Prezidentas Rolandas Paksas: „Beprasmiška kovoti su pasekmėmis, neišsiaiškinus pabėgėlių antplūdžio Europoje tikrųjų priežasčių!..“

Europoje verdant aistroms dėl migrantų, Jungtinių Tautų žmogaus teisių vadovas paragino Europos Sąjungą imtis ryžtingesnių žingsnių sprendžiant migrantų problemą pareikšdamas, kad Bendrija galėtų nesunkiai priimti vieną milijoną pabėgėlių: „ES visiškai užtenka išteklių suteikti ilgametį prieglobstį vienam milijonui pabėgėlių, palikusių savo namus dėl konfliktų Sirijoje ir kitose vietose“, – AFP sakė JT žmogaus teisių komisaras Zeidas Ra’adas al Husseinas. „Tai sudarytų maždaug 0,2 procento ES gyventojų“, – teigė jis, diskutuojant migrantų teisių klausimais JT Žmogaus teisių taryboje, pridurdamas, kad Libano priimtas pabėgėlių skaičius sudaro 26 procentus šalies gyventojų skaičiaus.

Vis daugiau migrantų ir pabėgėlių iš šalių, kuriose vyksta kariniai konfliktai, rizikuodami gyvybėmis sėda į menkus laivelius, tikėdamiesi rasti prieglobstį kitose pasaulio šalyse. Vien per šiuos metus per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė daugiau nei 100 tūkst. žmonių ir beveik 1800 nuskendo nepasiekę savo tikslo…

ES šalims ruošiantis priimti dešimtis tūkstančių naujų migrantų, žmogaus teisių gynėjai su nerimu stebi, kaip kaista padėtis kai kuriose Bendrijos narėse. Dėl pabėgėlių jau protestuoja ne tik paprasti graikai, Romos turtuoliai ar Vokietijos neonaciai. Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai, pirmadienį susitikę Berlyne, paragino Europą laikytis vieningos pozicijos, sprendžiant didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo, kai dar keli šimtai žmonių prasmuko į Serbiją, desperatiškai stengdamiesi užsitikrinti geresnį gyvenimą. Bent 2 tūkst. migrantų naktį pateko į Serbiją iš Makedonijos, kuri praėjusią savaitę paskelbė nepaprastąją padėtį dėl daugybės atvykėlių, plūstančių į šalį per sieną su Graikija. Mažiausiai 7 tūkst. žmonių, tarp jų daug moterų su kūdikiais ir mažais vaikais, daugiausiai pabėgėlių iš žiauraus karo krečiamos Sirijos, buvo užregistruoti Serbijoje, kuriai šis antplūdis tapo sunkiai pakeliama našta.

Prancūzijos prezidentas Fransua Hollande’as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel susitiko tuo metu, kai Bendrija stengiasi susitvarkyti su precedento neturinčiu nuo karo, persekiojimų ir skurdo bėgančių žmonių antplūdžiu, kuris įvardijamas kaip didžiausia pabėgėlių krizė per pastaruosius 50 metų!..

ES sienų apsaugos agentūra „Frontex“ paskelbė, kad praeitą mėnesį prie Bendrijos sienų buvo susitelkęs rekordinis migrantų skaičius – 107 tūkst. žmonių. Vien praeitą savaitę į Graikiją atvyko 20,8 tūkst. žmonių. Daugelis jų mėgina per Graikiją patekti į Makedoniją, todėl Skopjė trims dienoms uždarė sieną, o policija naudojo kurtinamąsias granatas ir gumines lazdas, mėgindama neleisti minioms pabėgėlių prasiveržti per spygliuotas užtvaras… Italijos pareigūnų teigimu, šalies pakrančių sargyba vien šeštadienį išgelbėjo beveik puspenkto tūkst. migrantų, plaukusių 22 laivais Viduržemio jūroje. Pabėgėliams tebeplūstant į Europą, Vokietijos vicekancleris Zigmaras Gabrielis teigia, kad keturiskart padidėjęs jo šalyje prieglobsčio prašančių žmonių skaičius, kuris šiemet tikriausiai išaugs iki 800 tūkstančių, yra „didžiausiais iššūkis valstybei nuo jos pakartotinio suvienijimo 1990 metais!..“.

Apie katastrofiško masto migracijos tikrąsias priežastis ir pasekmės – išskirtinis LL interviu su Europos Parlamento nariu, partijos Tvarka ir teisingumas lyderiu, prezidentu Rolandu PAKSU.


— Jūsų nuomone, kokia turėtų būti oficiali Lietuvos pozicija, sprendžiant pastaruoju metu visai Europai itin aktualią karo pabėgėlių, nelegalių migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių problemą?

paksas— Klausantis įvairių politinių lyderių pasisakymus dėl migrantų, dažnai pasigedu realaus šios problemos suvokimo, konstruktyvaus požiūrio, ir įžvelgiu pasiruošimą 2016 metų rinkimams Lietuvoje. Vieni kalba apie tai, jog mes neturime įsileisti pabėgėlių, kiti siūlo statyti sieną, kuri apsaugotų valstybę nuo spontaniško pabėgėlių srauto, treti derasi su Briuseliu dėl kvotų, kiek migrantų galėtų priimti bei integruoti Lietuva, ir panašiai. Bet aš manau, jog sprendžiant šią išties opią visos Europos problemą jau seniai metas pradėt kalbėti iš esmės.

Pastaruoju metu ypač suintensyvėję ir sunkiai prognozuojami migrantų srautai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių – iš tikrųjų tėra PASEKMĖ. Beprasmiška kovoti su pasekmėmis, neišsiaiškinus pabėgėlių antplūdžio Europoje tikrųjų priežasčių!..

Berods, jau esu sakęs, remiantis ankstesniais paskaičiavimais, per metus 150 tūkstančių migrantų pasiekia Europą, nors realybėje šis skaičius gali būti ženkliai didesnis. Juk vykstant karams nelegalių pabėgėlių srautai sunkiai prognozuojami. Europą užtvindę pabėgėliai – tėra pasekmė viso to, kas šiuo metu vyksta Libijoje, Sirijoje, Irake, Afganistane. Vien tik nuskendusių Viduržemio jūroje pabėgėlių daugiau nei 20 tūkstančių!..

Aš jau ne kartą sakiau, kad pirmiausiai reikia pabandyti įveikti reiškinio priežastis, o ne kovoti su jo pasekmėmis. Lietuva – ne pabėgėlių prieglauda, nepaisant kažkieno norų ir siekių ją tokia padaryti. Ir kalbėti apie solidarumą sprendžiant šią problemą, kai išimtys yra taikomos mažiausiai trims ES narėms, yra kvaila ir šiek tiek ciniška. Jau nekalbant apie pasiūlytus pinigus, kuriais įvertintas vienas pabėgėlis.

Niekam ne paslaptis, migrantų problema ypač opi tapo dar ir todėl, jog tai yra kontrabandinis biznis. Tiktai, deja, šitame labai jau nešvariame ir pavojingame biznyje, iš kurio pelnosi kriminalinės grupuotės, kontrabandine preke tampa žmogus. Manau, migrantų problemą būtų galima nesunkiai išspręsti, jeigu kažkam tai nebūtų efektyvus pasipelnymo šaltinis, jeigu tuo nebūtų suinteresuoti atsakingi pareigūnai ir net kai kurie įtakingi Europos politikai!..

Antras dalykas, pastaruoju metu atsiranda netgi tokių politikų, kurie galvoja, jog iš Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų plūstantys migrantai galėtų tapti pigia darbo jėga persenusiai Europai. Gan naiviai manoma, jog atsiras daugybė „laisvų“ žmonių, kurie atliks pačius juodžiausius darbus, valys kanalizacijas, plaus indus restoranuose, surinkinės šiukšles miestų gatvėse, aikštėse, dirbs pogrindiniuose sandeliuose, o patys europiečiai, lyg kokie patricijai, tiktai sėdės ir žiūrės, kaip čia juos aptarnauja nuolankūs pabėgėliai.

Ypač problematiška dar ir tai, jog į konflikto zonas siunčiami NATO/JAV kariniai lėktuvai, bombarduojamos gyvenvietės. Kariniais veiksmais tik dar labiau užaštrinami bei gilinami regioniniai konfliktai, vykdomi valstybiniai perversmai ir… tuo pat metu – siunčiama humanitarinė, medicininė parama.

Geopolitiniais konfliktais, „arabų pavasariais“, „spalvotomis revoliucijomis“ suinteresuoti globalistai, anksčiau ar vėliau, superka arba tiesiog perima kompanijas disponuojančias turtingais žemės resursais, tad beatodairiškai kertami miškai, kasami deimantai ir t. t. Manau, būtent čia glūdi visa esmė, nuo kurios ir reikėtų pradėti, sprendžiant į Europą besiveržiančių karo pabėgėlių problemas!..

Atrodytų, savaime suprantama, jeigu Europos Sąjunga nusprendžia išskirti finansinę parama (pavyzdžiui, vien tiktai pernai skyrė 1,5 milijardo eurų vertės humanitarinę pagalbą Afrikos šalims), tai gal pirmiausia reikėtų kelti tam tikras sąlygas šios paramos gavėjams. Kaip žinote, Lietuvai stojant į ES, mes gavome finansinę paramą, tačiau mums buvo keliami reikalavimai pritaikyti šalies teisinę bazę prie Europoje galiojančių teisinių normų.

Manau, ir šiuo konkrečiu atveju, jeigu ES nutaria išskirti lėšas, suteikia humanitarinę pagalbą Šiaurės Afrikai, turėtų būti keliamos bent dvi esminės sąlygos: a) pabaigti vidinius konfliktus tarp vietinių tarpusavy kariaujančių „karaliukų“, kurių metu žūsta taikūs gyventojai; b) garantuoti tų šalių sienų saugumą. Man regis, Europa galėtų pasimokyti ne tik iš JAV, bet ir iš Australijos, kuri puikiai susitvarko su migrantų problemomis…

— Tačiau pabėgėliams iš Afrikos bei Artimųjų Rytų Australija yra pernelyg toli, bėgantiems nuo mirties ir karo siaubo tai sunkiai pasiekiama „svajonių žemė“?

— Ką reiškia per toli, gyvenant globaliame pasaulyje?!.. Į Australiją atvyksta žmonės iš viso pasaulio, tačiau australai sugeba apsaugoti savo pakrantes ir valstybę nuo nelegalių pabėgėlių srautų. Aš taip įsivaizduoju, kad senoji Europa iš tikrųjų nenori apsisaugoti nuo migrantų, nes toks yra tikslas…

— Gal galėtumėte kiek konkretizuoti, ką turite omeny taip teigdamas?         

— Iš pradžių buvo kalbama, jog migrantų problema bus sprendžiama, vadovaujantis savanoriško solidarumo principu, tad kiekviena ES valstybė priims tiek pabėgėlių, kiek, kaip jai atrodo, galinti priimti. Bet kai balsavimui parengtas dokumentas pasiekė Europos Parlamentą, tai paaiškėjo, jog kiekvienai ES šaliai narei jau yra nustatytos kvotos pabėgėliams.

Supraskime, kvotos pabėgėliams – tai ne pieno gamybos kvotos ES valstybėms, kurias mechaniškai gerokai lengviau sureguliuoti. Tai gerokai sudėtingesnis mechanizmas, konkretūs žmonės, iš jų išplaukiančios socialinės problemos ir kiti reikšmingi dalykai.

Akivaizdu, jog didesnioji dalis pabėgėlių ieško prieglobsčio Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, lieka Italijoje, tad kvotų politika iš esmės bus niekinė, tik dar labiau skatinanti migraciją į Europą, nes taip netiesiogiai siunčiamas signalas – jūs čia laukiami, jumis bus pasirūpinta.

Tačiau Afrikos valstybėms bei jų vyriausybėms turėtų būti siunčiamas visiškai kitoks signalas: stabili taika regione ir savo sienų tinkama kontrolė nuo šiol bus vienintelė ir nediskutuojama sąlyga ES institucijų derybose dėl donorų finansinės, technologinės bei humanitarinės pagalbos bei prekybos sutarčių.

— Matyt, ne tik kvotos  pabėgėliams priimti, bet apskritai migrantų problemos sprendimo būdas bei Briuselio direktyvos iššaukė nepasitenkinimą daugelyje ES valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje?

— Aš manau, jog oficiali Lietuvos pozicija šiuo klausimu turėtų būti vienareikšmiška: kadangi mūsų šalis dar tik vejasi ekonomiškai išsivysčiusias, pirmaujančias ES valstybes, tai šiandien mes neturime nei ekonominių, nei finansinių galimybių priimti pabėgėlius. O be to, mes neturime pabėgėlių priėmimo patirties ir net nežinome, kaip tai yra daroma.

Pavyzdžiui, Vilniaus pakrašty jau seniai yra įsikūręs čigonų taboras, kuriame dieną naktį vyksta nelegali prekyba narkotikais. Deja, per 25 nepriklausomybės metus mums taip ir nepavyko išspęsti nei šiame tabore gyvenančių „integravimo“ į visuomenę, nei prevencijos narkotikų platinimui problemos. Gan tikėtina, jog priimami pabėgėliai iš Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių sudarytų kur kas rimtesnį „taborą“ Lietuvoje, su kitokiais narkotikais, nelegaliais ginklais, mums nežinomomis ligomis, o gal net su tokiais fanatiškais įsitikinimais, jog papjauti krikščionį jiems yra didelė garbė, tiesiausias kelias į dangų!.. Aš manau, mums tiesiog privalu apsaugoti Lietuvą nuo panašių precedentų, todėl būtent tokia turėtų būti vykdoma oficiali šalies politika migrantų klausimu. Iš tiesų būtina šalinti priežastis, imantis net ir karinių operacijų prieš nelegalią migraciją, kurios priedangoje į Europą gali prasiveržti radikalūs teroristai iš taip vadinamos „Islamo valstybės“!..

Šiandien mes nesugebame išeiviams iš Lietuvos ir mūsų migrantams užsienio valstybėse vienodai teisingai išspręsti klausimo dėl dvigubos pilietybės. Šiandien Lietuva dar nesugeba užtikrinti savo senjorams normalių, prie Europos Sąjungos valstybių vidurkio artėjančių pensijų, o daugumai Lietuvos dirbančiųjų – europietišką vidurkį siekiančio vidutinio atlyginimo. Nepaisant to, mums siekiama primesti rūpestį į Viduržiemio jūros šalis plūstančiais migrantais, dėl kurių antplūdžio į jas Lietuva mažiausiai dėta. Tai primena ne tokius senus laikus, kai Chruščiovas privaloma tvarka Lietuvai siūlė kukurūzus sodinti kvadratiniu lizdiniu būdu.

Įsivaizduokime, jeigu kas nors „draugiškai“ patartų auginti Lietuvoje mandarinus, nors šiltų kraštų vaisiams čia nėra palankios sąlygos, be abejo, būtų tiesiog absurdiška panašiais „eksperimentais“ užsiimti. Lygiai taip pat ir su į Europą plūstančiais pabėgėliais, Lietuvos politikai turėtų žvelgti į šią problemą kur kas atsakingiau, na ir žinoma, pirmiausia ginti mūsų valstybės nacionalinius interesus!..

— Kadangi oficiali Lietuvos politika įvairiais klausimais, tame tarpe ir dėl migrantų paskirstymo Europoje, formuojama atsižvelgiant į Briuselio ir Vašingtono direktyvas, galime nebent pasiguosti, jog pabėgėliai iš Libijos, Sirijos, Irako artimiausiu metu neužtvindys Lietuvos, bet stengsis patekti į kur kas labiau išsivysčiusias šalis – Vokietiją, Prancūziją, Švediją ar Didžiąją Britaniją?

— Nei Lietuvoje, nei Bulgarijoje, Rumunijoje ar Vengrijoje pabėgėliai, kaip jau sakiau, nėra suinteresuoti pasilikti, jie veržiasi į kur kas labiau ekonomiškai išsivysčiusias, senosios demokratijos Europos valstybes, kuriose tradiciškai užtikrinamos didesnės socialinės garantijos atvykėliams. Patekusieji Lietuvon migrantai, matyt, stengsis iš čia kuo greičiau ištrūkti, bet kol tai įvyks – pasekmės mūsų valstybei sunkiai prognozuojamos!..

Mane ypač stebina, jog esant išties kritiškai geopolitinei situacijai, Lietuvos politikams užsiimti karo propaganda Rusijos atžvilgiu atrodo visiškai normalu, o pasakyti tvirtai ir aiškiai, kad mūsų šalis nėra pasiruošusi priimti pabėgėlius iš Afrikos bei Artimųjų Rytų kažkodėl tai negalime, o gal tiesiog bijome?. Ir kaip gi tada reikėtų suprasti oficialią Lietuvos poziciją migrantų klausimu?!..

Naujos šios problemos interpretacijos su privalomais nurodymais gali tik dar labiau nuteikti ES bendrijos šalių gyventojus, kurie šiandien ir taip nėra pozityviai nusiteikę dėl migrantų priėmimo. Ar Europoje esant tokiai pakankamai sudėtingai situacijai reikia tokių neadekvačių sprendimų, naujų socialinės įtampos židinių? Manau, kad ne!.. Todėl ir Afrikos valstybėms ES privalo siųsti visai kitokį signalą: parama ir pagalba tik sprendžiant savo vidaus problemas ir minimali pagalba tų problemų pasekmėms pasiekus Europos krantus!..

Esu įsitikinęs, kad pagrindines smurto ir nepakankamo išsivystymo priežastis reikia šalinti jų kilmės šalyse, taip siekiant sumažinti pabėgėlių ir ekonominių emigrantų srautus. Tai, beje, turėtų apimti ne tik Afrikos valstybes. Ši situacija turėtų tapti labai didele paskata ir Lietuvoje pradėti analizuoti bei vertinti esmines darbo jėgos, visuomenės migracijos, išsilavinimo bei demografines problemas, verslo apmokestinimo ir valstybės mokesčių politikos kaitos klausimus.

Europa susiduria su naujais iššūkiais, tad būtina tinkamai į juos reaguoti, laiku įžvelgti tendencijas, numatyti poslinkius ir rasti geriausius sprendimus besikeičiančiame pasaulyje. Išmokime pamatyti esmę, o ne tai, kas įvairių „ekspertais“ pavadintų arba save taip pasivadinusių komentaruose rašoma.

— Ar galime tikėtis, jog atsakingų Lietuvos politikų retorika „teroristinės valstybės“ Rusijos atžvilgiu gali kiek sušvelnėti, atsižvelgus į kur kas rimtesnius iššūkius senajai Europai? Juk vadinamosios „Islamo valstybės“ iki dantų ginkluotų teroristų išpuoliai, kariniai veiksmai, „islamistų“ smurtas prieš kitaminčius, civilių gyventojų masiški žudymai, tiesiog barbariški nusikaltimai jau išprovokavo milžiniškus karo pabėgėlių srautus iš Sirijos, Irako, Afganistano?!..

— Labai sunkus klausimas jau vien todėl, kad nesiliaujančios karo propagandos pasekmė – vėl pradėjęs didėti išvykstančių iš Lietuvos tautiečių skaičius. Berods, mes netgi pirmaujame vertinant visuomenėje suformuotą neigiamą opiniją Rusijos atžvilgiu. Kaip teigia sociologinės apklausos, lietuvių priešiškumas Rusijos atžvilgiu yra antroje vietoje po amerikiečių!..

Be abejo, toks negatyvus visuomenės požiūris į Rytų kaimynę – karo propagandos pasekmė. Tokio priešiškumo Rusijos atžvilgiu niekad anksčiau nėra buvę!.. Esu absoliučiai įsitikinęs, jog pastaruoju metu vyraujanti priešiška retorika Rusijos atžvilgiu ateityje neišvengiamai pasikeis. Tačiau kiek tai kainuos Lietuvai, kol kas dar sunku pasakyti!..

Tikiu, jog didžiosios pasaulio valstybės net ir kritiškiausiu momentu, vis tiktai, sugebės rasti politinį susitarimą. Aš manau, kad tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek ir Maskva, anksčiau ar vėliau, atkurs normalius, konstruktyvius diplomatinius santykius, susės prie derybų stalo. Juolab, kad atsiranda kur kas sudėtingesnių, rimtesnių problemų bei iššūkių visam civilizuotam Vakarų pasauliui, tame tarpe ir krikščioniškoms vertybėms. 21 amžiuje, gyvenant branduoliniame pasaulyje, šokis ant parako statinės  – tikrai jokia ne išeitis!..

Jeigu per septynis dešimtmečius po Hirosimos ir Nagasakio branduolinės tragedijos niekam iš pasaulio galingųjų nekilo noras paspausti raudoną mygtuką ir paversti pelenais tirštai apgyvendintus miestus, tai labai tikėtina, jog panašių precedentų žmonijai pavyks išvengti ir ateityje!..

Na, o kalbant apie karo kurstymo propagandą Lietuvoje, manau, pirmiausia čia suveikia asmeninės kai kurių politikų ambicijos bei neapykanta Rusijos atžvilgiu. Kitas dalykas, nuolat varoma propaganda atitraukia visuomenės dėmesį nuo įsisenėjusių mūsų valstybės vidaus problemų ir pasitarnauja kai kurioms sisteminėms partijoms Lietuvoje savojo elektorato formavimui ruošiantis 2016 metu Seimo rinkimams. Labai jau amoralu, kai manipuliuojant žmonių baimėmis, pasitelkiant daugybę kartų išbandytą retoriką „rusai puola“, paprasčiausiai siekiama politinės naudos!..

— Atrodytų, jog rusofobija gerokai nuvalkiotas, daug kam jau seniai pabodęs konservatorių arkliukas,  tad kodėl už Tėvynės sąjungą Lietuvoje metų metais stabiliai balsuojama, o tuo tarpu partijai Tvarka ir teisingumas kur kas sunkiau pritraukti rinkėjus?       

— Partijai Tvarka ir teisingumas iki šiol pavykdavo sutelkti savo elektoratą. Kaip žinote, šios partijos vadovas yra buvęs ne tik premjeru, bet ir LR Prezidentu. Jau vien todėl negalima sakyti, jog niekas už „tvarkiečius“ nebalsuoja. Akivaizdu, kad nuolat yra vykdoma pati juodžiausia propaganda, siekiant diskredituoti bene vienintelę patriotinę partiją Lietuvoje, gan principingai ir aiškiai pasisakančią prieš federalizmo tendencijas Europos Sąjungoje.

Juk niekas nesako, kad „tvarkiečiai“ gina nacionalinius valstybės interesus, bet įkyriai žmonėms kalama, jog mes esame prorusiški ir korumpuoti, netgi pasitelkiamos spec. tarnybos parodomosioms kratoms partijos būstinėje ir suėmimams.

Betgi akivaizdu, jog tokiais smurtiniais metodais paprasčiausiai bandoma mus pristabdyti, vykstant nešvariai politinei kovai. Savaime suprantama, partija Tvarka ir teisingumas nepasiduoda panašioms provokacijoms ir mes tam priešinamės.

Juk visiems gerai žinoma, jog vieną kart atidarius nesantaikos Pandoros skrynią paskui būna labai sunku ją uždaryti. Jeigu susidorojimui su politiniais oponentais jau ne kartą buvo pasitelkiamos teisėsaugos spec. tarnybos, tai tik betrūksta, kad Lietuvos politikai pradėtų šaudyti vieni į kitus ir taip suvedinėti sąskaitas?!..

— Kadangi interviu pokalbio metu kelis kartus užsiminėte apie 2016 metais įvyksiančius Seimo rinkimus, turbūt sutiksite, jog partijos Tvarka ir teisingumas sėkmė rinkimuose priklausys dar ir nuo to, ar iki to laiko bus pilnai atstatytos „tvarkiečių“ lyderio, prezidento Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje?

— Mano žiniomis, šiuo metu yra dvi valstybės, kurios leidžia sau absoliučiai ignoruoti Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus – tai Lietuva ir Rusija. Jeigu, nepaisant nei Strasbūro Teismo, nei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimo, metų metais Lietuvoje dirbtinai vilkinamas Rolando Pakso politinių teisių atstatymo procesas, jei man neleidžiama garbingai susikauti su politiniais oponentais LR Prezidento ar Seimo rinkimuose, tada savaime kyla didelis noras keisti priešrinkiminę strategiją ir taktiką.

Jeigu eini ištiesta dešine ranka ir prašai atstatyti neteisėtai pažeistas politines teises, kairėje rankoje laikydamas visus tam būtinus teisinius dokumentus, Strasbūro Teismo ir Jungtinių Tautų, nuoširdžiai įtikinėji oponentus, susimildami, padarykite taip, kad Lietuvai nebūtų taikomos sankcijos, nei sustiprintos priežiūros mechanizmas, kad negrėstų galimybė mūsų valstybei būti pašalintai iš Europos Tarybos ir atimta balsavimo teisė, kad dėl žmogaus teisių pažeidimo neminėtų Lietuvos įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose, ir tuo pat metu matai, jog didiesiems šalies „demokratams“ bei „valstybininkams“ konservatoriams tokie dalykai absoliučiai nerūpi, tai pagaliau ateina supratimas: kuo tu daugiau prašai, tuo mažiau gauni!..

Tai reiškia, jog mums būtina rasti optimalų sprendimą, norint laimėti rinkimus esamomis sąlygomis.

Būtina deramai įvertinti visas galimas kliūtis bei suvaržymus, paruošti tokią rinkimų taktiką ir strategiją, kuri padėtų partijai Tvarka ir teisingumas laimėti rinkimus. Toks būtų mano atsakymas į klausimą apie 2016 metais įvyksiančius Seimo rinkimus.

Tiesą sakant, kuo mažiau laiko belieka iki rinkimų, tuo mažesnė tikimybė, jog dabartinės kadencijos Seimas prabalsuos už Konstitucijos pataisas, kuriomis turės būti įgyvendintas Lietuvoje man palankus Strasbūro Teismo sprendimas. Tik prisiminkime, ką reiškia kai kurių „darbiečių“ nedalyvavimas iš anksto suplanuotame balsavime Seime dėl Konstitucijos pataisų? Juk akivaizdu, kad bijoma konkurento. Ir kam dabar apskritai reikalingas dar vienas stiprus kandidatas rinkimuose?.. Aišku, tokie politiniai „gudravimai“ amoralūs ir absoliučiai nedemokratiški, bet ar daug kam Lietuvoje dabar tai rūpi?..

Todėl aš dar kartą sakau, mums būtina keisti priešrinkiminę taktiką ir strategiją, adekvačiai reaguojant į sistemos iššūkius, ir pasistengti laimėti Seimo rinkimus esamomis sąlygomis. Artėjant eiliniams rinkimams politikams būtina susitarti dėl esminių demokratijos įgyvendinimo valstybėje principų ir konkrečių veiksmų. Nes kiekvienai gerai idėjai galima rasti tūkstantį argumentų tam, kad tik nereikėtų jos įgyvendinti.

Na, o tie, kurie mano, kad Lietuvai užtenka fasadinės, valdomosios „demokratijos“ arba apskritai jos nereikia, gali pasirinkti ir kitą kelią: vienpartinę sistemą, kurioje valstybės valdymo vertikalėje viskas yra skiriama ir atleidžiama, o rinkimai tėra tik opiumas liaudžiai.

Pasirinkus būtent tokią nuostatą, tai reikėtų sąžiningai deklaruoti, o ne ieškoti įvairių taktinių vingrybių, gudrybių – kaip čia nepasirodžius mulkinamiems rinkėjams šiek tiek besilaukiančiais!..

— Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. rugpjūčio 29–rugsėjo 4, Nr. 32, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply