Psichologinio karo anatomija (video)

 

Pastaruoju metu pasaulyje ryškiai matome psichologinio – informacinio karo plėtrą, faktiškai vyksta naujas ,,šaltasis karas“. Ir Lietuva atsidūrė šio ,,šaltojo karo“ epicentre. Pravartu pateikti keletą praktinių psichologinio karo pavyzdžių-kaip tai vyksta šiandieninėje Lietuvoje? Ir pasvarstyti esminius klausimus-kas kursto tą psichologinį karą? Kokie tie psichologinio karo būdai? Kaip vykdomos šio karo atakos?

2014 metų gruodžio 12 dieną laikraštyje ,,Elektrėnų kronika“ pasirodė šio leidinio redaktorės J.Kirkilienės straipsnis, kuriame minimas 2014 metų lapkričio pabaigoje Socialistinio Liaudies fronto (SLF) pirmininku išrinktas Edikas Jagelavičius. Pažvelkime kas gi dėstoma šiame straipsnyje „Apie geras sąlygas žaliems žmogeliukams daugintis“: ,,Demokratija-geras dalykas, kai ja moki naudotis. Bet dėl demokratijos (per didelės laisvės) žmonės kartais padaro klaidų. Pavyzdžiui, dėl demokratijos elektrėniškis Edikas Jagelavičius, išrinktas Socialistinio Liaudies fronto pirmininku, pamiršo net gimtąją kalbą ir dabar savo paskyroje socialiniame tinkle ,,Facebook“ bendrauja tik rusiškai ir tik su rusakalbiais“. Po tokios specifinės įžangos toliau rašoma: ,,E. Jagelavičius sako, kad rusiška informacija socialiniuose tinkluose jis dalijasi todėl, kad lietuvių kalba gilių analitinių straipsnių nėra, o vokiškai ar angliškai jis supranta silpniau nei rusiškai“.

Toliau pateikiami duomenys apie partijos narių skaičių, dar toliau seka straipsnio autorės svarstymai apie SLF patalpas, kurioje vietoje jos galėtų būti Vilniuje ar Elektrėnuose? Jei šis straipsnis neužilgo baigtusi, tai galėtume jį vertinti kaip trumpą propagandinį rašinį su rusofobijos šešėliu, ir su vis labiau skleidžiamo ,,žalių žmogeliukų“ termino pavartojimu. Tačiau tai tik straipsnio pradžia, toliau seka keisti ir abejotini postringavimai apie Elektrėnuose esančias požemines slėptuves, dar toliau rašoma apie Elektrėnų ledo ritulio komandą ,,Žalgiris“ – ,,Elektrėnuose registruotas ledo ritulio klubas ,,Žalgiris“, kuriame žaidžia beveik vieni rusakalbiai, visa informacija apie treniruotes ir varžybas viešbučio fojė skelbiama tik rusų kalba“.

Po šių abejotinų teiginių, kuriais bandoma gąsdinti rusakalbių grėsme, pasirodo dar viena pastraipa, kuria bandoma mesti šešėlį E. Jagelavičiui dėl jo kaimyno veiklos: ,,Dar Elektrėnuose yra tokia VŠĮ ,,Lietuvos ateitis, kuriai vadovauja Ediko kaimynas Ernestas Paišys. Šis žada Elektrėnams tokį milžinišką projektą pristatyti, kad Elektrėnai įgys visai kitą veidą. Bet kas tą projektą finansuos, niekaip nenorėjo pasakyti. Sakė tik, kad tai bus neeuropinės ir ne kokių Norvegijos fondų lėšos. Tai gal Elektrėnuose bus įkurtas kokios nors nedraugiškos Lietuvai valstybės fondas?“.

Ir štai galutinė pastraipa pavadinimu ,,Tinkamos sąlygos destrukcijai“, kurioje teigiama – ,,Prezidentė Dalia Grybauskaitė žmones ragina, kad atsparumą propagandos mašinai turime išsiugdyti patys: ,,Antraip net nekalta Sovietų Sąjungą šlovinanti dainelė gali virsti atvira destrukcija“. Atrodo, kad tai destrukcijai visos sąlygos sudarytos ir Elektrėnuose. Žinoma, vyresnio amžiaus žmonės supranta, kad jokie perversmai niekam nėra reikalingi, nes kiekviena destrukcija nusineša nekaltų žmonių gyvybes, sugriauna, kas sukurta ir uždirbta. Jei mes nereaguosime į įvairią skleidžiamą propagandą, jei nestebėsime ir nevertinsime kontraversiškų kaimynų veiksmų, dangstydamiesi demokratija, įvairūs žmogeliukai galėtų daugintis ir destrukciją pradėti nuo Elektrėnų… Tam, kaip matome, sąlygos labai tinkamos“.

Kokį įspūdį sukelia šįs straipsnis? Pagrindinis šio straipsnio tonas toks- Lietuvoje per didele laisvė. Nors puikiai matome, kad Lietuva lieka labiausiai korumpuotų ir nuskurdintų ES šalių tarpe, mūsų krašte vykdomi masiniai žmogaus teisių pažeidimai, bet tokie straipsniai kaip šis teigia, kad demokratija per didelė, kad demokratija kenksminga. Tokio tipo straipsniai pateisina ir atvirai vykdomus pilietinių teisių pažeidimus – tokius kaip 2014 metų gruodį priimtas kaip Kibernetinio saugumo įstatymas, remiantis kuriuo galima be teismo sprendimo atjungti interneto ryšį. Ir tai normalu, nes neva šalia mūsų knibžda priešai – visokie ,,žali žmogeliukai”, ,,vatnikai”, pavojingi rusakalbiai.

Tokie straipsniai savo teiginiais pamina ir LR Konstituciją, galime daryti ir tokias prielaidas, kad tokio tipo straipsniuose atvirai vykdomas tautinės nesantaikos kurstymas. Be to, vadinant ,,žaliu žmogeliuku” ir straipsnyje SLF pirmininką siejant su kažkokiais perversmais, su destrukcijomis, kurios nusineša žmonių gyvybes, ant E. Jagelavičiaus metamas terorizmo šešėlis. Ir tokie teiginiai bei įtarimai jau tampa atvirais įžeidimais. Straipsnyje ,,Apie geras sąlygas žaliems žmogeliukams daugintis” atvirai abejojama demokratija ir faktiškai kviečiama įvesti diktatūrą. Jau ir taip šiandieninė Lietuva vis labiau primena Smetonos valdymo laikus, kai buvo įsigalėjęs profašistinis režimas ir greta žmonių skurdinimo bei išnaudojimo plito masinės represijos.

Kita publikacija, kurioje minimas SLF pirmininko pavaduotojas G. Grabauskas ir du aktyvūs visuomenininkai, 2014 metų lapkričio 14 dieną pasirodė ,,XXI amžiaus“ laikraštyje. Šis paskvilis dar iki tol spėjo pasirodyti keliuose interneto portaluose ir įvairiuose interneto gropsuose. Kas gi rašoma šioje publikacijoje? Čia idėtas viešas pareiškimas ir dar redakcijos prierašas. Viešas pareiškimas vadinasi ,,Dėl Konfederacijos Lietuvos Jungtinis demokratinis judėjimas vardu vykdomos antivalstybinės veiklos“. Štai citatos iš pareiškimo teksto: ,,Prisidengiant KLJDJ vardu, surengti provokacinio pobūdžio piketai prie JAV ir Ukrainos ambasadų, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, o pastarosiomis dienomis – mitingas Kaune pries Lietuvos valstybės veiksmus stiprinant kariuomenę bei ryžtą atremti Rusijos karines provokacijas ar įsiveržimą į Lietuvos teritoriją, dalyvavimą NATO organizacijos veikloje. KLJDJ vadovybė konstatuoja, kad visų minėtų provokacinių pareiškimų ir veiksmų organizatorius ir vykdytojas yra buvęs KLJDJ narys, Socialistinio Liaudies fronto Kauno skyriaus pirmininkas G. Grabauskas, viešoje erdvėje prisistatantis Konfederacijos viceprezidentu.

KLJDJ vadovybė pareiškia ir informuoja, kad G. Grabauskas už antivalstybinę veiklą pažalintas iš KLJDJ narių, suspenduota kartu su G. Grabausku provokacinėje veikloje aktyviai dalyvaujančio KLJDJ nario Donato Šulco veikla. Informuojame kad KLJDJ vadovybės posėdyje apsvarstytas organizacijos nario Edvardo Kuviko melagingas prisistatymas visuomenei KLJDJ sekretoriumi ir atvirai rodomas palankumas G. Grabausko veiklai. Šia piliečiui KLJDJ vadovybė pareiškia įspėjimą. KLJDJ vadovybė, apsvarčiusi ir įvertinusi minėtų piliečių veiksmus, reiškia susirūpinimą ir įtaria, kad tokia minėtų asmenų veikla – tai modifikuotas ,,žaliujų žmogeliukų“ pasireiškimo variantas Lietuvoje“.

Gale pateikiamas toks viešą neapykantos kurstymą skatinantis kvietimas: ,,KLJDJ vadovybė prašo visus Lietuvos piliečius šį KLJDJ viešą pareiškimą platinti kuo plačiau, kad visuomenė žinotų šitų provokatorių ir apsimetėlių pavardes ir nepasiduotų jų provokaciniams pareiškimams bei veiksmams“. Po tekstu yra dvi pavardės – KLJDJ prezidentas prof. Juozas Žilinskas, KLJDJ sekretorius Šarūnas Valentinavičius. Toliau dar pateikiamas prierašas: ,,Redakcijos prierašas. Turime pripažinti, kad šiame pareiškime minimas G. Grabauskas anksčiau yra dirbes laikraštyje ,,XXI amžius“. Redakcija atsiriboja nuo jo šiandieninės veiklos ir apgailestauja, kad mūsų buves kolega užsiima antivalstybine veikla“.

Kokia gi tikroji padėtis? Aiškėja skandalingi faktai – šis pareiškimas neturi juridinės galios, tokius pareiškimus priimti ir pašalinti narius gali tik KLJDJ taryba. Joje yra aštuoni nariai, jų dauguma – penki nariai greitai po šio pareiškimo pasirodymo pareiškė giežtą protestą. Paaiškėjo ir dar vienas labai svarbus faktas – prof. Juozas Žilinskas pareiškė, kad jis nepritaria pareiškimo tekstui, taigi jo pavardės įtraukimas yra klastojimas. Prof. J. Žilinskas pripažino, kad tekstą parengė Š. Valentinavičius, bet jis pats kaip KLJDJ prezidentas nepritaria šiam pareiškimui. Matome kaip rengiami tokie paskviliai – ne juridiniai dokumentai, o tipiški psichologinio karo produktai, skirti neapykantos kurstymui, klaidingos informacijos platinimui.

Dar viena specifinė publikacija – tai 2014 metų pavasarį LR Seimo komitetams pateikta, tuo pačiu ir atvirai internete publikuojama analitinė medžiaga ,,Informacinio karo atspindžiai spaudoje ir internete“. Joje teigiama: ,,A. Paleckio vadovaujamo Socialistinio Liaudies fronto tribūna tapo ,,Laisvas laikraštis“, kuriame periodiškai publikuojami socialistinių aktyvistų straipsniai. ,,Laisvas laikraštis” (2013 metų rugpjūčio 24-30d. Nr.32.) skelbia G. Grabausko straipsnį ,,Latvijoje vyko tarptautinis antifašistinių organizacijų sąskrydis“ ir pateikiamos citatos iš straipsnio: ,,Lietuvai atstovavo dešimties žmonių grupė, vadovaujama SLF pirmininko ir asociacijos ,,Lietuva be nacizmo“ vadovo Algirdo Paleckio. Šioje grupėje – Nacizmo aukų asociacijos atstovė O. Bekerienė, asociacijos ,,Lietuva be nacizmo“ regioninių skyrių vadovai bei aktyvistai E. Jagelavičius, G. Grabauskas, T. Ževžikova, P. Ževžikovas, A. Gorbatenkovas ir kiti. Sąskrydyje analizuoti aktualūs klausimai – ,,Kaip atsilaikyti pries informacines atakas? Kaip naudotis efektyviu antifašistinių idėjų marketingu?“.

Įdomus ir kitas to paties autoriaus G. Grabausko straipsnis (2013 metu rupjūčio 31 – rugsėjo 6 d. Nr. 33) ,,Kovo 11-osios tragizmas. Lietuvos erozija“. Jame aprašomas Kaune vykęs žemės gynėjų suvažiavimas, pateikiamos ir tikslinės tezės – ,,Tarybinėje Lietuvoje tokios betvarkės ir korupcijos nebuvo, už valstybės turto grobstymą buvo taikoma net mirties bausmė“. Straipsnis baigiasi išvada: ,,Daug kas priklausys nuo geopolitinių procesų, jei pavyks išsivaduoti iš amerikietiško imperializmo pančių ir suartėti su Rusija bei Baltarusija, tuomet Lietuvai susidarys geros ekonomikos atgaivinimo perspektyvos ir pasuksime socialistinės sistemos kūrimo, socialinės – ekonominės pusiausvyros atkūrimo bei politinio stabilumo keliu“.

Toliau analitikai jau pateikia išvadas – ,,Pravartu atkreipti dėmesį į agresyvų publikacijų toną. Tokios svajonės besiilgintiems Sovietų Sąjungos Lietuvoje buvo gimusios 2013 metais. O 2014 metais Rusija karine jėga Ukrainoje įgyvendina savo geopolitinę ,,supervalstybės“ viziją. Liūdniausia, kad mūsų pačių, lietuvių bendruomenė ir vietinė žiniasklaida prisideda prie savo valstybės žeminimo ir aistrų kurstymo. Keista patriotinių šūkių, emocijų, interesų ir veiksmų painiava“. Ką galima pasakyti apie tokią analitinę medžiagą, kurios ištraukas pateikėme? Pati medžiaga įvilkta bent jau į dalinio mandagumo formą, bet jos turinys aiškus – socialistai, antifašistai ir taikos šalininkai apriori priskiriami prie priešiškų Lietuvai jėgų. Jei jie pasisako prieš korupciją, prieš fašizmo atgimimą, už taiką ir draugiškus santykius su kaimyniniais kraštais-tai jie ,,agresyvūs“, jie ,,žemina savo valstybę“, jie įtartini. O jei jie garbintų Lietuvoje įsigalėjusį profašistinį režimą ir šauktų ,,rusai puola“ ir ,,ginkluojamės“ – tai tokiu atveju jie būtų tie ,,gerieji“ ir ,,savi“.

Pravartu išsamiau pasidomėti – kas gi tie herojai? Ką tokius palaiko Lietuvoje įsigalėjęs profašistinis rezimas? Štai vienas iš režimo palaikomų ir išgarbintų herojų – pulkininkas Jonas Čeponis. Pokario laikais jis buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, vėliau ši aukščiausia bausmė sušvelninta, pakeista 25 metų įkalinimo bausme. J. Čeponis šiais laikais atvirai garbinamas, apdovanotas garbingais ordinais ir medaliais, kviečiamas į daugelį oficialių renginių, apie jį rašoma kaip apie herojų, kovotoją už laisvę. Bet atsiverčiame knygą ,,Bažnyčios prieglobstyje“, joje publikuojami teisėsaugos 1948 metais suimto J. Čeponio parodymai: ,,1947 m rugpjūčio mėnesį kartu su gaujos dalyviais ,,Katinu“, ,,Valteriu“, ,,Mažyliu“ ir kitais dalyvavau ginkluotame vieno Kauno apskrities tarybinio ūkio apiplėšime. Mes pagrobėme keturias kiaules ir iš tarybinio ūkio darbuotojų atėmėme du pistoletus. 1947 rudens pradžioje kartu su kitais gaujos dalyviais dalyvavau Kauno biskvitų fabriko ,,Viktorija“ apiplėšime, iš kurio mes pagrobėme dvi tonas cukraus, daug miltų ir biskvitų. 1947 metų gruodžio mėnesio antroje pusėje aš kartu su ,,Hariu“ dalyvavau ginkluotame keitimo punkto, įsikūrusio Žemės ūkio akademijos raštinėje, apiplėšime. Mes pagrobėme 140 tūkstančių rublių“.

