Pabėgėlių industrija

ES skleidžiamas mitas, kad imigrantų masė, kuri nekontroliuojamai įleidžiama į ES yra „labai reikalinga darbo jėga“, tai „tie, kas maitins senstančios Europos pensininkus“ ir t.t. Šiuos prasimanymus apie dažniausiai beraščių migrantų „naudą“ skleidžia tuo suinteresuotos jėgos: sionistai, siekiantys užgrobti arabų teritorijas ir tie, kuriems pabėgėlis – būdas pasipelnyti, būdas apvogti savo valstybę. Pastariesiems ir skirta ši trumpa apžvalga.

51Zz-F7PJvL

Lietuvos piliečiai turėjo progos patys įsitikinti, kaip puikiai organizuotas „pabėgėlių“ verslas. Tai europinės dotacijos „migrantų“ reklamai, kurias gauna centrinės MIP, tai valdininkų nemokamos ekskursijos ieškant „tinkamų pabėgėlių“, tai „pabėgėlių“ skraidinimas, vertėjai, advokatai ir dar begalė kitų išlaidų, tų labai brangių (pačia tiesiogine prasme) pabėgėlių popinimui Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita, Lietuvos senelių ir vaikų genocido sąskaita. Lietuvos valdžia atidžiai slepia, kiek mums kainuoja „barzdaskutys“ su jo dykaduoniaujančia žmona, kuris dar net neapšilęs kojų, jau apdergė Lietuvą tarptautiniuose teismuose, bet kaip premiją už mūsų valstybės juodinimą apgyvendintas sostinėje. Ne daugiavaikės lietuvės motinos, skurstančios kaime, o šitas atsibastęs arabas, nenorėjęs likti jam perdaug neturtingoje Lietuvoje.

pirmoji-pabegeliu-seima-atvyko-i-lietuva-69859056

Taika Sirijoje, karo veiksmų sustabdymas, terorizmo išnaikinimas – antro ar trečio plano reikalai. Pirmoji užduotis – kuo skubiau eksportuoti sirus iš Sirijos į Europą, kad jų ten neliktų nė kvapo, kad sionistų planas vyktų sklandžiai. Tam nuo aušros lyg sutemos darbuojasi ES merkeliai ir junkeriai.

Pasirodo, kad darbuojasi ne veltui, kad ES egzistuoja nešanti milžiniškus pelnus „pabėgėlių industrija“.

Udo-Ulfkotte-680x365

Udo Ulfkotte knyga „Pabėgėlių industrija“

2015 metų pabaigoje pasirodė Vokietijos mokslininko, žinomo žurnalisto, Vokietijoje dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (1986-2003) redaktoriaus, daugelio politinių bestselerių autoriaus, Udo Ulfkotte knyga „Pabėgėlių industrija“ (UDO ULFKOTTE Die Asyl-Industrie Wie Politiker, Journalisten und Sozialverbände von der Flüchtlingswelle profitieren KOPP VERLAG).

Youtube video siužete apie šią knygą pasakojama:

Pabėgėlių skaičius nuolatos auga, tuo pačiu nuolatos auga pagalbos teikimo jiems paklausa ir pasiūla. Jiems reikalinga pastogė, maitinimas, drabužiai, medicinos pagalba. Čia dar įstaigos, teikiančios konsultacijas pabėgėlio statuso gavimo klausimais, ir sprendimas problemų, kreipiantis į valdžios struktūras. Jie gauna pagalbą, kad galėtų kiekvieną dieną spręsti savo problemas nepažįstamoje šalyje: kalbos kursų forma, vaikų priežiūros, gaunant terapinę pagalbą, įveikiant jų, kaip pabėgėlių, likimą. Įvairūs laisvalaikio praleidimo pasiūlymai, skirti užimti žmones, kad jie nenuobodžiautų ir užpildyti tuštumą dėl draudimo dirbti. Visa tai yra tipiški pasiūlymai labdaringų organizacijų, kurios anksčiau dirbdavo neatlygintinai, rinko labdarą ir teikė nemokamą pagalbą. Jau seniai šios labdaringos ir socialinės įstaigos išsivystė į dideles, į pelną orientuotas organizacijas, taip sakant, į socialinę industriją.

Kartu su didele mase pabėgėlių šios organizacijos atranda sau augančią pelningą rinką ir papildomai prastumia pabėgėlių industriją.

Politologas ir žurnalistas Udo Ulfkotte savo ką tik išėjusioje knygoje „Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais, kaip politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai iš to pelnosi.

Labdaringa organizacija Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.

Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu paimti dėmesin visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.

Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.

Ulfkotte mano, kad  prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – pabėgėlių industrijai.

Žemiau pateiksiu kelis naujausius pabėgėlių industrijos pavyzdžius:

Pabėgėlių industrija Švedijoje

Švedijoje privačios kompanijos, tiekiančios būstus pabėgėliams, pelnosi iš migracijos krizės. Kai kuriais duomenimis, rangovai gauna iš valstybės šimtus milijonų kronų. Portalo Situation Malmö redaktorius pavadino švedų verslininkų savanaudišką veiklą nepriimtina ir papasakojo apie galimas tokios veiklos pasekmes valstybės biudžetui.

Švedija – viena iš ES valstybių, kur buvo įvesta pasienio kontrolė, kad sumažinti atvykstančių migrantų skaičių. Bet yra daug tokių, kuriems tai yra pelno šaltinis. 2015 metais jie uždirbo daugiau negu $170 milijonų. Panašių kompanijų rentabilumas viršija 50%.

Švedų žurnalistas papasakojo apie vieno iš Švedijos migracijos tarnybos vadovų veiklą, kuris taip pat valdo privačią kompaniją, kuri teikia būstus pabėgėliams.

„Tai, be abejo, nepriimtina. Derindami abi veiklos rūšis, jie įgyja milžinišką įtaką, nes valstybė naudojasi privačių kompanijų paslaugomis. Negalima vienu metu užsiimti ir vienu, ir kitu. Pačios stambiausios kompanijos gauna šimtus milijonų kronų pajamų. Migrantų labai daug, o firmų, kurios užsiima jų apgyvendinimu – mažai. Tokiu būdu, šioje sferoje galima gauti žymiai didesnį pelną, lyginant su kitomis verslo rūšimis“- pareiškė portalo Situation Malmö žurnalistas Nima Golam Ali Pur. Jis taip pat pažymėjo galimas pasekmes biudžetui. „ Socialinei rūpybai bus skiriama mažiau lėšų. Pavyzdžiui, dabar Malmė miete mažinamos išlaidos švietimui ir socialinės paslaugos. Tas pats vyksta visoje Švedijoje“, – pabrėžė žurnalistas.

Berlyno arabų nusikaltėlių gaujos pelnosi ne tik iš prekybos narkotikais, reketo, prostitucijos, bet užsiima butų nuoma pabėgėliams, tai yra dalyvauja pabėgėlių industrijoje.

„Arabų nusikalstamų šeimų gaujos sukūrė Berlyne baimės atmosferą“ pasakė Justicijos senatorius Thomas Heilmann (KDS). Jis paminėjo  Neukölln, Wedding, Moabit, Kreuzberg ir Charlottenburg rajonus, kurie kenčia nuo arabų nusikaltėlių. Čia veikiantys arabų nusikaltėlių klanai sukūrė savo taisykles ir čia negalioja Vokietijos įstatymai.

9153

Berlyne yra 18-20 tokių daugiavaikių nusikaltėlių šeimų, kurių kiekvieną sudaro nuo 50 iki 500 žmonių. Kriminalistų vertinimu, pastaraisiais metais šios šeimos uždirbo milijonus eurų. Visų pirma iš prekybos narkotikais, duoklės už apsaugą ir prostitucijos. Gautus pinigus gaujos investuoja į nekilnojamą turtą, atidaro arabiškas parduotuvėles migrantams. Per tarpininkus jie perka namus, juos perplanuoja ir kuria gyvenamas patalpas pabėgėliams. Pelnai milžiniški, atsižvelgiant į tai, kad pabėgėlis atneša jiems 50 eurų per parą įplaukas. Buto nuoma mėnesiui kainuoja apie 3000 eurų. Apie tai papasakojo Berlyno kriminalistai laikraštyje „Berliner Zeitung“.

Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply