Pseudopatriotai – prieš Salomėją Nėrį

Maironio lietuvių literatūros muziejui viešai paskelbus, kad liepos 7-ą dieną Kauno Petrašiūnų kapinėse bus rengiamas lietuvių poetės Salomėjos Nėries 70-ųjų mirties metų paminėjimas, sisteminėje žiniasklaidoje bei daugelio buržuazinių „patriotų“ ir patriotėlių interneto puslapiuose prasidėjo šlykšti, arogancijos ir siauraprotiškumo persunkta isterija.

Teigiama, esą S. Nėris, kartu su kitais to meto pažangiosios inteligentijos atstovais, „išdavė“ Lietuvą, pasisakydama už socialistinės santvarkos įvedimą 1940-aisiais metais.

snmm1668Tikriausiai niekam nekelia nuostabos, kad ši S. Nėries, kaip tariamos „tautos išdavikės“ klišė plačiai plinta nuo liberalkonservatorių kaip Algis Greitai iki pankininkų-songailininkų „patriotų“ klikos atstovų. Nevaržomai spjaudomasi vulgariais įžeidinėjimais, kaltinimais bei šmeižtu S. Nėries atžvilgiu, o šis mūsų buržuazinės visuomenės „publikos“ taip vadinamas „debatas“ išsamiai aptarinėjamas ir nušviečiamas „Delfyje“.

Tuo tarpu viršuje minėto muziejaus atstovė, S. Nėries mirties metinių paminėjimo organizatorė Aldona Ruseckienė, lyg ir užstoja S. Nėrį, bet laikosi „minkštos“, apologetiškos pozicijos: esą taip, palaikydama socializmą poetė „klydo“, o dar vėliau gyvenime – „gailėjosi“.

Mes čia neketiname smulkiai polemizuoti ar gvildenti S. Nėries biografijos detalių bei peripetijų, bet pasakysime tiek, jog kalbos apie jos tariamą „atgailą“ iš esmės yra faktinio pagrindo stokojantis mitas, kurį palaiko šiuolaikinės buržuazinės santvarkos šalininkai, turintys tam tikrą padorumą ir nenorintys „išsižadėti“ šio didžio lietuvių tautos talento meninio palikimo.

Bet nežaiskime žaidimų ir pasakykime viską tiesiai ir šviesiai: taip, S. Nėris tikrai palaikė socializmą ir neabejotinai buvo tuometinės buržuazinės Lietuvos santvarkos, kurios priešakyje stovėjo vietos oligarchų bei žemvaldžių interesus vykdęs politikierius Antanas Smetona su savąja „tautininkų“ gauja, priešininkė.

Ar toji socialistinė santvarka, ar jos įvedimas buvo tobulas ar nepriekaištingas? Nebūta jokių represijų, kad ir nepelnytų? Būta. Visur gali kartu su pliusais pasitaikyti minusų, tačiau verčiau pasižiūrėkime į klausimą iš esmės.

Smetoninė Lietuva, kurią neva „išdavė“ S. Nėris, buvo valstybė, kuri nuo pat savo įkūrimo buvo sukurta tam, kad tarnautų siaurai nuosavybės savininkų, t. y. vietinės buržuazijos, tiek gausios buožijos (žemvaldžių), tiek ir pamažu besiformavusios pramoninkų klasės, interesams.

Kol šie „patriotai“, įvedę tik jiems patiems parankią tvarką turtėjo ir kalbėjo apie „tautos vienybę“ bei „nepriklausomą“ Lietuvą (kuri, tarp kita ko, buvo netgi labai ir labai priklausoma nuo užsienio kapitalo, konkrečiai, buvusių Antantės valstybių kapitalo), didžioji tautos dalis, kurią sudarė samdomieji žemės ūkio bei pramonės darbininkai, o taip pat ir mažažemiai valstiečiai, skurdo ir kentė valdančiojo režimo priespaudą, savivalę ir tironiją.

Prieš šitokią Lietuvą, kurioje klestėjo valdančiųjų oligarchų ir jiems parsidavusių „patriotinių“ politinių prostitutų savivalė, kurioje buvo vykdomas žiaurus dirbančiųjų išnaudojimas ir pavergimas, pasisakė ir S. Nėris, ir daugybė kitų lietuvių tautos veikėjų, tame tarpe ir Petras Cvirka bei kiti šiandienos „patriotų“ nekenčiamų žmonių.

Jie pasisakė už kitokią lietuvą ir už kitokį gyvenimą lietuvių tautai: už Lietuvą, kurioje valdytų ne kapitalas, o darbas, už Lietuvą, kurioje vertybe būtų ne pinigas, o žmogus, jo jėgos, jo vertybės ir jo sugebėjimai, už Lietuvą, kurioje vaikai ir jaunimas galėtų mokytis, kurti gražius bei prasmingus gyvenimus, o ne skursti ir vergauti už elgetiškus atlyginimus, kaip kad daugumai buvo „prie Smetonos“.

Ir už tai šie žmonės, o tame tarpe ir S. Nėris, sulaukia „išdavikų“ etiketės. Save „patriotais“ įvardijantys veikėjai, šiuolaikinėje buržuazinėje Lietuvoje, kuri garsėja kaip masinės emigracijos, nedarbo, skurdo ir savižudybių kraštas, įžvelgiantys „laisvę“ bei „nepriklausomybę“, panašiai galvoja ir apie jos istoriniu pirmtaku buvusią tarpukario buržuazinę Lietuvos respubliką.

Jie arogantiškai bando uzurpuoti bei monopolizuoti „patriotizmo“ sąvoką, tačiau reikėtų paklausti: ar tikresnis patriotas yra tas, kuris daug klykia ir rėkia apie „meilę tėvynei“, bet tuo tarpu palaiko šią tėvynę ir joje gyvenančius žmones – tautą – engiantį ir išnaudojantį režimą, ar tas, kuris nuoširdžiausiai trokšta socialinio teisingumo ir padoraus, užtikrinto bei žmogiško gyvenimo savosios tėvynės žmonėms  tai pačiai tautai?

Juk kad ir kaip benorėtų, net didžiausieji smetoninio režimo apologetai negalėtų paneigti tarybinėje Lietuvoje pasiektų didžiulių, milžiniškų ekonominių bei kultūrinių lietuvių tautos laimėjimų, ką bekalbėti apie klestėjusias ir augusias šeimas, virte virusį gyvenimą, išaugusį žmonių skaičių ir, tarp kita ko, jame ženkliai išaugusį lietuvių procentą. Socializmas, kaip bebūtų, Lietuvai ilgainiui sukūrė klestėjimą.

Mes teigiame, kad S. Nėries būta žymiai didesnės ir tikresnės Lietuvos ir lietuvių tautos patriotės, nei A. Smetonos ar kitų buržuazinių „patriotizmo“ šulų, nes ji pasisakė už teisingą ir žmogišką Lietuvą, už šviesią ateitį lietuvių tautai, o ne pelną ir prabangą savanaudžių pseudopatriotų klikai.

Jeigu kas ir išdavė Lietuvą ar lietuvių tautą, tai buvo tie patys tautininkai ir visa „patriotinės“ buržuazijos klika, daugybę metų engusi ir išnaudojusi, kad ir po „tautiškumo“ skraiste, savąją tautą, savus žmones, o be to, ir pats ponas Smetona, bailiai ir apgailėtinai pasprukęs iš skęstančio savosios valstybės laivo.

O kai dėl S. Nėries ir jos 70-ųjų mirties metinių paminėjimo, tai tegalime pasakyti, jog, kokios bebūtų šio renginio iniciatorių silpnosios pusės, vis dėlto, tai yra sveikintina ir teigiama iniciatyva, kuri parodo, kad dar ne visi lietuviai yra pasidavę mūsų dabartinių pseudopatriotų kurstomai isterijai.

http://revoliucija.org/2015/06/27/pseudopatriotai-pries-salomeja-neri/

Leave a Reply