Povilas Masilionis: „Vytauto Dalios dalia, arba Prezidentės metamorfozės paslapties beieškant…“

Visiškai aptingo ar atbuko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmetį pasitikę ir atšventę mūsų politikai, politologai bei žurnalistai. Užhipnotizuoti Prezidentės Dalios Grybauskaitės paleisto į apyvartą ir nuolat atnaujinamo nemaraus šūkio „Rusai puola!“, jie neleistinai pamiršo naująją Valdo Adamkaus dienoraščių knygą „Pareigos, kurios nesibaigia“ (V., Tyto alba, 2015). Šių buvusio Prezidento liudijimų, kurių pradžia – 2009 metų liepos 12-ąją, perdavus šalies vairą naujajai vadovei, įdėmus skaitymas daug kam galėtų atverti akis, gal net padėtų kiek praskleisti šios dienos karinės isterijos paslaptį.

GRYB_LANDSBERG-prezidentas.lt-3
Jau rugpjūčio 14-ąją, praėjus vos mėnesiui po Prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmosios inauguracijos, randame tokį Valdo Adamkaus dienoraščio įrašą: „Daugėja požymių, kad prasideda politinių sąskaitų suvedinėjimas. Manau, konservatoriai, pasitelkę prezidentę, griauna Valstybės saugumo departamentą – šiandien atleistas seniai jiems nežinia kodėl nepatikęs generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, kurį labai gerai vertina tarptautinė žvalgybos bendruomenė. Pildosi tai, ką prieš rinkimus prasitarė Rasa Juknevičienė: „Palauksime, ateis mūsų prezidentė, o tada visus patvarkysime.“ Ar tai ir daroma? Stebina, kad Dalia Grybauskaitė leidžiasi paverčiama jų marionete. O buvau vienas tų, kurie ją įkalbinėjo kandidatuoti į prezidentus!“ (p. 81).

Šis dienoraščio įrašas yra įdomus dviem, vienas kitą neigiančiais, aspektais. Pirmiausia – naujosios Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsidėkojimo TS-LKD partijai būtinumas. Konservatoriams, atsiliepusiems į jų patriarcho Vytauto Landsbergio šūkį „Tegu Dalia būna Lietuvos dalia!“ ir atvedusiems Grybauskaitę į prezidentūros rūmus Daukanto aikštėje, tikrai magėtų paversti Dalią šios partijos isteriškai antirusiškos, vergiškai proamerikietiškos bei tautą skaldančios politikos įkaite. Kita vertus, Jos Ekscelencija, dar būdama eurokomisare, garsėjo prieštarauti neleidžiančio, neklystančio mentoriaus poza, todėl ne vienam Lietuvos politikui, ypač tuomečiam Premjerui Gediminui Kirkilui, ji yra sugadinusi pakankamai daug pusraudonio kraujo. Nejaugi konservatoriai tokią ją pajėgs visiškai pažaboti ir padaryti savo marionete?

Neišdegs!.. Prezidentas Valdas Adamkus savo dienoraščiuose kruopščiai fiksuoja ką tik inauguruotos Prezidentės antiamerikietišką (ir todėl prorusišką!) veikimą, nenorą ar negebėjimą „įsirašyti“ į jo dvi kadencijas ugdytą, JAV karštai pamilusį konservatoriškai liberalų Lietuvos politinį elitą. Baisu: Prezidentė viešai išsitarė, kad CŽV kalėjimas „galėjęs būti Lietuvoje“, kai „nebuvo ir nėra jokių CŽV kalėjimo mūsų teritorijoje įrodymų“; Prezidentė nevyko į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, o vėliau paskelbė „visuomenę sudrebinusį“ pareiškimą: „Lietuva iki šiol buvo JAV politikos įkaite“, todėl „ji sąmoningai nevyko į susitikimą Prahoje, nes jai neįdomu gerti šampaną su JAV prezidentu Baracku Obama, o Lietuvos užsienio politika, pasak jos, pasuko nauju keliu“ (p. 129).

Tas kelias aiškus – į Rytus, nes „draugas Lukašenka buvo kone pirmasis užsienio svečias Vilniuje po Dalios Grybauskaitės inauguracijos ir ji pati netruko išskubėti į Minską neva pradėti naujos užsienio politikos.“ Todėl, matyt, ir „išdavėme draugui Lukašenkai jo atkaklaus priešininko, disidento Alesio Beliackio Lietuvos bankuose turimų sąskaitų, skirtų opozicijai remti, informaciją“ (p. 176). Be to, pablogėjo santykiai su mūsų strateginiu partneriu Lenkija, o Grybauskaitė, pamiršusi buvusį „demokratinį įdirbį“ Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje, stengiasi užmegzti kontaktus su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Valdas Adamkus, tai matydamas, nesėdėjo sudėjęs rankų. Prasidėjo „konfidencialūs“ susitikimai su užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, kuris ateityje „pakvietė pabendrauti atokiau nuo Vilniaus, apytuščiame restorane“, diskutuota su Lietuvos ambasadoriumi JAV Žygimantu Pavilioniu, kitais mūsų diplomatais („Jei reikėtų apibūdinti nuotaikas, tiktų vienintelis žodis – nusivylimas“). „Konfidencialiai“ susitikta ir su JAV ambasadore Lietuvoje Anne E. Derse. Ji, pasirodo, net tris savaites lankė „lietuvių bendruomenes nuo Niujorko iki San Francisko“, o po to į Čikagą nuvykusią Dalią Grybauskaitę Kauno pedofilijos skandalo pretekstu „pasitiko demonstrantai su smerkiančiais plakatais ir šaukiantys: „Gėda! Gėda!“ (p. 202).

O tai buvo tik tęsinys gerai organizuotos antiprezidentinės kampanijos, kuriai, kaip ir Prezidento Rolando Pakso atveju, negailėta nei laiko, nei lėšų. Kaip vėliau parašys „Karšto komentaro“ laikraščio vyriausioji redaktorė Giedrė Gorienė, Lietuvoje „žmonės į mitingus prieš D. Grybauskaitę buvo vežami užsakomaisiais autobusais, o neturintiems kur permiegoti Vilniuje buvo sakoma: „Pasiimkite viešbutyje kvitus, nakvynę apmokėsime.“ Ir tie mitingai buvo nukreipti į apkaltos išsiūbavimą – į Prezidentės apkaltą ir jos atstatydinimą (liaudiškai – nuvertimą).“

Tos antiprezidentinės kampanijos paaiškinimą taip pat randame Valdo Adamkaus dienoraščių knygoje. Susitikęs su Vilniuje viešinčiu Londone leidžiamo „The Economist“ žurnalo apžvalgininku Edwardu Lucasu ir išgirdęs apie jo susirūpinimą „mūsų užsienio politikos pokyčiais“ ir jo klausimą: „Ar iš tiesų Lietuva pamažu tolsta nuo Vakarų ir atsigręžia į Rusiją?“, Valdas Adamkus užtikrina: „Tauta to daryti neleis.“ Ir neleido, bet ne tauta, o proamerikietiškasis Lietuvos politinis elitas ne be paramos iš užjūrių. Todėl dienoraščių knygos autorius, praėjus beveik trims metams po Prezidentės pirmosios inauguracijos, jau ironiškai užfiksuos „Dalios Grybauskaitės nuomonės apsivertimą.“ Esą, dabar ji „vaizduoja, kad tapo Baracko Obamos drauge“ (p. 203).

Palikime nemažai minčių sukėlusią naująją Valdo Adamkaus knygą ir pabandykime kiek giliau panagrinėti tą „nuomonės apsivertimą“, kuris savo esme yra beveik lygių neturinti stebuklinga ir todėl paslaptinga Prezidentės metamorfozė.
TIKRIAUSIAI ne dėl to, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsisakė atvykti į 2010-ųjų metų gegužę Vilniaus rengtą Baltijos jūros valstybių konferenciją, jis bus vėliau Grybauskaitės palygintas su Adolfu Hitleriu ir pavadintas niekuo nesiskiriančiu nuo „Islamo valstybės“ teroristų, o pati Rusijos valstybė – teroristine valstybe, demonstruojančia kvailumą. (Prezidentės sukelta karo isterija ne tik pasėjo paniką mūsų šalies visuomenėje, bet ir smarkiai didina karo reikmėms milžinišką Lietuvos skolą, dar iš konservatorių paveldėtą).

