Olga Četverikova: Iškrypėlių „Naujasis pasaulis“ kaip pasaulinė sodomo antibažnyčia. 1dalis

Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Nors tai kas vyksta turi išvaizdą tam tikro objektyvaus proceso, reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę libertarinę revoliuciją, kuri nukreipta į pačios žmogaus esmės pakeitimą.

Rubens-Bacchanale-560x450

“Jie Dievo tiesos žodį pakeitė melu, ir meldėsi, ir tarnavo ne Sukūrėjui, Kuris palaimintas per amžius, amen. Todėl pasmerkė juos Dievas gėdingoms aistroms: moterys jų pakeitė natūralų naudojimą nenatūraliu; lygiai kaip ir vyrai, apleidę natūralų panaudojimą moteriškos lyties, tenkino poreikį vienas su kitu, vyrai su vyrais paniekindami save ir gaudami patys savyje atpildą už savo paklydimą“. (Rom. 1:26-27)

„…ir jeigu miestus Sodomiškus ir Homoriškus, nuteisęs sunaikinimui, pavertė pelenais, parodęs pavyzdį būsimiems bedieviams. (2 Pet. 2:6)

Homoseksualizmas – Iškrypęs lytinis potraukis savo lyties asmenims. Ušakovo išsamus rusų kalbos žodynas.

Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Laikas tarytum ėmė bėgti atgal, ir tautos, ryžtingai atmesdamos daugelio amžių krikščionybės palikimą, prisidengusios laisvės ir progreso lozungais sugrįžta į prieštvaninius laikus, besistengdamos viskuo panašėti į Kaino palikuonis. Charakteringa, kad būtent tada, kada krikščionys pažymi 1700 metus nuo Milano edikto priėmimo dienos (313), įtvirtinusio tikėjimo laisvę Romos imperijoje ir padėjusio pradžią krikščioniškai valstybei, Vakaruose visur legalizuojamos sodomistinės santuokos. Jeigu krikščionių imperatoriai Konstancijus II ir Konstantinas įvedė sodomitams mirties bausmę, tai šiandieniniai europietiški valdovai skelbia nusikaltimu ne tik bet kokią iškrypėlių diskriminaciją, bet netgi dorovinį priešiškumą jiems. Nors tai, kas vyksta turi kažkokio objektyvaus proceso išvaizdą, tikrovėje reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę liberalinę revoliuciją, vykdomą sukilusios prieš Kūrėją nužmogėjėlių bendrijos ir nukreiptą į pačios žmogaus esmės pakeitimą, atėmimą iš jo dvasinių pamatų, natūralių biologinių šaknų, šeimos ir tradicinių visuomeninių ryšių sugriovimą. Kalba eina apie pilną žmogaus „performatavimą“ su tikslu padaryti laisvanorišku jo prisijungimą prie šetono antibažnyčios.

znak_quant_4_1115

SODOMIZMO RELIGINĖS IŠTAKOS

Daugumoje senovinių stabmeldžių bendruomenių nebuvo dorovinio sodomijos draudimo. Ji buvo visuotinai priimta ir dažnai turėjo ne tiek jausmų-pasitenkinimo, kiek kultūrinį charakterį. Tai buvo charakteringa Senovės Rytams, taip ir Senovės Graikijai, Senovės Romai, keltams ir kt. Homoseksualiniai santykiai arba buvo dalimi šventosios šventyklų prostitucijos, arba įėjo į sudėtį pilnametystės iniciacijos ritualo, kurio metu berniukai tapdavo pavaldžiu  suaugusio homoseksualo objektu. Tokios iniciacijos pagalba buvo slopinama jų valios laisvė, ir jie aklai paklusdavo genties vadams-žyniams. Panašus mistinis ritualas egzistavo Senovės Graikijoje, Atėnuose, kur homoseksualizmas buvo institucionizuotas ir užtikrino jaunuoliams iš turtingų šeimų vietas valstybės valdyme. Inicijaciją, kaip taisyklė, vykdydavo būsimas uošvis. Jaunam žmogui tekdavo moters vaidmuo, o kada jis pasiekdavo pilnametystę, jis gaudavo į žmonas savo mokytojo dukterį [1]. Tokios socialinės homoseksualizmo organizacijos pavyzdžiu buvo viduramžių Japonija, kada politinis gyvenimas joje buvo samurajų rankose, kurie homoseksualinės meilės pagalba auklėjo jaunuoliuse absoliučią ištikimybę ponui.

