Olga Četverikova: Iškrypėlių „Naujasis pasaulis“ kaip pasaulinė Sodomo antibažnyčia (2 dalis)

Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Pradžia.

7713

NUODĖMĖ VIRSTA LIGA.

Padėtis keičiasi XIХ amžiaus pabaigoje – ХХ a. pradžioje įsitvirtinus išimtinai moksliniam-racionaliam požiūriui į visuomenę, šeimą, žmogų. Tai pasireiškė atsiradimu daugybės naujų „mokslų“ – sociologijos, psichologijos, seksologijos, eugenikos ir kt., kas sutapo su stabmeldžių okultinės mistikos prisikėlimu. Ant šios bangos susiformavo ir naujas, feministinis judėjimas, kuris į savo dėmesio centrą pastatė lyčių santykius. Pagrindinį vaidmenį jo atsiradime suvaidino vis tie patys masonų sluoksniai, iškėlę uždavinį primesti moterims antikrikščioniškas libertarines pažiūras ir išvesti jas iš Bažnyčios globos. Kaip buvo nurodoma viename iš „Didžiųjų Rytų“ konvento dokumentų 1929 metais Prancūzijoje, „tiktai protestuojant prieš įstatymą ir krikščionišką moralę, mes išvalysime vietą naujai moralei, kurią kas bebūtų būtina kodifikuoti“ [9].

Gimusi kaip judėjimas už lygias politines teises (sufražizmas), feminizmas labai greitai susikoncentravo į pakeitimą moters padėties šeimoje ir jos socialinės misijos peržiūrėjimą šiame pasaulyje. Iškėlę reikalavimą suteikti moterims teisę naudoti kontraceptines priemones, o po to ir į abortus, tai yra į vaikų žudymą, radikalusis feminizmas perėjo prie laisvos meilės propagandos ir šeimos neigimo, su laiku įgydamas ryškiai išreikštą Maltizmo charakterį. Eugenikos propaguojamas Neomaltizmas, tuo metu buvo pakilime, jo palaikymui sukuriama daugybė gerai finansuojamų feministinių grupių ir asociacijų.

Labiausiai pasireiškė šiuo požūriu amerikiečių feministė Margaret  Sanger, įkurusi 1914 m. žurnalą „Moteriškas maištas“ (su šūkiu „nei dievų, nei šeimininkų“), kuriame pirmą kartą buvo panaudotas terminas „gimstamumo kontrolė“, įėjęs vėliau į pavadinimą šios damos įkurtos „Amerikos gimstamumo kontrolės lygos“, atradusios savo tęsinį veikloje „Tarptautinės šeimos planavimo asocijacijos“. Visą šį laiką okultiniai masonų sluoksniai, likdami šešėlyje, kontroliavo judėjimą, nukreipdami jį jiems reikalinga vaga. Periodiškai jie „apsišviesdavo“, kad priminti lyderiams formuojantiems revoliucines bendrijas apie jų pagrindinius tikslus. Vienu iš tokių ruporų buvo garsi teosofijos atstovė, 33 laipsnio masonė Annie Besant , kuri laisvųjų mąstytojų kongrese Briuselyje 1880 m. pareiškė „Viso pradžioje, reikia nugalėti Romą ir jos pranašus, visur kovoti prieš krikščionybę ir išvyti Dievą iš dangaus“[10].