TIKRIAUSIAI ne tik apkaltos baimė ar karjeros troškimas tarptautinėse struktūrose privertė mūsų Prezidentę taip smarkiai pasikeisti, kad ji tapo net visa galva isteriškesnė už kaimynių Baltijos šalių ir vedančiųjų Europos Sąjungos valstybių vadovus.

Beieškant tos paslapties, tenka kastis dar giliau.
2010-aisiais, kai Dalia Grybauskaitė baigė pirmosios prezidentinės kadencijos pirmuosius metus, Maskvoje išleista tarybinio VSK (KGB) generolo, daugiau kaip trisdešimt metų praleidusio Lubiankoje, Viačeslavo Šironino knygą „Агенты перестройки. Рассекреченное досье КГБ.“ Joje, be kitų dokumentuotų pastebėjimų, yra ir Lietuvai paskirtų eilučių. Pasirodo, dar valdant Borisui Jelcinui, Vytautas Landsbergis kažkaip prisitrynė prie Rusijos valstybės sekretoriaus Genadijaus Burbulio ir jo protekcija Lietuvai buvo grąžinta nemažai archyvinių dokumentų. (Matyt, ne be reikalo Rusijos Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis Genadijui Burbuliui buvo atnešęs antrankius į posėdžių salės tribūną). „Tačiau, – tvirtina minėtosios knygos autorius, pats asmeniškai dalyvavęs derybose dėl dokumentų perdavimo, – aš įsitikinęs, kad jie buvo panaudoti ne pagal paskirtį. Tikrai žinoma, kad iš jų buvo išimti dokumentai, susiję su Landsbergių šeima ir giminėmis“ (p. 127).

Kas gali paneigti, kad tarp tų archyvinių bylų nebuvo ir Dalios Grybauskaitės prieštaringai vertinamos praeities dokumentų. („Laisvame laikraštyje“ paskelbta informacija apie Dalios Grybauskaitės archyvinės bylos perdavimą CŽV tiesiai iš tarybinio VSK (KGB) kelia rimtų abejonių, nebent jos kopiją CŽV perdavė Vytautas Landsbergis, – P. M.).
Taip – nori nenori – tenka sugrįžti prie „Lietuvos Dalios gimdytojo“ Vytauto Landsbergio. To „gimdymo“ kančių, matomai, net nebuvo, nes šis veikėjas dar nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimosi buvo perėmęs tarybinių saugumiečių išbandytą kadrų parinkimo principą: arti savęs burti turinčius praeities „uodegų“, kad vėliau tuos žmones būtų galima valdyti. Vytautas Landsbergis šį principą buvo gerai perpratęs, nes jis pats, kaip tvirtina minėtoje knygoje Viačeslavas Široninas, sąmoningai, „savo iniciatyva“ perdavinėjo tarybiniam VSK „vertingą informaciją apie lietuvių emigrantų organizacijas“ bei „konkrečius duomenis apie KGB dominusius asmenis“ tik… „už suteiktus leidimus išvykoms pas tėvą, gyvenantį užsienyje“ (p. 126). Todėl Dalia Grybauskaitė jam ypatingai tiko.

Tiesa, Landsbergiui negalėjo patikti Prezidentės bandymas veikti savarankiškai pirmosios kadencijos pradžioje, bet Grybauskaitė, sulaukusi proamerikietiškojo elito viešo ir galbūt „Lietuvos Dalios gimdytojo“ slapto spaudimo, pasidavė. Anot buvusio Prezidentės patarėjo, net ėmė savaitgaliais konspektuoti profesoriaus patarimus, o pirmadieniais dalinti juos savo valdiniams (žr. Rūtos Janutienės knygą „Raudonoji Dalia“, p. 151), o Dalios surengtą Vytauto Landsbergio apdovanojimą 80-mečio proga Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi tauta jau stebėjo kaip amžiną dviejų artimų širdžių sąjungą. Grybauskaitė po to su kaupu pateisino savo „gimdytojo“ lūkesčius, o antirusiška retorika jau toli pralenkė jį.
Kodėl Lietuvos Prezidentė, net kenkdama savo šaliai, ypač verslininkams, nuolat ir nuolat plečia bei gilina konfliktą su didžiuoju kaimynu? (Naujausia žinia: Lietuva tampa vienintele Europos Sąjungos šalimi, visiškai boikotuojančia gegužės 9-ąją Maskvoje rengiamą Pergalės Antrajame pasauliniame kare minėjimą.)

Rusijos interneto portaluose teko skaityti net tokių spėlionių apie mūsų Prezidentės „apsivertimą“: Dalia Grybauskaitė siekia asmeniškos prezidento Vladimiro Putino reakcijos į savo karingą retoriką. Vienas politologas mūsų šalies vadovei net pritaikė tokį anekdotą: „Moteris stovi balkone, o apačioje gatve eina vyriškis. Ji: „Vyriški, aš jūsų bijau!“ Jis: „Kodėl?“ Ji: „O jūs mane išprievartausite!“ Jis: „Kaip gi aš išprievartausiu, aš juk apačioje, o jūs balkone?“ Ji: „Oi, aš greit nusileisiu!..“
Anekdotas anekdotu, bet mūsų Prezidentės nemėgiamas kaimyninės šalies vadovas jai yra ypač reikalingas kaip priešininkas, nes jie abu – nepaprastai panašūs (tapatūs poliai visada vienas kitą stumia). Todėl čia verta pateikti mano kaimyno V. K. parengtą ir šiam straipsniui pasiūlytą abiejų prezidentų panašumų studiją:

„ABU – DALIA GRYBAUSKAITĖ IR VLADIMIRAS PUTINAS
– vienaip ar kitaip buvo prisilietę prie KGB;
– neaiškios abiejų biografijos (tėvai);
– mėgsta kovines sporto šakas – abu turi Rytų kovos menų „juoduosius diržus“;
– mėgsta įvairiausiais būdais „vaikščioti į liaudį“;
– ambicingi ir kerštingi autokratai, trokštantys kuo daugiau valdžios;
– nepripažįsta savo klaidų, – jie neklystantys;
– nekenčia kritikos, neatleidžia kritikavusiems;
– nemėgsta dantingos žiniasklaidos, bando ją užčiaupti, cenzūruoti;
– viešųjų ryšių akcijomis nuolat kelia savo reitingus ir jais mėgaujasi;
– tariamai (arba pasirinktinai) kovoja su korupcija, oligarchais;
– stengiasi turėti kišeninę teisėsaugą;
– jiems nepatinka savarankiški įstatymų leidėjai;
– dažnai vadovaujasi dvigubais standartais;
– traktuoja istoriją kaip jiems patinka;
– mėgsta pasirodyti su ginklais, su kariškiais, skiria tam didelį demonstratyvų dėmesį;
– nuolat ieško tautos priešų ir užsienio agentų;
– gniaužia ir persekioja nepatinkančius asmenis, partijas bei judėjimus;
– sudaro „juoduosius sąrašus“, bet labai gina „savus“, jiems įtikusius valdininkus;
– laikosi tokių principų: a) skaldyk ir valdyk; b) ne tiek laimėti, kiek nepralaimėti; c) visada turi būti mano viršus.“

Ši studija yra labai realistinė, bet ir sukelianti nemažai prieštaringų minčių. Pirmiausia – kodėl šių abiejų savotiškų autokratų reitingai laikosi aukštumoje, kodėl abi tautos savo balsais paremia tokią savo prezidentų politiką? Vienas žymiausių rusų disidentų, rašytojas ir publicistas Aleksandras Solženicynas „tvirtos rankos“ troškimą siejo su tautos mentalitetu. Jo dar ankstesniu tvirtinimu, Rusija negali gyventi be caro. O Lietuva? Pažvelgę į mūsų šalies praeitį, stebime tą pačią situaciją, – Lietuvos istorijoje, galima sakyti, niekada nebuvo tikrosios demokratijos.
Jei abiejų tautų mentalitetas toks, o ne kitoks, – nieko kol kas nepakeisi. Tik reikia (šiandien!) suprasti vieną dalyką: Lietuvos Prezidentė, skirtingai nuo Rusijos vadovo, nėra savarankiška. Ji gali pasirinkti (ir po metamorfozės pasirinko!) tik savo tarnavimo JAV interesams lygį.

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply