Generalinę teritorinės žvalgybos valdybą sujungiant dvi žvalgybos tarnybas – policijos ir pavaldžios žandarmerijos – į vieningą tarnybą visų antiteroristinių VRM padalinių, pavaldžių vidaus reikalų ministerijai. Feneko komisija rekomendavo taip pat sukurti Nacionalinę kovos su terorizmu agentūrą ir įsteigti nacionalinio žvalgybos direktoriaus postą.

Tačiau vyriausybė, kaip pareiškė vėliau Žoržas Fenekas, neišgirdo šių pasiūlymų.

* * *

Visa tai vyko prieš 2016 metų liepos 14 dienos įvykius Nicoje, kuriems niekas neužkirto kelio, nors mieste buvo sutelktos papildomos teisėtvarkos pajėgos.

Iškart po tragedijos prancūzų žurnalistai atkreipė dėmesį į kai kuriuos sutapimus, galinčius sukelti konspirologų susidomėjimą. Nicoje viskas vyko tą dieną, kada prezidentas Olandas pareiškė, kad jis nepratęs ypatingos padėties režimą po liepos 26. Ir jau sekančią dieną, pavadinęs įvykį teroro aktu, jis paskelbė, kad ypatingoji padėtis bus pratęsta trims mėnesiams. Toliau paaiškėjo, kad, nors teisėsaugos organai buvo pasiruošę galimam teroro aktui, prie įvažiavimo į pėsčiųjų zoną Anglų krantinėje nebuvo nei vieno (!) policininko. Nicos regioninės tarybos pirmininkas ir miesto meras suskubo apkaltinti vyriausybę betvarke. Kai kurie ypatingai priekabūs žurnalistai atkreipė taip pat dėmesį į tai, kad „nepriklausomas žurnalistas“, nufilmavęs video, vaizduojantį pirmą sunkvežimio judėjimo momentą krantine ir parodytą Internete, – tai vokiečių artistas Richard Gutjar, vedęs izraelietę Einat Vilf. Ši gi tarnavo karinėje žvalgyboje (АМАN), padalinyje 8200 (elektroninė žvalgyba), dirbo Šimono Pereso patarėja, buvo kneseto deputate ir įėjo į kneseto užsienio reikalų ir gynybos komitetų sudėtį.

Tolimesnis įvykių vystymasis vyko pagal atidirbtą schemą. Iškarto po to kai „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro aktą Nicoje, valdžia pakvietė prancūzų visuomenę mobilizuotis. Griežčiau už visus pasisakė Manuelis Valsas, įspėjęs prancūzus, kad „terorizmas ilgam tapo jų kasdienio gyvenimo dalimi“, kad „įvyko epochų kaita“. Prieš mus vykdo karą, bus sekantys pasikėsinimai… Bus atimtos kito gyvybės. Ir tai tęsis ilgai“, – pareiškė Valsas, tapęs aršiu populiarizatoriumi „civilizacijų kovos“ idėjos, kuri sukuria Prancūzijos, kaip apgultos tvirtovės įvaizdį. „Nuo šiol pavojus yra visur“, – nepailsta kartoti Prancūzijos premjeras. Po masinių žudynių šie žodžiai tapo pateisinimu naujų priemonių militarizuojant prancūzų sąmonę ir griežtinant policijos kontrolę visuomenei.

Viena iš pirmųjų priemonių buvo prezidento sprendimas pakviesti 15 tūkstančių rezervistų į kariuomenę, žandarmeriją, policiją, kurie tarnaus saugant vasaros masinius renginius Prancūzijoje. Tai papildymas prie to, kad dabar prancūzų saugumą užtikrina 53 tūkstančiai policininkų, 36 tūkstančiai žandarų ir 10 tūkstančių kariškių.

in_article_78c3ab8aad

Terorizmo tema buvo aptarimo centre ir liepos 18 dieną įvykusiame ES užsienio reikalų ministrų pasitarime Briuselyje, kur pirmą kartą istorijoje į tokį susitikimą atvyko JAV valstybės sekretorius Dž.Kerri (autentiška pavardė Koenas A.L.). Tomis pačiomis dienomis Izraelyje vyko konferencija žvalgybos veiklos klausimais, kurioje dalyvavo ES kovos su terorizmu koordinatorius, pakvietęs panaudoti Izraelio specialiųjų tarnybų patirtį kibernetinio saugumo strityje.

Liepos 21 Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą, pratęsiantį ypatingą padėtį dar 6 mėnesiams – iki 2017 metų sausio 26 dienos ir numatantį naujas antiteroristines priemones. Fransua Olandas suskubo užtikrinti, „kad šiomis priemonėmis nesukeliamos abejonės dėl teisinės valstybės“.

Ir tą pačią liepos 21 dieną kažkaip tyliai ir nepastebimai parlamente išsisprendė pagrindinis klausimas: galutinai priimtas darbo įstatymas. Manuelis Valsas Twitter pasveikino šį įvykį, į ką suskambo Nacionalinio fronto viceprazidento Floriano Filippo atsakymas „Protestai gatvėje nepasibaigė“.

Rugpjūčio 15 Prancūzijos profsąjungos vėl išves žmones į antivyriausybines demonstracijas.

Šaltinis: http://www.fondsk.ru/news/2016/07/28/terakty-i-demontazh-socialnogo-gosudarstva-v-evrope-idut-parallelno-ii-41690.html

vertė Algimantas Lebionka

Leave a Reply