images

Teosofija kaip labiausiai populiarus okultinis-mistinis mokymas to periodo, suvaidino svarbią rolę platinant libertarines idėjas. Šis mokymas buvo sukurtas visame pasaulyje žinomos okultistės Elenos Blavadskajos buvo mišinys ir apjungimas palikimo kabalos, gnosticizmo, hermetizmo, manicheizmo, budizmo ir judaizmo, kurių pagrindu buvo išdavoje buvo suformuluotos šiuolaikinio okultizmo dogmos. Prie viso jos pakantumo kitoms religijoms ir filosofijoms, teosofija prie viso savo pakantumo kitoms religjoms ir filosofijoms, teosofija puoselėjo neapykantą monoteistinėms religijoms, ir pirmoje eilėje – stačiatikybei. Pagrindinis Blavadskos „indėlis“ buvo suformulavime idėjos apie „naują pasaulį“, kuriame valdys turinti kabiau išvystyta sąmone, kol kas besiformuojanti šeštoji rasė. Pastaroji, savo ruožtu, pradės „pasiruošimą“ septintajai rasei, kuri bus atstovaujama jau grynomis sielomis ir su kurios atsiradimu pasibaigs ciklas žemiškojo vystymosi ir persikels į kitą planetą, kad pradėti naują ciklą. Teosofija išdavoje virto į milžinišką „piltuvą“ kultūros srityje, pro kurį senovės ir Rytų žinios buvo perduodamos šiuolaikinei Vakarų civilizacijai ir kuri padovanojo daugybę okultinių judėjimų ir sektų, paruošusių masinį sprogimą okultizmo antroje XX amžiaus pusėje.

Šiomis sąlygomis ir klostėsi naujas sodomijos vertinimas, kurį paveikė bandymas pristatyti ją kaip „natūralią būseną“. Nors iškrypėlių gynėjai nepasiekė savo, bendras požiūris į juos tapo švelnesniu: jei anksčiau juos tai vertino kaip dorovinę ydą, už kurią bausdavo, tai dabar jis perėjo į psichinių ligų kategoriją, kurią reikia gydyti. 1869 m. jam buvo sugalvotas naujas terminas „homoseksualizmas“, kurį psichiatras Richard Krafft-Ebing charakterizavo kaip „degeneratyvinę ligą“, kas ir buvo priimta ir viešpatavo psichologijoje iki pat XX a. vidurio. Naujas homoseksualizmo statusas leido jo atstovams pristatyti save kaip auką ir apsisaugoti nuo visuomenės agresijos (ligonis negalima smerkti, juos reikia užjausti).

Vienok vis platesnis homoseksualizmo paplitimas aukščiausiuose Vakarų sociumo sluoksniuose, ypač tarp intelektualiojo ir kultūrinio elito, padėjo tam, kad tarp seksologų ir psichologų, užimtų seksualinių anomalijų tyrimu, imtasi bandymų reabilituoti šitų ydų nešėjus.

Svarbų indėlį į tai įnešė Sigizmundas Šlomo Freidas, narys žydų masonų ložės „Bnai Brit“, kurios dėka ir buvo įsukta ir išpopuliarinta pasaulio mastu jo psichoanalizės teorija. Žinoma, kad Freidas ne šiaip turėjo potraukį praktinei magijai ir okultizmui, jis faktiškai sukūrė savo paties slaptą masonų ordiną su slaptais susirinkimais ir savo atskira kalba [11]. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė tokie veikėjai, kaip „kaip stambiausias iš judėjų pranašų“, kabalistas Adolf Jellinek ir daktaras Wilhelm Fliess, išvystęs biseksualumo idėją ir koncepciją, kurią paskelbė valdove „virš visų gyvenančių“[12]. Kaip rašė freidizmo tyrinėtojai, jis buvo ne mokslinė, o religinė šistema, „įsikūnijimas judėjų mistikos“, „psichologinį tyrimą Senojo testamento“, taip, kad ne veltui Freidą vadino „pasaulietiniu rabinu“.

Freud_and_other_psychoanalysts_1922

Freidas aktyviai kritikavo pažiūrį į homoseksualizmą kaip į rezultatą degeneracijos ir pateikė jį kaip psichoseksualinę orientaciją, priklausomą nuo „objekto pasirinkimo“, kuris vyksta sutinkamai su savo nuosavu pavidalu.

Ypač naudingu sekančiai homoseksualizmo dekriminalizacijai buvo jo išvada, kad „visi žmonės sugeba pasirinkti objektą vienodos su savimi lyties ir atlieka šitą pasirinkimą nesąmoningai“ ir, kad psichoanalizė leidžia pas kiekvieną išaiškinti „elementą homoseksualaus objekto pasirinkimo“ [13].

Kitu iškrypėlių gynėju tapo narys Fabionų draugijos, didelis gerbėjas Bernardo Šou, vadovas Galtono eugenikos instituto ir prezidentas Pasaulinės seksualinių reformų lygos, anglų mokslininkas Havelock Ellis , vedęs sufražistę ir lesbietę Edith Ellis. Savo darbuose („Seksualinė inversija“, „Lyties psichologijos tyrimai“) ji taip pat atmetė įsitikinimą apie homoseksualistus kaip apie išsigimėlius, vaizduodamas juos normaliais žmonėmis, kurie skiriasi nuo kitų savo lytiniu pasirinkimu. Savo požiūrių radikalumu jis išpranašavo būsimą „seksualinę revoliuciją“.

2770e02fd81a6c53e4af2af88a76a55f

“New Age” davė labiausiai išvystytą homoseksualizmo religinį pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmonijos išgelbėjimą. Bet, slėpdami dvasinę savo programos prasmę, jis apsiginklavo „moksline“ genderine retoriką savo idėjų plačiam įdiegimui į švietimo sistemą.

LIGA TAMPA NORMA

Lemiami pokyčiai Vakarų pasaulio dvasiniame gyvenime įvyko jau antroje XX a. pusėje, kas buvo surišta su prasidėjusia JAV „kultūrine seksualine revoliucija“, paskelbusia atvirą karą visoms tradicinėms vertybėms, normoms ir principams. Tai vėl gi sutapo su nauja, jau daug galingesne okultizmo banga, pristatyta „New Age“ judėjimo, tapusio perėmėju ezotinių mokymų ir pretenduojančio į sukūrimą paskutinės pasaulinės sintetinės religijos, kuri turėtų pakeisti krikščionybę. Jos pradžią davė Blavadzkos reikalo tesėja  Alice Bailey, tapusi pranašu „Naujosios eros“ – Vandenio eros arba „naujojo pasaulio tvarkos“. O išaiškinimu tikslų ir jo idėjų populiarinimu plačiuose inteligentijos sluoksniuose užsiiminėjo Marilyn Ferguson , autorius programinės knygos „Vandenio sąmokslas“, iškeliančios naują kultūrinę paradigmą, kuri yra šiuolaikinė žmogaus dievo religija.

New Age“ tikslas yra totalus pasaulio tvarkos pakeitimas per dvasinę žmogaus pertvarką, kad jis pasiektų „dieviškos galios“ būvį, darantį jį gebančiu valdyti pasaulį. Būtent šis mokymas ir davė labiausiais išvystytą religinį homoseksualizmo pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmogaus gelbėjimą.

„New Age“ pilnai atkuria kabalos mokymą apie pirmąjį žmogų kaip apie į dievą panašų dvasinį androginą, kurio vientisumas materealizacijos rezultate suskyla į dvi dalis. Lytis yra, tokiu būdu, kenksmingu ribotumu, atskirtinumu, sukeliančiu žmogaus mirtį ir sunykimą. Kad išsigelbėti, žmogus turi atstatyti pirminį dvasios būvį ir susijungti su dievybę. Šios vienovės paieškas pradeda jis jau šiame gyvenime. Kadangi susijungdamas santuokoje su Jieva, Adomas negali susijungti su ja iš tikrųjų į vieną vienetą, jis lieka nepilnaverčiu vyru, o ji – nepilnaverte moterimi. Tai yra, kol vyras siekia vyriškumo, jis negali pasiekti hormonijos, taip pat, kaip ir moteris, siekianti moteriškumo. Todėl ir dieviška santuokos tvarka lieka jiems nepakenčiama.
Tam, kad atstatyti androgininio vienio vyras turi surinkti savyje moterišką pradą, o moteris – vyrišką. Ši „vertybė“, kaip moko „New Age“, atkuriama per išėjimą iš savo įgimtos lyties ribų, kas pasiekiama per homoseksuoalius ir lesbiečių ryšius [1]. Tai ir yra New Age „atkūrimo teologija“: kad grįžti į būvį nemirtingo pirmapradžio androgino, būtina tapti vyrumoterimi per homoseksualizmą ir lezbianizmą. Dar daugiau, amdroginizacija atves į gimimą kažkokios naujos, į angelus panašios rūšies, tos pačios Blavadskos septintos rasės, kurią sudarys vien dvasios. Todėl „pranašams“ „New Age“ hermafroditizmas – tai vienintelė norma, ir jos simboliu yra nepertraukiamas susiliejimas skirtingo – In-Jan. O lytys yra anomalija, ir viskas, kas siejama su šeima, uždedančia kultūrinius apribojimus žmogaus saviraiškai, turi būti panaikinta.

Tokiu būdu, homoseksualizmas „New Age“ interpretacijoje – tai ne paprastas iššūkis šiuolaikinei visuomenei ir jos tradicinei moralei, tai pasiruošimas paskelbimui ir įtvirtinimui „sodomizmo religijos“, kuri kaip nauja, ekumeninė religija III tūkstantmečio turi pakeisti krikščionybę.

Mirtina „New Age“ nuodėme yra aukščiausia, dieviška, atstatančioji meilė, bet tuo žmogui visam laikui uždaro kelią į tikra išsigelbėjimą. Sodomito likimas baisus – atsisakydamas lyties jis atsisako nuo Dievo duoto paveldėjimo, nuteisiamas antrai mirčiai. Jo dvasia, angelo palikta, patiria dvasinę mutaciją ir jau keliauja pagal šetono programą.

Slėpdami tikrąją, dvasinę prasmę savo programos, New Age atstovai panaudojo galimybes kaupusios jėgą tuo metu naujoms kryptims sociologijos ir psichologijos, apvelkančioms jų idėjas į formą mokslinių koncepcijų ir teorijų, pilnai atsakančių ir atitinkančių laiko dvasei. Tarp jų didžiausią reikšmę turėjo sukurta šeštojo dešimtmečio gale amerikiečių psichologijos genderio koncepcijos, pirmą kartą suformuluota John Money, kuris specializavosi tirdamas interseksualumą ir transseksualumą. Būtent jis įvedė sąvoką „genderis“ ir „genderio rolė“ tam, kad apibrėžti žmogaus „socialinę lytį“, suprantamą kaip socialiai nusakomo identiteto, kurį jis atskyrė nuo „biologinės rūšies“, kurią žmogui duoda gamta.

Greitai šios sąvokos tapo plačiai naudojamos sociologų ir psichologų, tapdamos ypač paplitusios feministinio judėjimo viduje, kuris, kovodamas prieš vyro valdžią, perstūmė savo analizę nuo kritikos „biologinio“ identiteto į „socialinį“. Tai leido jam traktuoti lytį jau kaip grynai socialinį reiškinį, priklausantį ne nuo gamtos, o nuo auklėjimo. Išdavoje naujoje konstrukcijoje „genderis“ tampa pagrindine koncepcija. Didelį indėlį į jos išvystymą įnešė prancūzų filosofas Michel Foucault, apologetas graikų pederastijos, kurią jie vaizdavo kaip tikrą meilę. „Kultūrinės revoliucijos“ sąlygomis, besiremiančios į galingą mokslinį-religinį pagrindą, radikaliai nusiteikę iškrypėliai pradeda politinę kovą už pripažinimą homoseksualizmo norma, alternatyviu gyvenimo būdu. Tuo tikslu sukurtas JAV Frontas išlaisvinimo gėjų įvedė naujas socialines sąvokas „lezbietės, gėjai, biseksualai ir transgenderiai“ (LGBT) išskyrimui jų iškrypimų, kaip nešėjų ypatingos savimonės ir naujos subkultūros. 1969 metais įsiplieskė taip vadinamas Staunvolo maištas (angl. Stonewall riots), pradėjęs pradžią sukilimui dabar jau LGBT-bendruomenės. JAV ir kitose Vakarų šalyse formuojasi skaitlingos organizacijos, kurios, pareiškusios savo teisę į „išskirtinumą“ ir naudodamos kaip pagrindinę politinę spaudimo priemonę „gėjų paradus“ („gaypride“), pereina po lozungais gynimo „žmogaus Teisių“ į pilno pajėgumo puolimą. Sukurtas amerikiečių dailininko-aktyvisto Gilbert Baker vaivorykštės vėliava „gėjų-paradams“ tapo judėjimo simboliu. Faktiškai jis atkūrė vieną iš simbolių „New Age“: vaivorykštės pagalba žymimas tiltas tarp individualios žmogaus dvasios ir „visuotiniu virš-protu“, tai yra Liuciferiu [2]. 

Svarbiausia, ką galiausiai pasiekė LGBT-bendruomenė – tai pradžia bazinio pokyčio santykio visuomenės su homoseksualizmu. Amerikiečių sociologijoje ir psichologijoje ją nustojo vertinti kaip patologiją arba nukrypimą ir pradėjo vertinti kaip vieną iš „seksualinės orientacijos“ formų greta heteroseksualinės ir biseksualinės. Tam, kad diskredituoti tuos, kurie kritikavo ar tiesiog nepriėmė šio anomalinio reiškinio, amerikiečių psichiatras George Weinberg 1972 m. įvedą sąvoką „homofobija“, reiškiančią „iracionalias baimes“.

Faktiškai jis pakartojo Jeremy Bentham, kuriam apgalvota dorovinė pozicija taip pat buvo vertinama kaip „iracionali religinė baimė“. Pagaliau, kada dirva buvo paruošta, 1973 m. veikiant grynai politiniams faktoriams, susietais su grėsme riaušių organizavimo, Amerikos psichiatrijos asociacija (APA), priešingai mokslinėms medicinos nuostatoms, nustojo priskirti homoseksualizmą psichinėms ligoms [3], ir jį nustojo aptarinėti mokslinėse konferencijose ir simpoziumuose. Ši diagnozė buvo pripažinta „diskriminuojančia“, o diskriminuoti pradėti dabar jau tie, kurie norėjo atsikratyti šios ydos.

images (3)

Savo pagrindinį proveržį LGBT bendruomenė įvykdė jau Tarybų Sąjungos sugriuvimo sąlygomis ir kritus dviejų polių pasauliui, kada vakarietiška „Žmogaus teisių“ koncepcija įsitvirtino kaip vienintelė galima vertybių sistema. 1990 m. gegužės 17 d. arentuodamasi į APA ir būdama veikiama stipriausio spaudimo, dabar jau ir Pasaulio sveikatos organizacija išbraukė homoseksualizmą iš Tarptautinės ligų klasifikacijos. Ši diena dabar yra pažymima LGBT bendruomenės kaip Tarptautinė diena kovos su homofobija.

Tokiu būdu, iškrypimas buvo legalizuotas ir tapo vertinamas kaip vienas iš variantų fiziologinės ir moralinės normos, tai yra kaip alternatyvus gyvenimo būdas. Šliuzai buvo atverti, ir patologinis reiškinys pradėjo įsigalėti vakaruose su neįtikėtinu greičiu. LGBT-bendrija pastatė kaip pagrindinę užduotį „nuėmimą homoseksualumo markerio patologijos arba deviacijos“ visose nacionalinėse valstybėse, kas ir prasidėjo devintame dešimtmetyje. Paraleliai su tuo ėjo procesas visuotinio bausmių už sodomiją panaikinimo, už kurią dabar persekioja tiktai kai kuriose Afrikos ir Azijos valstybėse. Rusijoje atitinkamas baudžiamasis straipsnis buvo panaikintas 1993 metais.

[9] ЦитпоToulza A. Le meilleur des mondes sexuels. Le nouvel ordre mondial de la sexualitй. Tom 1. Paris, 2008. P. 27.

[10]Ibid. P.30.

[11] Ratier E. Mystиres et secrets du B’nai B’rпth. Pris, FACTA. P.141.

[12] https://sites.google.com/site/psychoanalysisbiography/Home/f/fliess

[13] http://vocabulary.ru/dictionary/881/word/gomoseksualnost

[1] http://www.tanatos.ru/_nav=content_id=195.html

[2] Toulza A. Opt.cit. P.47

[3] http://www.overcoming-x.ru/site/book/export/html/148

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply