Pasakojimas apie tikrus žmones. Jaras Valiukėnas 1983–2018

Print Friendly, PDF & Email

Gerumo estafete, kurios priezastimi tapo i nelaime patekusi mergaite Rasa, ivyko lietuvoje 1983 metais. I sia tragedija, siulydami savo pagalba, atsiliepe tukstanciai zmoniu is tolimiausiu  tarybu Sajungos kampeliu. Stingstanciomis is nerimo sirdimis milijonai zmoniu stebejo sia istorija, kuri zmoniu gerumo deka baigesi laimingai.

Siulome prisiminti tuos  nelabai tolimus laikus, apie kuriuos pasakoja gyvi ivyki u liudininkai.

Taip atsitiko, kad mes suja zaideme slepynes, netoliese ir mama buvo,  kartu su mumis zaide broils. Mes laksteme, visur slepemes, o ten aukstos varnalesos auga. O mama tuo metu padejo teciui su traktoriumi dirbti. Ir kaip po to pasakoja, visi mes issislapstem. Ausra islindo, Egidijus taip pat pasirode, o Rasos near. Mama saukia: Rasa – tyla…o po keliu sekundziu – sauksmas. Pasirodo mano galvyte – ir as be kojyciu.

As zinau viskas buvo kazkaip taip Radviliskyje dirbantis daktaras Aganauskas paskambino I Vilniu Vitkui. O jis kazkaip ar per pazistamus, ar per kazka…girdejau, kad pas ji ant operacinio stalo lakunas, pilotas gulejo. O jis tam pilotui pasakes, arba as tave operuoju, arba  mergaite vietoj taves guldau, jai kojas nupjove…arba gauk man lektuva…ir is Rygos pakele reisini lektuva, jis atskrido I Vilniu ar siaulius, mane paeme. Taip as atsiradau Maskvoje, buvau atskraidinta. Tais laikais zmones vienas kitam padedavo…as taip manau

Leave a Reply