Štai taip – dokumentai atskleidžia tikrą ,,didvyrio“ veidą – plėšimai, vagystės, banditizmas. Tokia ,,kova už laisvę“. O kaip J. Čeponis siejasi su psichologinio karo vykdymu? 2013 metų rudenį J. Čeponis ir dar devyniolika asmenų padavė pareiškimus Vilniaus apygardos prokuratūrai. Šiuose pareiškimuose jie prašė pradėti ikiteisminį tyrimą G. Grabausko ir A. Boso atžvilgiu – dėl jų straipsnių apie nacistinius nusikaltėlius J. Noreiką, J.Misiūną-Žalią Velnią, V. Vitkauską-Saidoką bei kitus asmenis, kurie Antrojo pasaulio karo metais Lietuvoje vykdė brutalius nusikaltimus – masinius nužudymus, plėšimus, svetimo turto užvaldymą. Daugumas šių veikėjų žiaurius nusikaltimus vykdė ir pokario laikais. 2013 metų spalio pabaigoje Vilniaus prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą, G. Grabauskui ir A. Bosui tekdavo vykti į apklausas iš Kauno į Vilnių, tekdavo bendrauti su teisėsaugos atstovais ir telefonu, įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodė prieš juos nukreipti šmeižikiški straipsniai bei komentarai. Po dešimties mėnesių – 2014 metų rugpjūčio pabaigoje ikiteisminis tyrimas G. Grabausko ir A. Boso atžvilgiu vis tik buvo nutrauktas (tiesa, A. Bosas tuo laiku jau buvo miręs. Šis publicistas, literatas ir poetas antifašistas mirė 2014 metų liepos pabaigoje).

Kai žvelgiame į psichologinio karo anatomiją, galime daryti išvadas, kad ypatingą dėmesį amerikietiško imperializmo struktūros ir jiems pavaldžios jėgos – tame tarpe ir Lietuvoje įsigalėjęs parsidavęs elitas skiria pažangių socialistinių ir antifašistinių jėgų puolimui bei žeminimui. Tam naudojamos ištisas propagandos aparatas, masinės informacijos priemonės ir kapitalistinės ,,masinės kultūros“ formos. Psichologinio karo metodai – tai klaidinimas ir tiesioginis apgaudinėjimas, tai politinės diversijos, tai plačiai skleidžiami klastingi prasimanymai, darbo žmonių bauginimas, įvairių ksenofobijos formų (ypač rusofobijos) skleidimas, šantažas, politinės provokacijos, kurstymas. Ir dar viena svarbi detalė – vienas iš kertinių psichologinio karo metodų – tai istorijos falsifikavimas. Lietuvoje nuo 1990 metų sukurtas ištisas nacistinių nusikaltėlių kultas (tariamų ,,tautos didvyrių“ J. Noreikos – generolo Vėtros, J. Misiūno – Žalio Velnio, A. Baltūsio – Žvejo, J. Krikštaponio, A. Starkaus – Montės, J. Barzdos – Klevo ir dar didelės grupės jų bendražygių išgarbinimas. Šių budelių vardais pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos. Pastatyti jiems skirti paminklai, po mirties jiems suteikti aukšto rango kariniai laipsniai). Tokie procesai įvyko ir Ukrainoje – šioje šalyje išgarbinti S. Bandera, R. Šuchevičius bei dar didelė grupė asmenų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais vykdė barbariškus nusikaltimus.

Tipiškus psichologinio karo metodus matome šiuo metu – kai nuo 2014 metų vasario mėnesį įvykdyto kruvino perversmo Ukrainos sostinėje Kijeve šioje šalyje prasidėjo nuožmus pilietinis karas, itin išaugo geopolitinė įtampa, JAV valdžios struktūros ir Briuselio biurokratai pradėjo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai. Už laisvę kovojantys ir savo kraštą nuo oligarchų finansuojamų neofašistų grupuočių ginantys Rytų Ukrainos patriotai vadinami teroristais ir separatistais, ,,vatnikais“ ir ,,koloradais“. Amerikietiško imperializmo struktūrų ir jiems artimų grupuočių vykdomo psichologinio karo asai deda lygybės ženklą tarp terorizmo ir teisėtos darbo žmonių, nuoseklių antifašistų kovos už politinį ir ekonominį išsivadavimą nuo išnaudotojų priespaudos, nuo atgimstančio neofašizmo grėsmių. Ir Lietuvoje vis plačiau vartojami terminai ,,žali žmogeliukai“ ir ,,kacapai“, ,,vatnikai“ ir ,,koloradai“ –taip įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose internete įvardijami už taikos ir laisvės idėjas, už darbo žmonių teisių gynimą pasisakantys kairiųjų jėgų atstovai, antifašistai, pažangūs visuomenės veikėjai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

Bet ar galime pasiduoti tokių tamsos jėgų siautėjimui? Ar turime ginti pilietines teises ir turime remtis pamatinėmis demokratinėmis vertybėmis – laisve, tiesa, teisingumu? Psichologas, filosofas, rašytojas antifašistas Erichas Fromas dar 1970 metais rašė: ,,Aš tikiu laisve, tikiu žmogaus teise būti pačiu savimi, ginti savo teises ir duoti atkirtį visiems, kas įvairiais būdais trukdo jam būti savimi. Be to, laisvė – tai ne tik laisvė nuo priespaudos, tai ne tik ,,laisvė nuo“. Tai ir ,,laisvė dėl“ – laisvė būti oriu ir nepriklausomu žmogumi“. Pravartu pasvarstyti kokia laisve galime naudotis mes, dauguma Lietuvos piliečių nuo 1990 metų? Žodžio ir susirinkimų laisvė vis labiau varžoma, kaip ir žmonių teisė gyventi oriai, nebūti murkdomiems į skurdo bei išnaudojimo liūną. Nebeturime jau ir savo nacionalinės valiutos – lito, jau nebeturime ir savo gimtojo krašto teritorijos kontrolės per Lietuvą kaip per pereinamą kiemą kursuoja amerikiečių okupacinė kariuomenė bei dar visos eilės užsienio valstybių karinės pajėgos. Jei 1990 metais tik 3 procentai Lietuvos gyventojų gyveno skurde, tai dabar tokių jau 33 procentai. Tie, kas drįsta suabejoti tokia ,,laisve“, tokiu ,,demokratiniu rojum“, ir tariamais ,,tautos didvyriais“, prieš tuos keliamos baudžiamosios bylos, jie atleidžiami iš darbų, visaip persekiojami, vadinami ,,žaliais žmogeliukais“, ,,vatnikais“ ir ,,koloradais“. Puolami ir tie LR piliečiai, kurie lemiamais 1989–1991 metais daug prisidėjo prie stabilumo išlaikymo –kaip generolas M. Misiukonis, kuris ilgai tampomas po teismus, jo atžvilgiu sufabrikuotos baudžiamosios bylos.

Bet kodėl susiklostė tokia padėtis? Kodėl dar gana daug žmonių tiki JAV imperialistų skleidžiamais mitais ir jiems tarnaujančių vietinių veikėjų pramanais? Gal psichologinis karas – tai XXI amžiaus produktas? Deja, turime pažvelgtu tiesai į akis. Štai kas rašoma 2009 metais išleistoje Konstantino Petrovo knygoje ,,Žmonijos valdymo paslaptys“: ,,Jei svarstome apie lemtingus 1990–1991 metų įvykius, po kurių labai susilpnėjo Rytų blokas ir kuriam laikui pasaulyje įsivyravo JAV hegemonija, tai turime konkrečiai įvardyti – pasaulyje labai įtakingos šešėlinės jėgos tas permainas rengė ilgai per visus taip vadinamo ,,šaltojo karo“ (faktiškai psichologinio – informacinio karo) metus pradedant nuo pokario metu pradėtos įgyvendinti ,,Daleso doktrinos“.

Į kokį tiesos ir demokratijos monopolį gali pretenduoti JAV lyderiai ir juos remiantys amerikietiškos propagandos asai? Pažvelkime į istorijos eigą – žymus JAV žmogaus teisių gynėjas, kovotojas už taiką, dvasininkas Martinas Liuteris Kingas 1968 metų pavasarį nušautas tiesiog gatvėje, kai žygiavo didelės pilietinės demonstracijos priekyje. Šis nužudymas taip ir nebuvo iki galo atskleistas. Indėnai JAV teritorijoje atvirai persekioti didžiąją XX amžiaus dalį, tik nuo 1972 metų jie įgijo teises pasitraukti iš rezervatų (faktiškai primenančių konclagerius) ir atvirai vykdyti savo tradicines apeigas. 2011 metais JAV lyderiai organizavo Libijos bombardavimo kampaniją ir apginklavo prieš Libijos valdžią sukilusius maištininkų būrius (dauguma jų iš kitų valstybių atvykę samdiniai). Galų gale 2011 metų spalio mėnesį Libijos kelias dešimtis metų buvusios pažangios socialistinės valstybės lyderis M. Kadafis buvo pagautas maištininkų minios ir brutaliai nužudytas, kai kurie JAV valdžios veikėjai atvirai tuo džiaugėsi.

Psichologinis karas turi savo dėsnius. Nors tie, kurie apgaudinėja Lietuvos visuomenę ir seka visokias ,,pasakėles iš rūsio“ apie ,,klestinčią laisvą Lietuvą“, apie ,,nuožmią teroristinę Rusiją“, apie tai, kad reikia spjauti į socialines ir ekonomines problemas, bet svarbu ginkluotis, rengtis karui, nes Lietuvai grėsmes kelia ,,blogieji kaimynai“ ir tariami Lietuvos vidaus priešai ,,žali žmogeliukai“, ,,vatnikai“ bei ,,koloradai“ ir tikisi apgauti žmones, tačiau vis daugiau Lietuvos žmonių netiki šiais pramanais. Ko gero artėja tas laikas, kai bus įvertintas ir istorijos klastojimas, nuo pjedestalų nuversti mūsų krašte sukurto nacistinių nusikaltėlių kulto herojai. Ir bus įvertinti tikri didvyriai už darbo žmonių teises 1920–1940 metais aktyviai kovoję LKP nariai K. Požėla, J. Stimburys, J. Vildžiūnas, K. Didžiulis, I. Demba ir kiti jų bendražygiai, tuo laikotarpiu aktyviai veikę L. Gira, A. Venclova, K. Korsakas, J. Baltušis ir daug kitų pažangiosios inteligentijos atstovų, jau artimesniais laikais veikę disidentas rašytojas L. Dambrauskas, dvasininkas, žymus misionierius J. Zdebskis, lietuviškos bibliotekos Tomske įkūrėjas P. Skominas, rašytojas ir visuomenės veikėjas V. Petkevičius, literatas, aktyvus antifašistas A. Bosas ir kiti tikri patriotai.

Giedrius Grabauskas

Šauksmas

Leave a Reply