Pabėgėlių krizė: padėkime sau ir padėsime visam pasauliui

Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičius, kuriuos mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija. Susidariusia įtampa puola pasinaudoti politikai. Vieni dalinasi nuotraukomis, kuriomis praneša, jog jų namai atviri pabėgėliams, kiti rodo didelį solidarumą, nes jų asmeninės gerovės tai nepalies, treti mušasi į krūtines, jog nesutinka su privalomomis imigrantų kvotomis. Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nei žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo (priverstiniais) ekonominiais emigrantais.

1725Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą, jog reikia dėti pastangas savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai. Man atrodo, jog šiose aplinkybėse Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – tai susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą. Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.

Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis. Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui. Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reiks socialinių garantijų ir t.t. Bet, koks tai verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O tiems, vergų ieškantiems verslininkams, siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais. Tik abejoju ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje, aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigražinant savo tautiečius į savo valstybes. Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai“ iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu dedamos pastangos integruojant karo pabėgėlius ir investuojant į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų  Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių. Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus.

Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?

Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus – visi buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoju, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.

Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę, ar turintiems lietuvišką kilmę. Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų, bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta? Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kada prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matomai, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.

Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų pasigirsta ciniški pareiškimai, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis vien visi išlakstys į turtingesnes. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas. Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai – baudžiamųjų bylų jų organizatoriams.

Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą jau reikšdami ir valstybei. Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui…

Ramūnas Karbauskis,
Kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas

http://www.lvls.lt

red. komentaras:

patogi taktika: vengti konkrečių sprendimų, nukreipiant rinkėjų dėmesį į lozungus – “rūpintis”, “gerinti”, “mylėti”, “stengtis” ir panašiai. O jei paklausime konkrečių sprendimų, išaiškėja jog Ropė, autoriaus bendrapartietis ir jo atstovas Europarlamente, balsuoja už Transatlantinę sutartį, kuri sunaikins Lietuvos valstiečius ir kartu su Žaliųjų frakcija kovoja už priverstines imigrantų kvotas Lietuvai. Be to, Transatlantinė sutartis turi priedus, pagal kuriuos Lietuva taps korporacijų protektoratu, galės teisėtai išsireikalauti iš valstybių – ES narių baudas už negautas pajamas, t.y. jei priešinsimės, tarkim, GMO sėklų naudojimui – būsime apkrauti “teisėtais” ieškiniais. Todėl ginčytis dėl GMO, kai jie – tik menkas fragmentas sutartyje, globalizuojančioje ir taip globalų korporacijų vaidmenį – stačiai juokinga.

http://alkas.lt/2015/08/28/b-rope-komisaras-vytenis-andriukaitis-neatstovauja-visuomenes-interesams/

Plačiau apie imigrantus ir Lietuvos Žaliųjų ir valstiečių vaidmenį:

http://sauksmas.lt/kazimieras-juraitis-rugsejo-pirmaja-europa-sutinka-tamsindama-gyventoju-spalva.html#more-7505

Šauksmas

Leave a Reply