5c1d7f8a9b4216e1f641f3beae075476

Kadangi homoseksualizmas buvo laikomas kaip ritualinis pajungimo būdas, jis buvo naudojamas ir santykiuose tarp socialiai-nelygių žmonių, pavyzdžiui, siekiant pažeminti ir paversti absoliučiais vergais karo belaisvius, kaip tai buvo Senovės Egipte. Egzistavo komercinė vyrų prostitucija, vergų naudojimas vergvaldžių lytiniam aptarnavimui, eunuchų ir kastratų naudojimas seksualiniams tikslams. Tuo požiūriu kraštutiniu pasileidimo laipsniu išsiskyrė romėnų diduomenė, ypač krikščionių persekiojimo periodu [2]. Taip, istorikas Arno Rarlen, nurodęs, kad iš 15 pirmųjų Romos imperatorių 14 buvo sodomitai, rašė: „Jie sueidavo į bendradarbiavimą su tokiais kultais, kad imperatorių nukrypimai tapo pačiais skandalingiausiais. Komodas, užgrobęs sostą 180, pasirodydavo publikoje moteriškais rūbais ir buvo pasmaugtas homoseksualaus favorito; Adrianas sudievino savo homoseksualų meilužį Antonijų. Bet niekas negalėjo susilyginti su Geliogabalu, pradėjusiu savo valdymą keturiolikos metų amžiaus 218 metais; būdams išauklėtas Sirijoje kaip šventikas Vaala. Jis įžengė į Romą lydimas Sirijos šventikų ir eunuchų, aprengtas šilkais, su raudonai išdažytais skruostais ir paryškintomis akimis. Įvairūs istorikai tvirtina, kad jis surinko Romos homoseksualistus ir elgėsi su jais kaip berniukas-prostitutė; užsidėdavo peruką ir beldėsi į bordelių duris; bandė priversti daktarus paversti jį į moterį; atsiduodavo sodomijai, vaidindamas pantomimoje Veneros vaidmenį; viešai bučiavo savo favoritų genitalijas ir, kaip ir Neronas, formaliai vedė vieną iš jų.. Geliogabalas pastatė Romoje gigantišką ašrim (falo skulptūrą), nuo kurio bandė išvalyti savo žemes žydų karaliai [3].

156837


Kaip rodo istorija, sodomiškos nuodėmės ištakos – ne grubus senoviško žmogaus jautrume, o pilname jo religinės sąmonės užtemime, ir okultiniame-panteistiniame, demoniškame  stabmeldžių pasaulėžiūros charakteryje. Žinoma, pavyzdžiui, kokią rolę homoseksualizmo išvystyme Senovės Graikijoje suvaidino atitinkami ritualai atėjusių iš Rytų Orfitinių
misterijų su Dionizo kultu, kuriose jos įgydavo grubias, iškrypusias formas [4]. Romoje jos buvo žinomos kaip bakchanalijos. Būtent šita demoniška, okultinė sodomijos reikšmė ir atskleidžiama Būties Knygoje, kur ši nuodėmė, vienintelė iš visų, įvertinamas kaip „šlykštynė“, kas yra rusiškas vertimas žydų žodžio toevah, reiškiančio autentiška reikšme kultinį „nešvarumą“ (5). „Ir pasakė Viešpats Mozei: jei kas suguls su vyru kaip su moterimi, tai abu jie tebūna pasmerkti mirčiai; šlykštynę padarė jie; jų kraujas ant jų“ (Levit: 20:13). Iš tikrųjų, visa biblijinė Sodomo miesto istorija liudija, kad jis buvo satanistinė bendrija, įkūnijanti sodomokratiją, kurioje atitinkamas veikimas turėjo kultinį charakterį (be to, be jo buvo dar 4 tokie miestai, t. y. tai nebuvo išimtiniu reiškiniu). Kada Dievas, sužinojęs apie bedievišką elgesį Sodomo ir Gomoros, pasiuntė čia du angelus ir Lotas pakvietė juos pernakvoti, visi gyventojai „nuo jauno iki seno“ apsupo jo namą. Sodomiečiai pareikalavo iš Loto: „Išvesk juos pas mus, mes pažinsime juos“, tai yra išprievartausim. Aišku, kad jie ieškojo ne jausminio pasitenkinimo, jiems reikėjo įvykdyti ritualinį aktą su atvykėliais, numesti juos ant altoriaus savo dievybei, tai yra šetonui. Būtent todėl Dievas sudegino Sodomą ir jam tapačius miestus (6). Sodomija yra ne paprastas ritualinis aktas, bet religija, kuri priėmė atsakomybę už šventvagišką Dievo paveikslo sutrikdymą, vietoj jo pateikiant velnią. Pilniausiai tai buvo pristatyta kabaloje, slaptame judėjų mokyme, pradėjusiame formuotis judėjų buvimo Babilone periode, kur jie suėjo į glaudų bendravimą su chaldėjų žyniais, perimdami iš jų panteistini pasaulio matymą, apjungiantį dievybę su gamta ir pernešantį į jį jos dėsnius.

Dievas (En-Sof), pagal kabalos mokymą, yra beribiu niekuo, suderinančiu savyje dvasią ir materiją, vyrišką ir moterišką pradus. Vyriškas principas išplaukia iš dešinės jo pusės, moteriškas-iš kairės. Pirmasis žmogus, Adomas buvo taip pat dvasine dvilyte būtybe -androginu. Bet būdamas sugundytas žemiškais daiktais, jis įgijo kūną ir, išskyręs iš savęs moterišką pradą, tapo padalintas į lytis. Kartu su Adomu buvo sukurta daugybė sielų, kurios danguje irgi buvo androginai, bet gimstant jų vientisumas suskyla, ir jie praranda tobulybę ir hormoniją. Taip kabala interpretuoja kritimą į nuodėmę, ir kadangi gyvenimo tikslas – tai išsilaisvinimas iš kūno ir sugrįžimas į ankstesniąją vientisumo būklę ir susiliejimas su dievybe, tai ir suskirstymas į lytis interpretuojamas kaip laikinas dishormonijos reiškinys, vedantis į kosminį chaosą. Tokiu būdu, sodomiškas sukilimas prieš Kūrėją įgijo nuo pat pradžių religinį pagrindimą, išstojęs prieš Biblijinį „Ir sukūrė Dievas žmogų pagal Atvaizdą savo; pagal Dievo atvaizdą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“.

Nuo krikščionybės pripažinimo ir įsigalėjimo Romos imperijoje ir net iki ХIХ amžiaus sodomija Vakaruose buvo vertinama kaip iškrypimas, kuri yra sąmoningo žmogaus pasirinkimo rezultatas. Toks požiūris buvo sąlygotas tikslia Krikščionių Bažnyčios pozicija, vertinančia šį reiškinį kaip mirtiną nuodėmę, pakeičiančią pilnai asmenybę, kaip žmogaus prigimčiai svetimą paklydimą („paklydimą, padarytą prieš gamtą“), kaip aistrą, tapusia įpročiu, tai yra kaip sielos ligą. Atitinkamai ir civilinė teisė kvalifikavo sadomiją kaip nusikaltimą prieš visuomenės moralę ir už ją baudė. Tačiau ši praktika nedingo, ji išliko slaptose, okultinėse bendrijose ir sektose, kur jai buvo priskiriama vis ta pati skandalinga prasmė. Susietos su kabalizmu antikriščioniškos sektos gnostikų ir manicheejų, išeinant iš dualistinės pasaulėžiūros (dvasia -gėris, materija-blogis) ir skaitant matomą pasaulį ir kūną blogio kūriniu, o „gnosiso“ nešėjus – „išrinktaisiais“ , jautėsi absoliučiai laisvais nuo visuotinai priimtos moralės. Kaip rašė tyrinėtojas Henri-Charles Puech , „kur kas daugiau, negu apie kritiką ir nesutikimą, čia eina kalba apie maištą… prieš žmogaus būvį, prieš pačią būtį, pasaulį ir netgi Dievą. Ir šis maištas gali atvesti… į nihilizmą „gnostikų-libertariečių“, kurie pažeidžia visus gamtos ir dorovės įstatymus, piktnaudžiauja savo kūnu ir viskuo pasaulyje, kad pažeminti, išsekinti, atstumti ir griauti [7]. Atmesdami meilę, gnostikai ir manichėjai atstūmė ir santuoką, ir palikuonių gimimą, laikydami santuoką žemesniųjų priederme. Gnostikas Markion, pavyzdžiui, kalbėjo, kad susilaikymu nuo santuokos, nenoru tęsti žmonių giminę, jis tuo pačiu erzina Kūrėją. Atimdami iš žmonių santuokos paslaptį ir pakeisdami ją sodomija, gnostikai tvirtino, kad tai išvaduos žmogų nuo porinio individualizmo, nuo meilės ir šeimos egoizmo. Tos pats dualistinis pasaulio matymas ir požiūris į šeimą ir santuoką buvo perduotas naujamanichėjų – paulikiečiams ir dievamyliams, vėliau pavadintiems katarais, kurių praktiką liaudyje taip ir vadino – sodomija. Ta pati nuodėmė buvo paplitusi tarp tamplierių ordino riterių. Po slapto skaistybės, skurdo ir paklusnumo pašventimo įžado jis prarasdavo jiems bet kokią reikšmę, ir vietoje nuolankumo čia bujojo ištvirkimas, pasileidimas ir religinis abuojumas. Paveldėtojais ir saugotojais tamplierių mokymo tapo škotų frankmasonai, suvaidinę pagrindinį vaidmenį formuojant aukščiausius laisvųjų mūrininkų judėjimo laipsnius.

