„Pinigų civilizacija“ ir Lietuva

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

Screen Shot 2015-03-01 at 17_33_57Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.

Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“. Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Stalingrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaid-muo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.) Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar. „Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. […] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. […] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“ Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne? „Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla. Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“. „Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. […] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. […] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Pačiuose Vakaruose yra daug mokslinės literatūros, kurioje XX a. istorija ir mūsų dienų aktualijos nagrinėjamos iš kritinės „vakarietiškam kapitalizmui“ ir „pinigų civilizacijai“ perspektyvos. Jos egzistavimas neoliberalizmo propagandininkų yra pateikiamas kaip „demokratijos“ Vakaruose buvimo įrodymas. Tačiau iki „demo“ tokia literatūra paprastai nenukeliauja. „Demui“ (t. y. „liaudžiai“) Vakarų plutokratijas valdanti oligarchija per jos supirktas masines informavimo priemones plauna smegenis oficialiomis „žiniomis“ ir bukinančiais realybės šou, kurių pagrindinis tikslas – nuslėpti nuo to demo, kokioje apgailėtinoje padėtyje jis yra. Vienas iš kritiškai „vakarietiško kapitalizmo“ ir „pinigų civilizacijos“ vaidmenį XX ir XXI a. pradžioje vertinančių autorių yra amerikiečių ekonomistas ir istorikas Frederickas Williamas Engdahlis. Tamsiai realybei, slypinčiai už kiekvieno iš trijų Henry Kissingerio teiginių, iliustruoti yra skirta atskira Engdahlio studija: „Karo šimtmetis: anglų ir amerikiečių naftos politika ir Naujoji pasaulio tvarka“ (A Century of War: Anglo-American Oil Politics and the New World Order, 2004); „Griovimo sėklos: slapta genetinių manipuliacijų dienotvarkė“ (Seeds of Destruction: The Hidden Agenda of Genetic Manipulation, 2007); „Pinigų dievai: Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“ (Gods of Money: Wall Street and the Death of the American Century, 2010). Paskutinė trilogijos knyga, pasak autoriaus, esanti „kronika kopimo į negirdėtą valdžią žmonių, kurie sutapatino save su aukščiausia valdžia, atskira valdžia, stovinčia aukščiau už paprastus žmogiškus įstatymus“. Kaip ir Katasonovas, Engdahlis yra negailestingas šiuolaikiniam ekonomikos „mokslui“: „Šiuolaikinės ekonomikos studijos – tokiu pavidalu, kokiu ji buvo ir yra dėstoma visuose svarbiausiuose universitetuose Vakarų pasaulyje, – šiandien neturi nieko arba beveik nieko bendro nei su ekonomine realybe, nei su politiniu tarptautinės finansų sistemos vaidmeniu, nei su jos geopolitine dienotvarke formuojant tą pačią ekonominę realybę. Tai neturi stebinti, nes finansiniai elitai, galingi ir įtakingi tarptautiniai Londono Sičio ir Volstrito bankininkai parūpino sau atitinkamą profesūrą, kad garantuotų būtent tokį dėstymą, kuris gintų jų tvarką. Jie nuėjo taip toli, kad pajungė savo interesams netgi Nobelio ekonomikos premiją.“ Tačiau Amerika ne visada buvo tokia.

JAV valstybės transformacija į dabartinio pavidalo oligarchiją prasidėjo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais. Štai kaip Engdahlis ją charakterizuoja: „Ši oligarchija naudojo – dažnai slapta ir koordinuotai – savo milžinišką ekonominę galią tam, kad organizuotų įvykius, kurie sukeldavo bankrotų bangas, rimtas ekonomines depresijas ir netgi paniką. Užgimstanti amerikietiška oligarchija dėl savo asmeninių interesų ciniškai korumpavo ir užvaldė valstijų įstatymų leidimo organus, gubernatorius, Amerikos Kongreso narius, teisėjus, laikraščių redaktorius ir netgi prezidentus. Jos atstovų interesams buvo pasitelkiami karai, kuriuos padėdavo sukelti jos nupirkta spauda, karai, kurie duodavo pelną tik oligarchams, o tūkstančiai jaunų amerikiečių žūdavo dėl tikslų, apie kuriuos jie nieko nežinojo (kursyvas mano – A. M.). […] Tai buvo kyšininkavimu, grasinimais ir brutalia jėga valdoma oligarchija.“ Ir tai buvo transnacionalinė oligarchija, kuriai JAV teritorija, valiuta (doleris) ir karinės pajėgos buvo tik priemonė siekiant pagrindinio tikslo – pasaulinio viešpatavimo. „Dėl savo verslo prigimties tarptautiniai bankininkai nebuvo lojalūs nė vienai konkrečiai egzistuojančiai šaliai. Jų pasaulis neapsiribojo konkrečia nacionaline valstybe, bet buvo visur, kur jų įtaka galėjo pakreipti įvykių eigą jų naudai. […] Daugelio amžių patirtis (pradedant Venecijos imperijos laikais) jiems rodė, kad skolinimas vyriausybėms ir monarchams daug naudingesnis už privačių skolininkų kreditavimą, be viso kito, dar ir todėl, kad paskola buvo laiduojama valstybės valdžios galios apmokestinti savo piliečius tam, kad garantuotų skolų grąžinimą. […] Kreditas arba atsisakymas suteikti kreditą galėjo būti naudojamas bet kokių regionų arba valstybių valdymui. Pinigai, arba, tiksliau, pinigų valdymas, tapo strateginiu bankininkų tikslu. Valstybių kontroliavimas užvaldant jų centrinius arba nacionalinius bankus tapo jų valdžios esme. Galiausiai elitinė tarptautinių bankininkų klika savo užduotimi ir tikslu laikė ne ką kita, o viso pasaulio kontrolę. […] Jie dirbo absoliučiai slaptai tam, kad plačioji publika nesuprastų, kaip bankų pinigai valdo politinius sprendimus, įskaitant sprendimus skelbti karą arba išsaugoti taiką (kursyvas mano – A. M.).“ Pati JAV valstybė ir milijonai jos piliečių tapo šios oligarchijos auka, įkaitu ir priemone siekiant jos asmeninių ir savanaudiškų tikslų. Ypatingi metai JAV užvaldymo istorijoje yra 1913-ieji, kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema – JAV centrinis bankas, – su kurios pagalba finansiniai oligarchai pradėjo dosniai skolinti JAV vyriausybei (kartu paversdami ją amžina skolininke ir priklausoma nuo jų „paslaugų“). Į JAV karo pramonę tekantis pinigų srautas gerokai padidėjo. Po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Absoliuti dauguma eilinių Amerikos piliečių buvo prieš JAV įsitraukimą į karą. Bet Jungtines Valstijas užvaldžiusios oligarchijos planai buvo kitokie. Engdahlis aprašo, kaip oligarchų nupirktos masinės informavimo priemonės demonizavo Vokietiją, „plovė smegenis“ patikliems piliečiams ir kūrė „priešo“ įvaizdį: „Ekstraordinarinės masinio manipuliavimo sąmone technikos Pirmojo pasaulinio karo metu labai pravertė Amerikos transformacijai į demokratiją „tik dėl akių“, valdomą plutokratinio elito jo paties interesų naudai.“ Miuncheno sąmokslas buvo ne „naivus“ nuolaidžiavimas agresoriui, ne tiesiog moralinė „klaida“, už kurią Vakarai yra pasmerkti kęsti sąžinės priekaištus. Tai buvo ne bandymas išvengti karo negarbingomis priemonėmis. Priešingai, tai buvo Hitlerio provokavimas karui – prieš SSRS. Tiesa, Vakarų „demokratijos“ iš tikrųjų „suklydo“ – Hitleris pasielgė ne pagal jų lūkesčius ir sudarė nepuolimo sutartį su Stalinu. Pagrindinis branduolinio Japonijos miestų bombardavimo tikslas buvo ne (kaip paprastai aiškinama) siekis greičiau užbaigti karą ir išvengti šimtų tūkstančių naujų aukų, bet tokiu išties satanistiniu būdu parodyti visam pasauliui, kas dabar yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Jungtinėse Valstijose įsikūrusi transnacionalinė finansinė oligarchija suvaidino labai svarbų vaidmenį iškylant Hitleriui: „Ciniškiausia buvo tai, kad tie patys, […] kurie slapta dalyvavo Trečiojo Reicho pasiruošime karui, po karo tapo aktyviausiais kovotojais už „demokratijos“ ir „verslo laisvės“ platinimą visame pasaulyje. Jiems, kaip visada, čia nebuvo nieko asmeniško – tik verslas. Tai tapo Amerikos amžiaus gimimu.“ Šios godžios ir didybės manijos apsėstos oligarchijos tikslas buvo „prisidengiant „laisvės“, „demokratijos“, „išsivadavimo iš kolonijinio jungo“, „verslo laisvės“ šūkiais pajungti sau pasaulį tokiu mastu, kuris buvo nepasiekiamas net Britų imperijai jos klestėjimo laikotarpiu“. Engdahlis taip nusako naujos amerikietiškos globalios imperijos pobūdį: „Amerikos amžius buvo kuriamas veikiau kaip neformali imperija su priklausomais „satelitais“ negu kaip kolonijinė imperija. Buvo nuspręsta, kad kolonijos yra senamadiškas ir neefektyvus pajungimo būdas. Praėjusio amžiaus Amerikos istorija […] buvo rašoma nepaprastai įtakingo finansinio elito ir jo valdomų stambių pramoninių trestų kartelio. Būtent šio kartelio savininkų asmeniniai interesai, o ne JAV tautos interesai (kursyvas mano – A. M.), lėmė strateginius prioritetus. Beveik visiška masinių informavimo priemonių kontrolė leido jų propagandininkams įteiginėti, kad būtent šio elito interesai yra „amerikiečių interesai“. Dauguma amerikiečių, nuoširdžiai norinčių tikėti, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, pasidavė šios propagandos veikimui.“

Straipsnyje „Politiškumo sąvoka“ (1927) Schmittas rašė, kad specifinė ir pagrindinė politinė perskyra yra perskyra tarp „draugo“ ir „priešo“, o jos kraštutinė egzistencinė išraiška yra karas. Ši perskyra yra būtent politinė – ne religinė, moralinė, estetinė, ekonominė, etninė. Tai reiškia, kad „priešas“ visai nebūtinai turi būti „blogas“ arba „bjaurus“. Su „priešu“ gali būti visai naudinga palaikyti gerus ekonominius santykius. Tačiau, pasak Schmitto, bet kuri nepolitinė perskyra gali būti supolitinta: „Bet kuri perskyra – religinė, moralinė, ekonominė arba etninė – virsta politine perskyra, jeigu ji yra pakankamai stipri tam, kad veiksmingai skirstytum žmones į draugų ir priešų grupes.“ XX ir XXI a. pradžia pateikia daugybę pavyzdžių, kaip – pasitelkus propagandą ir kitas manipuliavimo sąmone technologijas – iš nepolitinių perskyrų buvo ir yra konstruojamos politinės „draugų“ ir „priešų“ perskyros, kurių rezultatas – kruvinos revoliucijos, karai, genocidas. Dabar tai jau vyksta visai arti Lietuvos. Visi žinome, koks yra Lietuvos „draugų“ ir „priešų“ sąrašas. Per visus nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjusius metus mūsų politikos „ekspertai“ ir „pinigų civilizacijai“ atstovaujanti žiniasklaida gerai tai išaiškino. Jų pastangomis nuo lietuvių tautos buvo sėkmingai nuslėpta tai, kokiu mastu tokios struktūros kaip Europos Sąjunga, NATO ir pačios JAV yra tapusios transnacionalinės, niekam neatskaitingos finansinės oligarchijos įrankiais, tos pačios oligarchijos, kuri labai prisidėjo prie dviejų pasaulinių karų sukėlimo ir kurios propagandininkai šiandien suokia apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, kaip visada, badydami pirštais į anaiptol ne pagrindinius galimos būsimos tragedijos „kaltininkus“. „Šiandien jau nemažai žmonių, kurie numano: krizės šaknys – palūkanose. O jeigu pažvelgtume giliau, jos šaknys – širdyse žmonių, kurie nesugebėjo atsilaikyti prieš godumo pagundą“, – rašo Katasonovas. Istorinė XX a. lietuvių tautos patirtis leidžia suprasti didžiosios tautos dalies pritarimą šalies prisijungimui prie NATO ir ES. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šios organizacijos yra vienų pagrindinių – šalia nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho ir komunistinės SSRS – kruvinos XX a. istorijos architektų kūriniai, po komunizmo žlugimo tapę (šalia tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip TVF) pasauliniais „pinigų civilizacijos“ bastionais. Negana to, žlugus komunizmui NATO iš Europą dengiančių „šarvų“ virto „pinigų civilizacijos“ plieniniu „kumščiu“. Tik klausimas, kieno interesams atstovauja karinga Lietuvos politikų retorika – lietuvių tautos ar globalių palūkininkų, kuriuos JAV prezidentas „gelbėjo“ eilinių JAV mokesčių mokėtojų pinigais? „Sulig žengimu į XXI a. antrąjį dešimtmetį daugumai galvojančių žmonių visame pasaulyje tampa vis labiau akivaizdu, kad Amerikos „vienintelė supervalstybė“, taip iškilmingai paskelbta „šaltojo“ karo pabaigoje prieš dvidešimt metų, yra apimta gilios krizės […], gilesnės ir fundamentalesnės krizės, negu pripažįsta – bent jau viešai – jos elitai“, – rašo Engdahlis. O Lietuvos politinis elitas ir jį aptarnaujantys viešieji kalbėtojai ir rašytojai – ar tai „galvojantys žmonės“? Jei ir galvojantys, tai, regis, ne lietuvių tautos gerovės, o specifinėmis „pinigų civilizacijos“ kategorijomis, kurių materiali inkarnacija yra – kaip rašo Julius Janonis viename žymiausių savo eilėraščių – „prikimšta mašna“.

Nereikia būti rusofilu, kad nebūtum rusofobas. Nesu rusofobas, t. y. nemanau, kad Rusija yra didžiausias Lietuvos priešas. Tai, kad Lietuvoje neliko ir trijų milijonų žmonių, nėra karo su Rusija pasekmė. Ir ne dėl Rusijos baimės Lietuvą palieka jos piliečiai. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens du su puse milijono. Taip bus, jeigu „pinigų civilizacija“ išliks tokia, kokia ji yra dabar, t. y. tokia, kurioje „periferijos“ tautoms numatytas išteklių tiekėjų į „centrą“ vaidmuo. Kas negali tiekti naftos ir dujų, eksportuoja „darbo jėgą“. Būtent „pinigų civilizacija“ yra tikrasis lietuvių, kaip, beje, ir kitų pasaulio tautų, neišskiriant nė „centro“ tautų – JAV, Vakarų Europos, – priešas. Bet ji sumaniai manipuliuoja patriotiniais jausmais, kad nukreiptų žmonių pyktį kitur, į tariamą, sukonstruotą priešą. Tai ji gerai moka daryti, mes tai matėme ir praėjusiame amžiuje, ir puikiai matome dabar. žlugus komunizmui jos protektoratais tapusiose Ukrainoje ir Rusijoje nacionalinius skirtumus ji pavertė karu tarp „priešais“ virtusių broliškų tautų. Būtent ji – transnacionalinė globali pabaisa – siunčia mirti varguolius nacionalistus už tuos, kurių „prikimšta mašna“. Monstras smaginasi, mėgaujasi savo šėtoniška galia. Rusijos protektoratui užsuko skolinimosi čiaupą. Bet ir Ukrainos protektoratas negauna pinigų, kurių jam taip reikia. Jei ir gauna – ne daugiau, negu reikia karui, šitai „pinigų civilizacijos“ (kuriai, pasak to paties lietuvių poeto, „gražu pažiūrėt […], kaip miršta iš bado vaikai“) „gyvenimo šventei“. Kitaip negu didžioji dalis Lietuvos politikų, nejaučiu jokių sentimentų „Vašingtono konsensusui“ – neoliberaliai kapitalistinės „pinigų civilizacijos“ formai. Kitaip nei 1918 m. susikūrusi nacionalinė Lietuvos valstybė, dabartinė neoliberali Lietuvos valstybė nėra „tautos namai“ ir aptarnauja pirmiausia ne lietuvių tautos interesus. Nejaučiu jokių sentimentų „tvarkai“, kurios išlikimu taip susirūpinę Lietuvos politikai. Baugina tik tai, kad didybės manijos apsėsti tos „tvarkos“ šeimininkai vieną kartą – panaudodami branduolinį ginklą – jau įrodė esantys pamišę dėl valdžios. O tuo, kad Lietuva turi tik du pasirinkimus, – kaip mus bando įtikinti mūsų „politinis elitas“, – tikėti nereikia. Istorijoje dažnai atsiranda trečia galimybė. 1914 m. lietuvių visuomenės veikėjai ateities Lietuvą įsivaizdavo vienaip arba kitaip asocijuotą su Rusija arba Vokietija. Bet 1918 m. atsirado nepriklausoma Lietuva.

Autorius: Andrius Martinkus

Šaltinis: ekspertai.eu

Šauksmas

Leave a Reply