Olga Četverikova: Iškrypėlių „Naujasis pasaulis“ kaip pasaulinė Sodomo antibažnyčia. 3 dalis

Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus.

Pradžia: 1dalis, 2 dalis.

7713

„KVIR” – REVOLIUCIJA: NUO LYČIŲ LYGUBĖS IKI JŲ IŠNYKIMO

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintojo pradžia buvo apvainikuotos rimtais pasikeitimais sodomo bendruomenėje, kurioje atsirado dvi tėkmės. Viena apjungė gėjus ir lezbietes, pripažįstančius vyrišką ir moterišką lytį, bet kovojančius už pakantumą jų pasirinkimui, tuo metu kai kita kategoriškai neigia patį skirstymo į lytis principą ir heteroseksualumą kaip tokį. Ir jeigu pirmieji atstovaują taip vadinamą „gatvės homoseksualizmą“, siekiantį tam tikrų juridinių ir socialinių rezultatų, tai antroji dominuoja intelektualiniuose, universitetiniuose sluoksniuose ir sudaro tą patį aktyvųjį mokslinį – okultinį branduolį, kuris kuria ilgalaikę strategiją griovimo natūralios daiktų tvarkos per skirtumų tarp lyčių sunaikinimą.

Sustiprinimas antrosios srovės tapo pasekme moteriško homoseksualizmo aktyvumo, kuris, susijungęs su plačiu feministiniu judėjimu ir sudaręs jo idėjinį skeletą, nukreipė jį į reikiamą tėkmę. Būtent feministės lezbietės suformavo taip vadinamą kvir-srovę (nuo queer – keistas),  kuri stovėjo prie ištakų naujos „gender“ interpretacijos. Pirmoji, kuri panaudojo tapusį vėliau plačiai naudojamą terminą kvir-identiškumas, buvo Kalifornijos universiteto profesorė lezbietė Tereza de Laurentis. Po to šį terminą ėmė naudoti aprašant ne tiktai sodomitus, bet ir kitus „identiškumus“, netelpančius į tradicinę genderinę dichotomiją [4]. Tokiu būdu, sąvoka „kvir“ apvainikavo perėjimą nuo feministinės homoseksualumo teorijos prie genderio teorijos, kuri jau kalba apie skirtingus tipus „genderinio identiteto“.

images

Tikru kūrėju kvir-teorijos tapo  Judith Butler (darbas „Genderinis nerimas“ 1990 m.), kuri davė revoliucinį apibūdinimą „gender“ koncepcijos, pilnai sukritikavusi pačią sąvoką „lytinis identiškumas“. Galutinai suskirsčiusi sąvokas „biologinė lytis“ ir „socialinė lytis“(genderis), ji pareiškė, kad pirma visiškai nepriklauso nuo antros, viskas nustatoma išimtinai laisvu žmogaus pasirinkimu, priklausomai nuo to genderio, kurį žmogus sau priskiria. Naujumo esmę galima išreikšti sąvoka “daugybė kvirų“, įsitvirtinimas kurio skelbia išnykimą skirtumo tarp vyriškos ir moteriškos lyties ir surištų su jomis kategorijų.

Dabar įsitvirtina „multiseksualumas“, charakterizojantis ir homoseksualistus, ir androgimus, ir biseksualus, ir hermafroditus, ir travesti, ir heteroseksualus, tuo pačiu galima lengvai pereiti nuo vieno varianto prie kito. Kaip moko Butler, žmogus ne apibūdinamas jam duota prigimtimi, astruktūrinasi arba formatuojasi: „lytinio elgesio nėra giluminiame „aš“. Jis gimsta iš patirties, iš mūsų santykių su kitais, veikiant sudėtingiems psichiniams mechanizmams“[5]. Tokiu būdu, nauja genderio koncepcija, tapusi kvir-teorijos vaisiu, pasisako už pilną lyčių sumaišymą ir už neutralų lyties nustatymą, atitinkantį bendrajai giminei „tai“ (аngl. „it“). Esant tokiam požiūriui, skelbiančiam tik kažkokiais mitais visus pasireiškimus, susietus su biologiniais skirtumais tarp moters ir vyro, heteroseksualumas tampa tiesiog viena iš galimų elgesio formų. Genderis turi būti asmeninis žmogaus pasirinkimas, kuris gali keistis priklausomai nuo potraukio – štai tai ir pradėjo vadinti „genderiniu identitetu“(angl. „performance“).