Stiprėjant masonų pozicijoms ir vystantis jų sukurtam idėjiniam Švietimo judėjimui viduje Vakarų elito ėmė keistis požiūris į sodomiją. Pirmuoju ją ginančiu traktatu, pasisakiusiems prieš jos dekriminalizaciją, tapo „Esė apie pederastiją“, parašyta 1785 metais žinomo anglų „švietėjo“ Jeremy Bentham, autoriaus utilitarizmo teorijos, išplaukiančios iš tvirtinimo, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra malonumo siekimas. Bentham kvietė atšaukti visas sankcijas prieš pederastus ir zoofilus, kurias jis vadino „rezultatu iracionalių religinių baimių, pagimdytų Senojo Testamento Sodomo sugriovimu“ ir įtvirtintų dėka visuomenės „irracionalios antipatijos“ į bet kokios rūšies malonumus. „Akivaizdu, – rašė Bentham, – kad ji (sodomija) pas nieką nesukelia jokios kančios. Priešingai, ji atneša malonumą… Ji nesukelia jokio rimto baiminimosi, nes kas tame yra tokio, kad to baimintis? Užsiima ja tiktai tie, kurie patys nutaria būti tokiais ir kurie randa tame malonumą“ [8].

Tokiu būdu, Bentham patvirtino, kad sodomija – tai ne liga, o laisvanoriškas, sąmoningas žmogaus pasirinkimas, tiktai vertino šitą reiškinį teigiamai. Reikšmė gi jo traktato yra tame, kad jis pirmą kartą davė racionalų teisės į sodomiją pagrindimą, išeinančios iš žmogaus teisių koncepcijos, ir būtent ši argumentacija tapo pagrindu atitinkamų teisės aktų jau naujaisiais laikais. Pirmą kartą sodomitų teisinis persekiojimas buvo panaikintas Prancūzijoje 1791 metais, kas tapo pasekme revoliucinio masonų perversmo ir priėmimo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos. Po to, 1810 metais tai buvo patvirtinta Baudžiamuoju Prancūzijos kodeksu, sutinkamai su kuriuo reikia bausti tiktai prievartinius homoseksualius veiksmus. ХIХ amžiuje prancūzų įstatymų poveikyje dekriminalizacija sodomijos įvyko ir kitose valstybėse (Nyderlanduose, Bavarijoje, eilėje Italijos valstybių, o po to vieningoje Italijos karalystėje), bet plačiuose Vakarų visuomenės sluoksniuose ji toliau buvo vertinama kaip nedoroviškas veiksmas.

[1] L’homosexualitй au moyen age // http://moyen-age74.e-monsite.com/pages/l-hommosexualite-au-moyen-age.html
[2] http://gayglobe.us/blog/?p=988

[3] Цит. По: Абрамс К. Гомо-оккультизм // http://www.anarhvrn.ru/anarh/xaoc/gomooccult.html

[4] Шустер Г. История тайных союзов, обществ и орденов. М., Ваклер, 1996. Т.1,С.13.

[5] Суровягин С.П. Духовное значение однополого брака//Сибирская православная газета. № 1-2, 2006 г.

[6] Там же.

[7] Цит. По: Элиада М. История веры и религиозных идей: в 3 томах. М., Критерион, 2002. Т.1. С.315-316.

[8] http://www.columbia.edu/cu/lweb/eresources/exhibitions/sw25/bentham/index.html#02

Vertė Algimantas Lebionka

šaltinis

Šauksmas

Leave a Reply