images (1)

Visos šios teorijos tapo pagrindu totalios pasaulinės seksualinės revoliucijos, nukreiptos atskirti žmogų nuo jo lyties, vienok, priklausomai nuo jo realizavimo kelio jo šalininkus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena pasisako už paslėptą suardymą kultūrinės ir socialinės tvarkos, pagrįstos suskirstymu pagal lyties požymį, tuo metu kai kita pasirinko maksimalistinį variantą, atmetantį pačią fiziologinę prigimtį lytinio suskirstymo ir pasisakančius už pilną seksualinę anarchiją. Pavyzdžiui, ispanų kvir-filosofas Beatriz Preciado reikalavo tokių „politinių strategijų“, kaip „netekimas identiteto, pakeitimas kūno technologijos, pakeitimas anatominės medicinos, kuri sukuria kūnus „normalius“ ir „su nukrypimais“ ir kt. ir kt.

Kita rašytoja-iškrypėlė Monique Wittig, radikalaus lezbiečių judėjimo sparno atstovė ir autorius madingos teorijos straight (kas reiškia „seksualiai teisingas“) bendrai tvirtina, kad nėra nei vyrų, nei moterų. Ji įvardina tas kategorijas „žodiniais gudravimais“, su pagalba kurių pastatyta visa heteroseksualinė bendrija, ir kviečia išsilaisvinti ir išrasti naują kalbą ir naują gramatiką, pakeitus visus terminus, surištus su lytimi (motina, tėvas, vyras, žmona) naujoms – „genderiškai neutraliomis“. Dar vienas kvir-filosofas Jacques Derrida apibendrino savo apmąstymus taip: „O kodėl nesugalvoti kažką kito, kitą kūną? Kitą istoriją? Kitą interpretaciją?“ Būtent ši gerai sutelkta kvir-srovė pasiekė tai, kad sąvokos „genderis“ ir „genderinis identiškumas“ įsitvirtino ne tiktai sociologijoje, bet ir teisinėje sferoje, virtęs su pavadinimu „seksualinė orientacija“ į pagrindinį elementą statomos naujos seksualinės pasaulio tvarkos. O tai, savo ruožtu, paklojo jau pamatus totaliam lūžiui. Reikalas tame, kad, nors sąvoka „seksualinė orientacija“ ir skaitoma širma homoseksualizmui, nei viename iš tarptautinių ir nacionalinių dokumentų ji nekonkretizuojama, taip kad statusas normos galima suteikti bet kuriai seksualinei orientacijai. Tai yra, bet koks lytinis aktas, netgi vertinamas šiandien kaip nusikalstamas, bet atliktas abipusiu sutikimu, gali pagal teisę tapti socialiai legitymiu. Tai galioja ir poligamijai ir poliandrijai (daugiavyrystei) ir seksualinei multiparnerystai ir biseksualizmui ir incestui ir pagaliau pedofilijai ir zoofilijai (čia nepadės net gyvūnų gynėjai). Viskas dabar priklauso nuo visuomenės viršūnių „apdirbimo“ laipsnio, kurie arba patys yra sodomo mafijos atstovai, ar yra po jos galingu presu.

JURIDINIS SODOMO MAFIJOS PRIPAŽINIMAS

Įvykusi homoseksualizmo reabilitacija atvedė ne tik į staigų iškrypėlių skaičiaus padidėjimą, bet ir prie konsolidacijos šios bendrijos siekiant pereiti prie naujų ekspansijos formų. Kaip teisingai nurodė vienas iš tyrinėtojų, homoseksualistai panašūs į vėžines ląsteles. Kadangi organizmo imuninė sistema suseka ir sunaikina pavienes vėžines ląsteles, tai, kad išgyventi, jos telkiasi grupėmis ir apgauna imunines priežiūros ląsteles. To pasekoje formuojasi pūvanti masė, kuri nuodija organizmą, išsivysto taip vadinama vėžinė intoksikaciją. Tai tiesioginė analogija su „žydrųjų mafija“[6]. Iš tikrųjų, nepasitenkindami legalizacija, iškrypėliai, veikdami pagal banditų bendruomenės taisykles, pareikalavo sau ypatingo statuso ir ypatingų teisių, kurios pastatytų juos į unikalią padėtį ir leistų atvirai propaguoti ir primesti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Būtent tame ir yra prasmė jų kovos už teises. Įvesdami sąvoką „seksualinės mažumos“, kuri naudojama dabar ir juridiniuose dokumentuose, jie pradėjo pasisakyti ne tiktai už tiesioginį paminėjimą apie juos antidiskriminaciniuose įstatymuose, bet ir už priėmimą atskirų įstatymų apie „seksualines mažumas“ ir netgi už tiesioginį paminėjimą „seksualinės orientacijos ir genderinio identiškumo“ konstitucijos straipsniuose. LGBT bendrija pasiekė savo organizacijos įjungimą 1993 m. į Tarptautinę asociaciją homoseksualistų ir lezbiečių į skaičių organizacijų, akredituotų SNO. Ši organizacija vykdo monitoringą situacijos ir kiekvienais metais gegužės 17 dieną publikuoja žemėlapį, atspindintį padėtį su seksualinių mažumų teisių padėtimi pasaulyje. Tais pačiais metais SNO vyriausiojo komisaro valdyba pabėgėlių klausimais savo konsultatyvinėse išvadose pradėjo priskirti homoseksualistus kaip „ypatingą socialinę grupę“, o 1995 m. SNO įtraukė pažeidimą seksualinių mažumų teisių į sąrašą pažeidimų pagrindinių žmonių teisių.

d3190a9360c9e830686fa0b59162fdb6

Labiausiai nuosekliu ir bekompromisiniu gynėju iškrypėlių teisių tapo Europos sąjunga. Pradžia jo aktyvios pozicijos šiame klausime puvo padėta 1994 m. kada Europos Parlamento Komitetas žmogaus teisėms ir vidaus reikalams sudarė ir priėmė pranešimą „Teisės ES homoseksualistų ir lezbiečių ES“, kurio autore buvo Claudia  Roth, VFR žaliųjų partijos atstovė. Pagal klausymų rezultatus Parlamentas priėmė rezoliuciją su rekomendacija Ministrų Tarybai apie uždraudimą visų formų diskriminacijos pagal seksualinę orientaciją (įskaitant įstatymo srity apie partnerystę ir vaikų įvaikinimą), vienok egzistavusi tuo metu ES sutartis neužtikrino tam dar atitinkamą įstatymų bazę. Tam, kad ištaisyti šitą padėtį LGBT-bendruomenė kartu su kitomis kovojančiomis už lygiateisiškumą grupėmis užsiėmė lobistine veikla Europos vyriausybėse už sutarties priėmimą.To pasekoje į naują Amsterdamo sutartį 1997 m. (įsigaliojo 1999 m. gegužės 1d.) buvo įvesta pataisa, duodanti ES juridinį pagrindą kovai su diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu. Apie tai buvo kalbama 13 sutarties straipsnyje, tapusiame pirmuoju tarptautiniu dokumentu, kuris atvirai kalbėjo apie seksualinę orientaciją.

images (2)

Tokios diskriminacijos draudimas buvo įtvirtintas ES chartijoje apie pagrindines ES piliečių teises 2000 m. Pagaliau 2006 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Homofobija Europoje“, kurioje priešiškumas iškrypėliams traktuojamas pagal tą pačią Bentamo formule kaip „iracionali baimė ir šlykštėjimasis homoseksualizmu, lezbietėmis ir gėjais, biseksualais ir transvestitais, kurie remiasi prietarais ir tapatūs rasizmui, ksenofobijai, antisemitizmui ir seksizmui“[7].

Be to tarp formų, kuriose gali pasireikšti homofobija, išvardintos ne tiktai persekiojimai ir nužudymai, bet ir neapykanta reiškiama kalba, išjuokimu ir įžeidimu žodžiu. Prieita iki to , kad kai kurie ekspertai siūlo klasifikuoti homofobiją kaip „nepakantų asmenybės sutrikimą“ kartu su rasizmu ir seksizmu, ir netolimoje ateityje už tai, gali būti, kad guldys į psichiatrijos gydyklą.

2010 m. atitinkamą rezoliuciją („Diskriminacija pagal požymį seksualinės orientacijos ir genderinio identiškmo“) priėmė ir Europos Taryba. Joje buvo pabrėžiama ypatinga parlamentarų atsakomybė inicijuojant ir tarpininkaujant įstatymų pakeitimams šioje sferoje.

Supratę, kad reikalavimas atsisakyti šeimos instituto nepraeis, sodomitai pakeitė taktiką, pradėję intensyviai pasisakyti už įteisinimą vienalyčių „santuokų“, iškėlę užduotį susprogdinti santuokos institutą iš vidaus. Tai ir tapo esminiu etapu seksualinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš žmogaus prigimties, ir prieš išgirtą vakarų teisę.

SODOMITŲ SANTUOKOS KAIP ŠEIMOS SUNAIKINIMO PRIEMONĖ

Pagrindine priemone įtvirtinimo išimtinės sodomitų padėties visuomenėje tapo iškėlimas idėjos pilno atsisakymo nuo šeimos instituto, kurį jie vadino atsilikusiu ir atgyvenusiu reiškiniu. Vienok, supratę, kad šis reikalavimas nepraeis, jie pakeitė taktiką, pradėję aktyviai pasisakyti už įteisinimą vienalyčių „santuokų“, iškėlę tikslą susprogdinti šeimos institutą iš vidaus. Tai ir tapo lemiamu etapu seksualinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš žmogaus prigimties, ir prieš išgirtą vakarų teisę.

Kas liečia prigimtį, tai teisiškai-oficialus sudarymas santuoka tarp vyro ir žmonos yra tai ką palaimino Dievas jo sukūręs Adomą ir Jievą. Šiuo palaiminimu Dievas patvirtino žmogaus prigimtį, kokiu jis jį sukūrė. Kaip rašę Jonas Auksaburnis „Knygoje apie vaikystę“, „santuoka duota vaikų gimdymui, o dar daugiau užgesinimui natūralios ugnies… Pasekoje, kada prisipildė ir žemė, ir jūra, ir visata, liko tik viena jo paskirtis- išrovimas nesusilaikymo ir paleistuvystės [8]. Taip kad, einant prieš žmogaus prigimtį, neigiant lyčių skirtumus ir santuokos esmę, sodomitai negali reikalauti sau to, kam dievas palaimino vyrą ir moterį.

Kas liečia Europos teisę, tai vienalytės santuokos reikalauja pašalinti iš įstatymų lyties supratimą, tai yra vyro ir moters kaip žmonių bendrijos pagrindą. Vietoj jų turi būti kažkokios belytės būtybės – „santuokiniai A“, „santuokiniai B“, „tėvas A“, „tėvas B“, kurie įvedami ne tiktai į civilinį kodeksą, bet ir į juridinius dokumentus, reguliuojančius darbo klausimus, socialinio aprūpinimo ir kt. Tokiu būdu „vyras“ ir „moteris“ išnyksta kaip teisės subjektai.

To rezultate teisės lauko rėmuose keičiasi šeimos struktūra. Kadangi vienalytės santuokos numato teisę į vaikų įvaikinimą, tai keičia ir giminystės charakterį, stato kryžių ant ryšių su biologiniais tėvais ir palieka vaikus be šaknų. Tai yra, įstatymų aktu bandoma pakeisti biologinę realybę ir sukurti naują žmogaus rūšį [9].

Lemiamu žingsniu kelyje į revoliuciją tapo tarptautinės konferencijos Kaire 1994 m. ir Pekine 1995 m., skirtos klausimas žmonijos populiacijai ir moters padėčiai. Būtent čia buvo priimti sprendimai, padėję pradžią politikai pripažinimo homoseksualistų santuokų ir išplėtimo technikos medicininio rėmimo homoseksualių šeimų. Reikalas tame, kad šeimos apibrėžimas konferencijos dokumentuose buvo duotas tokiuose neapibrėžtuose terminuose, kurie leidžia juos labai laisvai traktuoti.

Taip, Kairo konferencijoje skyriuje „Šeima, jos funkcijos, teisės, sudėtis ir struktūra“ tvirtinama: „Nors įvairioms socialinėms, kultūrinėms, teisinėms ir politinėms sistemoms būdingi įvairūs šeimos tipai, šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir kaip tokia turi teisę į visuotinę apsaugą ir paramą. „Šeima įgyja įvairias formas priklausomai nuo kultūrinių, politinių ir socialinių sistemų“[10]. Panašios formuluotės tada iššaukė rimtą skandalą, ir daugumą juristų tuoj pat pažymėjo, kad jos neišvengiamai atves į pripažinimą prigimčiai prieštaraujančių sąjungų. Vienok baigiamajame dokumente buvo įvesta bendra sąvoka „poros“, už kurio įtvirtintos „įgimtos teisės“. Buvo nurodoma būtinybė „padėti poroms ir individams turėti vaikų“, įtvirtinta in vitro technika. Tokiu būdu, homoseksualių santuokų legalizacija ir plėtimas naudojimo pagalbinių reprodukcinių technologijų homoseksualių asmenų buvo juridiškai išspręstas SNO rėmuose, po ko Europos Sąjunga ėmė įtvirtinti šią politiką „europinėje erdvėje“[11]. 1994 metų vasario 8 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas aiškiai pareikalavo iš valstybių-narių užkirsti kelią draudimams kurti homoseksualistams šeimas, rekomendavo garantuoti eilę teisių ir santuokos pranašumų, leisti partnerystės registraciją ir pašalinti apribojimus homoseksualistams įvaikinti arba auklėti vaikus. Savo 2000 m. Žmogaus teisių Chartijoje ES atsisakė nuorodos į lytį sudarant santuoką ir patvirtinant vaiko teises (kalbama apie tėvų lygybę neminint tėvo ir motinos). 2001 m. birželio 5 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas rekomendavo valstybėms-narėms jau pakeisti jų įstatymus suteikiant lygias teises homoseksualistams ir pastatyti į ES dienotvarkę klausimą apie pripažinimą teisėtų homoseksualistų santykių. 2002 m. pranešime Europos Parlamentas rekomendavo pripažinti homoseksualistams lygias teises, išplaukiančias iš santuokos. Pagaliau 2003 m. rezoliucijoje Europos Parlamentas patvirtino savo reikalavimą pašalinti visas homoseksualistų diskriminacijos formas (juridines ir faktines), konkrečiai, kas liečia santuokas ir įvaikinimą. Po to 2006 m. rezoliucijoje valstybėms rekomenduota priimti naujas priemones legalizuojant vienalytes santuokas kviečiama pakeisti savo įstatymus, padarant juos „draugiškesniais“ homoseksualistų atžvilgiu ir parengti priemones prieš valstybes, kuriose nesiima veiksmų kovojant su įvairiais išpuoliais prieš šį reiškinį. Kita esmine struktūra stumiant šią politiką tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių teismas. sukūręs teisę į nediskriminaciją, paremtą seksualine orientacija, pagal kurią reikalingas rimtas pretekstas, kad pateisinti skirtumą požiūryje į vienalytes ir nevienalytes poras. Tame požiūryje Teismas nepalieka jokios galimybės Valstybei tai vertinti [12]. Tokiu būdu, mes matome, kad įtvirtinimas vienalyčių santuokų – tai tiksliai ginamas ES ir Europos Tarybos politinis kursas, turintis toli einančias politines pasekmes ir platų rinkinį atitinkamų juridinių instrumentų.

Kad neiššaukti staigios protesto reakcijos pas europiečius, kaip pereinamą žingsnį Europos viršūnės pasiūlė tokią formą, kaip alternatyvi santuokai registruojama vienalytė partnerystė, kurios dėka iškrypėliai gautų mokestines lengvatas ir paveldėjimo teises. Pirmas įstatymas apie tai buvo priimtas Danijoje 1989 m., o dabar jie egzistuoja Andoroje, Australijoje, Austrijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Airijoje, Islandijoje, Kolumbijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Slovėnijoje, Suomijoje, Chorvatijoje, Čekjoje, Šveisarijoje, Ekvadore ir kai kuriose JAV valstijose. Italijoje kai kuriuose miestuose homoseksualistai gali oficialiai registruoti savo santykius. Įvairiose šalyse šios „sąjungos“ vadina įvairiai, skiriasi ir teisių sąrašas, kuriomis jie naudojasi, bet esmė nuo to nesikeičia – tai pirma pakopa įteisinant „santuokas“. Kovos algoritmas sukurtas ir tiksliai dirba. Paruošę dirvą, labiausiai „pažengę“ valstybių valdytojai nuėjo toliau ir suteikė homoseksualistams jau pilną teisę į santuoką.

images (4)

Pirmąja valstybe, kaip žinoma, tapo Olandija (2001 m.), vėliau šiuo keliu nuėjo Belgija (2003), Ispanija, Kanada, PAR, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija ir kai kurios JAV valstijos, ir Meksika. 2013 m. balandžio mėn. prie jų prisijungė Urugvajus ir Naujoji Zelandija, gegužės 18 d. Prancūzija, o gegužės 21 d. Bendruomenių rūmai Britanijos parlamento pritarė įstatymo projektui, legalizuojantį vienalytes santuokas Anglijoje ir Velse. Dabar panašūs įstatymų projektai yra svarstomi Liuksemburge, Nepale ir Paragvajuje. Visuomenė šita politiką priima nevienodai. Ir jeigu vienose valstybėse visuomenė yra nuzombinta tiek, kad imunitetas prarastas, tai kitose tai sukelia įnirtingą pasipriešinimą. Pirmojo pavyzdžiu yra Šveicarija, kur įstatymas „apie užregistravimą partnerystės“, kaip ir dauguma kitų federalinių įstatymų, įsigaliojo visuomenei pritarus referendume: 58% gyventojų 2005 birželio 5 d. pripažino teisę homoseksualistams į užregistruotą bendrą gyvenimą [13]. Antros rūšies pavyzdys yra Prancūzija, kur kovos įtampa tik stiprėja. Prancūzija yra ryškus pavyzdys to, kaip gudriai veikia iškrypėliai. Kadangi 1998 m. svarstyti vienalytes santuokas buvo dar neįsivaizduojama visuomenei, Asamblėjai ir netgi vyriausybei, jie ėjo mažais žingsneliais, paruošdami atitinkamas sąlygas [14]. Pradžioje, 1999 m. jie pradėjo stumti taip vadinamą Pilietinio solidarumo paktą (PACS), kuris buvo kažkas tarpinio tarp sugyvenimo ir santuokos. Ši sutartis tarp dviejų fizinių asmenų, įskaitant homoseksualistus, norinčius oficialiai įforminti savo santykius, nesudarant santuokos, kuri garantuotų minimalius asmenines ir turtines teises. Tuo partneriai neįgydavo rimtų įsipareigojimų ir susitarimas buvo nutraukiamas automatiškai prašant vienam iš partnerių. Buvo aišku, kad PACS buvo landa, su kurios pagalba ruošėsi legalizuoti vienalytes santuokas, todėl jo svarstymas iššaukė karštas ir ilgas diskusijas, ir pasipriešinimas jam buvo ne mažiau stiprus, negu dabar. Vienok PACS  galiausiai vis tiktai buvo patvirtintas. Rezultatas, tiesa, buvo nelauktas, kadangi 94% pritariančių paktui buvo partneriai skirtingos lyties, ir tiktai 6% – homoseksualistai. Bet svarbiausia buvo padaryta – klausimą apie homoseksualias santuokas įvedė į informacinį lauką, padarė įprastine tema aptarimams, prasidėjo sustiprintas įstatymų leidėjų apdorojimas, po ko, jau atėjus į valdžią Olandui, tapo įmanoma prastumti įstatymą apie santuokas.

Ne taip dramatiškai, bet taip pat aštriai vyko šio klausimo aptarimas britų parlamente. Kaip nurodo deputatas Europos Parlamento nuo Nepriklausomybės partijos Didžiosios Britanijos Nigel Farage  iš tikrųjų viską sprendė ne Anglijos parlamentas, o Europos Žmogaus teisių teismas. Premjeras Kameronas pavadino šį įstatymo projektą prieš jo partijos ir jo tautos valią pagal nurodymą iš Strasbūro. Taip, kad nenuostabu, kad Prancūzijoje ir Britanijoje įstatymų projektai buvo svarstomi vienu metu.

img_8881

Bet Farage atskleidė ir daug gilesnius sumanymus Europos Sąjungos, susietus su realizacija taip vadinamos Stoholmo programos, numatančios unifikaciją Europos sąjungos šalių teisės 2010-2014 m.. Šio tikslo pasiekimo būdai buvo pateikti pranešime Enrico Berlinguer 2010 m., kuris kaip manė Farage, turėjo būti priimtas gruodžio mėnesį šiais metais. Sutinkamai su juo kiekviena civilinis paktas ar santuoka, sudaryti vienoje iš ES valstybių, bus pripažinta kitose valstybėse-narėse. Tai yra jeigu pora neturi teisės apiforminti santuoką savo šalyje, ji gali tai padaryti kitoje ES valstybėje, grižus į tėvynę, ten ši santuoka bus teisėta [15].  Suprantama, kad tokia „teisė į santuoką“ prisidės prie „homoseksualistinės šeimos platinimo“, priversdama ją pripažinti tuos, kurie yra prieš sodomo sąjungas ir jų pripažinimą.

Nuorodos:

[4] http://genderstudiescentre.wordpress.com/

[5]  Toulza A. Opt.cit. P.162.

[6] http://www.realisti.ru/main/homosexualism/gomoseksualizm-bolezn-smi.htm

[7]  http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+20060118+ITEMS+DOC+XML+V0//EN&language=DE#sdocta9

[8]http://www.paraklit.ru/otvety/2.Nravstvenost_Asketika/Brak.Telegoniya.htm

[9] Европа: похищение семьи. Зачем в Евросоюзе уничтожают основы общества? http://www.rg.ru/

[10] Доклад Международной конференции по народонаселению и развитию. Каир, 5-13 сентября 1994 г.

[11] http://www.observatoiredumariagepourtous.com/

[12] http://www.franceonu.org/

[13] http://www.nashagazeta.ch/node/8095

[14] http://www.observatoiredumariagepourtous.com/pour-ou-contre/en-faveur-du-mariage-pour-tous/

[15] http://federation-pro-europa-christiana.org/

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

 

Leave a Reply